Kotryna Kriaučiūnaitė. (Po)kolonijinės visuomenės sindromas: Lietuva

Akivaizdžiai augančios socialinės nelygybės, turtinės atskirties ir sparčios emigracijos akivaizdoje kaip niekada svarbu suvokti, kad šia...

Akivaizdžiai augančios socialinės nelygybės, turtinės atskirties ir sparčios emigracijos akivaizdoje kaip niekada svarbu suvokti, kad šiandieninė Lietuva, netgi nuolankiai paklusdama neoliberaliems ekonomikos ir socialinės politikos dėsniams bei deklaruodama aiškias pretenzijas prisitaikyti prie globalios pasaulio tvarkos, iš tiesų išlieka pokolonijinės sistemos dalimi. Šalies gyventojus skurdinanti politika – tai ne pseudo politikų kaltė, o postmodernizmo įsigalėjimo valstybiniame ir visuotiniame gyvenime pasekmė. Valstybę ir tradicines jos gyvenimo formas griaunantis dekonstruktyvizmas, keičiantis iš sovietinio kolonializmo gniaužtų išsivadavusią Lietuvą, palieka kultūrinę tuštumą, kurią stengiamasi užtaisyti pildant kairuoliškai liberalias Briuselio užgaidas, Europos Sąjungos gyvenime regimas „universalių vertybių“ pavidalu.

Posovietinė ar europinė?

Kardinalūs vertybiniai ir kultūriniai pokyčiai kolonializmą išgyvenusiose šalyse kuria skirtumus ir fragmentuoja įvairias kvazipilietinės visuomenės grupes, nepasitenkinančias esama situacija. Lietuva – neatsiejama šios chaotiškos pokolonijinės būsenos dalis, kurioje palaipsniui vykstanti infantili vertybių hierarchijos deaktualizacija kelia klausimą, kuris šalies apibrėžimas – posovietinė ar europinė – yra tikslesnis?

Posovietinė Lietuva – tai nepriklausoma valstybė, vis dar jaučianti skaudžius sovietinio kolonializmo padarinius: korupciją, kyšininkavimą, valstybės lėšų grobstymą, paslėptas valdančiųjų privilegijas, kurios savo mastu neretai pranoksta sovietinės nomenklatūros piktnaudžiavimą. Posovietinė Lietuva – tai valstybė be stiprios viduriniosios klasės, kurioje vyrauja milžiniška socialinė atskirtis tarp oligarchų (buvusios nomenklatūros ir verslo sluoksnio) ir vargstančiųjų („nepriklausomybės pralaimėtojų“). Paradoksalu, tačiau nors pasipriešinimo Sovietų Sąjungai metu kultūra užėmė pagrindinį vaidmenį išsilaisvinimo judėjime, tačiau jis nesugebėjo išsaugoti pozityviųjų kultūros elementų jokioje socialinėje grupėje ir pasiekti tarp jų sutarimo. Išsilaisvinimas – tai ne vien pasipriešinimas esamam režimui, tačiau taip pat politinį ir moralinį susivienijimą reprezentuojanti kova už kultūrinių vertybių ir tautos tapatumo išsaugojimą. Visgi šis tikslas buvo pamestas, o posovietinis pseudoelitas, toliau mąstydamas sovietinėmis klišėmis, atkartoja administruojant LTSR taikytas kolonialistines strategijas. Lietuvos vargstančiuosius atstovaujantys valdantieji iš tiesų negali tinkamai reprezentuoti didžiosios visuomenės dalies, kadangi patys priklauso pseudoelitiniam privilegijuotųjų sluoksniui, įstatymais įtvirtindami hierarchinę opoziciją, pagal kurią „varguomenė“ atsiranda ir egzistuoja kaip „elito“ priešybė, reikalinga pastarojo pranašumui išryškinti ir išlaikyti. Nereprezentuojami vargstantieji savo nusivylimą išreiškia rinkimuose balsuodami už kairiąją mintį deklaruojančias politines partijas, tačiau netgi jos nesugeba tinkamai atstovauti beturčių interesų. Kolonializmo pabaiga – tai ne vien fizinis, tačiau taip pat psichologinis išsivadavimas, žymintis naują etapą iki tol kultūriškai užgniaužtame šalies gyvenime. Posovietinės Lietuvos atveju tokia mentalinė pabaiga nėra įvykusi. Suvokimas, kiek sovietinis kolonializmas iš mūsų atėmė ir kiek nedavė, fragmentuoja įvairias visuomenes grupes ir gilina susiskaldymą tarp „varguomenės“ ir „elito“. Kone luominis mąstymo atotrūkis lemia iš esmės išnaudojančius įstatymus, ypač socialinę politiką, ir taip persikelia į faktinę atskirtį ir ją gilina. 

Europinė Lietuva – tai kokybiškai nauja ir moderni valstybė, besistengianti atitikti daugelį visavertės Europos Sąjungos narės kriterijų. Europinė Lietuva drąsiai žengia į „šviesų rytojų“, pasižymėdama greičiausiu pasaulyje wifi, tačiau nerimtai žvelgdama į nerimą keliančius alkoholio vartojimo ir savižudybių rodiklius. Europinė Lietuva nesirūpina vis sparčiau emigruojančiais lietuviais, o skuba įtvirtinti dvigubos pilietybės įstatymą, kadangi visi žmonės – tai pasaulio piliečiai. Europos Sąjunga kaip nauja kolonijinė sistema primeta savąjį „moralinį absoliutą“, prakišinėdama utopiškai skambančias liberalias „vertybes“, įtvirtinamas normų ir direktyvų pavidalu. Šis kolonijinis dominavimas siekia viską supaprastinti ir sunaikinti „europeizuotų“ tautų kultūrinį gyvenimą. Visgi multikultūrinis liberalizmas nėra universalus ir kiekvienai Europos valstybei tinkamas sprendimas, kadangi liberalizmas, siekdamas neutralumo, iš tiesų niveliuoja skirtumus, kurie yra būtini tautoms, siekiančioms išsaugoti savo nacionalinį identitetą, nepaisant viešai šlovinamos „vienovės įvairovėje“ politikos. Europinė Lietuva – tai kitokio pavidalo kolonijinei sistemai priklausanti amorfiška visuomenė, naiviai tikinti tolerancijos sklaida pasaulyje, tačiau atsisakanti tolerancijos principo vidiniame šalies gyvenime. 

Susipriešinęs šiuolaikinės Lietuvos diskursas, pasižymintis nusivylimu, visuomenės susiskaldymu ir imituojamomis europietiškomis vertybėmis, verčia žvelgti į Lietuvą kaip į sovietinio kolonializmo liudytoją, kurios visapusiškos pastangos „europeizuotis“ kelia vis didesnę grėsmę Lietuvos kaip tautinio ir politinio darinio išlikimui. Iš vieno primesto būvio neriame į kitą, patogiai neieškodami formulės, kuo iš tiesų norėtume būti. Kyla klausimas, koks yra tikrasis nepriklausomos Lietuvos kelias?  

Nacionalinio identiteto paieškose

Lietuva – tai nauja ir nepriklausoma valstybė, kurios likimas negali būti kuriamas kopijuojant geriausiai pasitvirtinusias kitų šalių patirtis. Lietuvai privalu puoselėti savąjį nacionalinį identitetą, kuris buvo palaužtas sovietų ir suskaldytas europietiškų įvairovės svajų. Konceptualiomis klišėmis besivadovaujanti šalis yra nepajėgi sukurti visapusiškai stabilios nacionalinės strategijos, kuri yra būtina pretenduojant į demokratijos sėkmę ir deklaruojant pilietiškumo siekį. Demokratija – tai ne žaidimas, o sąmoningai išsikeltas tikslas, kurį kiek daugiau nei prieš ketvirtį šimtmečio Tauta nustatė bendram Tėvynės labui. Svarbu suvokti, kad Lietuva turi tvirtą civilizacinį, istorinį ir kultūrinį pagrindą tautinei sąmonei nubusti, tačiau paveikta dviejų kolonijinių sistemų susidūrimo, atsitveria kultūrinės tuštumos siena visuotiniame ir politiniame šalies gyvenime.

Nors tautiečiai šiandien bijo savo tautiškumo, nuoširdžiai nežino, kuo jis patrauklus, koks jo turinys ir kam jis reikalingas, tad stengiasi laikytis atokiau jo, kitaip nei daugumai kolonializmą išgyvenusių tautų, moderniojo tautinio tapatumo pagrindas – kalba – lietuviams išliko tautos vienybės simboliu ir kultūrinio gyvenimo varomąja jėga, kas buvo ypač akivaizdu Sąjūdžio darbotvarkėje. Nors šiandieniniai debatai tautinių mažumų kontekste leidžia suabejoti kalbos statuso tvirtumu, verta suvokti, kad kalba yra ne tik tautos vienybę atskleidžiantis komunikacijos įrankis, tačiau taip pat socialinė institucija ir prasmių sistema, kurios nevalia keisti. Kalba lemia žmogaus pasaulio suvokimą, tad tauta mato pasaulį priklausomai nuo tos sistemos, kurią turi. Istoriškai įgijusi vertybinį krūvį ir politinę reikšmę, lietuvių kalba brėžia Lietuvos suverenumo ribas ir liudija lojalumą ar nelojalumą Lietuvai. Lietuvių kalbos išsaugojimas – itin svarbus ir visiškai ne sovietmečiu susiformavęs tikslas, prisidedantis prie Lietuvos nacionalinio identiteto kūrybos.

Visgi svarbu suvokti, kad kalbos ilgalaikiškumas itin reikšmingas ne vien nacionalinėje dimensijoje, tačiau taip pat teritoriniuose rėmuose. „Lietuviškumas“ šiandien tampa labai komplikuota ir deteritorizuota sąvoka, Lietuvai tapus emigrantų valstybe ir pradėjus mažiau referuoti į teritoriją, o labiau į įsivaizduojamą globalią valstybę. Bandymą turėti įsivaizduojamą, o ne tikrą bendruomenę, patvirtina svarstymai apie dvigubą pilietybę, nepaisant suvokimo, kad šiems „popieriniams“ piliečiams, dėl svarbių ar nesvarbių priežasčių pasirinkus gyvenimą svetur, pats kitos pilietybės įgijimo faktas liudija jų rimtą pasiryžimą ir pastangas ten ir pasilikti. „Popieriniai“ piliečiai egzistuoja tik statistikoje, tačiau ne Lietuvos tikrovėje, kurioje mažas pajamas gaunantys šalies gyventojai privalo išlaikyti valstybę. Kartą pasirinkę kurti ateitį svetur ir nebegrįžti, Lietuvai šie žmonės prarasti ir naivu tikėti, kad jie gali prisidėti prie tolimesnės Tėvynės gerovės. Ši fragmentuota padėtis, išskirianti privilegijuotuosius ir nužeminanti beturčius, skatina vis gilėjančią įtampą tarp modernybės ir tradicijos, miesto ir kaimo, beturčių ir elito bei įtvirtina nesvarumo ir savęs ieškojimo būklę tarp dviejų tapatybės simuliakrų – posovietinės ir europinės Lietuvos.

Tad nors jauna valstybė privalo būti varoma tikėjimo ir entuziazmo, svarbu sugebėti save apsibrėžti ir atsakyti į klausimą: kas esame „mes“? Svarbu suvokti, kad vienareikšmiško atsakymo šiuo atveju nėra: Lietuva nėra nei absoliuti Europa, nei posovietinės erdvės zona, todėl savojo kelio atradimas yra prioritetinis visos Tautos tikslas. Pripažinti, kad tas tapatumas turi būti surastas, o ne primestas ir ne nukopijuotas, būtų jau nemažas žingsnis valstybingumo link. 




Susiję

Politika 758448399348896840

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-13 17:20

    na apie išvykusius... Pirma, kol kas dar yra verslų kurie būtent maitinami patarnavimu išvykusiems. Antra išvykę stengiasi padėti savo likusiems artimiesiems Lietuvoje. Trečia išvykę niekuo nenusikalto Lietuvai, nes tai buvo ir dar yra legalus kelias, jie nepažeidė jokių įstatymų, taigi nereikia kriminalizuoti jų veiklos. Ketvirta :)Nereikia tendencingai atstumti išvykusių, nes tai ta pati tauta, daugeliui rūpi Lietuvos gerbūvis. Penkta valstybė tikisi, kad migrantai privalo padėti Lietuvai, daugelis išvyko įskaudinti neteisybės, o dabar baudžiami, nes neprisideda prie Lietuvos gerbūvio. Visų pirma klausimas ar tikrai neprisideda, o antra prievarta niekada nebuvo tinkamas būdas spręsti problemas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirma, privatų verslą ir jo interesus tapatinti su valstybe - groteskas.
      Antra, ta pagalba yra asmeninio, o pilietinio pobūdžio - t.y. emigrantai padeda savo šeimos nariams, o ne Lietuvos piliečiams. Jeigu jų šeimynykščiai sugalvotų emigruoti į Rusiją ir priimti jos pilietybę, emigrantams nuo to niekas nepasikeistų - nebent perlaidas sudėtingiau siųsti būtų. Taigi, vėl groteskas: asmeniniai interesai tapatinami su valstybe.
      Trečias punktas pardon, bet "šyza" - KUR sugebate įžvelgti "kriminalizavimą"? Gal pavyzdėlį kokį savo "itin svariai' nuomonei paremti? ;)
      Ketvirta - vėl "šyza": jeigu emigrantas prisiima įsipareigojimus svetimai valstybei, reiškia sava valstybė jį BAUDŽIA? Ar teko ką nors apie tokį dalyką, kaip elementari logika, girdėti? Ir apie kokią prievartą kalbate? Baikite vieną kartą tas idiotiškas demagogijas: pilietybė ne ATIMAMA - jos emigrantas ATSISAKO, apsispręsdamas būti ne SAVO, bet SVETIMOS šalies piliečiu. Pats emigracijos faktas pilietybės nepanaikina - panaikina savanoriškas paties emigranto apsisprendimas. Taškas.
      Negaliu pakęsti liberastinių nesąmonių, paremtų vien emocijomis ir be lašelio logikos. Čia ne delfiai ar komsomolkė - čia toks "lygis" nepriimtinas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-14 11:25

      kriminalizavimas, mano nuomone tai bandymas apkaltinti migrantus sakykim kad ir tėvynės išdavyste, bandymas apkaltinti nesirūpinimu valstybe ir jos ekonomika. Paskutiniu metu bandoma prirašyti išvykusiems kaltę dėl sodros nepajėgumo. Manau visų pirma reikia sukurti įstatymus leidžiančius žmogui užsidirbti, o ne tik mokesčiais dirti kailį. Kas link pasilikusių migrant giminių, tai atsipeikėkit. Tie patys migrantai yra Lietuvos piliečiai kol kas, tuo labiau like jų artimieji. O aš nepernešu pasakų apie pakentėjimą dėl Lietuvos ateities, nes tie kurie diriguoja visam koncertui, nesiruošia kentėti. Šmeižtas, prievarta, žmonių supriešinimas skirstant į kategorijas rezultato neduos, tik skaldys tautos vienybę...

      Panaikinti
  2. Vytautas Ka2017-04-13 19:28

    Pažangus jaunime, jūs neleidžiate galutinai nusivilti esama sistema. Vis viltį užkuriate, kad dar ne galas, dar ne pabaiga.....

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man, tiesą sakant, tas "pažangus/progresyvus" jau kaip keiksmažodis skamba - taip liberal-neomarksistai jį nuvalkiojo ir iškreipė (kaip anksčiau - jų proto ir dvasios broliai bolševikai: prisimenate - "pažangioji žmonija" (t.y. komuniagos)?).

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-14 08:51

    joo,dėkui autorei .Ir pikcui-jis gerai parašė,abiejuose komentaruose.Nors išvykėliai ir grasinasi būriais grįžti,jei prireiks Tėvynę ginti,bet gi nebūkime naivuoliai.Jau turėjo Lietuva tokią patirtį:kol partizanai ,miškuose,kaulus pūdė,kiek tokių pargrįžo iš amerikių ar argentinų.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2017-04-14 09:30

    Pikc, bolševikai-komuniagos irgi emocijų voratinklio niekaip nenorėjo nusimesti. Jiems irgi "buvę prieš" dėl visko buvo kalti. Taigi, Pikc, primeni tuos pačius "progresyvius pažangiečius"/negeriečius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Puikus "emocijų voratinklio" pavyzdys - 2017-04-13 17:20 komentaras. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-04-14 11:42

      Pikc, prasikrapštykite akis ir dar kartą pažiūrėkite, kas gi tame 2017-04-13 17:20 komentare. Ten juk jokių emocijų nėra, ten tik bandymas blaiviai kritšiškai analizuoti susidariusią situaciją. - Vaidenasi tamstai.

      Panaikinti
    3. Ten nieko nei "blaivaus", nei "kritiško" su žiburiu nerasi - grynas manipuliavimas emocijomis ir bandymas oponentus įvelti į emocijomis, o ne logika grįstą diskusiją, operuojant tokiomis visiškai į šį kontekstą "neįsipaišančiomis" ir todėl iš esmės beprasmėmis sąvokomis kaip "kriminalizuoti", "atstumti", "baudžiami" ar "prievarta". Tas pats pratęsiama ir 2017-04-14 11:25 komentare.
      Norite kalbėtis "blaivai ir kritiškai" - baikite isterijas. ;)
      O pradžiai reiktų baigti demagogijas - nes emigrantų vaizdavimas "nedėkingos valstybės pagelbinykais" būtent tai ir yra. ;)

      Panaikinti
  5. Visiškai palaikau Anonimišką. Dėl emigrantų autorė yra neteisi. Reiktų pačiai pagyventi užsienyje kad ir metus - nors ir kokioj stažuotėj. Tai padėtų suvokti tą ilgesį, kuriuo gyvena išvykusieji.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nereikėtų pagal save spręsti apie visus - ne visi ten ilgesio kamuojami. Aš jau nekalbu apie tai, kad TIKRAI tėvynės besiilgintys žmonės neskubės atsisakyti jos pilietybės ir priimti įsipareigojimus svetimai valstybei, tad ne apie juos kalba - ir jau tuo labiau ne apie laikinai išvažiavusius.
      Na, o, VISAM LAIKUI išvykusiųjų noras PAREIGAS prisiimti "naujajai tėvynei", bet tuo pačiu išlaikyti savo TEISES IR PRIVILEGIJAS "senojoje" apibūdintinas VISAI kitais žodžiais, o ne "Tėvynės ilgesiu". ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item