Gediminas Navaitis. XXI amžiaus pasirinkimas

Žmonės norėtų būti laimingi. Šis noras patrauklus dar ir todėl, kad laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, yra la...

Žmonės norėtų būti laimingi. Šis noras patrauklus dar ir todėl, kad laimingi žmonės reikšmingai prisideda prie visuomenės gerovės, yra labiau pilietiški, kilnūs ir tolerantiški. Jei visuomenės laimė tokia vertinga, kodėl jautri, demokratiška valdžia neturėtų kreipti savo politikos, siekdama piliečiams padėti pasiekti didesnį laimės lygį?

Akivaizdu, kad valdžia arba nenori rūpintis piliečių laimę, arba jai prastai sekasi tai daryti. Todėl apie aukštesnį BNL (bendros nacionalinės laimės indeksą) ji net nekalba, nes Lietuva pagal jį pastoviai atsiduria šeštame pasaulio šalių dešimtuke, nes prieš mėnesį atliktoje apklausoje tik 10,2 nuošimčių Lietuvos žmonių sakė, kad jiems praėjusieji metai buvo laimingi ir jie tiki, kad ateityje gerovė stiprės. Tuo tarpu nelaimėlių, t. y. atsakiusių, kad „2016-liktieji nebuvo laimingi, gerų permainų nesitikiu“, buvo 14,8 nuošimčių. Žymiai daugiau nei daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Ilgą laiką valdžia galėjo išsisukinėti nuo laimės temos, siūlyti kitus politikos tikslus. Todėl informacinėje erdvėje, politinių sprendimų priėmime nuolat stebėjome bandymus nukreipti piliečių jėgas ir valstybės pastangas kita linkme. Ketvirtį amžiaus rūpintasi, kad politikai važinėtų tinkamomis mašinomis ir nesimylėtų su netinkamomis moterimis. Po tiek pastangų piliečiai jau gali paklausti: „Jei įsigalės celibatas ir politikai persės ant dviratukų, ar pagerės mano gyvenimas?“ Atsakymas numanomas, todėl reikia bent kiek išradingesnio piliečio vargų paaiškinimo.

Daug kartų kartotas ir ne vienam atrodantis protingu paaiškinimas – mažai turto ir pinigų, menkai investuota į darbo vietas. Ir primygtinai siūlomos išvados – palaukit, pakentėkit, darbuokitės viršvalandžius, nekliudykit korporacijų verslui, pritrauksim investicijų, daugiau gaminsim, todėl nenorėkit šiandieną, bet kada nors ateityje sulauksit laimės (gal danguje).

Gausybė tyrimų ir duomenų įrodė, kad šie, iš pirmo žvilgsnio įtikinamais atrodantys samprotavimai, ne ką verti. Vis sunkiau nutylėti dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistą „Isterlino (Easterlin) paradoksą“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

Be to, įkyrus pilietis gali domėtis, kuo skiriasi investicija ir darbo vietos sukūrimas vokiškame ir lietuviškame „Lidle“. Kasos aparatas toks pat, prekės gal net brangesnės Lietuvoje, o atlyginimai skiriasi bent aštuonis kart. Jis gali užduoti laisvą, neprijaukintą rinką šlovinantiems politikams labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad jis (ne politikas, o pilietis) laimingiau gyventu, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų augimą?“ .O labai įkyrus pilietis pasidomės Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija ir sužinos – BVP vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama 19100 eurų, Estijoje – 18600, Lenkijoje – 17500, vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna – Lietuvoje 6,2 euro, Estijoje – 9,0, Lenkijoje – 7,6 eurus.

Vėliau jis užduos klausimą, kodėl gerai žinomi, ne kartą skelbti ir išbandyti laimės ekonomikos siūlymai Lietuvos ir ne tik jos valdžiai vis dar „negirdėti“, kodėl mažai kas daroma, kad žmonės taptų laimingesni.

Jam, žinoma, galima atsakyti, kad laimė neišmatuojama, besikeičianti nuotaika. Galima pašiepti laimę bei aiškinti, kad niekas nekliudo medituoti ir graužti ropes. Netgi galima pripažinti laimės svarbą, bet priskirti ją asmeninio, dvasinio gyvenimo sričiai. Tačiau gausybė tyrimų  patvirtins – visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas (prisiminkime BNL arba prieš savaitę Jungtinių Tautų skelbtus duomenis apie skirtinų šalių gyventojų laimingumą, pagal kuriuos Lietuva vis atsiduria šeštame dešimtuke). Dar daugiau duomenų ir faktų įrodys, kad laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, kad laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė, kad veiksmai, didinantys visuomenės laimės lygį, neišvengiamai didina ir visų jos narių turtingumą. Todėl ir kalbama ne tik apie laimę, bet apie laimės ekonomiką, todėl vis dažniau sutariama, kad laimė gali tapti valstybinės politikos tikslu.

Gali, bet netampa. Vietoj modernios laimės ekonomikos vis dar siūlomos XIX a. idėjos, kurios gal ir tiko, kai valstybių biudžetai buvo skaičiuojami milijonais, bet vis menkiau tinka, kai jie skaičiuojami milijardais.

Laimingas nacionalistas ar neurotiškas globalistas?

Už žodžio „identitetas“ slypi įžvalga – asmenybė suvokia save ir priskiria kuriai nors tautinei, socialinei, konfesinei, profesinei  grupei. Identitetas apibrėžia asmenybės tapatumą su kitais žmonėmis ir skirtumus nuo jų. Užkrėstas komunistiniu identitetu, įtikėjęs, kad laimė ateis, kai bus sunaikinti klasiniai priešai, uoliai kankino ir žudė jam nieko blogo nepadariusius. Tapatinantis save su okupuota Tėvyne partizanas susisprogdindavo, bet neieškodavo išsigelbėjimo išduodamas.

Identitetas yra galinga jėga, lemianti žmogaus elgesį.

Vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, tai pasirinkimas, ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti.

Laimę galima suprasti gana įvairiai, bet psichologo M. Seligmano nuomone, ji dažniausiai siejama su dviem išgyvenimų tipais: malonumu ir pasitenkinimu. Malonumo nereikia aiškinti. Kiekvienas žino, kas tai yra, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, savirealizacija, gyvenimo prasmingumo suvokimas. Šiuolaikinė visuomenė siūlo daug būdų išgyventi malonumus, tačiau asmenybės poreikius prasmei, priklausomybei, bendrumui, nors ir neatmeta, bet reikšmingiau nebepalaiko.

Globalizuotame pasaulyje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti paslaugų ir prekių, tokiu būdu siekti asmeninio reikšmingumo. Šios vertybės yra ir vyraujančių ekonominių teorijų pagrindas, apibrėžia laimę kaip prekių įgijimo,  paslaugų gavimo rezultatą. Todėl atitinkantis reklaminius vaizdinius vartojimas tampa ne tik komfortiškesnio gyvenimo būdu, bet ir asmenybės vietą pasaulyje žyminčių simboliu.

Tradicinis identitetas, susietas su profesiniais pasiekimais, šeimynine padėtimi, religiniu ar tautiniu pastovumu, palaipsniui praranda savo įtaką. Globalizuota visuomenė siūlo asmenybei vertinti save ir kitus pagal daiktus, kurie turi ne tik vartotojišką, bet ir simbolinę vertę. Galimybė demonstruoti tokius simbolius patvirtina išskirtinumą, skatina lenktyniauti vartojant.

Nesunku būtų nurodyti daug mąstytojų, kurie šią situaciją vertina neigiamai, įžvelgia tradicinio identiteto silpnėjime ir globalaus, vartotojiško identiteto stiprėjime šiuolaikinės visuomenės problemų ištakas.

Aptariant laimingesnės visuomenės galimybę svarbiau būtų atsakyti į klausimus: ar identiteto permainos atspindi socialines ir ekonomines permainas, ar įtakingų grupių interesus? Ar egzistuoja identiteto permainas palaikančios ir joms besipriešinančios jėgos?

Šiandieną vidurinės klasės, tautinis identitetas pripažįstamas vertybe, tačiau tuo pat metu nuolat neigiamas, išjuokiamas, o vietoj jo siūlomas identitetas, kuris tapatinamas su individualizmu, globalizacija ir siejamas su gerove bei malonumais. Nors nei išskirtiniu individualizmu, nei stabilia gerove, nei ilgalaikiu pasitenkinimu tokį identitetą atitinkantis gyvenimo būdas nepasižymi. Netgi galima tvirtinti, kad jis remiasi laimės stoka, o jį atitinkanti elgesio schema gana primityvi. Aukščiausia vertybe laikomas finansinis sėkmingumas, skatinama siekti vis didesnių pajamų, kurios turi leisti įgyti vis daugiau daiktų ir gauti daugiau paslaugų, be kurių asmenybė nebus vertinama, taigi negalės gerai jaustis. Tačiau vartoti taip, kaip reklaminiuose paveikslėliuose vartoja milijardieriai, tik jie ir gali. Todėl visi kiti nuolat jausis kažko neturintys, nebus laimingi.

Atskiros asmenybės identitetas žymiu mastu atspindi visuomenę, kurioje ji gyvena ir veikia. Vyraujančios socialinės institucijos primeta vaidmenis, vertybes ir poreikius, atitinkančius jų prigimtį. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Pastaroji aplinkybė leidžia aptarti korporacijos „asmens“ savitumą, pažvelgti į jų galimybes kurti ir išgyventi laimę.

Korporacijos, kurios buvo sukurtos bendram gėriui – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes – šiuo metu veikia ne bendram, o savam labui. Jos bando maskuoti savo esmę skelbdamos socialinę atsakomybę, nors akivaizdu, kad esami įstatymai ir korporacijų nuostatai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia jų vadovams būti socialiai atsakingiems, atsisakyti pelno dalies dėl nedidinančių pajamas projektų. Todėl korporacija, nepriklausomai nuo jos savininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologiškas asmuo, turintis tik vieną prasmę ir tikslą – pelną.

Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris pasižymi ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, vadovaujasi naudos pirmenybe bei orientuojasi į vartojimą, individualizmą, konkurenciją, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Jie lemia žmogiškų ryšių silpnėjimą, keičia juos priklausomybe korporacijai. Korporacinio identiteto siekiamybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas prasmes ir reikmes, godus vartotojas. Jo identitetas atitinka korporacijų poreikius. O korporacijų psichopatologinė prigimtis neišvengiamai skatina visus galimus nuostolius perkelti už korporacijos ribų ir nesivadovauti moraliniais principais. Todėl sukuria socialines, ekonomines ir ekologines problemas. Korporacijos taip pat siekia pašalinti apribojimus didesnei žmonių ir gamtos eksplotacijai.

Pagrindinė kliūtis, ribojanti jų veiklą, yra ne įstatymai ir institucijos, kurios gali būti paveiktos, o vertybės, tradicijos ir bendrų interesų samprata. Pastarųjų veiksnių priešprieša lemia ekonomikos pobūdį, jos artėjimą prie nevaržomos rinkos arba koordinuotos, kontroliuojamos rinkos ar galiausiai laimės ekonomikos modelio. Pirmoji, pasižyminti menkesne korporacijų kontrole, o drauge ir stipresniu korporaciniu identitetu. Jai būdingas ir didesnis nelaimingų, besijaučiančių nereikalingais žmonių kiekis.

Esminiu veiksniu, ribojančiu korporacijas, nustatančiu jų veiklos reguliavimą, lemiančiu pasirinkimą tarp rinkos ir laimės ekonomikos, yra tos visuomenės, kurioje veikia korporacija, identitetas, visų pirma nacionalinis arba konfesinis identitetas.

Šiuolaikinėse Vakarų šalyse konfesiniam identitetui dažnai tenka antraeilis vaidmuo. Ne vienoje jų gausi visuomenės dalis, kartais ir jos dauguma, deklaruoja religinį abejingumą, o tapatinantys save su krikščioniškomis bažnyčiomis neretai Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės suvokia kaip tikėjimo principų atskyrimą nuo kasdieninio gyvenimo.

Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali būti nacionalinis identitetas. Tai lemia kelios priežastys. Netgi aptarnaujantys korporacijų interesus politikai neatsisako dalinio savistovumo, nes nenori prarasti valdžios. Kita priežastis – piliečiai supranta ir jaučia prieštaravimą tarp korporacijų psichopatologiško siekimo gauti neribojamą pelną ir savo ekologinių, darbinių, finansinių interesų. Piliečiai taip pat supranta, kad tik kino filmuose vienišas herojus, žmogus – voras ar Tadas Blinda apgina silpnesnius, o realybėje tik stipri nacionalinė valstybė gali riboti korporacijų veiklą.

Nacionalinį identitetą išreiškia bendri kultūriniai stereotipai, bendro likimo suvokimas ir socialinis pasidalijimas, leidžiantis nacijai egzistuoti kaip vieningai visumai. Visi šie nacionalinio identiteto komponentai globalizuotame pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su valstybės ir nacijos perspektyvomis. Pagrindinės socialinės grupės gali prarasti savo vietą nacijos struktūroje. Pavyzdžiui, specialios investicijos gali esmingai sumažinti žemdirbių kiekį, o kitų grupių poreikiai tam tikrą laiką gali būti tenkinami importu; migrantai gali perimti kurias nors mažai prestižinias profesijas ir pan. Itin griaunančiai nacionalinį identitetą veikia nacionalinių dorovinių autoritetų nuvertinimas, jų keitimas multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują nacijos esamos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. O, anot Frydricho Nyčės, niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Nacionalinio identiteto griovimas nėra nekenksmingas bandymas keisti jį kitu, globaliu, korporaciniu identitetu. Tai ir itin svarbios laimės sudedamosios dalies gyvenimo prasmės griovimas, nes save asmenybė įprasmina kartų sekoje, suvokia save kaip paveldėtoją ir būsimų kartų protėvį. Tai leidžia jai nesijausti atskirtai nuo tų, kurie ateis paskui ją, o tokia vienybė su gyvenimo tėkmę kuria tikrą prasmę.

Nacionalinio identiteto griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. O jų ribojimas griauna visų mūsų laimę, atima prasmę ir neleidžia pasiturinčiai gyventi. Veikiausiai pastarasis teiginys „neleidžia pasiturinčiai gyventi“ ne vienam skaitytojui pasirodys svarbesnis už kitus. Laimės ekonomika atsako ne tik į klausimą, kaip kurti laimingesnę visuomenę, bet ir į klausimą, kaip ji gali tapti turtingesne.

Kur paimti pinigų laimei nupirkti?

Visos ekonominės teorijos ir visi politiniai sprendimai rėmėsi ir remiasi siekimu perskirstyti turtą ir pajamas. Perskirstymo principuose vyrauja dvi nuostatos. Pirmoji – visi sumokės vienodą dalį – ir vos suduriantis galą su galu, ir uždirbęs vieną kitą milijoną skirs valstybės reikmėms, negalinčių/nesugebančių save aprūpinti naudai vienodą procentinę dalį nuo gautų pajamų. Antroji – kiekvienas mokės pagal tai kiek gavo pajamų – uždirbęs mažiau į bendrą „katilą“ atiduos mažiau nei uždirbęs daugiau, t. y. mokesčio dydis augs progresiškai.

Suprantama, kad realybė sudėtingesnė nei įvardintos schemos, bet visada galima vienareikšmiškai atsakyti, kur linksta mokesčių sistema.

Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo, nei dėl gaunančių mažesnes pajamas rėmimo.

Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų jų problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti ir nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias visuomenes, kurių svarbiausias uždavinys išsiveržti iš vargo, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į laimingesnės visuomenės sukūrimo tikslą.

Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimės didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau tarsi savaime suprantamu dalyku laikyti, kad apmokestinamųjų gyvenimo lygis sumažės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra dėl ko ginčytis – mokantis mokesčius mažiau lėšų išleis sau. Tačiau išsamiau nagrinėjant tai, kas iš pirmo žvilgsnio nekelia abejonių, išsamiau aptariant tokias nuomones bei ją atitinkančius apmokestinimo principus, taps aišku, kad skurstantieji yra tą visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą nėra didelis. Jiems patiems reikia rėmimo. Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl Lietuvoje atsiranda bankas, valdantis keleto milijardų vertės turtą ir sumokantis porą tūkstančių eurų metinius mokesčius, todėl Seimo narys gali „kilniai“ atsisakyti atlyginimo, sumokėti 1,5 proc. mokestį nuo kelių šimtų milijonų eurų pajamų ir pirkinėti namus Ispanijoje. Todėl pagrindinis mokesčių, kurie išlaiko valstybę, mokėtoju tapo vidurinė klasė. O kaip tik jos gyvenimo lygis ir būdas daro žymiausią poveikį bendram visuomenės laimės lygiui.

Esamas turto bei pajamų apmokestinimas (tiek lygiavinis, tiek progresinis) silpnina vidurinę klasę, jos ekonominę, o drauge ir politinę įtaką. Šiuo metu net moderniose, išsivysčiusiose šalyse auga turtinė nelygybė, o vidurinės klasės pajamos santykinai mažėja. Ekonomistas Thomas Piketty nurodo, kad viena tūkstantoji žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono) valdo kapitalus, didesnius nei 10 milijonų eurų, t. y. valdo 20% pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų ši grupė valdys 60% pasaulinio turto.

Tai faktas, griaunantis ideologinį rinkos ekonomikos pagrindą – tikėjimą, kad materialinė gerovė priklauso nuo asmeninių gabumų ir darbštumo. Šiandieną nepavyktų priversti valstiečių dirbti kilmingiesiems teigiant, kad teisę į žemę, į pavaldinių darbo vaisius jiems suteikė Dievas. Bet vis dar bandoma įpiršti nuomonę, kad didelį turtą įgyjo darbštuoliai. Nors faktai liudija – materialinę gerovę vis labiau lemia socialiniai ryšiai, dalyvavimas valstybės turto privatizavime ir paveldėjimas.

Turintieji nori savo turtą apsaugoti. Aptarnaujanti pagrindinį didelio turto savininką – korporacijas – politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus, tai ir daro. Todėl esama apmokestinimo sistema kliudo vidurinei klasei gausėti. Ką tai reiškia Lietuvai? „Tik“ neišvengiamą atsilikimą ir emigraciją. Antai, jei Europos šalių ekonomikos augs tokiu pat tempu kaip dabar, norėdami per dešimt metų pavyti Vokietijos atlyginimus Lietuvoje jie turėtų kilti po 20 proc. kasmet, o tai akivaizdžiai nerealu. Šiek tiek realesnė galimybė Vokietijos ir Lietuvos atlyginimų susilyginimo sulaukti po 50 metų. Tokiam scenarijui išsipildyti atlyginimus Lietuvoje reikėtų didinti po 4,5 proc. kasmet. Analogiškų skaičiavimų galima pateikti tikrai daug. Visi jie patvirtina „užprogamuotą“ didesnės pasaulio dalies visuomenių atsilikimą, kuris kels socialines ir demografines įtampas, skatins migraciją.

XXI amžiuje pajamų paskirstymo sistema, sukurta XIX amžiuje, veikia vis prasčiau. Globalizacija, technologinė kaita ir lanksčių darbo rinkų paplitimas nulėmė tai, kad vis daugiau pajamų atitenka tiems, kas valdo finansinį, fizinį arba intelektinį turtą, o realusis darbo užmokestis nustojo augti. Pažeidžiamų visuomenės narių pajamos mažėja ir tampa vis nestabilesnės.

Aptartą finansinę situaciją vis dar bandoma spręsti stiprinant reguliuojantį valstybės vaidmenį arba jį mažinant, pasikliaunant rinkos veikimu arba ją kontroliuojant. Akivaizdu, kad abi šios idėjos neatitinka dabarties sąlygų, nes nei vienos jų realizavimas dar niekada nedavė ilgalaikių, tvarių rezultatų. Nurodyti reguliavimo būdai nebeveikia todėl, kad dideli šių dienų kapitalai, didelis turtas nebėra susieti su vartojimu. Jie nebetarnauja visuomenei, o tapo jos šeimininkais, tapo galios ir valdymo įrankiais.

Esminis klausimas: „Ar demokratinės valstybės neturėtų kontroliuoti galių, reikšmingai lemiančių jų piliečių laimę ir gerovę?“ Jei į klausimą atsakoma „taip“, tampa aišku, kad būtini nauji socialinės nelygybės mažinimo principai ir institucijos, kurios svarbiausiu tikslu laikytų visuomenės laimės lygio kilimą. Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir išsilavinusi kaip šiandien. Ji gali didinti valstybės pajamas nedidindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai. Jais galėtų tapti progresinis ypatingai didelio turto, t. y turto, neskirto vartojimui, ne namo, automobilio ar vasarnamio, o turto kuris yra visuomenės valdymo įrankis, dažniausiai korporacijų turto, apmokestinimas. Toks apmokestinimas nemažintų vartojimo, o jei korporacija negalėtų ar nenorėtų mokėti išaugusių mokesčių, jį turėtų perduoti atitinkamą savo turto dalį valstybei. Šis perdavimas be kita ko taptų ir socialinės korporacijų atsakomybės garantija, išplėstų visuomenės kontrolę korporacijoms.

Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai, jau minėtas T. Piketty, rašydamas apie JAV ir vakarų Europą, siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijoną eurų, ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 milijardą eurų.

Kas galėtų įgyvendinti tokį apmokestinimą? Atsakymas aiškus – tik stipri nacionalinė valstybė. Todėl, kaip jau aukščiau rašyta, ji griaunama, o nacionalinis tapatumas niekinamas.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.


Susiję

Įžvalgos 3951677521094076682

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-04-15 14:29

    Čia buvo keli komentarai. Ar jie dingo dėl techninių nesklandumų, ar buvo ištrinti, nes netilpo į šio portalo "politkorektiškumo" vėžes? Šiuo metu nematau nei vieno komentaro.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ištrynė. Kaip žinodama parašiau apie panašius dalykus po straipsniu apie alkoholio robojimą. Paskaityk, kol dar neištrynė. Gal redaktorius irgi bijo, dėl to trina.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-04-15 15:09

    Psichologas ir nežino, kad per didelis laimės ieškojimas, atveda prie nelaimės atradimo.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jei trinat komentarus, tai išvis panaikinkit komentavimą. Mes juk nieko tokio baisaus nerašom. Arba surašykit punktus, ko negalima minėti komentaruose.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Prof. G. Navaičiui


    Gerb. Profesoriau, mes šit, perskaitę Jūsų straipsnį, irgi išreiškėme savo norą būti laimingais pasidalinant tam tikromis mintimis. Diskusija, beje, prasidėjo dėl Jūsų straipsnio, nors galbūt jam buvo skirta per mažai dėmesio. Ji nesibaigė, ir bediskutuodami gal būtume priėję kokią racionalesnę išvadą dėl to, kas padaro žmogų laimingą. Mūsų požiūriu, tai religija.
    Bet šit mūsų komentarus kažkas be jokių ceremonijų (nors gal tai tikrai techninis riktas, būtų gerai, jei portalo šeimininkai paaiškintų) ištrina. panaikina (ir jau nebe pirmąkart). Šit Jūs ir iškelkite kokiu nors būdu klausimą dėl žodžio laisvės Lietuvoje, - žinoma, platesniu mastu nei šis. Nes leidžiamų gvildenti temų ratas kuo toliau, tuo labiau siaurinamas, vis labiau raginama apsiriboti menkaverčiais, beprasmiais, hedonistiniais dalykais. Ypač ribojamos religinės temos.
    Būtume labai dėkingi.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-04-21 09:43

    Savaitė prabėgo - pakankamas laikas, kad kažką atsakyti dėl komentarų trynimo. Greitai ir pats straipsnis nebebus rodomas, kaip nebeskaitomas, taigi trynimo "problema" kaip ir išsispręs savaime. Gaila, kad ir šiame portale, kurį administruojantys asmenys laiko progresyviu, nepuoselėjama diskusijų kultūra. Mano nuomone, nepakanka vien atitinkamos tematikos tematikos ir politinės "pakraipos" straipsnius surinkti į krūvą. Reikia dar ir kuo daugiau skaitytojų įtraukti į tų straipsnių skaitymą. Kažin ar tai pavyks padaryti ištrinant kažkuo neįtikusius komentarus...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item