Rosita Garškaitė. Leo Strauss, prigimtinė teisė ir Lietuva

www.bernardinai.lt Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo pabrėžiama, kad...


Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo pabrėžiama, kad jos svarbios, neatimamos, ir suponuojama, jog esama tam tikros žmogaus prigimties. Tačiau dėl jos apibrėžties, o ir egzistavimo apskritai šiuolaikiniame pasaulyje sunkiai sutartume.

„Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“, – rašoma 1776-ųjų JAV nepriklausomybės deklaracijoje. Bet jei su pažangiai nusiteikusiais amerikiečiais imtume kalbėti apie nekintančią, nuo istorinio konteksto nepriklausančią žmogaus prigimtį, rizikuojame būti apšaukti atsilikėliais ar net fašistais.

Neseniai Lietuvoje gavome kvietimą diskutuoti ir apmąstyti prigimtinės teisės teoriją. Tai vieno iš įtakingiausių XX a. filosofų Leo Strausso (1899–1973) knyga „Prigimtinė teisė ir istorija“, pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą. Originalas buvo publikuotas dar 1950 m., autoriui perskaičius šešių paskaitų ciklą Čikagos universitete. Jų pagrindu išleista knyga – vienas reikšmingiausių XX a. politinės filosofijos veikalų, Lietuvą pasiekęs vėlai, bet ne pavėluotai.

Mažmeninis sveikas protas ir didmeninė beprotybė

„Atmesti prigimtinę teisę tolygu teigti, kad visa teisė yra pozityvioji teisė, o tai reiškia, kad tai, kas yra teisė, apibrėžia tik įvairių šalių įstatymų leidėjai ir teismai. Dabar akivaizdu, kad prasminga, o kartais net būtina kalbėti apie „neteisingus“ įstatymus arba „neteisingus“ sprendimus. Reikšdami tokias nuomones mes tariame, kad egzistuoja teisingumo ir neteisingumo standartas, nepriklausomas nuo pozityviosios teisės ir už ją aukštesnis“, – rašoma knygos įvade. Jei manome, kad idealai priklauso tik nuo susitarimų, tuomet turime pripažinti, kad kanibalų visuomenės idealai tokie pat pagrįsti kaip ir mūsiškiai. Maža to – jei pripažįstame, kad idealai keičiasi laikui bėgant, vadinasi, nuo perėjimo prie kanibalizmo mus gali sulaikyti tik „bukas ir išvėsęs įprotis“.

Pasak L. Strausso, „kilniaširdžiai liberalai“ su palengvėjimu žvelgia į prigimtinės teisės išsižadėjimą, mat tampame tolerantiški visoms nuomonėms apie gėrį ir teisingumą, pripažįstame, kad visos preferencijos yra vienodai gerbtinos. Prigimtinės teisės atmetimo padariniai, autoriaus teigimu, pragaištingi ir veda prie nihilizmo. Tokią padėtį jis apibūdina kaip mažmeminį sveiką protą ir didmeninę beprotybę: blaiviai užsiimame paprastais reikalais, bet susidūrę su rimtais klausimais – rizikuojame. Apie pagrindinius principus, jų pagrįstumą ar nepagrįstumą, negalime nieko pasakyti, nes jie priklauso tik nuo mūsų savavališkų preferencijų. Viskas, kam esame pasiruošę ryžtis, bus leistina.

„Šiuolaikinė visuomenė dėl įvairių priežasčių, kurių dalis aptariama šioje knygoje, atmesdama mąstymą, besiremiantį prigimtine teise, kartu netenka standarto, kuriuo remiantis būtų galima atskirti tikruosius visuomenės narių poreikius nuo tariamų. Jei vieninteliu vertinimo kriterijumi, kaip siūlo liberalioji ideologija, tampa pasirinkimo laisvė, „daugiau nebegalime gyventi, kaip atsakingos būtybės“. O kartu ir pati protingos tvarkos galimybė tampa nebeįmanoma“, – komentuoja Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dėstytojas Vygantas Malinauskas.

Istorizmo gniaužtuose

Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusiame L. Strausso veikalo pristatyme prof. Vytautas Radžvilas teigė, kad knyga parodo, kaip istorizmas – nuostata, teigianti, kad žmogus yra apibrėžtos formos neturinti būtybė – ėmė griauti prigimtinę žmogaus sampratą. Toks požiūris į žmogų kaip į molį, iš kurio gali lipdyti ką panorėjęs, kelia klausimą, ar įmanoma antropologinė ir metafizinė revoliucija, kurios metu žmogus taptų kažkuo visai kitu. „Knyga mums nepaprastai svarbi, nes esame pamiršę, kad prieš trisdešimt metų gyvenome pasaulyje, kuriame šis naujo žmogaus kūrimo eksperimentas buvo vykdomas. Nežinia kodėl po 1990-ųjų staiga nutarėme, kad tai praeitis, kuri niekada nebesugrįš, ir eksperimentas baigtas visiems laikams. Knyga iliuziją išsklaido. Ji atskleidžia, kad šitas eksperimentas, prasidėjęs nuo Makiavelio, yra tai, ką šiandien vadiname Vakarų pasaulio lemtimi. Pačioje knygos pradžioje L. Straussas teigia, kad nesama jokių prielaidų šiam eksperimentui savaime sustoti“, – kalba filosofas.

Jei paklaustume mokinių, kas yra teisingumas, šie atsakytų, kad antikinėje Graikijoje jis buvo suprantamas vienaip, viduramžiais – kitaip, o šiandien – trečiaip. Pasak VU dėstytojo dr. Lino Jokubaičio, laikytis istoristinės pozicijos esame mokomi jau mokykloje. Pasitelkdamas Platono olos alegoriją, L. Straussas teigia, kad istorizmas neigia galimybę palikti olą. Hegelis sakė, kad esame savo laiko sūnūs, Nietzsche – kad įsūniai, o vulgariausią istoristinio mąstymo versiją pateikė marksizmas, kuris aiškintų, kad Aristotelis buvo ne filosofas, o ideologas, norėjęs pateisinti Atėnuose susidariusią politinę santvarką, Locke‘as – kylančią Anglijos buržuaziją ir t.t.

„Tada filosofija netenka prasmės, nes viskas yra tik ideologijos“, – kalba L. Jokubaitis. Anot jo, L. Straussas kritikavo požiūrį, kad mąstymas priklauso nuo zeitgeist, nes tokiu atveju esame radikaliai priklausomi nuo to, ko nesuprantame, ir tai žymi racionalumo bei bandymų kelti fundamentalius klausimus pabaigą. Straussui atrodė, kad jei viskas istoriška – į nieką negalime iš tikrųjų atsakyti. Nei kas yra žmogus, nei kokia yra geriausia politinė santvarka.

Kas bendro tarp žmogaus teisių ir prigimtinių teisių?

„Štrausininko“, apžvalgininko ir VU dėstytojo Vladimiro Laučiaus teigimu, knyga „Prigimtinė teisė ir istorija“ yra vienas rimčiausių iššūkių liberalizmo idėjų tradicijai per visą XX a. politinės filosofijos istoriją. Joje teigiama, kad dabartinis pasaulėvaizdis mums perša įsivaizduojamą liberalizmo žmogaus teisių ir krikščioniškosios bei klasikinės prigimtinės teisės tęstinumą. Tarsi Hobbesas ir Locke‘as būtų sekuliarizuoti XVI a. anglų teologai Richardai Hookeriai ar modernizuoti sokratikai. Iš tiesų jų atsakymai į klausimą apie žmogaus prigimtį apvertė klasikinį ir krikščionišką požiūrį aukštyn kojomis.

Pasak V. Laučiaus, L. Strausso kritika nėra savitikslė, o tarnauja tam, kad iš naujo pažvelgtume į istorines alternatyvas ir geriau jas suvoktume – ne tik nugalėjusias, bet ir pralaimėjusias. Knyga pirmiausia skirta pralaimėjusioms alternatyvoms išryškinti.

Žmogaus teisės – tik troškimai

Teiginiai, kad turime prigimtines teises į ką nors, yra tapę kasdienio žodyno dalimi, tačiau paaiškinti, iš kur jos kyla, ir pagrįsti jų taikomumą galėtų nedaugelis. „Liaudies tikėjimu virtusios prigimtinės teisės šiuo atveju yra toks pat prietaras ar stereotipas kaip ir liberalų kritikuojamos vertybės, tokios kaip patriarchalinė sankloda ar tradicinė šeima, pagrįsta vyro ir moters santuoka. Kodėl būtina vadovautis prigimtinėmis teisėmis, bet ne tradicinės šeimos samprata? Kodėl vienu atveju prietaras, o kitu – tiesa ir įstatymas?“, – klausia V. Laučius.

„Jeigu šiandien su pažangiausiais Amerikos liberalais kalbėtume apie gamtą, prigimtį, tai mus fašistais išvadintų, bent jau atsilikėliais. Richardo Rorčio įtakoje esantys amerikiečiai dabar žino, kad viskas yra kultūriška“, – sako L. Jokubaitis. Jis siūlo sokratiškai paklausti liberalų, kodėl jų pozicija yra teisinga. Jie turėtų atsakyti, kad to reikalauja žmogaus prigimtis. Klasikinio liberalizmo atsakymas kiltų iš žmogaus poreikių save išsaugoti ir ramiai turtėti, kaip juos suprato Locke‘as. L. Straussas knygos pradžioje užsimena apie problemą, kad Amerikos liberalai nebevartoja prigimties sąvokos, nors JAV nepriklausomybės deklaracija remiasi „lokišku“ supratimu, jog žmogaus teisės kyla iš prigimties.

V. Radžvilas primena, kad Jungtinėse Tautose nebuvo lengva susitarti dėl Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, priimtos 1948 m. gruodžio 10 d. Problemų kėlė ne jų įvardijimas, o pagrindimas. „Visas žmogaus teisių pastatas tiesiogine to žodžio prasme kybo ore. Jis be pamatų, – teigia profesorius. – Žmogaus teisės yra žmogaus troškimai, kurie nereikalauja jokio pagrindimo ir kurie įtvirtinami sociume jėga. Pasaulis virsta troškimus turinčių individų kovos arena. Knyga atskleidžia lėtą slinktį  šitos būklės link.“

Knyga, padedanti išsilaisvinti iš reliatyvizmo tironijos…

Pasak teisininko V. Malinausko, šiandieniame Lietuvos teisiniame ir politiniame diskurse jaučiama aiški supratimo, kas yra prigimtinė teisė, spraga. Ji arba redukuojama į primityvų suvokimą, kad „teises turime nuo gimimo“, arba ja bodimasi dėl sąsajų su religija, teigiant, kad ji galinti būti įdomi nebent idėjų istorikams. „Toks paviršutiniškas prigimtinės teisės supratimas, ko gero, yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl šiuolaikinėje Lietuvoje sunkiai sekasi kurti protingą politinę ir teisinę tvarką. Prigimtinės teisės samprata, skirtingai nuo šiuo metu vis labiau įsivyraujančios liberalizmo, laikosi pamatinės nuostatos, kad gėris yra pirmesnis už teises. Ir šio gėrio pažinimas, nepaisant viso šiuolaikinio skepticizmo, yra prieinamas žmogaus protui. Būtent galimybė protu pažinti gėrį pagrindžia tiek žmogaus teises, tiek protingos tvarkos visuomenėje galimybę“, – teigia jis.

Žinoma, gėrio paieška ir atpažinimas nėra neproblemiškas. Pats L. Straussas pripažįsta, kad jo knyga neišsprendžia visų probleminių klausimų, su kuriais susiduria prigimtinė teisė. Nepaisant to, V. Malinausko teigimu, „Prigimtinė teisė ir istorija“ – gaivus minties gūsis visiems, ieškantiems būdų išlaisvinti savo mąstymą iš reliatyvizmo tironijos.

Kaip rašė pats L. Straussas, tiek prigimtinių teisių šalininkai katalikai bei nekatalikai Tomo Akviniečio sekėjai, tiek kita stovykla – įvairaus plauko liberalai, tiek norintys būti neutralūs šiuo klausimu sėdi vienoje valtyje. Esame šiuolaikiniai žmonės ir mūsų laikais nebesivadovaujama teleologiniu visatos vaizdiniu ir požiūriu į žmogų. Negalime grįžti prie Aristotelio ar šv. Tomo Akviniečio tarsi modernybės nė nebūtų buvę. Taip pat knygos autorius nesiūlo ir surengti kontrrevoliucijos. Jis analizuoja, apmąsto, kviečia prisiminti, suprasti, kas su mumis atsitiko.

… ir susigrąžinti į Lietuvą filosofiją

„Nors daug kas viešojoje erdvėje sako, kad Lietuvoje dominuoja dešinieji, realiai, pažvelgus į idėjinį lauką, kuris vyrauja mokslo ir studijų institucijose, dominuoja marksistinių ir liberalių idėjų samplaika. Jų dominavimas reiškia, kad mes vengiame kelti filosofinius klausimus, kur esame ir kur einame“, – teigia V. Radžvilas. Okupuotoje Lietuvoje buvo visiškai sunaikinta tiek klasikinė filosofinė, tiek politinė mintis. Ši knyga – galimybė išeiti iš sovietijos, įvedant Lietuvoje konservatyviąją politinę mintį.

Modernybės krizė, rašė L. Straussas, reiškia, kad šiuolaikinis žmogus nebežino, ko nori, nemano, kad gali pažinti, kas gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Tuomet nebeįmanoma ir filosofija, kurios gyvybinis principas – meilė tiesai. „Su šitos knygos pagalba galima sugrąžinti į Lietuvą filosofiją. Ne filosofijos istorija, ne filosofinių tekstų komentarai, ne lietuviški filosofiniai žurnalai, bet ši knyga padeda iš tikrųjų suprasti, kas yra filosofija“, – teigia prof. Alvydas Jokubaitis.


Susiję

Skaitiniai 7495274862117726738

Rašyti komentarą

  1. Vytautas Ka2017-06-26 21:46

    ....''tuomet nebeįmanoma ir filosofija''...kad tik tiek. Tokie ''NEŽINIUKAI'', persisunkę marksistinėmis liberaliomis idėjų samplaikomis užima vis daugiau vietų valdžiose....stabdo civilizacijos tobulėjimą...Malonu skaityti mintis, kurios patvirtina mano seną pastebėjimą, kad LIBERALIZMAS - CIVILIZACIJOS DUOBKASYS.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item