Andrew C. Mccarthy. Kalbos apie nuosaikųjį islamą yra nesąmonė

Islamistai nori Vakaruose įvesti šariatą, o tai reiškia, kad visi islamistai yra ekstremistai. Vakarų neišmanymas kalbant apie radikalųjį islamą dabar, po paskutinio džihadistų išpuolio, jau trečio per pastaruosius tris mėnesius, Britanijoje atsiskleidė su kaupu, rašo teisininkas, prisidėjęs tiriant Rugsėjo 11-osios ir kitas su terorizmu siejamas bylas, žurnalo „National Review“ bendradarbis Andrew C. McCarthy. 

Trys teroristai mikroautobusu rėžėsi į minią žmonių ant Londono tilto. Paskui dar šoko praeivius negailestingai badyti peiliais, sulig kiekvienu dūriu bliaudami, kad tai dėl Alacho. Teisėtai įniršusi Theresa May, kaip ir dera šalies premjerei, pareiškė, esą jos vyriausybė imasi pagrindinio vaidmens tarptautinėje kovoje su pasaulyje išplitusia islamistų ekstremizmo ideologija ir siekia ją nugalėti. Paskui, pasidabinusi imamo-mėgėjo kepuraite ir pasitaisiusi rožinius akinius, ji paskelbė, kad islamistų ekstremizmas yra ideologija, kurstanti neapykantą, sėjanti susiskaidymą ir propaguojanti sektantizmą. Tai ideologija, pagal kurią tokios mūsų, vakariečių, vertybės kaip laisvė, demokratija ir žmogaus teisės yra nesuderinamos su islamo religija.

Kelių islamų nėra – islamas yra vienas

Tačiau, pasak apžvalgininko, nieko verta ta visažinės Vakarų politikės kalba, kol ji nepasakė svarbiausio – kad ši ideologija paremta – trys keturi, visi kartu – „iškreiptu islamu ir iškreipta tiesa“. Atodūsis. Ką Th. May žino apie islamą, kad galėtų spręsti, koks islamas yra iškreiptas? A. C. McCarthy įsitikinimu, ne kažką. Priešingu atveju nekalbėtų apie islamistų ekstremizmą, nes suprastų, kad sviesto neišsviestuosi labiau negu jis yra sviestuotas.

Jei Vakaruose esi islamistas, tai automatiškai esi ekstremistas. Islamistas – tai musulmonas, kuris mano, kad islamo religija reikalauja įvesti šariatą – archajišką, totalitarizmu trenkiančią politinę ir teisinę islamo doktriną. Terminą „islamistas“ mes, vakariečiai, vartojame manydami, kad, kadangi tarp musulmonų yra ir tolerantiškų, provakarietiškų žmonių, tai, vadinasi, pati islamo religija – arba bent kai kurios jos interpretacijos – nebūtinai turi gimdyti fundamentalųjį, pažodinį, viršenybę skelbiantį islamą. Toks manymas gali būti apmaudžiai klaidingas, teigia autorius, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo pagrindu jau suformuluota ištisa ir, ko gero, nebeatitaisoma politikos kryptis.

Ar tai, kad egzistuoja nuosaikių pažiūrų musulmonai, iš tiesų reiškia, kad galėtų įsivyrauti nuosekli ir gyvybinga nuosaikiojo islamo doktrina? Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (ir tai tik vienas iš įtakingų lyderių musulmonų) sako, kad ne: „Vakarų kalbos apie nuosaikųjį islamą yra tauškalai“, nes „islamas yra islamas, ir taškas.“ R. T. Erdoganas glaudžiai bičiuliaujasi su „Musulmonų brolija“, įtakingiausia pasaulyje islamistų organizacija. Jei jis teisus, sakydamas, kad egzistuoja tik vienas tikras islamas, galima neabejoti, kad Vakarams jis tikrai nedraugiškas. Vakarų raginimą musulmonų migrantams susilieti su europiečių visuomene R. T. Erdoganas apibūdina kaip „nusikaltimą žmoniškumui“.

Be jūros rykliai neišgyventų

Kai kurie islamistai yra žiaurūs džihadistai. Kai kurie palaiko žiaurius džihadistus, tačiau patys smurto nepraktikuoja. Kai kurie gali nepritarti smurtui (arba bent jau gali taip teigti) ir remti taikią, įtikinimais grįstą šariato įvedimo praktiką. Kai kurie gali meluoti apie savo ketinimus, apsimesdami, kad nepritaria nei smurtui, nei šariato įvedimui, arba tvirtindami, kad šariatas yra visiškai nuosaiki ir taiki doktrina, puikiai suderinama su Vakaruose įsitvirtinusiomis laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių sampratomis. Tačiau jie visi nori šariato. Jei esi musulmonas ir tau svarbu, kad islamo teisė būtų viršesnė už, pavyzdžiui, Britanijos teisę, tuomet tavo pozicija jau nėra nuosaiki, net jei dėl to tu nesi pasirengęs mikroautobusu sutraiškyti minios nekaltų žmonių. Jei tau iš tiesų tai svarbu, A. C. McCarthy teigimu, tu esi musulmonas ekstremistas, t. y. islamistas.

Jie, pasak autoriaus, žudo turėdami tikslą: konkrečiai – įvesti šariatą. Ideologija, kuri teikia jiems motyvacijos, tiesiogiai neskatina smurtauti. Ji tiesiog atspindi tai, kas islamo religijoje suprantama kaip dieviškasis imperatyvas – kad gyventi reikia vadovaujantis šariato nuostatomis. Tai ir yra ideologija. Šios ideologijos laikosi daugybė musulmonų, kurie nėra teroristai. Britanija, kaip ir daugelis Amerikoje, nori susilieti su jais kaip su nuosaikiais musulmonais, nepaisydama jų priešiškumo Vakarų visuomenei ir teisei. Th. May nenori sujungti taškiukų ir pamatyti, kad šie musulmonai, nesvarbu, kad patys jie ne džihadistai, yra ideologinės džihadizmo palaikymo sistemos ramsčiai. Jie yra – kaip kažkas vykusiai išsireiškė – jūra, kurioje plaukioja džihadistų rykliai ir be kurios tie rykliai neišgyventų.

A. C. McCarthy tik primena, kad islamo išsižadėjimas islamo teisėje yra mirtinas nusižengimas. Už jį baudžia ne tik teroristų organizacijos, bet ir šalių, kuriose musulmonai sudaro daugumą, vyriausybės. Bent jau Artimuosiuose Rytuose šariatas nėra ekstremistiškasis islamas. Tai yra tiesiog islamas. Todėl autorius informuoja Britanijos ministrę pirmininkę, kad tai ne islamistų ekstremizmas „skelbia, esą tokios mūsų vakarietiškosios vertybės kaip laisvė, demokratija ir žmogaus teisės yra nesuderinamos su islamo religija“.

Tai yra vieninga įtakingiausių islamo skelbėjų ir vyriausybių laikysena. Tačiau tenka pripažinti, kad toks jų aiškinimas nieko neiškreipia ir kad jie dalyką tikrai išmano gerokai geriau negu nemusulmonai Vakarų politikai. A. C. McCarthy teigimu, Th. May pusiau teisi – mes susiduriame su ideologija. Mes susiduriame su šariato viršenybės ideologija, su įsitikinimu, kad islamo teisė turi galioti visiems visuomenės nariams. Apriboti savo dėmesį džihadistų siautėjimui reiškia sąmoningai atsisakyti matyti, kas yra jų įkvėpimo šaltinis. Būtent su tuo ir derėtų kovoti – jei stuburas tvirtas.