Dalius Stancikas. Atsargiai – LEO sugrįžta

Bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

Na, tikrai nemaniau, kad dar teks grįžti prie kadaise didžiausia vadintos nepriklausomybės laikų aferos – „LEO.lt“. Spėju, jog pamiršote jos oficialią kainą – 680 milijonų litų. Tiek vyriausybė žiaurios krizės metu sumokėjo mūsų geradariams verslininkams, kad šie neskųstų Lietuvos tarptautiniam arbitražui. Vis dėlto pats LEO mums visiems kainavo daug brangiau – visomis prasmėmis.

Praėjo aštuoneri metai. Ir staiga LEO šešėlis strykt ir iššoko iš slogios praeities. Ir spėkite kur? Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Būtent ten verslininkas Darius Nedzinkas pasisiūlė Trakų valdžiai sutvarkyti apleistą stotį, o šalia pastatyti didelį prekybcentrį ir plačią automobilių aikštelę. Bet tam pasipriešino Trakų parko direktorius Gintaras Abaravičius – tokie didžiagabaričiai pastatai Trakuose kirsis su Lietuvos ir tarptautiniais teisės aktais.

Sakysit – ir koks čia LEO šešėlis? Tai kasdienė lietuviška istorija, nesibaigianti kova tarp altruistų verslininkų (geradarių investuotojų) ir egoistų paveldosaugininkų (kietakakčių stabdytojų, kaip neseniai juos pavadino premjeras Saulius Skvernelis).

Neskubėkite. Iš pradžių prisiminkime kelis svarbesnius LEO momentus.

2003 metai. Premjeras Algirdas Brazauskas geradarių verslininkų įtikinamas, kad reikia privatizuoti dalį elektros ūkio, nes pasenusiai monopolijai reikia investicijų, o privatininkas geriau tvarkosi už valstybę, taigi tik taip atpigs žmonėms elektra ir t. t. Taip elektros ūkis suskaidomas į VST ir RST, ir VST už juokingą kainą parduodamas „Vilniaus prekybos“ bendrovei. Pirkimo sandorį finansuoja „Hansabankas“, kurio valdybos pirmininku dirba D. Nedzinskas. Praėjus keliems mėnesiams D. Nedzinskas iš banko perbėga į jau privačios VST vadovus ir tampa vienu iš akcininkų.

Pasekmės. 2007 m. Europos Komisija pareiškia, kad Lietuva, leisdama be konkurso ir ne pagal realią vertę privatizuoti VST, pažeidė Europos Sąjungos (ir Lietuvos) teisės aktus. 2009 m. RST ir VST vėl sujungiamos – kaip nepasiteisinęs, labai brangiai valstybei kainavęs eksperimentas.

2004 metai. Seimas keičia Elektros energetikos įstatymą – nenaudingai valstybei, bet labai pelningai D. Nedzinsko vadovaujamos VST akcininkams. Po šio keitimo VST turtas išauga 3,3 karto – iki 2,351 mlrd. litų, o VST akcininkai, pažongliravę turto vertinimais, išsimoka sau 400 mln. litų. Praėjus metams po privatizavimo!

Pasekmės. Nors prieš privatizavimą skelbta, kad geradariai verslininkai sumažins gyventojams elektros kainą, bet nutinka priešingai: už privačios VST tiekiamą elektrą mokame brangiau nei už valstybinės RST. 2009 m. Valstybės kontrolė pareiškia, kad esminės įtakos elektros paslaugų kainų augimui turėjo 2004 m. neskaidriai pakeistas Elektros energetikos įstatymas.

2007 metai. D. Nedzinskas palieka VST generalinio direktoriaus pareigas ir pereina vadovauti „NDX energijai“. Prasideda G. Kirkilo Vyriausybės ir „NDX energijos“ derybos dėl įmonės „LEO.lt“ įkūrimo, neva statysiančios naują atominę jėgainę. Seimas priima įstatymą, pagal kurį valstybė turi valdyti 61,7 proc. bendrovės „LEO.lt“ akcijų, o „NDX energija“ – likusius 38,3 proc.

Pasekmės. 2009 m. Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nacionalinė energetikos bendrovė „LEO.lt“, kuriai patikėti milijardinės vertės strateginiai energetikos projektai, buvo įsteigta pažeidžiant Konstituciją, o Valstybės turto valdymo įstatyme nenustatyti kriterijai, atsižvelgiantys į investuojamo turto reikšmę bendrai tautos gerovei. 2009 m. pabaigoje Vyriausybė panaikina „LEO.lt“ bendrovę ir geradariams verslininkams išmoka 680 mln. litų kompensaciją.

Ir štai – 2017 metai. Skaitau pranešimą, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pradėjo tyrimą dėl ūkio ministro Mindaugo Sinkevičiaus ir jo tėvo, buvusio susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus galimų interesų konfliktų – už jų medžiokles galimai mokėjo verslininkas D. Nedzinskas. Še tau, boba, Devintinės: LEO dvasia sugrįžta?

O kai išgirdau apie vėl neproporcingai dideles premijas monopolinėje savivaldybės įmonėje „Vilniaus vandenys“, itin pigiai parduotą „Vilniaus vandenų“ pastatą, apie jau pažįstamą spaudimą politikams ir pareigūnams dėl statybų Trakuose, abejonių nelieka – taip, LEO dvasia vėl pavojingai gaji.

LEO dvasia vėl gaji Seime, kur naujai iškeptas Seimo Kultūros (!) komiteto narys, konservatorius Vytautas Kernagis (nepainioti su garsiu dainininku – red. past.) piestu stoja ne kultūros, o verslininko D. Nedzinsko pusėn: „Trakų istorinis nacionalinis parkas – Trakus apraizgęs aštuonkojis, turi būti neutralizuotas.“

Suvokiate situacijos tragikomiškumą? Visus apraizgęs aštuonkojis yra ne milijonus žarstantis LEO strategas, o įstatymus ir kultūros vertybes lyg koks Don Kichotas ginantis Trakų parko direktorius! Klausimas: ar toks neadekvatus Seimo nario V. Kernagio aršumas nėra atlygis už tai, kad 2009 m. AB „Lietuvos draudimas“, kurios valdybos nariu kaip tik buvo D. Nedzinskas, savo lėšomis apdraudė V. Kernagio skulptūrą, inicijuotą V. Kernagio labdaros fondo, kuriam vadovavo dabartinis Seimo narys V. Kernagis jaunesnysis? Ar savo puolimais prieš Trakų parko direktorių Seimo narys V. Kernagis nepažeidė politikų elgesio kodekso nešališkumo principo? 

LEO dvasia gaji ir Trakų savivaldybėje – Finansų ministerijai kyla rimta abejonė dėl mainų lygiavertiškumo tarp Trakų savivaldybės ir verslininko D. Nedzinsko, po kurių privačiai įmonei galimai bus perleista teisė į du kartus didesnį žemės sklypą, nei jos išmainytas.

LEO dvasia gyva ir Kultūros ministerijoje, kurios viceministrui Renaldui Augustinavičiui verslininkas D. Nedzinskas rašo štai tokius familiarius laiškelius: „Sveiki, Renaldai, būtų idealu iki antradienio susitikimo turėti Varnaitės (Kultūros paveldo departamento direktorės Diana Varnaitė – D.S. past.) aiškią poziciją arba net patį įsakymą. Bandysime dirbti toliau smile“.

Klausimas: ar Jūs drįstumėte parašyti tokį laišką viceministrui ir kaip jis reaguotų?

LEO dvasia itin gaji šimtamilijoninėse skolose skęstančioje Vilniaus savivaldybėje, kurios įmonės „Vilniaus vandenys“ (valdybos pirmininkas – visur spėjantis verslininkas D. Nedzinskas) vadovui skiriama 27 tūkst. eurų premija. Klausimas: už ką – gal vilniečiams nors centu sumažėjo kainos už vandenį? O gal už tai, kad geros būklės, vertingiausioje Vilniaus dalyje esantis „Vilniaus vandenų“ pastatas parduotas taip pigiai: kvadratinio metro kaina už 1 583 eurus, kai turto vertintojai teigia, kad šiuo metu Vilniuje vidutinė kvadrato kaina dvigubai aukštesnė?

Ir galiausiai – LEO dvasia mūsų nešališkoje Nacionalinėje televizijoje, kurios Naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis kažkodėl labai šališkai gina pono D. Nedzinsko interesus. Pabandžiau paieškoti, kaip A. Matonis savo laiku vertino besipriešinančius LEO aferai (radau, štai: „Viešojoje erdvėje sukeltas aistras liežuvis nesiverčia pavadinti diskusija, veikiau tai – retai pasitaikanti didelė isterija“). Aha, o kokias pareigas ir diskusijas A. Matoniui nustato LRT įstatymas? Štai: „LRT privalo saugoti nacionalines kultūros vertybes, ugdyti šalies ekologinę kultūrą, stiprinti pilietiškumą, vadovautis objektyvumo, nešališkumo principais, programose turi atsispindėti įvairios pažiūros.“ Klausimas: tai kodėl A. Matonis elgiasi priešingai – užsipuola visuomenininkus ir paveldosaugininkus, neva „ginančius visokį šlamštą“ (Lietuvos teisės aktus ir tarptautinius įsipareigojimus dėl Kraštovaizdžio konvencijos), bet šiems neleidžia atsakyti?

Šią LEO anatomiją norėjau baigti žodžiais, jog LEO yra ne projektas, o simbolis: neskaidrių santykių, neteisingų sprendimų ir nuostolių valstybei simbolis. Tačiau pabaigai radau kur kas taiklesnius paties D. Nedzinsko žodžius: „Aukštesnio tikslo akcinėje bendrovėje, kaip siekti naudos sau ir savo akcininkams, nėra. Visa kita – tik priemonės šiam tikslui pasiekti.“

Va, kur esmė – priemonėse! Deja, norinčių jomis pabūti mūsų valstybėje yra labai daug.