Kun. Robertas Urbonavičius. Nerangi širdis

Globok mane, Dieve:  prie tavęs aš glaudžiuosi. Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,  mano paveldėtas turtas,  taurė mano laimės...

Globok mane, Dieve: 
prie tavęs aš glaudžiuosi.
Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats, 
mano paveldėtas turtas, 
taurė mano laimės, 
tavo rankoje mano likimas.
(atliepiamoji psalmė)

Nors Velykų liturginis laikas dar net neįpusėjo, tačiau minios, kurios buvo bažnyčiose Velykų rytą, išsiskirstė iki Kalėdų, prie klausyklų nebėra kilometrinių eilių, taip pat ir mūsų gavėnios pasiryžimai bei atgailos jau pamiršti iki kitos pelenų dienos... Rodos, viskas grįžo į senas vėžes. Ar taip ir turėtų būti? Tikriausiai ne. Velykinio Tridienio liturgija nėra spektaklis, kuriame dalyvavus vėl grįžtama į kasdienybę. Kristaus prisikėlimo minėjimas turi paliesti ir mūsų širdis, mūsų gyvenimus. Suteikti naują žvilgsnį, atgaivinti dvasią. Kodėl tai neįvyksta arba įvyksta tik akimirkai? Atsakymas šio sekmadienio Evangelijoje.

Du Jėzaus mokiniai pilni nevilties ir pykčio bėga iš Jeruzalės – grįžta į savo seną gyvenimą. Ir štai šalia jų atsiranda Viešpats. Kaip visada – Nepažįstamasis. Vienas iš Jo paties mokinių išlieja Jėzui savo nuoskaudą: „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.“ Viešpats į šiuos priekaištus atsako įvardydamas pagrindinę mokinių ir kiekvieno iš mūsų ligą: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai!“ Nerangi širdis. Tai širdis, kuri neskuba patikėti, nenori keistis, nemoka atsiverti Viešpaties malonei. Tokia daugiau ar mažiau yra kiekvieno iš mūsų širdis – akmeninė širdis, neapipjaustyta širdis, kaip pasakytų Šventasis Raštas. Nors žinome, kad melstis yra būtinybė, tačiau kaip dažnai surandam tam laiko? Šventasis Raštas dažniausiai puošia mūsų namų altorių, bet kada paskutinį kartą atvertėme jį? Kiek kartų atidėliojame išpažintį, nes manome, kad dar esame pakankamai neprisidirbę? Neretai kaip ir tie mokiniai iš Viešpaties tikimės tokių dalykų, kurių Jis neketina mums duoti, nes jie nėra mums naudingi. Manome, kad kovojame Jo Vardu, tačiau dažniausiai giname tik save pačius bei savo idėjas. Taip, esame tokie. Tačiau Viešpats mūsų nepalieka šiame gyvenimo kelyje vienų. Jis kalba mūsų širdims ir protams, kviečia atpažinti ir priimti Jį „laužant duoną“ – šv. Mišių aukoje. Jei tik esame nuoširdūs, jei tik klausomės ir ieškome Jo Valios, Jis ir vėl paliečia mūsų širdis, vėl atgaivina mus: per maldą, perskaitytą ar išgirstą dvasinę mintį, prie klausyklos langelio, priimant Jį komunijoje... Tada ir mes su mokiniais tariame: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?“

Mokiniai pažino Viešpatį Jėzų, 
kai jis laužė duoną, 
aleliuja.
(Komunijos antifona)



Susiję

Robertas Urbonavičius 599619152686353100

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item