Vytautas Sinica. Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Demokratijai veikti reikia daugelio dalykų. Tarp jų – kad žmonės balsuotų. Banalu, bet tokia kiekvieno demok...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 
Demokratijai veikti reikia daugelio dalykų. Tarp jų – kad žmonės balsuotų. Banalu, bet tokia kiekvieno demokratinio proceso pradžia. Jei neveikia ši stadija, neveikia niekas. Žmonės gi balsuoja tikėdami keliais dalykais. Tarp jų ir bent dviem demokratijos pažadais. Pirma, kad jų kaip piliečių valia kažką reiškia, kad esantys valdžioje vadovausis savo supratimu apie tai, kas gera šalies piliečiams ir ko tikisi šalies piliečiai, o ne tuo, ko nori kurios kitos pasaulio sostinės ar organizacijos. Tai suverenumo pažadas, piliečių valdžios iliuzija. Antra, tikimasi, kad politikų pažadai, programos, kalbos debatuose ir tezės lankstinukuose, tegu ir nėra šventa tiesa, bet leidžia tuos politikus pažinti, kad nebalsuojame aklai, o galime žinoti bent esmines vertybines nuostatas ir kryptį, kur links viena ar kita valdžia. Atimkite šį dvejopą tikėjimą iš žmonių ir demokratijos neliks. 

Lietuvoje abiejų rūšių tikėjimo pagrįstai stinga. Žmonės buvo metai iš metų nuviliami. Turime rezultatą: tik 38 proc. lietuvių mano, kad jų balsas savo šalyje yra svarus (prastesnės nuomonės apie savo šalį visoje ES yra tik kipriečiai). Taigi ir nebalsuoja – su dažniausiai 50 procentų nesiekiančiu rinkėjų aktyvumu taip pat velkamės ES uodegoje. Tam pasitarnavo dvi liūdnos Lietuvos politinio gyvenimo tradicijos, kurias sąlygiškai pavadinkime servilizmu ir populizmu. Ne tik jos, bet apie jas viešai daug nekalbama. Servilizmas – politika vadovaujantis užsienio ar tarptautinių subjektų pageidavimais, o ne rinkėjų nuostatomis. Populizmas – politika, kai sąmoningai nevykdomi per rinkimus dalinti pažadai. Abu šie reiškiniai buvo ir išlieka neatsiejamais Kovo 11-osios Lietuvos politikos bruožais. Pirmasis – ryškiausias ir, ko gero, labiausiai žalingas.  

Servilizmas

„Kodėl mes laisvės prašome, argi laisvi taip elgiasi?“ – aiškiaregiškai dainuota Sąjūdžio metais. Sunku būtų pranokti Lietuvą pastangomis įtikti kokiam nors politinės galios centrui. Ši trauka turi gilias, seniai istorijoje suleistas šaknis. Pusę amžiaus viskas buvo aišku – buvo Maskva, buvo dešrų pilni čemodanai ir direktyvos, kurias reikėjo išpildyti. Pasiteisinimo net nereikėjo, su okupaciniu režimu nepasiginčysi. Užteko laiko, kad užaugtų karta, kuriai tai buvo natūrali ir normali neva politinė būsena – administruoti kraštą pagal centro nurodymus. Ištrinta valstybingumo patirtis leido išvengti moralinių dilemų, o praktiniu požiūriu buvo labai patogu: „mes tik vykdom“ formulė vėliau išvirto į „ir tada dirbome Lietuvai“. Kai nėra valstybės, nėra ir atsakomybės už jos likimą. 

Sąjūdžio stebuklas po euforijos atnešė nelauktą naują tikrovę, tikrą politinę būklę, kurioje reikia valdyti patiems save. Nebebuvo Maskvos direktyvų, bet nebuvo (negalėjo būti) ir įgūdžių savarankiškam politiniam gyvenimui. Laimėti nepriklausomybę buvo politinis/diplomatinis žygdarbis, už kurį pagrįstai dėkojame jo kūrėjams. Tačiau save valdyti nepriklausomoje šalyje ir tą daryti vadovaujantis tautos ir valstybės interesais greitai pasirodė svetima ir neįveikiama. Ko gero, prichvatizacija buvo ryškiausias to visur vyravusio savęs ir savų iškėlimo aukščiau valstybės simbolis. Šis tekstas nėra skirtas leistis į pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio politinių nesėkmių priežastis. Dažniau klaidingus ir kartais gerus sprendimus, kad ir kas valdė, lydėjo integracijos į Vakarų struktūras siekis. Tai buvo pagrįstas ir būtinas siekis. Mūsų geopolitinėje padėtyje išlikimui būtinas buvimas viename ar kitame bloke. Pasirinkome aiškiai ir teisingai, o narystė ES ir NATO yra, ko gero, iki šiol geriausi nepriklausomos Lietuvos laimėjimai. Konservatoriai šiandien šį integracijos siekį yra mitologizavę ir apipynę kone romantine nostalgija: „visada siekėmė sugrįžti į Vakarų šeimą“. Iš tiesų siekėme. Nebuvo suaugusių ozoliškam buvimui suverenia tauta pagal principą „pasaulis Lietuvoje“. 

Bet kaip tą darėme, jau derybų metu atskleidė apie mus ne pačių geriausių dalykų. Kai valstybiškai mąstančios šalys derėjosi dėl išlygų ir sau parankiausių narystės sąlygų, Lietuva susiderėjo greitai ir bet kokia kaina. Nuolankumo simbolis buvo Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Tai, ką tada buvo galima teisinti begaliniu noru tapti bendrijos dalimi, netrukus pasirodė esą esminiu lietuviško politinio charakterio bruožu. Jau 2004 m. pabaigoje Seimas su komjaunuolišku entuziazmu ratifikavo vadinamąją ES konstituciją. Ratifikavo pirmieji ES, neišsivertę į lietuvių kalbą, garantuotai neperskaitę. Ratifikavo, nes pusę amžiaus Maskvoje muštruotas servilistinis protas sakė, kad viskas, kas yra iš ES (iš centro), yra gera ir mums reikalinga. Tai, kad laisvi ir su demokratija pažįstami tikrieji europiečiai tą konstituciją atmetė ir ji neįsigaliojo, europinio entuziazmo nesumažino. 

Nuo narystės pradžios Lietuvoje iš esmės nebuvo valdžios, kuriai nebūtų šventas Briuselio įsakymas, nors jo formaliai ar faktinai ir galima nevykdyti. A. Kubilius nukalė neva geopolitinę formulę, pagal kurią Lietuva juo saugesnė ir turi juo daugiau suverenumo, kuo giliau integruota Europa. A. Butkevičius neatsiliko ir pažadėjo atsistatydinti, jei nepavyks įsivesti euro. Pažadas makabriškai kvailas, duotas euro krizės fone, esant aišku, kad euro projektas nestabilus, o eurozonos nariai moka už Viduržemio jūros švaistūnų skolas. Duotas ignoruojant tai, kad pusė visuomenės tam nepritarė, investuojant dešimt milijonų į euro propagandą (populiarinimą) ir uždraudžiant referendumą valiutos atsisakymo klausimu. 

Po Europos Konstitucijos ratifikavimo Lietuvą skubėjo sveikinti jos „tėvas“, prancūzų politikas Valéry Giscardas d'Estaingas. Tik štai jo paties tauta referendume tą konstituciją atmetė. Po euro įsivedimo Lietuvą pasveikino Europos Vadovų Tarybos pirmininkas lenkas Donaldas Tuskas. Jo paties tauta jam būnant premjeru įsivesti eurą atsisakė. Paralelės aiškios. Bet politika tikriausiai tais mūsų, kvailelių, pagyrimais dar ir džiaugėsi. 

Šiandien matydami, pasak bankų analitikų, neva nekylančias kainas, tikriausiai daug kas žiūri į šiuos sprendimus kitomis akimis. Tačiau politikų santykis su ES institucijų iniciatyvomis nė kiek nepasikeitė. Praėjusios kadencijos vidaus reikalų ministras S. Skvernelis be diskusijų sutiko su Lietuvai skirta migrantų priėmimo kvota ES Vadovų Taryboje. Gerai, kad migrantai patys bėga iš Lietuvos į dosnesnių išmokų šalis ir mes nejaučiame šio sprendimo pasekmių. Praėjusios kadencijos užsienio reikalų ministras ES atstovų renginyje viešai kalbėjo, kad antiintegracinėms partijoms apskritai neturėtų būti leista egzistuoti. Ko nedrįsta sakyti Vakarų šalių politikai, pasako L. Linkevičius. 

Kam norisi įtikti Briuseliui, norisi įtikti ir Varšuvai. Jeigu V. Landsbergis nepriklausomybės pradžioje su Lenkija laikėsi lygiaverčių valstybių politikos, tai A. Brazauskas pradėjo niekieno neįgaliotų pažadų dalinimo tradiciją. Nors Lietuvoje Lietuvos lenkų teisių klausimu tiksliai laikomasi 1994 m. Lietuvos-Lenkijos sutarties, privilegijų pažadus dalino ir G. Kirkilas, A. Kubilius, o vainikavo L. Linkevičius, į Varšuvą nuvykęs atsiprašyti, kad ankstesni pažadai dėl pasų įrašų dar neišpildyti. Gegužinės išvykos į Varšuvą tapo savotišku dalies politikų metų įvykiu, kuriam ruošiami „namų darbai“. Pati „namų darbų“ idėja yra kraupus valstybinės savigarbos nebuvimo liudijimas. Net naujoji Lenkijos valdžia gerokai maišo kortas jau antrus metus dvišaliuose formatuose nutraukdama A. Kubiliaus bandymus atsiprašinėti dėl „namų darbų“ nepadarymo. Nekreipdamas į tai dėmesio, premjeras taip pat persiėmė A. Kubiliaus „namų darbų“ idėja. Seime net paskleistas apgailėtinas tarsi iš nacionalinio saugumo komiteto išėjęs melas, esą Lenkija negins Lietuvos neįteisinus pasuose lenkiškų raidžių. Lenkijos pasipiktinimas lietuvių pažadais pagrįstas, bet kalti tie, kas juos dalino ir mėgina dalinti toliau, nepaisydami nei prieštaravimų Konstitucijai, nei visuomenės nuomonės, nei tuo įteisinamų okupacijų padarinių, nei grėsmės mažesniems NATO sąjungininkams. Servilizmas reikalauja dairytis į didesnį. Ir, žinoma, žadėti atnašas.  

Šis noras nugali viską. Organizuojant „Talką už valstybinę kalbą“, kuri Seimui pateikė 69 000 parašų už „latvišką“ rašymo nevalstybine kalba antrame paso puslapyje variantą, teko ir tenka šiuo klausimu diskutuoti ne su vienu politiku. Į Talkos pateikiamą argumentų prieš įrašus nevalstybine kalba sąrašą galiausiai atsakoma vis tuo pačiu vieninteliu: to nori Varšuva. Visų rūšių argumentai nublanksta prieš vieną Lenkijos norą. Istorija ir sveikas protas rodo, kad tai blogiausias įmanomas argumentas ir veikimo logika. 1938 metais Miunchene ją išbandė britų premjeras Nevillis Chamberlainas, tikėjęsis, kad vienam diktatoriui užteks vienos pasidalintos kaimynės. Jo nesėkmės garbei tokia taktika praminta nuolaidžiavimo politika. Lenkija nėra Hitleris, o pasai nėra Sudetai, tačiau principas čia veikia tas pats: kol Lietuva taikstysis su tuo, jog LLRA diktuoja Lenkijai Lietuvos lenkų padėties vertinimą, tol reikalavimams ir „žmogaus teisių pažeidimams“ Lietuvoje nebus galo. LLRA jau yra rinkimų programoje nurodžiusi, kad siekia tokių teisių, kaip švedai turi Suomijoje. T.y. kone didžiausios autonomijos pasaulyje. Visa kita – diskriminacija. Išbristi iš šio užburto rato galima tik valingu veiksmu pasakant, kad kalba ir Konstitucija negali būti derybų objektu. Lenkija, kitaip nei mes, yra valstybingumą pažįstanti ir juo naudotis mokanti šalis, gerbianti kito valią ir savigarbą, bet niekinanti silpnumą. Nereikia daug spėlioti, ką J. Kačinskis galvoja apie „namų darbų“ rengėjus. 

Apskritai šiandieninės ES krizės kontekste ši dviejų – Varšuvos ir Briuselio – žandų bučiavimo politika tampa neprilygstamu galvos skausmu bandantiems ją vykdyti. Nuoširdus noras sutarti su Lenkija neišvengiamai reiškia būtinybę paremti jos laikyseną ES raidos, nesikišimo į vidaus reikalus ir sienų apsaugos klausimais. Lietuva gali įsiteikinėdama įsivesti lenkišką abėcėlę, panaikinti rinkimų slenkstį autonomininkams, įvesti lenkiškas mišias Katedroje, o Vilniuje pastatyti Pilsudskį vietoje Basanavičiaus, bet jeigu rems Lenkijoje nekenčiamą Vokietiją esminiais ES politikos klausimais, draugystės negali būti ir nebus. Kita vertus, buvo ir bus NATO įsipareigojimai ir suvokimas, kad Rusija yra bendras priešas, o jos tankai užėmus Lietuvą tą pačią dieną būtų Lenkijoje. Su dešromis į Maskvą buvo paprasčiau, bet kažkam pataikauti vis tiek reikia. Stebint atsargią Lietuvos laikyseną diskusijose dėl ES ateities galima suprasti, kad Lenkijos ir Višegrado šalių tikriausiai neremsime. Priešingai, linksime į Vokietijos pusę, taigi, vadinamąją dviejų greičių Europą. 

Girdėdami apie „namų darbus“, Lietuvos piliečiai negali nematyti, kad valdžios sprendimus vėl ir vėl lemia ne visuomenės nuomonė ir balsai, ne nugalėtojų programa, o Varšuva, Briuselis, Berlynas ar dar kas nors. Stebint tendenciją, netektų stebėtis, jei pasikeitus jėgų pusiausvyrai regione, sprendimus vėl lemtų Kremlius. Servilizmas yra vienas kertinių atitrūkusio, nomenklatūra virtusio ir tautos atstovavimą pamiršusio elito bruožas. Savo esme tai nelaisvų vasalų, o ne savarankiškos valstybės vadovų elgesys. Perėjimas iš okupuotos provincijos administratorių į nepriklausomos valstybės politikų būklę skausmingai užsitęsė. Rinkiminiai bandymai jį nutraukti neišvengiamai nuskamba antisistemiškai: tarytum tautos gelbėtojų šauksmas ją išduodančiai valdžiai. Iki šiol visi tokie bandymai tebuvo manipuliacijos visuomenės nusivylimu. Pernai išpopuliarėjęs kalbėjimas apie atotrūkį tarp visuomenės ir politikų irgi turi šį aspektą: išdrįsę dalinti pažadus pakeisti užpelkėjusių sisteminių jėgų politiką, turėtų ir atsisakyti servilizmo. Deja, to kol kas nepavyksta padaryti ir naujajai valdžiai. 

Laukite tęsinio



Susiję

Vytautas Sinica 7573851146326862298

Rašyti komentarą

  1. Kalbant apie "žandų bučiavimo " (visi suprantame, kad ne apie VEIDO žandus kalbame ;)) politiką - štai dar vienas ryškus pavyzdys:
    "F. Brancovskajos apdovanojimas Lietuvos valstybiniu ordinu – Lietuvos valdžios politinis sprendimas, šis veiksmas nelaikytinas neapgalvotu veiksmu ar klaida. Juo pademonstruota pagarba holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams, išreikštas europietiškas, Vakarų demokratinio pasaulio požiūris į Antrojo pasaulinio karo įvykius. Jis padės gerinti santykius su Izraeliu ir kitų valstybių žydų bendruomenėmis." dr. R. Zizas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-04-12 10:23

      Ar tikrai R.Zizas taip atsakė ?

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-06 16:51

    O ko jūs tikitės, kai pusę seimo sudaro buvę kmomunistai, o valstybės galva ir užsienio reikalų ministras - buvę aukšti Komunistų partijos funkcionieriai. Kurie Baltijos kelyje tikrai nestovėjo. Jie stoėjo eilėje prie karjeros postų....

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-06 23:03

    Lindo į š Maskvai dabar lenda į š Briuseliui ir Varšuvai. Deja tokia valdžia Lietuvoje jau nuo pat 1940 metų.Ir ryškesnių permainų nematyti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-07 01:10

    Geras straipsnis. Taciau serilizma su Lenkija pradejo ne Brazauskas, jis tik tęsė...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-07 01:48

    Lietuvos lenkai - tai 80% gostarbaiteriai (pirmos ir antros kartos palikuonys) is Батьковщизны - Baltarusijos. Panaši situacija ir Vilniaus, ir Šalčininkų rajonuose. Jų absoliuti dauguma, kartu su atvežtais rusais kolonistais dirbo sovietinėse sąjunginio pavaldumo ir karinėse gamyklose vad." pašto dėžutėse" Vilniaus regione, geležinkelyje, vidaus m-jos sruktūrose, milicijoje, nežinybinėje apsaugoje, aptarnavo Pabradės sovietinį karo poligoną ir kt. strateginėse vietose į kurias lietuvių neprileisdavo. Jie su dideliu džiaugsmu dirbo "Kaspervizijoje". Šita "homo sovieticus" populiacija sovietmečiu specialiai sukelti į Lietuva, lygiai taip kaip rusai į Latviją ir Estiją. Konservatorių vyriausybė, savo Lyderio įtakota (kuris tikėjosi gauti Taikos Nobelio premiją, tačiau ją gavo Gorbačiovas), 1992 m. jiems suteikė LR pilietybę, tuo išduodama susitarima su latviais ir estais - nesuteikti pilietybės kolonistams. Šiandien Lietuvoje pjauname tokios konservatoriu "Lyderio" ambicijų pasekmes. Latvijoje ir Estijoje kolonistai ir jų palikuonys negali skelbti autonomijos, o Lietuvoje, išsirinke savo atstovus - gali. Tą jie jau darė ir svajoja dar kartą padaryti! Tai reali Penktoji kolona. Štai iš kur tos koloradų juostelės atlapuose - jiems pavyzdys Rytų Ukrainos separatistu kraugeriškos akcijos. LLRA lyderiai terorizuoja eilinius, regiono gyventojus (kurie su mielu noru gyventų ramiai), penktos kolonos dvasioje auklėja jaunimą ir žaidžia į dvi puses - Maskvos ir Warszawos. Lenkijoje fašistuojantys revanšistai (kurių netrūksta ir valdžioje), kliedintys apie Kresy Wschodnie į tai užmerkia savo "gražias" akis, nes jiems tai paranku, dalina Lenko kortą ir trina rankas. Jiems nesvarbu, kad lenkai Lietuvvoje žiųžūri Rusijos televiziją, svarbu tik, kad čia butų neapibrėžta situacija. Tam ji ir yra Penktoji kolona!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Griežtai, bet teisingai. Tiesa, dar reiktų pridėti, kad dalis vis dėlto yra sulenkinti lietuviai (nežinau, kiek jų yra) - bet "probleminę populiaciją", manau, apibūdinote taikliai.

      Panaikinti
    2. malačius. Į dešimtuką. Išsaugojau ateičiai. Melskim pon Dievą, kad ttie dalbajobai išnyktų mūsų stiprybės ir vienybės vardan.

      Panaikinti

emo-but-icon

item