Lidžita Kolosauskaitė. Apie pasaulio piliečio mitą ir ekonominių vienetų statusą

Jau ilgą laiką rengiausi įrašui apie tai, kad ekonominės problemos yra Lietuvos valstybės degradavimo simptomas, o ne priežastis. Vis...

Jau ilgą laiką rengiausi įrašui apie tai, kad ekonominės problemos yra Lietuvos valstybės degradavimo simptomas, o ne priežastis.

Visgi, neradau tinkamų žodžių tam išreikšti ir štai politologas Dovilas Petkus aplenkė mane, konstatuodamas, kad: „Tauta, anot kai kurių Lietuvos politikų, pasirodo, yra tik etnokultūrinis darinys, o ne politinė kategorija. Šiuo atveju reiktų aiškiai atskirti, jog ne cepelinai ir ilgos kasos, bet suvereni politinė tautos savivalda yra visavertis tautos išpildymas. Liūdna brėžti sąsajas, bet tarybinė santvarka lietuvių kalbos konkursus bei šokius irgi leisdavo, net paremdavo. Gebėjimas žvelgti į savo tautą tik per šaltibarščių ypatingumo prizmę, gražina mus į lietuvybę iki valstybingumo. Federalistų ir globalistų dėka mes staiga atsiduriame XIX a. pabaigos balanų gadynėje, kurioje vėl tampame politikos baudžiauninkais. Tokioje Lietuvoje, jeigu ir kalbama lietuviškai, nėra įsivaizduojama, kad patys lietuviai gali savarankiškai užsiimti politika ir steigti savą politinį pasaulį. Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką.

Visgi žmonėms į galvas įkalti šablonai, kad politinė įtaka kokybiškam gyvenimui nėra būtina ir kad visiškai užtenka „laisvės keliauti“ ar „verslo laisvės“, neleidžia adekvačiai priimti išsakytos pozicijos, dėl ko seka prieštaravimai, esą gerai tiesiog būti „pasaulio piliečiu“. Na, tuo, kur keliauja, verslauja ir be didesnių išgyvenimų atsisako teisės valdyti savo gyvenimą.

Tuo, kuris yra patenkintas vien jau tuo, kad valstybė jam leidžia kirsti sieną ir atsidaryti kokį nors UAB, o daugiau ambicijų jis ir neturi.

„Pasaulio piliečio“ ideologiją propaguojančio liberalizmo paradoksas, kad politinė srovė, kuri teoriškai turėtų siūlyti teisę tvarkytis savo gyvenimą, realiai ragina tą teisę lengvabūdiškai išmainyti į galimybę keliauti, užsiimti verslu, dar kokią nors ribotą, išvestinę galimybę, bet greitai ir nedvejojant atsisakyti pagrindinės piliečio teisės – priimti su tam tikra teritorija susijusius sprendimus.

„Pasaulio piliečio“ doktrina savo esme yra tokia neįtikėtinai buka, kad net baugu matyti, kaip protingi žmonės ja patiki ir ją propaguoja.

Pilietybė nėra teisė gyventi tam tikroje teritorijoje, pilietybė yra teisė valdyti tam tikrą teritoriją. Banaliai sakant, jei valstybę vadintume UAB, tai pilietis yra jos akcininkas, dažniausiai labai smulkus, bet visgi akcininkas.

O ar galima būti vienu metu visų valstybių (viso pasaulio) akcininku? Akivaizdu, kad ne. Bent jau tol, kol nėra sukurta vienos valstybės, kurią galėtų valdyti visi pasaulio piliečiai.

Taigi, žmogus yra „akcininkas“ vienos ar kelių valstybių, su kuriomis jį sieja pilietybės santykiai. Kitur jis gali būti geriausiu atveju samdomu darbuotoju. Tegul ir gerai apmokamu, bet lengvai atleidžiamu ir negalinčiu daryti įtakos įmonės veiklai.

Būtent samdomo darbuotojo koncepciją atspindi šiuolaikinis liberalizmas, kuris ragina, nepatikus gyvenimui vienoje valstybėje, nedvejojant išvykti į kitą, užuot bandžius pasinaudoti savo kaip akcininko teise pakeisti įmonės politiką.

Neatsitiktinai liberalai apie žmogų kalba tik kaip apie „ekonominį vienetą“, kuris esą jokių kitų poreikių be sotaus ėdesio ir pramogų neturi. Būtent tokiam ekonominiam vienetui yra teigiama, kad jis esą gali gerai uždirbti (sotus ėdesys) ir keliauti (pramogos), o tai ir esą viskas, ko jis turįs norėti. Jokie kiti klausimai nesantys jo reikalu.

Visgi, ši propaganda apeina vieną reikšmingą faktą – jokia valstybė neegzistuoja be politinės įtakos. Klausimas yra tik toks, kas tą politinę įtaką darys – žmonių dauguma (piliečiai) ar mažuma (oligarchai, įtakingi politikai ir pan.).

Liberalizmo koncepcija, siūlanti laikyti save „pasaulio piliečiu“, t.y. nesieti savo interesų su jokia konkrečia valstybe, o apibrėžti juos tik kaip poreikį sočiai paėsti bei papramogauti, siūlo atiduoti politinę įtaką mažumai.

Tai mažumai, kurios nė nepažįstame, bet ji esą geriau už mus nutars, kaip mes turėtume gyventi, auklėti savo vaikus, kokiomis vertybėmis vadovautis ir pan.

Nes pasaulis, priešingai krykštaujančio liberalo kliedesiams, nėra laisvas, jame neegzistuoja jokia „laisva rinka“, „laisvas žodis“ ar kiti dalykai, kurie esą visai atstoja politinės įtakos poreikį.

Priešingai tipiško liberalo sapalionėms, tai, ką žmogus gali daryti ir ko negali daryti, netgi tai, ką jis gali kalbėti, lemia būtent politinė įtaka. Sakysit, nesąmonė? Keli banalūs pavyzdžiai.

Rinka gali būti laisva tiek, kiek jos nevaržo įvairūs reglamentavimai, reikalavimai, licencijavimai ir pan. Šiuo metu yra labai mažai veiklų, kuriomis leidžiama užsiimti bet kam, nes daugeliu atvejų tam, kad galėtum kažką daryti, turi gauti tam  tikrus leidimus, licencijas, atitikti valstybės nustatytus standartus ir pan.

Būtent politinė įtaka nulemia, kiek daug reikalavimų keliama verslu siekiantiems užsiimti subjektams ir vėlgi – priešingai liberalo krykštavimams – tendencijos yra tokios, kad tų reikalavimų sparčiai daugėja, t.y. rinkos laisvės mažėja. Tuo pačiu garsiai džiūgaujant, kaip viskas laisvėja!

Nuomonė taip pat gali būti laisva tiek, kiek ją leidžiama dėstyti. Ir šiuo atveju įvairius nuomonės laisvės ribojimus (pvz. draudimą skatinti kokią nors neapykantą, draudimą skatinti jungtis į posovietines sąjungas, draudimus neigiamai atsiliepti apie tam tikras grupes ir pan.) lemia būtent politinė įtaka, kurios tie patys liberalai skatina lengvabūdiškai atsisakyti, nes esą kas nors kitas žino geriau už mus, ką mums kalbėti!

Netgi žmogaus galimybės užsiimti politika priklauso nuo tos pat politinės įtakos (pvz. Lietuvoje uždraustos komunistų partijos, kurios daugelyje valstybių laikomos legaliomis).

Būdai, kaip auklėti vaikus (plekštelėti per užpakalį ar ne) vėlgi nulemti politinės įtakos, nes tai, kas yra galima, greitai gali būti uždrausta (kaip kad įvyko Lietuvoje su vaikų „auklėjimo reforma“).

Minimi pavyzdžiai neleidžia abejoti, kad kur kas labiau nei finansiniai dalykai žmogaus gyvenimo kokybę nulemia galimybė pačiam priimti savo ir savo vaikų ateitį liečiančius sprendimus, tačiau viešai brukama „pasaulio piliečio“ doktrina nesiūlo jokių sprendimų priėmimo, priešingai, ji ragina lyg vergui bėgti nuo vieno šeimininko pas kitą (nepatiko Lietuva – emigruok į JAV, nepatiko JAV – bėk į Rusiją, nepatiko Rusija – skrisk į Pietų Ameriką ir t.t. ir pan.).

Liberalizmas siūlo lūkestį, kad vieną darbdavį (valstybę) gali pakeisti kitu darbdaviu (valstybe) ir kad to visiškai užtenka pilnaverčiam gyvenimui.

Tačiau liberalai neatsako į kelis labai svarbius klausimus.

Ką daryti žmogui, kurio netenkina nei viena valstybė, kuris turi kitokią viziją nei kad jau esančios įvairiose valstybėse?

Kodėl žmonės turėtų tiek pasitikėti kažkokia nepažįstama mažuma, kad atiduotų teisę diktuoti jiems privalomas elgesio taisykles?

Šia prasme liberalizmas, siūlantis „pasaulio piliečio“ koncepciją kaip faktinį apolitiškumą, nesiūlo laisvės.

Jis siūlo vergiją.

Susiję

Lidžita Kolosauskaitė 7553093796056951742

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-03-29 12:13

    Teisingi paskutiniai žodžiai,, Pasaulio pilietis'', jau girdėta frazė ,,Nei vietos nei adreso mano vieta visam Pasaulyje'', tai išėjimas iš ribų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-03-29 14:24

      Buvo sovietų sąjungoje savo laiku rusiška populiari daina: mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas tarybų šalis ...

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-03-29 23:00

    Geras straipsniukas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-04-02 19:54

    "Tai yra dar vienas nutautėjimas, kuriam diriguoja jau ne okupantai, bet mūsų pačių atstovai, perėmę jų retoriką."


    Visais laikais okupantai rasdavo naudingų vietinių...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item