Monika Morkūnaitė. Ar įmanomas klestėjimas be teisingumo?

Kritikuodamas socialinio teisingumo idėją, austrų ekonomikos mokyklos atstovas Friedrich von Hayek teigė, jog tai yra tuščia sąvoka. Anot...

Kritikuodamas socialinio teisingumo idėją, austrų ekonomikos mokyklos atstovas Friedrich von Hayek teigė, jog tai yra tuščia sąvoka. Anot jo, teisingumas iš principo gali būti tiktai asmeninis, o reikalauti teisingumo iš „nuasmenintų“ procesų esą paprasčiausiai iracionalu. Tai atskleidžia manymą, jog laisvos – t.y. nuo bet kokio valstybinio reguliavimo „emancipuotos“ – rinkos veikimas, vieną kartą ją tinkamai užkūrus, toliau yra visiškai savaiminis, autonomiškas procesas, nereikalaująs nei menkiausio išorinio prisilietimo. Kartu bet koks apeliavimas į socialinę nelygybę ir siekį su ja kovoti sutinkamas kaip neleistinas savaiminės tvarkos trikdymas.

Patikėti laisvosios rinkos natūralumu nėra taip jau sunku, ypač ekonominės globalizacijos sąlygomis. Kaip teigė Vytautas Rubavičius, patys globalizacijos procesai, kadangi yra nepriklausomi nuo pavienio žmogaus valios, savaip palaiko natūralistinę „dėsnio“ sampratą[1]. Jie skatina manyti, jog visa, ką sunku suvokti per individualios egzistencijos perspektyvą, yra nepaveikiama ir todėl nekliudytina nelyginant šventa karvė (tai, beje, regisi ganėtinai panašu į krikščionišką Dievo valios koncepciją, skirtumas tik tas, jog liberalai tokią sakralią duotį atranda šiapusybėje). Kitaip tariant, įsivaizduojama, jog laisvosios rinkos sugeneruota sistema yra sistema „pagal nutylėjimą“, o bet kokios alternatyvos yra beveik donkichotiškas mėginimas pakeisti tai, kas natūralu. Tačiau dažnai pamirštama, jog pats laisvosios rinkos konstruktas tėra graži teorinė idealizacija, niekada neegzistavusi realybėje. Dar klasikinis ekonomikos teoretikas Adam Smith labai aiškiai konstatavo, jog patsai rinkos veikimas viso labo tėra dirbtinėmis institucijomis – taigi, atitinkamu reguliavimu (!) – palaikoma ekonominės organizacijos forma, jokiu būdu natūraliai ir neišvengiamai „neišplaukianti“ iš žmogaus prigimties. Tokiu atveju bet koks kalbėjimas apie „nuasmenintą“, kone mistinio pobūdžio vyksmą paprasčiausiai netenka prasmės, nes akivaizdu, jog bet kuri socialinė-ekonominė santvarka visuomet yra kuriama ir reprodukuojama valingai. Be to, ir pačią laisvąją rinką A. Smith suvokė kiek kitaip nei šiandien, t.y. kaip laisvus smulkių individualių įmonių ir amatininkų mainus užtikrinančią sistemą, kur nei viena įmonė nepaveikia kainų, o ne kaip globalią,  stambiųjų korporacijų dominuojamą rinką.

Vadinasi, ir pati socialinio teisingumo idėja šiame kontekste turėtų būti suprantama ne kaip utopinė ir intervencionalistinė vizija, o kaip vienas iš būdų kurti atitinkamą socialinę-ekonominę visuomenės sąrangą. Kitais žodžiais sakant, socialiai orientuota ekonomika suvoktina ne kaip natūralaus status quo keitimas, o kaip liberalų ginamai laisvajai rinkai alternatyvi, lygiai kaip ir ši – sąmoningai ir tikslingai – kuriama sistema.

Socialinio teisingumo sampratų bei interpretacijų esama daug ir įvairių, bet bendrai galima pasakyti, jog ši sąvoka visų pirma atskleidžia svarstymą, kaip visuomenėje turėtų būti paskirstyti resursai. Mąstymas apie socialinį teisingumą neišvengiamai įveda į vadinamosios normatyvinės, konkrečiau – gerovės ekonomikos lauką, neatsiejamą nuo tam tikrų vertybinių įsitikinimų. Vis dėlto šiandien dažnai linkstama manyti, kad didžiuoju socialinių mokslų idealu tapęs vertybinis neutralumas yra ne tik įmanomas, bet ir taikytinas natūraliose visuomenės gyvenimo srityse. Kaip teigė Miltonas Friedmanas, Vakarų pasaulyje dominuoja tendencija, kada žmonės užima skirtingas pozicijas ekonominiais klausimais ne dėl savo įsitikinimų, o dėl to, kokius faktinius su tuo susijusius spėjimus galima atlikti. Todėl, anot M. Friedmano, nuomonių skirtumai šioje dimensijoje gali mažėti atitinkamai progresuojant pozityviajai (nuo vertinamųjų teiginių atsiriboti siekiančiai) ekonomikos mokslo sričiai[2]. Savaime tai nėra blogai, tačiau nesunku suprasti, kad nekontroliuojama mokslinio pozityvizmo ekspansija šioje situacijoje ilgainiui pakerta ne tik gebėjimus, bet ir apskritai poreikį mąstyti. Juk paprastai kvestionuojant ekonominės santvarkos pagrindus kaip argumentai pasitelkiami ne filosofiniai (taigi neišvengiamai vertybiniai) aspektai, o neva neutralaus, taigi ir neišvengiamai teisingo, mokslo postulatai. Šitaip pamirštama, jog pozityvioji, nuo bet kokio vertybinio šešėlio išsivaduoti mėginanti ekonomikos šaka konkrečioje visuomenėje viso labo gali pasitarnauti daugų daugiausiai kaip techninė disciplina, padedanti maksimizuoti efektyvų išteklių panaudojimą, tačiau ji nieko nepasako apie tai, kaip ta visuomenė turėtų veikti iš tiesų. Ekonomikos efektyvumas, neneigiant jo svarbos, yra tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių sudėtingą visuomenės gyvenimo sąrangą.

Sąmoningai „ištraukiant“ ir kone sudievinant vienintelį efektyvumo elementą ilgainiui ima atrodyti, jog tai ir yra esminis bei natūralus tikslas, į kurį turėtų veržtis visuomenė, o visa kita – socialinis teisingumas, nacionaliniai interesai, kultūriniai aspektai – tėra atgyvenusios liekanos, į kurias apeliuoti gali tik reakcingas ir nepakankamai apsišvietęs protas. Kadangi liberalus požiūris į pirmąjį planą iškelia būtent gerovės maksimizavimą, nesunku suprasti, jog pozityvistinis ekonominių reiškinių traktavimas iš tiesų sukuria teisingumo iliuziją – ima atrodyti, kad vien tik efektyvumo didinimu suinteresuota ir nuo kitų visuomenei svarbių siekių atitraukta ekonomika yra toji tikroji, „nepaliesta“ tvarka, kuri, veikdama laisvai, sukuria geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau tai yra iškreiptas tikrovės vaizdas. Kaip teigė Karlas Polanyi, „šėtoniškam“ darbo jėgos, žemės ir pinigų rinkos malūnui visiškai nerūpi nei visuomenės organizacija, nei nacionaliniai interesai, nei bendra aplinka, todėl atitinkami apsauginiai mechanizmai yra neišvengiami. Pasak V. Rubavičiaus, minėtas rinkos vaizdinys paremtas supaprastintu įsitikinimu, kad pelno maksimizavimą rinkos subjektas įgyvendina tam tikroje „beorėje erdvėje“, o ne tradicijų, teisės normų ir įvairių vertybių kontekste[3]. Jokioje realiai, ne technokratiniuose brėžiniuose egzistuojančioje visuomenėje ekonomikos efektyvumas niekada negali būti vienintelis ją apibrėžiantis socialinės gerovės matas, tad akademikai, kalbantys apie socialinės nelygybės problemą, neturėtų kompleksuoti ar būti kaltinami dėl neva per menko savo „moksliškumo“.

Laisvosios rinkos, mokslinio autoriteto ir drauge teisingumo jausmo sutapatinimą Lietuvoje galima aiškinti sąsajomis su Nepriklausomybės atkūrimą lydėjusiais lūkesčiais. Šie, be jokios abejonės, apėmė ne tik orų ir pasiturintį gyvenimą, bet ir taiką, politinę laisvę bei kokybišką demokratinę sistemą. Akivaizdu, kad mąstymas apie laisvąją rinką šiuo atveju neretai sukelia savaeigę asociacijų grandinę, kur tokia rinkos sistema atrodo neišvengiamai prišlieta prie ką tik išvardintų idealų. Bet iš tiesų čia ne tik nesama būtino ryšio, bet ir randasi akivaizdūs prieštaravimai. Pavyzdžiui, demokratijos veikimui, savaime suprantama, reikalingas tam tikrų tapatybinių apibrėžčių vienijamas demosas, arba politinė tauta. Ši negali egzistuoti vien tiktai objektyviai – jos buvimui esmiškai reikalingas iš „vidaus“ kylantis savęs pačios suvokimas, pavienių visuomenės narių tapatinimasis, subjektyvus savęs priskyrimas vieningam esiniui. Radikali laisvosios rinkos samprata šiuo atveju tampa ydinga tuo požiūriu, kad neišvengiamai implikuoja tiek metodologinį, tiek ir grynai ontologinį individualizmą, atmesdama realų struktūrinių darinių egzistavimą. Pastarieji čia suvoktini ne tik institucine, bet ir grynai normatyvine prasme, kaip tam tikra socialinė sanglauda ar kolektyvinės egzistencijos pajauta. Tačiau net ir tokie, atrodytų, demokratinio subjekto egzistencijai tiesiog būtini komponentai kaip bendrasis gėris, efektyvumo idėjos užvaldytiems biurokratams regisi kaip pramanytos iliuzinės sąvokos, apie kurias mąstyti ar juo labiau viešai kalbėti darosi paprasčiausiai gėda. Bet kaip tik tam, kad politinė tauta egzistuotų ne kaip pavienių individų, siekiančių savo „asmeninių tikslų“, agregatas, yra reikalingi subtilesni, įprastą buitinę žiūrą peržengiantys kultūriniai ir socialiniai saitai. Jei net milžinišką emigraciją Lietuvoje jau darosi madinga „nuprobleminti“ ir žiūrėti į tai kaip į natūralų „asmeninių siekių realizavimą“, tampa aišku, kad bet koks ryšys tarp ekonominės gerovės ir valstybingumo yra paprasčiausiai eliminuojamas. Apskritai, ima atrodyti, kad valstybingumo ir politinės tautos egzistavimo prasmę grindžiantys teoriniai argumentai yra taip įnirtingai diskredituojami, kad apeliavimas į juos imamas suprasti kaip sentimentalus naivumas. Ir vis dėlto neįmanoma nepastebėti elementaraus prieštaravimo tarp to, ką vadiname asmeniniu ir ekonominiu gerbūviu. Asmeniniam gerbūviui, kaip visuminiam žmogaus klestėjimui, reikalinga tiek ekonominė, tiek socialinė, tiek kultūrinė ir dvasinė gerovė, todėl „išplaunant“ iš jo savasties paskutinius tris elementus pati ekonominė gerovė paprasčiausiai netenka prasmės. Kitaip tariant, jei žmogus niekada neegzistuoja vien tik materialiai, kodėl jo kaip visumos laimė ir gerovė turėtų būti matuojama išimtinai ekonominiais parametrais?

Demokratijai, funkcionuojančiai realioje, taigi ne tik materialia gerove suinteresuotoje žmonių visuomenėje, yra būtini papildomi socialinę sanglaudą garantuojantys principai. Socialinis teisingumas yra vienas iš tokių mėginimų „apkarpyti“ išvešėjusį ekonominės laisvės krūmą suteikiant jam kiek įmanoma priimtinesnį pavidalą. Liberalų ir libertarų mėgstama pastaba apie tai, jog socialinis teisingumas yra itin abstraktus ir todėl tuščias ar netgi pavojingas konceptas, yra verta dėmesio tuo požiūriu, kad, jų teigimu, socialinis teisingumas nėra tapatus asmeniniam teisingumui. Bet ir pastarąjį apibrėžti yra ne ką lengviau – ypač gyvenant moralinio reliatyvizmo sąlygomis. Nepaisant to, lygiai taip pat kaip ir asmeninis, socialinis teisingumas gali būti elementari visuomenės susitarimo (nebūtinai tiesiogine prasme) išdava.

Čia svarbu suvokti ir tai, kad patsai asmeninis teisingumas savaime nurodo į tam tikrą platesnį socialinį kontekstą ir šia prasme negali būti visiškai „asmeninis“. Teisingumas ne tik yra reikalingas išimtinai visuomenėje, bet tik joje ir gali būti įsisąmonintas. Juk jei teisingumo normos kiekvieno visuomenės nario būtų suprantamos skirtingai, apie jokį teisingumą išvis nebūtų įmanoma kalbėti (vargu net ar egzistuotų ši sąvoka). Todėl panašu, kad teisingumas apskritai tegali būti mąstomas tik kaip holistinės prigimties dalykas, ir šia prasme sunku pagrįsti bet kokį pastarojo skirstymą į „asmeninį“, „socialinį“ ar kitokį. Net pervadinus „asmeninį“ teisingumą „moraliniu“ netruktų pasimatyti, jog ir tuomet, kada kalbama apie socialinį teisingumą kaip tinkamą išteklių visuomenėje paskirstymą, neišvengiamai remiamasi moraliniais įsitikinimais, todėl tai vėlgi yra iš esmės neatskiriamos sferos. Diversifikuoti teisingumo sąvoką racionalu nebent kalbant apie skirtingus kontekstus, kuriame šis reiškiasi, bet ne skirstyti pačioje teisingumo sąvokoje glūdintį turinį.

Paminėtina ir tai, kad socialinis teisingumas nebūtinai turėtų būti suprantamas kaip perskirstymas. Pastarojo kritikai neretai atkreipia dėmesį, kad atotrūkis nėra tapatus realiai skurstančiųjų padėčiai ir kad šiandienės integruotos rinkos sąlygomis net patys skurdžiausi visuomenės sluoksniai vis dėlto gyvena geriau nei ankstesnių kartų žmonės. Tačiau tuomet ir vėl tenka grįžti prie to, kad jautrumas atotrūkiui arba nelygybei yra kur kas subtilesnis aspektas ir siejasi toli gražu ne vien tiktai su materialios gerovės lygiu. Pavyzdžiui, kaip teigė esminių gebėjimų lygybės koncepciją išplėtojęs ekonomikos teoretikas Amartya Sen, net ir tuomet, kada regime, pavyzdžiui, žmogų su negalia, turintį labai mažai poreikių ir nereikalaujantį daug „resursų“, mums kažkodėl atrodo teisinga suteikti jam gėrybes, kuriomis naudojasi kiti ir kurios akivaizdžiai palengvina socialinį ir (ar) fizinį asmens egzistavimą[4]. Tai tampa dar suprantamiau žvelgiant į šią situaciją iš visuomenės perspektyvos: tokios problemos kaip alkoholizmas, nusikalstamumas ar netgi menkas pilietinis ir (ar) politinis įsitraukimas gali tapti didėjančio atotrūkio visuomenės viduje pasekmėmis. Ir tai toli gražu nėra vien tik pajamų ar turto nelygybė, į kurią, mažėjant skurstančiųjų sluoksniui, būtų galima žvelgti nuosaikiau. Visa, kas sudaro visuomenės ekonominį, socialinį, kultūrinį ir netgi politinį sąstatą, yra taip tampriai susiję, kad manyti, jog socialinė nelygybė tėra ekonominis ir ekonominėmis priemonėmis spręstinas klausimas, būtų daugiau nei trumparegiška.

Anot Boguslavo Gruževskio, progresyvumas turėtų būti tuo mažesnis, kuo platesnės šalyje esama viduriniosios klasės. Lietuva, akivaizdu, išsiskiria tuo, jog viduriniosios klasės joje esama itin nedaug. To priežastis, pasak Vytauto Radžvilo, yra ta, kad dėl ypatingu būdu vykdytos viešojo turto privatizacijos atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje paprasčiausiai nebūta sąlygų susiformuoti pakankamai diferencijuotai visuomenei su gausia viduriniąja klase, o to natūrali pasekmė buvo pasidalinimas į turčių ir vargšų visuomenę.  Ir vis dėlto būtent vidurinioji gyventojų klasė yra esmingai svarbi bendrai demokratijos būklei: tokio pobūdžio politinėje sistemoje ji tampa tarytum visuomenės stuburu, ženkliai prisidedančiu ne tik prie socialinio stabilumo, bet ir sveiko, politiškai diferencijuoto demoso, įgalinančio partinę konkurenciją ir atstovavimą skirtingiems gyventojų sluoksniams. Taigi mažesnis atotrūkis drauge sukuria prielaidas politinės tautos brendimui, o kartu – realiam demokratijos funkcionavimui.

Vadinasi, socialinio teisingumo reikšmė toli gražu nėra sumenkusi šiandien, dominuojant globalios rinkos sąlygoms. Priešingai, mąstymas apie socialinę nelygybę ir iš to kylančias grėsmes tapo kaip niekada aktualus ir prasmingas. Nepaisant kalbų apie augančią ekonomiką, visuomenėje tvyrantis neteisingumo jausmas toliau „sėkmingai“ aitrina susvetimėjimą, iš to kylantį nusikalstamumą bei prastėjančią demografinę situaciją. Valdžios atstovų ir kai kurių ekspertų mėginimas neigti šią problemą negali jos išspręsti ir, aiškiai kalbant, yra elementarus pasityčiojimas iš žmonių, kurie, net ir nuoširdžiai mylėdami savo šalį, neretai tampa priversti rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo nuolatinio pažeminimo sąlygomis, kada net būtiniausi maisto produktai ilgainiui tampa nebeįperkami. Galbūt iš tiesų valdžia, nelaikanti etikos normų kosmoso sritimi ir nuoširdžiai besirūpinanti piliečių gerove, yra utopija, bet tai atrodo vienintelis būdas išspręsti susidariusią situaciją iš esmės. Efektyvumo, investicijų pritraukimo ir augančio BVP sąvokomis žongliruojantys technokratai nėra tie, kurie turėtų valdyti valstybę. Jų pečiams tai yra paprasčiausiai per sunki našta.

[1] Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. Vilnius: Kitos knygos, 2010, 162.
[2] Milton Friedman, „The Methodology of Positive Economics.“ Kn. Milton Friedman, Essays in Positive Economics. Chicago: University of Chicago Press, 1966, 5-6. 
[3] Rubavičius, 166-167. 
[4] Amartya Sen, „Equality of What?“ The Tanner Lecture on Human Values, 1979, 217-218. 








Susiję

Monika Morkūnaitė 1972971869864905211

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-06-29 12:30

    pritariu autores pradinei minciai, kad laisvosios rinkos situacijos realiame pasaulyje nera buve, kad visuomet valstybe kazka reguliuoja, kisasi, pazeidzia laisvai rinkai keliamus reikalavimus, o verslininkai kuria monopolijas, kartelinius susitarimus, pazeidzia saziningos konkurencijos principus. Bet tuomet praranda prasme visa tolesne diskusija. Nes toliau jau autore kaunasi su savo pacios susigalvotu drakonu, kurio realybeje nera.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-06-29 13:04

    ir dar. Nuostabiai ironiska, kad toks straipsnis pasirodo tinklapyje, kuriame siauteja visokie klounai, nuolat purkstaujantys del "liberastu diktaturos", t.y. valstybes priemoniu nustatant grieztus remus siekiant tam tikros socialines inzinerijos (kam nepatinka toks grieztas apibudinimas, galima vadinti socialine politika ar reguliavimu). Kaip bepavadinsi, juk tai ir yra soialinio teisingumo apraiskos. Teisingumo kaip resursu paskirstymo visuomeneje proceso, apie kuri kalba autore, kurimas. Tik tie resursai gali buti ne vien materialus. Pvz. teises (o tarp ju - mazumu teises) irgi yra resursai, kurie turi buti paskirstyti taip, kad nebutu likusiu be nieko arba neproporcingai stokojanciu. Pritariant autorei, jums deretu pakeisti iskaba, mielieji ortodoksiniai propatrijos skaitytojai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tiesiog chrestomatinis liberastinio fanatizmo pavyzdys - iš esmės 1:1 kai ir bolševikiniai fanatikai, kurie vis kuria komunizmą ir niekaip sukurti negali, bet niekada nepripažins, kad jų idée fixe ne tik yra iš esmės ydinga, bet ir apskritai neįgyvendinama. Galima būtų tokius klounais vadinti - tik kad jie ne tik kiauri, bet dar ir piktybiški, o šitai jau nebejuokinga.

      Panaikinti
  3. Cit.: "Pvz. teises (o tarp ju - mazumu teises) irgi yra resursai, kurie turi buti paskirstyti taip, kad nebutu likusiu be nieko arba neproporcingai stokojanciu. Pritariant autorei, jums deretu pakeisti iskaba, mielieji ortodoksiniai propatrijos skaitytojai. "

    Socialinis teisingumas tai nėra socialinė lygiava - nei materialinio turto, nei nematerialinių resursų (pvz., teisių) atveju. :) Mažumų teisių atveju galioja tas pats principas. O be nieko (čia teisių atžvilgiu) nelieka nė viena mažuma. :) Taigi, mums nebūtina keisti iškabos, net jei ir pritariame daugumai šio straipsnio Autorės minčių.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-06-29 16:27

    Autorė aiškiai nurodė, kad ne apie progresyvistinį moralinio relietyvizmo soc. teisingumą. Pirmieji komentatoriai arba neskaitė straipsnio, arba skaitė ir nesuprato, arba skaitė, suprato ir nevykusiais pastebėjimais bando diskredituoti autorę

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia ne "pirmieji komentatoriai", o vienas liberastų fanatikas sklaidosi. :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-07-09 00:10

    Gerb. Pikc, jiems irgi reikia budėti - žmonės nori valgyti, ir tai natūralu.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-07-17 19:59

    Šaunuolė, viskas taip, tik kada gi tokie protingi jauni žmonės pakeis valdžioje savanaudžius liberastus?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-07-18 12:51

    Geras straipsnis, aiškios mintys - be teisingumo, kaip be rankų... Bėda ta, kad praktiškai kiekvienas teisingumą įsivaizduoja vis savaip, - kaip taisyklė - aiškina vien tik per savo asmeninės patirties subjektyvią prizmę. Atrodo paprasta: norime to, ko kiti turi daugiau... Tokią padėtį jaučiame/vertiname , kaip teisingumo nebuvimą. Paradoksas yra tame, kad kai mes turime daugiau už kitus, neteisingumo apraiškų tame neieškome. Atvirkščiai, tokią padėtį visom išgalėm stengiamės išlaikyti. Ir tai yra - faktas. Juk ir Kristų nužudė, kad sumaišties(?) nekeltų,- kad ir toliau išliktų situacija, kuria išpuikėliai apsiskebę vertesniais už kitus (dievo išrinktaisiais) jau įgūdę naudotis. Kaip gi jie - sukčiai - galėtų toleruoti aiškumą apie teisingumą.
    Kad taptų aiškiau, kaip teisingumą "tepti ant duonos", kad būtų galima jį jau ir "valgyti", turėtume ATSEKTI jo sąsajas su prasmingumu, ko pajutimas tik ir tegali būti sąlyga konsensusui, kaip turėtų būti privalu žmonėms elgtis tarpusavyje vienu ar kitu atveju. Todėl neišvengiamai turime žvelgti į dalykus visuotinumo aspektu, tiksliau - visą žmoniją apimančiai. - Kitaip pamatyti neteisingumo neįmanoma. Kokie skirtingi/fiziškai nelygūs/ mes žmonės bebūtume, vis tik esame žmonės, t.y., vienos ir tos pačios rūšies esybės. Ir jau ta prasme - visi žmonės lygūs.
    Faktas yra toks, jog atskiras žmogus niekaip negali įgyti tiek gebėjimų, kad sugebėtų vien savo individualia veikla pasigaminti pakankamai daiktų galinčių užtikrinanti jam šiuolaikinį gerbūvį bei komfortą. Bet kiekvienas gali prigaminti vienos rūšies produktų ženkliai daugiau, nei jam vienam tokių reikia... Iš to randasi būtinybė, o taip pat ir galimybė, apyligius gebėjimus turintiems žmonėms specializuotis ir integruotis, kad negaištant beprasmiškai laiko visiems(?) gebėjimams išsiugdyti, imti veikti siauriau, o turėti galimybę naudotis ženkliai platesnės veiklos rezultatais. Be skirtingų specialistų integravimosi niekaip nebūtų įmanoma ir labai sudėtingų produktų gamyba.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, nežinau - man neteisingumas siejasi visiškai su kitais dalykais, negu tai, kad kažkas kažko turi daugiau, negu aš.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-07-18 19:44

      O kodėl Jūs čia bandote išskirti dar kažkokius tai "visiškai kitus dalykus", kurių, neva, tai jau tikrai niekas niekaip negali iš Jūsų atimti?
      Ar tik nenorite tuo pasakyti, kad Jūs ir esate tas pats laimingiausias pasaulyje žmogus, nes tai, ką galima iš žmogaus atimti, Jūsų visai nedomina?

      Panaikinti
    3. Sakyčiau, keistokos klausimų formuluotės. :) O juk mano komentaro mintis buvo visiškai paprasta - t.y. kad neteisingumas toli gražu nėra tas pats, kas turtinė nelygybė.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-07-19 08:31

      O tai kodėl Jums būtina kito žmogaus mintį apversti, kaip Jums geriau? Juk ten buvo pateikta mintis neatskirianti materialinių vertybių nuo visų. Taip pagal Jus, mirtį badu pasmerkti milijonai neturėtų skųstis neteisybe...

      Panaikinti
  8. Taigi, skirtingi žmokės neišvengiamai turi atlikiti skirtingas operacijas - skirtingus vaidmenis. Tiems skirtingiems vaidmenims kiekvienas tegali panaudoti tik savo žmogiškąjį resursą - ne daugiau, nei žmoguje to yra. Nėra didelio skirtumo, ar žmogus skaičiuja pieštukus, ar lėktuvus. Tam ir anam protinių resursų tiek pat pakanka, ir t.t, ir pan.... Lygiai taip pat ir atlygis neturėtų skirtis milijonais kartų už daugmaž tiek pat panaudojamų žmogiškųjų pastangų. Deja, nusistovėjusi praktika yra visai kitokia. Egzistuja Žemėje daugybė (septyni milijardai) skuržių , o vos procento šimtają dalį sudarančių turčių - kontroliuoja daugiau kaip pusę visų planetos materialinių vertybių. Tai gi, turčiams labiausiai ir būdinga ta psichologija - nejausti jokio neteisingumo apraiškų, kada savo rankų miklumu jie susišluoja visų žmonių kuriamą bendrąjį produktą. Ir teisinasi jie "pozityviai", neva, ypatingai sudėtingų produktų masinei gamybai būtina gamybinių resursų ddelė koncentracija. Didelių resursų sukoncentravimo būtinybės niekas paneigti neturi tikslo. - Tas tikrai yra reikalinga, net gi - būtina. Pretenzijos reiškiamos dėl to, kad visuotinai kuriamos vertybės pa(si)skirstomos atsižvelgiant ne į visų jas kuriančiųjų gyvybinius poreikius. O tai jau yra neteisinga atžvilgiu beveik visų septynių milijardų. Turčių piramidės viršūnėlės grėsmę jaučia iš apačios, ir kad išsilaikytų užimamose pozicijose, vos ne visus pasisavintus resursus laiko užšaldytus, kad bet kada turėtų kuo gintis. Gintis nuo tų, kurių sukurtas vertybes ir savinasi. Ši "pasaka" tęstųsi be galo, jei tik egzistituotų bent kas, kas gali išvengti pabaigos...
    Darosi aišku, kad būtinas dialogas apačių ir viršūnėlių. Apačios jau senokai sunerimusios. Viršūnėlės vis dar "žabalą vištą" žaidžia. Tikisi kaip nors išprovokuoti karą bent kokį - pasaulinį. .. Jų nelaimė tame, kad jie nepagydomai serga "išrinktųjų" liga. Norint būti išskirtiniais, neišvengiamai masės turi likti apgaudinėjamos ir toliau (be šito "dievui" būti tiek visagaliu atrinkimais... nesigautų ) O masės jau senokai nepatenkintos, nes IT arsiradusių pagalba - praregėjo ir nebegali daugiau taikstytis su pažeminimais. Taigi, artėja momentas, kada turčiams bus jau per vėlu pradėti spręsti supuvusių santykių klausimą iš esmės...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item