Vytautas Radžvilas. Lietuva dabartizmo gniaužtuose

propatria.lt nuotrauka  Kalba Sąjūdžio minėjimo renginyje Lietuvos mokslų akademijoje birželio 7 dieną Daugelis turbūt pajutote, ka...

propatria.lt nuotrauka 
Kalba Sąjūdžio minėjimo renginyje Lietuvos mokslų akademijoje birželio 7 dieną

Daugelis turbūt pajutote, kad šis Sąjūdžio gimtadienio minėjimas yra šiek tiek kitoks. Tai išduoda ir renginio pavadinimas Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvoje. Taip yra ne todėl, kad visą laiką gyvenant prisiminimais galima įgyti tai, ko asmeniškai labai nemėgstu, veterano savivoką ir sąmonę. Visada keldavo ir vis dar kelia atstumiantį jausmą žmonės, krūtines apsikarstę ordinais ar jų juostelėmis. Tai yra požymis, kad jie gyvena praeitimi. Iš tikrųjų gyvena tik savimi, nes mėgaujasi rodydami visiems: žiūrėkite, kokie mes buvome šaunūs ir ypatingi. Tai savaime nėra gražu, bet Sąjūdžio atveju užsikrėsti tokia mąstysena būtų ir nusikalstama. Nusikalstama, nes mes gyvename epochoje, kurią galima vadinti virsmo metu. 

Visais laikais taip jau buvo, kad didieji įvykiai žmones pasiekia kaip žvaigždžių šviesa. Žvaigždes, kaip žinote, mes matome ne tokias, kokios jos yra, o tokias, kokios jos buvo prieš daugybę metų, nes tiek metų reikėjo, kad mus pasiektų jų šviesa. Todėl šiandien yra sunkus ir atsakingas momentas, nes didieji įvykiai jau vyksta, kai kurie įvyko, bet toli gražu nelengva juos iš karto pamatyti, įvertinti ir suprasti. 

Jokia paslaptis, kad Sąjūdžio padėtis šiandien yra labai dviprasmiška. Viena vertus, keletą kartų per metus jis yra paminimas oficialiuose renginiuose, antra vertus, daugiau negu akivaizdu, kad šiandien Lietuva yra šalis, kurioje daugybei žmonių, ypač tiems, kurie ją valdo visą šį laiką, labai norėtųsi, kad Sąjūdis būtų apskritai ištrintas iš Tautos atminties. Slapčia trokštama, kad čia neliktų net jo dvasios dvelktelėjimo. Dabar jau galime suvokti, kad siekdami savo didžiųjų tikslų nepakankamai įvertinome tuos, kurie į mus žvelgė iš šalies ir su Sąjūdžiu siejo visai kitus – savus – tikslus. Tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų vadinamieji tautiniai judėjimai buvo tik įrankis demontuoti arba sugriauti sovietinę komunistinę imperiją tam, kad visi šie iš jos ištrūkę kraštai būtų įtraukti į kito globalistinio projekto gniaužtus. Mes patekome į šiuos gniaužtus ir būtent todėl kiekvienas prisiminimas apie Sąjūdį daug kam sukelia alergiją. Nuolatos girdime kartojant, kad Sąjūdis daugiau niekada nepasikartos. Beje, net daugelis mūsų, sąjūdiečių, tai sako. 

Be jokios abejonės, istorija nesikartoja tuo požiūriu, kad negali būti mechaniškos arba negyvos ano Sąjūdžio kopijos. Viskas praeina, bet yra dalykų, kurie nepraeina niekada. Tai žmonėse glūdintis laisvės ir padoresnio gyvenimo troškimas. Kad Sąjūdis gali prisikelti, nors ir kita forma, aš supratau tiesiog dar kartą žvilgtelėjęs į Sąjūdžio programą. Jeigu mes ją atidžiai perskaitytume, nesunkiai suprastume, kad pakeitus kai kuriuos žodžius ją galima priimti štai čia salėje. Kodėl? 

Todėl, kad visi programoje surašyti tikslai ir siekiai tiesiog nebuvo įgyvendinti ir tebėra aktualūs. Dėl laiko stokos aš nematau prasmės šių siekių ir tikslų vardinti išsamiai, tiesiog retoriškai paklausiu – Sąjūdis kovojo prieš nomenklatūrines privilegijas, bet ar dabartinės Lietuvos valdininkijos privilegijos mažesnės? Aš manau, priešingai. Kai kuriais atžvilgiais jos yra net didesnės, nes tikrai anos komunistinės Lietuvos valdininkėlis negalėjo važiuoti semtis patirties kovoti su korupcija tik į Naująją Zelandiją. Jų pasaulį vis dėlto ribojo imperijos sienos ir toliausias taškas, kurį galėjai pasiekti buvo saulėtas Magadanas ar Kamčiatka. Toliau, jei kalbame apie socialinį neteisingumą, atskirtį, argi vienas iš Sąjūdžio programinių tikslų nebuvo kaip tik įveikti šią sovietinės sistemos ligą? Kalbame apie tautinės kultūros puoselėjimą ir jos išsaugojimą – argi Sąjūdis nereikalavo padaryti galą sovietinei asimiliacinei politikai, kuria siekta praktiškai sulyginti ir ištirpdyti tautas? 

Šį sąrašą galima plėtoti, bet jį perskaičius ir apmąsčius iš karto pasimato, kad keičiasi žmonės, kai kurių dalykų įvardinimas, bet niekada nesikeičia tai, kas vadinama didžiosiomis žmogaus gyvenimo konstantomis, kurias reikia vėl ir vėl apginti. Dėl šios priežasties, kai keliamas klausimas, ar šiandien įmanomas ir galimas Sąjūdis, ar jį įmanoma atkurti, aš tyliai viduje nusišypsodamas galvoju, kad tai tuščias klausimas. Tą padaryti privers pats gyvenimas, nes yra dalykų, kurie tam tikromis akimirkomis tampa egzistenciniais iššūkiais ir būtinybėmis. Egzistencinis iššūkis skiriasi nuo paprasto sunkumo ar problemos tuo, kad tai yra klausimas, į kurį žmogus turi atsakyti turėdamas mintyse visą jo svorį: norite gyventi, ar norite mirti?  

Būtent šiandien mes, kaip tauta, esame kaip tik akistatoje su šiuo klausimu. Būtų negražus jūsų laiko švaistymas ilgai samprotauti ar priminti apie milijoną iš Lietuvos išėjusios tautos. Kas tai yra, jeigu ne fizinė mirtis, arba merdėjimas? Jeigu kuri nors žmonių bendruomenė, kaip šiandien mėgstama sakyti, nebeturi išteklių, kad galėtų normaliai funkcionuoti, ką tai reiškia, jeigu ne tai, kad ji yra nebegyvybinga ir savarankiškai nebegali egzistuoti? Tai yra mirimo ženklas. 

Tačiau yra ir kitų labai rimtų iššūkių. Šiandien daugybė žmonių piktinasi, kad kažkada Sąjūdis nuvyto. Šventa tiesa. Sąjūdžio programa iš esmės liko neįgyvendinta, tačiau kaip tik dabar išryškėja, ką vis dėlto Sąjūdis davė Lietuvai (ir ne tik jai) besąlygiškai vertingo. Būtent todėl, kad Lietuvoje ir kitose buvusiose sovietinės imperijos provincijose atsirado tokio tipo judėjimai, imperijos griūtis buvo sąlygiškai civilizuota ir taiki. Taip, mums už Lietuvos laisvę teko užmokėti Sausio 13-tosios didvyrių krauju, bet tai yra vis dėlto palyginti nedidelė kaina prisiminus, kiek už panašią dezintegraciją sumokėjo buvusios Jugoslavijos tautos. Ši šalis griuvo arba subyrėjo kaip tik nesant ją sudariusiose valstybėse jėgų, kurios būtų galėję šį išsiskirstymą arba išsiskyrimą padaryti bent jau sąlygiškai taikų. Neįkainojamas Sąjūdžio nuopelnas yra vien jau tai, kad buvome apsaugoti nuo kraujo jūrų. Žinoma, tai nereiškia, kad mums to pakanka. 

Šiandien kalbant apie analogiją, arba apie pasikartojančias istorines situacijas, neatsitiktinai vartoju žodį „istorines situacijas“, nes istorija nesikartoja, bet situacijos sugrįžtą. Turiu omenyje štai ką: Sąjūdis atsirado byrant milžiniškai pasaulinei sistemai, kurią šiandien vadiname komunistine sistema. Dabar esame tokio pat byrėjimo išvakarėse. Reikalas tas, kad sugriuvus Sovietų Sąjungai, atkūrę nepriklausomybę mes patekome į kitą globalią sistemą. Ilgą laiką manyta, kad ta sistema bus pasaulio istorijos galutinis taškas. Vienas amerikiečių mąstytojas net parašė veikalą „Istorijos pabaiga“ ir ten buvo pažadėta (panašiai kaip buvo žadama nukeliauti į komunistinį rojų), kad mes anksčiau ar vėliau nukeliausime į pasaulinės liberalios demokratijos rojų. Būtent dabar šio rojaus vizija kaip niekada byra. Todėl kai kalbame apie nūdieną, reikia aiškiai suprasti, koks yra pats svarbiausias ir sunkiausias šiandien mūsų laukiantis uždavinys, tai yra – įvardinti tikrovę. Sąjūdis atsirado todėl, kad jis sugebėjo aną tikrovę įvardinti tiksliais žodžiais ir padaryti prasmingą. Tai buvo titaniškas darbas. Šiandien mūsų laukia toks pat uždavinys, nes norint ką nors pakeisti nepakanka vadovautis apytikrėmis nuojautomis ar neaiškiais vaizdiniais. Tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, yra antiglobalistinė revoliucija. 

Nenoriu gilintis į jos priežastis ar padarinius, bet kalbant trumpai ir aiškiai galima pasakyti, kad amerikiečiai, britai, o dabar ir visos Europos tautos ieško naujo egzistavimo būdo. Ateina supratimas, kad vadinamosios globalios struktūros yra negyvybingos, nesprendžia problemų, lygiai tokia pat prasme kaip problemų nesprendė ano meto sistema – Sovietų Sąjunga. Šis dalykas yra mums lemtingas todėl, kad jeigu mes šios tendencijos neperprasime, tiems įvykiams nepasiruošime, būsime užklupti netikėtai ir tada beliks sakyti: Dieve pasigailėk Lietuvos. Patinka kam tai ar ne, bet ypač Europos Sąjungos struktūrinė krizė atves prie labai gilaus, kertinio šios sąjungos pertvarkymo, o gali baigtis ir dar prasčiau. 

Ir štai šiandien tenka prisiminti dar vieną epizodą iš praeities. Tuo metu, kai Maskvoje didžiuosiuose imperijos centruose virė diskusijos, kas laukia milžiniškos imperijos, Lietuvoje buvo didžiausias intelektualinis sąstingis. Tiesa, Komjaunimo tiesa – vyresnės kartos visi mes atsimename kas tai buvo – rašė taip, lyg nieko nevyksta.. Lyg nevyksta pertvarkos, lyg nevyksta diskusijos, kas mūsų laukia ir kas bus. Lygiai taip pat elgėsi ir to meto kolaborantinė Lietuvos administracija. Ji paprasčiausiai vykdė direktyvas iš Maskvos. Tokiomis aplinkybėmis, kaip patys suprantate, kažkas privalėjo prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą ir tai teko padaryti pačiai mūsų visuomenei, žmonėms, kurie sąlygiškai vadinami šviesuoliais. Mano giliu įsitikinimu, tai padarė ta visuomenės dalis, kuri buvo išlaikiusi supratimą, ką reiškia būti tauta ir valstybe. Todėl mes susiorganizavome į Sąjūdį ir daugelį problemų vis dėlto išsprendėme. 

Dabar matome absoliučiai tą pačią padėtį. Mes gyvename pasaulyje, kuris yra ano pasaulio kopija. Nekalbėsiu apie tai, kad šiandien Lietuvoje žiniasklaidoje, akademiniuose tekstuose vartojama terminija beveik niekuo nesiskiria nuo anų laikų žodyno. Lygiai toks pat religijos ujimas ir tyčiojimasis iš jos, lygiai taip pat vaidenasi nacionalizmo šmėklos. Niekas nesikeičia. Visi, kurie bent kiek kritiškiau mėgina vertinti esamą padėtį, yra Europos priešai, griovėjai, kenkėjai. Ir mažai kas susimasto, kad tokiose senose ir tvirtose Europos Sąjungos valstybėse kaip Anglija, Vokietija, Prancūzija veikia galingi intelektualiniai centrai, kurie dar seniai iki šios krizės analizavo ir skaičiavo visus galimus Europos Sąjungos scenarijus, tarp jų ir žlugimo. Mums tokio intelektualinio darbo nereikia? Mūsų kaimynai lenkai, vengrai aiškinasi, kokios turi būti jų valstybių galios toje pačioje Europos Sąjungoje, mėgina išsiaiškinti, kokias teises jie dar turi, o kurių jau nebeturi, o mes vėl elgiamės kaip įprasta.. To, iki kur mes priėjome, simbolis, rodantis neįtikėtiną moralinį, intelektualinį nuosmukį, yra euro įvedimas. 

Visi žinojome, kad įvedus eurą kainos pakils, tačiau jis buvo įvestas. Įspūdingiausia yra tai, kad kai p. Donaldas Tuskas buvo Lenkijos ministras pirmininkas, kuomet Lenkijai buvo pasiūlyta įsivesti eurą, nepaisant jo palankumo Europos Sąjungai, deklaravo, kad Lenkija į tokį neaiškų projektą tikrai neinvestuos. Tas pats žmogus, pasakęs „ne“ eurui Lenkijoje, būdamas aukštu Europos Sąjungos pareigūnu atvyksta į Lietuvą sveikinti mus su euro įvedimu. Štai šie dalykai Lietuvoje yra nesuvokiami, neapmąstomi ir apie juos nekalbama. Nekalbama ir nemąstoma neatsitiktinai. 

Jeigu mes pradėtume rimtai ir atsakingai mąstyti, kas nutiks su Vakarų pasauliu ir Europos Sąjunga, mes neišvengiamai privalėtume iškelti sau klausimą, o ką mes turime daryti čia Lietuvoje, kad deramai pasitiktume gresiančius iššūkius. Kol šio klausimo nėra, galima gyventi taip, kaip buvo gyventa iki Sąjūdžio. Mąstymas nepasikeitė. Tie, kurie šiandien vis dėlto susirūpinę Lietuvos padėtimi ir perspektyvomis yra kaltinami esantys praeities atgyvenos. Skirtumas yra tik tas, kad sovietmečiu tie, kurie mąstė apie Lietuvos likimą, buvo vadinami smetoniškos Lietuvos atgyvenomis, o šiandien mąstantys apie Lietuvos likimą yra vadinami sovietinės Lietuvos atgyvenomis. 

Noriu pasakyti, kad yra nukopijuotos net propagandinės schemos. Iš esmės naudojamos tos pačios ideologinės etiketės. Lygiai taip pat, jeigu kalbame apie realių problemų sprendimą, jas pakeičia gana pigi ideologinė propaganda, kuri irgi yra stulbinančiai panaši į buvusią. Sovietų laikais sovietiniams piliečiams vargstant buvo aiškinama, kad didžiausias jų priešas yra supuvę Vakarai, kurie tuoj tuoj žlugs, bet vis dėlto telkime visas jėgas gynybai. Tai turėjo piliečius įtikinti, kad jie turi susitaikyti su savo apverktina padėtimi. Šiandien matome tą patį. Aš jokiu būdu nesu naivus ir puikiai suprantu, kokia rimta grėsmė yra Rusija. Tačiau keistas dalykas – mes vėl girdime tik pigią propagandą apie supuvusį režimą, kuris tuoj tuoj žlugs, nors požymių, kaip ir tada, kad tai galėtų greitai įvykti, nėra ir nereikia naiviai viltis, kad šis režimas tuoj tuoj sugrius savaime. Tai būtų pigus ir pavojingas savęs apgaudinėjimas ir raminimas. 

Esmė yra ne vykstanti propaganda, o tai, kad ta propaganda yra dingstis nieko nedaryti Lietuvoje. Gresiančio iš tiesų didžiulio pavojaus akivaizdoje pirmas atsakingos valdžios žingsnis turėtų būti – telkti tautą. Šio telkimo priemonės turi būti tokios, kad vadinamasis žalingas propagandos poveikis nyktų savaime. Paprasčiausiai reikėtų mažinti turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį įvedant žmonišką ar bent kiek teisingesnę mokesčių sistemą. Iš mūsų reikalaujama mobilizuotis prieš gręsiantį pavojingą priešą, bet lyg tyčia priimamas darbo kodeksas, kuris turi daug vergovės elementų. Galiausiai mes kalbame apie ekspancionistinės Rusijos pretenzijas, bet mūsų panosėje yra kuriamas Russkiy Mir ir vykdomas Suslovo planas – Lietuva be lietuvių. To plano esmė labai paprasta – masiškai atsivežti darbo jėgą iš vadinamųjų Rytų, užuot saviems mokėjus bent kiek žmoniškesnes algas, kad jie masiškai neemigruotų. 

Kaip ir tada prieš 30 metų, vis aiškiau suvokiama, kad nepastebimai išplaunami patys mūsų valstybingumo pagrindai. Stiprėjant šiam suvokimui ir atsirado Vilniaus forumas. Patys to nesuvokdami tampame amorfiška visuomenė, kuri atėjus sudėtingesnei valandai bus nepajėgi pasipriešinti niekam. Visų šių pastangų tikslas – visoje Lietuvoje atsirandantis Lietuvos forumas. Norėčiau paaiškinti koks būtų šio forumo veikimo principas. 

Šiandieninėje Lietuvoje veikia daugybė pilietinių ir visuomeninių organizacijų, tačiau nepaisant tikrai gerų ketinimų ir dedamų didelių pastangų jos arba nieko negali pakeisti, arba padaro labai mažai. Todėl kyla pagrindinis klausimas – kodėl? Atsakymas į jį yra – nėra tautos ir kolektyvinės politinės tautos valios. Reikia aiškiai suprasti, kad tuo metu, kai mes kalbame ir diskutuojame, kita pusė veikia. Ji veikia labai paprastai – ji „prastumia“ jai reikalingus darbo kodeksus, ji išlaiko jai reikalingas mokesčių sistemas, ji mokyklose vykdo ištautinimo, išvalstybinimo politiką ir daro daugybę kitų dalykų, o mes tik kalbame. Atsakymas į amžinąjį klausimą ką daryti? yra vienas – Vilniaus forumas turi būti kolektyvinės tautos valios telkimo įrankis ir jeigu bus einama tuo keliu, šita kolektyvinė tautos valia turi atsirasti ir apsireikšti taip, kaip apsireikšdavo visada, taip pat ir Sąjūdžio laikais. Reikia tiesiog suvokti, kad žmonės stumiantys Lietuvą į bedugnę savaime niekada nesustos. Jeigu šie žmonės, žinodami, kad nebėra trečdalio tautos, gali šaltakraujiškai pasakyti esą mūsų didžiausias laimėjimas yra teisė išvažiuoti, tai kas gali juos sustabdyti, išskyrus kolektyvinę tautos jėgą? 

Renginio pradžioje buvo cituota, kad kai kas prieš jį kėlė paniką neva jo metu iš buvusių kagėbistų ir Putino šalininkų bus sukurta alternatyvi Lietuvos Vyriausybė. Man asmeniškai tai labai patiko. Patiko todėl, kad per tuos 30 metų nuo Sąjūdžio pradžios nevyko nieko panašaus kuomet kurdavosi kiti dariniai. Todėl, kad ir labai atgrasia forma, toks juodinimas yra tylus pripažinimas ir nerimas – o gal šiam Vilniaus forumui pasiseks? Štai kodėl taip jautriai reaguojama. Todėl kreipdamasis į mus visus čia esančius galiu pasakyti tiek – į klausimą, ką reikia padaryti, kad Lietuvoje kažkas pasikeistų, atsakyčiau labai paprastai: gerai įsidėmėkite tai, ką mes čia šiandien aptarinėjame, perduokite pažįstamiems ir tą dieną, kai Lietuvos forumas pakvies ateiti prie Seimo ar prie Vyriausybės, nežiūrėti televizoriaus, nelikti namie, o paprasčiausiai nepatingėti ir tai padaryti. Ir tada įvyks tai, kas absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių atrodo neįmanoma. Prasidėjus Sąjūdžiui atrodė neįmanoma viskas. O pasirodo sugebėjome. Nejaugi mes tiek sumenkome? Aš nenoriu tuo tikėti. Amžiną atilsį Romualdas Ozolas, tikrasis dvasinis Sąjūdžio vadas, yra pasakęs frazę, kurią tiek pagerbdamas jo atminimą, tiek išreikšdamas pagarbą jo didžiai išminčiai noriu priminti. O jis sakė: „Lietuva liks gyva, kol bus bent vienas lietuvis“.  



Susiję

Vytautas Radžvilas 6395440728705891395

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-06-17 00:13

    pritariu ir palaikau.Ateity,manau,teks vėl sudalyvaut vardan tos...

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-06-17 18:08

    30 metų maniau, kad Sąjūdžio dvasinis vadas buvo Vytautas Landsbergis,o pasirodo - Ozolas?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-06-18 13:21

    „R. Ozolas buvo strategas, V. Landsbergis – taktikas“

    Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kodel-sajudzio-lyderiu-tapo-v-landsbergis-o-ne-r-ozolas.d?id=67643050

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-06-18 14:55

      V. Landsbergis nebuvo nei strateginis, nei taktinis vadas ir nebuvo joks vadas. Buvo tik pasiųstas statytinis iš tam tikrų rūmų, kuris viską griovė, ardė ir tą sėkmingai daro iki šiol.

      Panaikinti
    2. Patikslinimas2017-06-18 15:44

      KGB - kaip ten bebūtų, nors ir ne draugiškas buvo mums organas, bet nebuvo griovėjas. Jis gynė ir saugojo tą imperiją. Griovėjais buvo (o ir tebėra) apsišaukėliai dievo išrinktaisiais, sulendantys/sukišantys savus parazitus/ į bet kokias struktūras tam, kad ardytų jas iš vidaus. Papunė irgi iš tų, atkreipkite dėmesį, jo sūnus V.V.L. su kipa lyg suaugęs. Šis neslepia priklausomybės savai tautai, nes neturi kėslų piktnaudžiauti tuo. Tuo tarpu anūkas, kaip ir visi anūkai, atsigimęs į (piktavalį) senelį.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item