Pareiškimas dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo išsaugojimo

Daugiau nei 10 visuomeninių organizacijų kreipėsi į Vilniaus merą Remigijų Šimašių ir Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo le...

Daugiau nei 10 visuomeninių organizacijų kreipėsi į Vilniaus merą Remigijų Šimašių ir Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją, reikalaudamos palikti esamą Vilniaus Kazio Škirpos alėjos pavadinimą. Inicijuotą Kreipimąsi pasirašė ir Birželio sukilimo dalyviai Jonas Algirdas Antanaitis ir Alfonsas Žaldokas. 

Su skaitytojais dalinamės pareiškimo tekstu.

***

Mes, žemiau pasirašiusieji, reikalaujame Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją palikti esamą Vilniaus K. Škirpos alėjos pavadinimą. 

Kazys Škirpa yra nusipelnęs Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas, pirmasis Vilniaus Gedimino kalne iškėlęs Lietuvos Trispalvę, nepriklausomybės kovų dalyvis, diplomatas, nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto kūrėjas. Jo nuopelnai valstybingumui, kurie ir pagerbiami suteikiant gatvės pavadinimą, yra neginčijami istorikų ir pripažįstami net oponentų.

Net K. Škirpos alėjos pavadinimo keitimo iniciatoriai pripažįsta, kad nesama jokių faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą K. Škirpą apkaltinti nei tiesioginiu dalyvavimu Holokauste, nei žudynių kurstymu. Vienintelis jam adresuojamas priekaištas – tariamai antisemitinės pažiūros. Tačiau, kaip akivaizdžiai liudija turimi istoriniai duomenys, ir šis priekaištas yra pramanytas ir turi būti vertinamas kaip pretekstas išniekinti iškilaus kovotojo už Lietuvos laisvę atminimą bei mėginimas paneigti pačią lietuvių tautos teisę visomis aplinkybėnmis ir priemonėmis  priešintis pavergėjams ir ginti savo valstybės nepriklausomybę.

Iš principo klaidingas ir potencialiai pražūtingas valstybinei ir tautinei savimonei yra požiūris, jog istorinių asmenybių politinės pažiūros Lietuvos valstybei yra svarbesnės nei tų asmenybių realus indėlis į modernios Lietuvos valstybės valstybingumo kūrimą ir išsaugojimą. Esame įsitikinę, kad valstybė savo istorines asmenybes vertina ir viešo pagerbimo ženklus joms skiria vadovaudamosis visų pirma indėlio į valstybingumą kriterijumi: valstybės kūrėjus gerbia, o išdavikus – pasmerkia. 

Vykstantis puolimas prieš K. Škirpą traktuotinas kaip dar vienas mėginimas iš tautos istorinės sąmonės ir viešosios atminties vietų ištrinti Birželio sukilimą ir diskredituoti jo organizatorius bei Laikinosios Vyriausybės narius. Ši itin pavojinga ir savo esme antivalstybinė tendencija Lietuvos viešajame politiniame gyvenime stebima jau daugelį metų ir tolydžio stiprėja. Birželio sukilimas moraliai ir politiškai aiškinamas ir vertinamas atsietai nuo to meto istorinio konteksto ir geopolitinių realijų. Stengiamasi nuslėpti arba iškraipyti jo tikrąsias priežastis, pobūdį ir tikslą. Šalies ir tarptautinei  bendruomenei nuolatos siunčiama melaginga žinia, kad Sukilimas buvo tik siauro nacionalsocialistinės Vokietijos rėmėjų būrio akcija, kuria siekta pasitarnauti Lietuvą užgrobusiam naujam okupantui ir pelnyti jo palankumą, mainais gaunant teisę į ribotą savarankiškumą. Šiuo atkakliai kartojamu melu bandoma sumenkinti tikrąją Sukilimo reikšmę ir priversti visuomenę galutinai pamiršti, kad tai buvo savarankiškas tautos valios proveržis, okupantui ir pasauliui paliudijęs sovietų įvykdytos Lietuvos aneksijos prievartinį pobūdį bei pačios tautos ryžtą susigrąžinti nepriklausomybę. Birželio sukilimas nuplovė 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos priimto SSRS ultimatumo užtrauktą gėdą. Juo buvo siekiama sukurti ne Trečiojo Reicho satelitinį darinį, o atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai, jog faktinės aplinkybės ir geopolitinė situacija neleido to padaryti, nėra sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės narių kaltė ir jokia prasme nesuteikia teisės vadinti jų nacių kolaborantais. Priešingai, dauguma šių žmonių viena ar kita forma pasipriešino nacių, o vėliau ir sovietų režimui, dėl ko buvo kalinami ir net nužudyti. Birželio sukilimas ir Laikinoji Vyriausybė verti išskirtinės valstybės pagarbos ir viešojo įamžinimo. 

Bandymai perrašyti Lietuvos XX amžiaus nepriklausomybės kovų ir rezistencijos istoriją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti, net gyventojų pasiryžimą gintis agresijos atveju pakertanti veikla. Valstybės ir savivaldos institucijų reakcija į tokias provokacijas neišvengiamai atskleidžia jų pačių santykį su valstybės ir tautos išlikimo interesais. Tikimės, kad tokios savo esme okupacijos neigimui prilygstančios iniciatyvos nėra ir ateityje nebus laikomos pilietiškais ir patriotiškais poelgiais, bet, priešingai, bus vertinamos kaip ardomoji antivalstybinė veikla ir susilauks deramo už šalies saugumą atsakingų institucijų dėmesio bei vertinimo. 

Pasirašo: 

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga

1941 metų Birželio sukilimo dalyvis Jonas Antanaitis

1941 metų Birželio sukilimo dalyvis Alfonsas Žaldokas

1941 metų birželio 22-28 dienų sukilėlių sąjungos Vilniaus skyrius 

Vilnijos draugija

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus ir Kauno skyriai 

Lietuvai pagražinti Vilniaus draugija

Lietuvių etninės kultūros draugija

Valstybingumo studijų centras 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga

Lietuvai pagražinti draugija

Krašto apsaugos bičiulių klubas

Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjunga

Nepriklausomybės gynėjų sąjunga

Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga


Susiję

Politika 2227876410677877723

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item