Marius Parčiauskas. Intelektualinė islamo drama

Nuaidėjus eiliniam teroristiniam išpuoliui Europoje, daugybė balsų suskumba užtikrinti išsigandusius europiečius, kad islamo religija čia...

Nuaidėjus eiliniam teroristiniam išpuoliui Europoje, daugybė balsų suskumba užtikrinti išsigandusius europiečius, kad islamo religija čia – niekuo dėta. Pasigirsta ugningas įtikinėjimas, jog islamas yra taiki religija, o dėl terorizmo kaltas „radikalizmas“ ar „smurto ideologija“, kuriai kai kurie musulmonai pasiduoda.

Po kiekvieno sukrečiančio teroro akto vėl atsinaujina šios diskusijos – tai kas vis dėlto čia kaltas: paprastas „radikalizmas“, kuriam gali pasiduoti ne tik musulmonai, bet visi žmonės, ar būtent islamo religijoje slypintis mokymas? Pasigriebus kurią nors iš minėtų pozicijų, apsiribojama gerokai supaprastintu islamo doktrinos ir istorijos vaizdiniu. Islamizmo istorijos nesistengiama giliau analizuoti, nors nesupratusi, kokios islamistinio judėjimo šaknys ir sąsajos su islamo religija, bei apsiribojusi paviršutinišku „terorizmas neturi nieko bendro su islamu“ ar „visi musulmonai – teroristai“ vaizdiniu Europa šios grėsmės atlaikyti negalės.

Akivaizdu, kad sąvoka „smurto ideologija“ yra visiškai tuščia, nes ji nieko nepasako – tiek vietinį kiemo chuliganą, tiek islamistą tokiu atveju galima vadinti lygiaverčiais „smurto ideologais“. Vis dėlto islamo istorijos analizė atkleidžia, jog islamizmas iš tiesų yra totalitarinė ideologija, taip kaip kitos moderniosios ideologijos, tokios kaip socializmas, siekianti sukurti rojų žemėje. Skirtumas tas, kad moderniosios Vakarų ideologijos buvo sekuliarūs bandymai sunaikinti religiją kaip pagrindinę kliūtį, tuo tarpu islamo religija islamizmui ne tik nebuvo kliūtis, bet ir padėjo filosofinius pagrindus jos atsiradimui ir suvešėjimui. Islamizmas atitiko sunitiškame islamo pasaulyje dominuojančią doktriną (šiitai - atskira tema), įsigalėjusią maždaug prieš 1000 metų, kuomet prasidėjo vadinamasis islamo dehelenizacijos procesas – musulmonų užsivėrimas klasikinei graikų filosofijai ir racionalaus Dievo bei racionalios pasaulio sampratos atmetimas, pavertęs sunitiškąjį islamą vienintele antiracionalistine monoteistine religija, kuri galiausiai pasidavė totalitarinėms tendencijoms, kurias dabar turime progą stebėti ir Europos miestuose. Bet neįmanoma suprasti šio teiginio pirmiausia neapžvelgus islamo vystymosi istorijos, kurioje ir slypi atsakymai į Europai aktualius klausimus.

Islamas atsiveria helenistinei minčiai

610 m. arabų pasaulyje atsiradęs islamas suvienijo daugybę iki tol nuolat tarpusavyje kariavusių pagoniškų genčių, neturėjusių praktiškai jokio tvaresnio sąlyčio su filosofija ir helenistine kultūra. Mahometas sugebėjo sutelkti gentis ir pajungė jas bendram tikslui – dabar jau aplinkinio, nemusulmoniško pasaulio puldinėjimui, žadant didelius karo grobius. Pagal naująjį mokymą, puldinėti nemusulmonus buvo ne tik leistina, bet ir tam tikra pareiga. Politinio islamo studijų centro atlikta Siros (Mahometo biografijos) turinio analizė rodo, kad maždaug du trečdalius jo gyvenimo sudarė kovos. Beveik penkis šimtus trečiosios Siros dalies, apimančios Mahometo gyvenimo laikotarpį, praleistą Medinoje, puslapių užima mūšių ir karo žygių aprašymai.

Islamo kalifatas 750 metais
Šie karo žygiai buvo stulbinamai sėkmingi. 650 metais musulmonai jau valdė Arabiją, Iraką, Siriją, Libaną, Palestiną ir Egiptą. Praėjus dar šimtmečiui, musulmonai jau valdė visą Pirėnų pusiasalį (ir būtų toliau skverbęsi į Europą, jei 732 m. beveik pačiame Prancūzijos viduryje jų nebūtų sustabdęs frankų valdovas Karolis Martelis), Šiaurės Afriką, o rytinis islamiškojo pasaulio pakraštys siekė Indiją ir Kiniją.

Šiuo laikotarpiu Arabijoje musulmonai įtariai žiūrėjo į kitas kultūras bei jų filosofiją. Buvo manoma, jog Korane yra viskas, ko reikia, o išoriniai dalykai buvo suprantami arba kaip prieštaraujantys Koranui, arba kaip pertekliniai. Tačiau ne Arabijoje, naujai užkariautose vietose, kur islamas susidūrė su kur kas senesnėmis už save civilizacijomis, į islamą po truputį pradėjo skverbtis helenistinė mintis. Pirmiausia su ja susidurta užkariautose Bizantijos ir Sasanidų imperijų teritorijose. Didelė dalis užkariautų Bizantijos imperijos teritorijų gyventojų buvo krikščionys, kurie jau seniai graikų filosofijos sąvokas buvo „įdarbinę“ krikščioniškoje apologetikoje. Sasanidų imperija taip pat buvo stipriai paliesta graikiškosios minties, nes joje buvo įprasta mokytojais samdyti krikščionis, kurie mokė logikos, filosofijos, medicinos, inžinerijos ir matematikos. Vietiniai krikščionys į senąją sirų kalbą buvo išvertę didelę dalį senovės graikų filosofinių ir mokslinių veikalų. Helenistinė mintis islamą stipriau veikti pradėjo VIII a. pabaigoje - IX a. pradžioje. Atradus graikų filosofiją neišvengiamai tarp musulmonų mąstytojų pradėjo rastis ginčai dėl esminių filosofinių ir teologinių idėjų.

Bene pirmasis svarbesnis islamo teologinis ginčas vyko dėl žmogaus laisvos valios. Čia buvo pasiskirstyta į dvi stovyklas. Pirmieji, vadinami kadaritais, pripažino žmogaus laisvą valią ir atsakomybę už savo veiksmus. Pasak jų, jei žmonės neturėtų laisvės patys rinktis savo veiksmus, tuomet Korano moralinis priesakas daryti gera ir vengti blogio prarastų bet kokią prasmę. Tuo tarpu antrieji, džabaritai, buvo deterministai ir teigė, kad Alacho visagalybė įmanoma tik tada, jei žmogaus veiksmai yra Alacho visiškai iš anksto nulemti.

Pradžioje džabaritus kur kas labiau rėmė iš Damasko valdžiusios Umajadų dinastijos kalifai. Džabaritų doktrina tarsi atleido kalifus nuo bet kokios atsakomybės už žiaurius veiksmus – kaip gi jie galėtų būti kaltinami dėl šių veiksmų, jeigu jie buvo iš anksto nulemti Alacho? Kadaritų teologai imti persekioti, kai kuriems net įvykdyta mirties bausmė. Tačiau 750 m. Umajadų dinastiją nuvertė Abasidų dinastija, valdžiusi iš Bagdado iki pat 1258 m. Nuvertus Umajadus, paramą prarado ir džabaritų doktrina. Naujiesiems kalifams buvo naudinga remti iš kadaritų išaugusią pirmąją pilnai išvystytą racionalistinę islamo teologijos mokyklą – mutazilitus. Ši netradicine laikyta mokykla padėjo naujiesiems kalifams sumažinti vadinamosios ulemos – islamo jurisprudencijos tyrėjų, turėjusių Korano interpretacijos monopolį – politinę įtaką, nes mutazilitai skelbė, jog kiekvienas savo protu gali analizuoti Koraną.

Mutazilitų doktrina buvo pirmasis ryžtingas bandymas islamo teologiją suderinti su klasikine graikų filosofija. Svarstydami teologinius klausimus, jie pasitelkė graikų filosofines koncepcijas ir logiką. Jie perėmė Sokrato ir Aristotelio teiginius, kad protas gali pažinti dalykus, o ne tik apie juos turėti nuomones; kad egzistuoja objektyvi tikrovė; kad ši tikrovė yra sukurta tikslingai; kad šis tikslas yra kažkaip susijęs su tuo, ką žmogus vadina „gėriu“; ir kad žmogaus siela yra kreipiama į šį „gėrį“, kuris yra universalus. Mutazilitai taip pat teigė, jog žmonės turi laisvą valią ir gali laisvai interpretuoti apreiškimą, nes Koranas buvo sukurtas laike, o ne amžinai egzistuoja kartu su Alachu, kaip buvo priimta musulmonų pasaulyje. 

Mutazilitai skyrėsi nuo to meto musulmonų ortodoksų, nes mokė, kad Dievas suteikė žmogui protą būtent todėl, kad jis galėtų pažinti kūrinijos ir jos Kūrėjo moralinę tvarką. Teorinis samprotavimas veda į Dievo pažinimą, nes jis nėra pažįstamas intuityviai ar pojūčiais. Iš to logiškai seka, kad protas eina pirmiau apreiškimo. Pirmiausia reikia protu apsvarstyti Dievo egzistavimą prieš imantis klausimo, ar Dievas savo valią apreiškė žmogui. Protas ateina prie išvados, jog Dievas egzistuoja, stebėdamas tvarkingą visatą. Matydamas, jog niekas pasaulyje nėra savo paties priežastimi, bet yra atsiradęs dėl kažko kito, žmogus apmąsto Kūrėjo – kaip pirminės priežasties - egzistavimo būtinybę, nes kitaip liktume su tuo, kas logiškai neįmanoma – priežastingumu, neturinčiu pabaigos.

Idėja, kad daiktai turi savo prigimtį, reiškia, jog Dievas, nors yra pirmoji priežastis, veikia netiesiogiai per antrines priežastis, pavyzdžiui, fizikinius dėsnius, tokius kaip gravitacijos dėsnis. Kitaip sakant, Dievas nevaldo pasaulio tiesiogiai kiekvieną akimirką – ne jis padaro, kad mestas akmuo nukristų ant žemės, o gravitacija. Dievas leidžia tam tikrą autonomiją savo kūrinijoje, veikiančioje pagal nustatytus dėsnius. Dievas sukūrė kiekvieną dalyką su savo prigimtimi, pagal kurią jis ir elgiasi. Niekeno nelaikomas akmuo visada nukris ant žemės ten, kur yra gravitacijos trauka. Kadangi kūrinija yra racionaliai sutvarkyta pačia savo prigimtimi, žmogus gali apmąstyti dieviškąjį protą, atsispindintį jo kūrinijoje.

Mutazilitų teigimu, būtent protas patvirtina apreiškimą. Apreiškimas tik atskleidžia, bet nepadaro dalykų gerais ar blogais. Dievas draudžia žmogžudystę būtent todėl, kad ji yra blogis; ji nėra blogis dėl to, kad Dievas ją draudžia. Žinoma, vien protu neįmanoma išmąstyti to, ką atskleidžia apreiškimas, tačiau jame nėra nieko, kas prieštarautų protui. Būtent todėl mutazilitai teigė, jog Koraną galima racionaliai interpretuoti. Mutazilitų požiūris sutapo su krikščionių filosofų, tokių kaip šv. Tomas Akvinietis, teiginiais, jog žmogus gali suprasti kūriniją savo protu todėl, kad ją pirmiausia „apmąstė“ Dievas. Todėl elgtis neprotingai prieštarauja Dievo prigimčiai. Žinoma, egzistuoja dieviškosios paslaptys, kurių žmogus nėra pajėgus suvokti protu, bet Dievas savo apreiškime neapreikštų nieko, prieštaraujančio protui.

Mutazilitams kuriam laikui pavyko įtvirtinti savo poziciją islamo pasaulyje. 827 m. kalifas al-Ma‘munas mokymą, jog Koranas yra sukurtas ir gali būti racionaliai interpretuojamas, įtvirtino kaip oficialią doktriną. Al-Ma‘munas buvo bene didžiausias graikiškosios minties rėmėjas islamo istorijoje ir žymiųjų Išminties namų (Bait al-Hikmah) įkūrėjas – juose įsikūrė didžiulė biblioteka ir vertimų centras. Kalifo rūmuose be jokių suvaržymų galėjo lankytis krikščionys dvasininkai ir su kalifu palaikyti racionalias diskusijas. Kalifo al-Ma‘muno valdymo laikotarpis (813-833 m.) dažnai laikomas islamo aukso amžiumi dėl išskirtinio savo intelektualinio atvirumo ir turtingumo.

Nors mutazilitai džiaugėsi dar kelių po to valdžiusių kalifų prielankumu, tai truko neilgai. 848 m., antraisiais kalifo Ja‘afaro al-Mutawakkilo valdymo metais, kortos apsivertė. Išminties namai buvo uždaryti, o pritarimas mutazilitų doktrinai tapo nusikaltimu, baudžiamu mirtimi. Po truputį islamo pasaulyje įsitvirtino jų oponentų – ašaritų – doktrina. Būtent ašaritai pradėjo islamo dehelenizacijos procesą ir atvėrė kelią totalitarinėms prielaidoms.

Ašaritai ir islamo dehelenizacija

Persekiojimai visiškai nesunaikino mutazilitų mokyklos ir nesutrukdė vėliau atsirasti helenistinės minties įkvėptiems musulmonams filosofams, tokiems kaip Al-Farabi, Avicena ar Averojus, tačiau mutazilitai daugiausia pasitraukė į šiitų valdomas teritorijas rytų Persijoje, kur buvo svetingai sutikti ir išvystė savo mokymą, kurio elementai ilgainiui buvo integruoti į šiitų doktriną.

Tačiau sunitų pasaulyje prasidėjo ilgas ir itin skaudžias pasekmes turėjęs islamo dehelenizacijos procesas. Mutazilitų persekiojimai labai sustiprėjo XI amžiuje, valdant kalifui Qadirui ir vėliau, kai seldžiukų sultonai parodė prielankumą ašaritams. XII amžiuje antiracionalistinės islamo mokyklos buvo jau praktiškai visiškai sunaikinusios mutazilitų įtaką. Taip baigėsi rimčiausias bandymas islamo istorijoje suderinti protą ir apreiškimą. Iškalbingai šį procesą iliustruoja Kordobos bibliotekos – vieno iš maurų civilizacijos laimėjimų – likimas. X a. šioje bibliotekoje buvo apie 400 tūkst. knygų – tikriausiai daugiau nei tuo metu jų buvo visoje Vakarų Europoje. Tačiau 1013 m. patys musulmonai šią biblioteką ir sunaikino.

Mutazilitų oponentai, galiausiai laimėję kovą dėl islamo minties, buvo hanbalitai ir ašaritai. Hanbalitai buvo Ahmado ibn Hanbalo (780-855), vienos iš keturių sunitų teisinių mokyklų autoriaus, sekėjai, vadinamieji „tradicionalistai“ – labiausiai pažodžiui Koraną skaitanti islamo jurisprudencijos mokykla. Iš jos vėliau išsivystė vahabizmas, šiandien dominuojantis Saudo Arabijoje. Hanbalitai atmetė bet kokį filosofinės minties taikymą. Hanbalitų teigimu, kadangi Alachas apreiškė savo valią, žmogui daugiau nereikia galvoti pačiam. Apreiškimas pakeičia protą. Korane ir Sunoje (knygos, kuriose yra pasakojimai apie Mahometą) Alachas apreiškė viską, ką žmogui reikia žinoti; pačiam mąstyti jam nereikalinga ir net šventvagiška. Racionalių argumentų naudojimas prieštarauja tikėjimui. Sakoma, jog hanbalizmo pradininkas Ibn Hanbalas niekada nevalgė arbūzo, nes niekur nėra aprašyta, kad kada nors tai būtų daręs Mahometas. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, jo mokymas buvo labai populiarus tarp paprastų musulmonų – į jo laidotuves Bagdade susirinko per 150 tūkstančių žmonių.

Tuo tarpu ašaritai buvo laikomi tam tikru „vidurio keliu“ tarp mutazilitų racionalizmo ir hanbalitų literalizmo. Iš esmės ašaritai palaikė hanbalitus, tačiau hanbalitų doktriną bandė pagrįsti filosofiniais metodais. Labai svarbu plačiau paaiškinti ašaritų doktriną, nes būtent ji buvo svarbiausia formuojantis sunitiškajai islamo kultūrai. Ji buvo laikoma „vidurio keliu“, bet praktiškai vedė prie tų pačių pasekmių kaip hanbalizmas – visiško filosofijos ir net teologijos paneigimo, pažodinio Korano skaitymo ir grynosios valios įsiviešpatavimo, kas vėliau, sąlytyje su XX a. Vakarų ideologijomis, natūraliai išaugo į islamizmo ideologiją.

Ašaritai labai piktinosi mutazilitų teiginiu, kad žmogus gali atskirai nuo apreiškimo pažinti gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisingumą. Mutazilitų teigimu, protas gali atskirti gėrį nuo blogio, nes egzistuoja objektyvus gėrio ir blogio standartas. Kiekvienas veiksmas savo prigimtimi yra geras arba blogas, ir būtent žmogaus gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio paverčia moraliai gerą gyvenimą privalomu. Tuo tarpu ašaritai neigė proto svarbą ir teigė, jog Dievas yra grynoji valia ir galia, kuriai reikia aklai paklusti. Proto naudojimas gali būti tik labai ribotas. Logika ir net metafizika gali būti naudojamos tik siekiant apginti apreiškimo tiesą, o ne kaip nepriklausomas religinio ar moralinio pažinimo įrankis.

Ašaritų doktrina sukūrė teologinį pagrindą valios pirmenybei, tvirtindama, jog Mahometo apreiškimas pirmiausia pabrėžia dvi Dievo savybes: visagalybę ir valią. Dievo prigimtis yra jo valia. Visos monoteistinės religijos tvirtina, jog tam, kad būtų vienas, Dievas turi būti visagalis, tačiau ašaritų argumentacija Dievą redukavo tik į jo visagalybę, susikoncentruojant išskirtinai į jo begalinę galią ir supriešinant ją su Dievo išmintimi. Todėl kūrinijoje nėra racionalios tvarkos, kuria galima būtų pasikliauti – tik kiekvieną akimirką iš naujo pasireiškianti ir pasaulį perkurianti Alacho valia. Kiekviena akimirka – tiesioginis Dievo veiksmas, tolygus stebuklui – jokie fizikiniai dėsniai ir kitos antrinės priežastys, per kurias veiktų Dievas, neegzistuoja. Niekas neturi autonomiškos ar pusiau autonomiškos egzistencijos. Šis požiūris, neigiantis antrines priežastis, vadinamas voliuntarizmu. Kiekvienas mums atrodantis „natūralus“ įvykis iš tikro yra tiesioginė dieviškoji intervencija. O jei taip, tuomet racionalūs aiškinimai šiems įvykiams ar bandymai juos tirti yra neklusnumo išraiška ar net šventvagystė.

Pasak ašaritų, viskas yra sukurta iš atomų – pavyzdžiui, yra toks atomų rinkinys, vadinamas augalu. Ar augalas lieka augalu, kol skaitote šiuos žodžius, todėl, kad turi augalo prigimtį, ar todėl, kad Alachas nori, jog jis liktų augalu nuo šios akimirkos iki kitos? Ašaritai tvirtino, jog tai yra augalas tik šią akimirką. Ar jis liks augalu kitą akimirką, priklauso vien nuo Alacho valios, o jei kažkas teigia, kad jis lieka augalu, nes turi augalo prigimtį, tai – piktžodžiavimas. Net skrendanti strėlė gali pasiekti savo tikslą arba nepasiekti, nes kiekvieną šios strėlės skridimo akimirką Dievas sunaikiną pasaulį ir vėl jį sukuria iš naujo.

Šis voliuntaristinis požiūris veda prie tragiškų pasekmių. Jei kūrinija egzistuoja tik kaip stebuklingų akimirkų seka, ji negali būti apmąstoma protu.  Krikščionybė, žinoma, pripažįsta stebuklus, tačiau juos pripažįsta būtent kaip laikiną ir išskirtinį įsikišimą į prigimtinio įstatymo valdomą kasdienį gyvenimą. Būtent dėl savo išskirtinumo jie ir yra vadinami stebuklais. Stebuklas pripažįstamas tik atmetus visus kitus galimus mokslinius paaiškinimus ir natūralias priežastis. Tačiau šioje voliuntaristinėje islamo mokykloje natūralios priežastys neegzistuoja. To pasekmė – pati realybė, kurioje žmogus gyvena, tampa neapmąstoma protu, o dalykų egzistavimo prasmė ir tikslas nenusakomi, nes jie savyje neturi jokios vidinės logikos. Ši valios pirmenybė visiškai nepalieka vietos protui ir racionaliai minčiai.

Mutazilitai teigė, kad dalykai egzistuoja dėl to, kad pirmiausia juos apmąstė Dievas, o ašaritai – kad dalykai egzistuoja dėl Dievo valios ir tik jo valioje. O grynoji valia neturi jokio kito tikslo kaip tik atsitiktinis savęs vykdymas. Pavyzdžiui, Alachas vieną akimirką gali imti ir įsakyti tapti stabmeldžiais, nors dar prieš akimirką tai buvo nusikaltimas, už kurį baudžiama mirtimi. Jokio racionalaus mato nebelieka – vien neracionali grynoji valia.

Krikščionybė taip pat teigia, kad Dievas yra visagalis ir viso ko pirminė priežastis, tačiau atsilaikė prieš bandymus neigti antrines priežastis ir prigimtinius dėsnius. Antiracionalistinis požiūris krikščionybėje laikomas eretišku. Tokiam požiūriui įsitvirtinti labai padėjo tai, kad krikščionys mąstytojai galėjo remtis Šv. Jono evangelija, kurioje rašoma, jog pradžioje buvo Žodis. Viskas buvo sukurta per Kristų kaip Išmintį, todėl kūrinija turi protingumo įspaudą. Gamta atspindi protingumą ir tikslingumą, kurį gavo iš Dievo. Pasaulis yra kūrybingo proto pasekmė. Todėl, kad pasaulis laikosi Dievo Žodžiu, o ne grynąja valia, kūrinija turi stabilų, racionalų pagrindą, kuriuo žmogus gali pasitikėti ir remtis. Kartu šis požiūris – kvietimas tirti ir apmąstyti kūrinijos taisykles bei dėsnius tam, kad pažintum jos Kūrėją. Būtent šis požiūris Vakaruose padėjo pagrindus moderniajam mokslui, kurio didžiausia plėtotoja, priešingai vyraujančiai nuomonei, viduramžiais buvo būtent Katalikų Bažnyčia. Mutazilitų teiginiai buvo labai panašūs, tačiau jie negalėjo šių teiginių paremti tokio svarbumo tekstu Korane, koks Biblijoje yra Šv. Jono evangelija. Ašaritai savuosius teiginius galėjo grįsti kur kas platesnėmis Korano citatomis.

Ašaritų grynosios valios išaukštinimas paneigė ir priežasties bei pasekmės ryšį pasaulio tvarkoje. Pavyzdžiui, jeigu ugnimi padegamas šienas, ištikrųjų neegzistuoja joks aiškus ir pastovus priežasties ir pasekmės ryšys, nusakantis, kad šienui susilietus su ugnimi šienas užsidegs. Ašaritų teigimu, kai mums atrodo, kad šienas užsidega nuo ugnies, ištikrųjų tai padaro ne ugnis, o tiesioginė Alacho valia. Šienas po susilietimo su ugnimi gali užsidegti, bet gali ir neužsidegti. Bus taip, kaip Alachas tą akimirką panorės.

Prigimtinėje tvarkoje neegzistuojant priežastingumui, bet kas gali sekti iš bet ko, ir nėra jokios garantijos, kad kažkas seks po kažko. Krikščionys ir mutazilitai kūrinijos šaltiniu laikė žinojimą ir išmintį, o ašaritai – valią ir galią. Žinojimas ir išmintis turi sau būdingą ir neatskiriamą tvarką, o valia ir galia – ne. Ašaritų mokymas buvo toks įtakingas, kad šis priežasties ir pasekmės neigimas ilgainiui tapo neatskiriama sunitiškojo islamo dalimi ir išliko iki mūsų dienų.

Ašaritai taip pat teigė, kad protu negali būti pažįstama, kas moralu, o kas ne, nes čia apskritai nėra ko pažinti. Visi veiksmai patys savyje yra moraliai neutralūs – jie nėra blogi ar geri savo prigimtimi, nes apskritai tokios prigimties neturi. Alachas neliepia tam tikro elgesio, nes jis geras; šis elgesys yra geras, nes Alachas jį liepia. Alachas nedraudžia žmogžudystės, nes ji bloga; ji bloga, nes Alachas ją draudžia. Tai, ką šiandien draudžia, Alachas gali leisti rytoj – be jokio nenuoseklumo. Kadangi Alachas yra grynoji valia, vienas jo grynosios valios aktas negali būti moraliai lyginamas su kitu grynosios valios aktu. Dievas yra anapus gėrio ir blogio, o ne pats gėris, kaip teigia krikščionys. 

Atmetę racionalų mąstymą, ašaritai ypač gyrė hadžą – pareigą bent kartą gyvenime aplankyti Meką – būtent dėl visiško šios praktikos neracionalumo. Jie net specialiai paryškindavo šios praktikos neracionalumą, norėdami pabrėžti, kad jai pateisinti užtenka vien apreiškimo. Būtent todėl, kad šios piligrimystės metu musulmonai atlieka visiškai neracionalius gestus ir ritualus, jie geriau nei kur kitur gali pademonstruoti savo tikėjimą, nes šie ritualai nepaaiškinami protu. Geriausia praktika tokia, kuri remiasi aklu paklusnumu.

Dehelenizacijos pasekmės islamo pasauliui

XII a. antroje pusėje arabų filosofas Averojus dar bandė kontraatakuoti bene žymiausią ašaritų autorių al-Ghazali, tačiau po žalos, kurią jau buvo padarę ašaritai, Averojaus bandymas atstatyti darną tarp proto ir apreiškimo buvo lyg šauksmas tyruose. 1195 m. pagrindinėje Kordobos aikštėje viešai sudegintos 108 Averojaus knygos ir uždraustas filosofijos mokymas (vėliau uždrausta net teologija). Kaip vienas gerbiamiausių Aristotelio veikalų komentatorių, Averojus padarė kur kas didesnę įtaką viduramžių Europos mąstytojams nei savo paties pasauliui. Dauguma jo veikalų išliko tik todėl, kad buvo išsaugoti Europoje. Beveik visi jo arabų kalba rašyti veikalai buvo sudeginti, tačiau išliko jų vertimai į lotynų ir hebrajų kalbas.

Taip musulmonų protas užsivėrė. Vietoje moralės filosofijos vystymo, praktikuojamas vadinamasis isnad, arba „perdavimo grandinė“, kuria siekiama patvirtinti, jog vienas ar kitas Mohameto pasakymas galioja vienai ar kitai konkrečiai situacijai, jei apie tai nėra tiesioginio nurodymo pačiame Korane. Tirta ne veiksmų moralinė vertė, bet tik ar kažkoks patikimas žmogus yra pasakęs, kad kitas žmogus sakė, jog Mohametas teigė tai ir tai apie tokią ir tokią situaciją. Nuvertintas savarankiškas mąstymas, o pagrindiniu mokymosi metodu tapo mokymasis mintinai.

Liko tik teisė, atsieta nuo teisingumo klasikine šio žodžio prasme – grynai juridinė, be jokio pagrindo prigimtiniame įstatyme. Juk ašaritai teigia, jog dalykai neturi prigimties ir yra momentalūs atomų susitelkimai. Todėl musulmonai dažniausiai patys nebegalvoja, ar tam tikras veiksmas yra geras, ar blogas. Jei musulmonas neturi žinių apie konkretų veiksmą apibrėžiantį įstatymą, jis turi pasikonsultuoti su jurisprudencine vyresnybe. Egzistuoja telefoninės linijos, kuriomis galima susisiekti su jurisprudenciją išmanančiu asmeniu ir pasikonsultuoti norimu klausimu. Kartais rimtais veidais konsultuojamasi dėl absurdiškų dalykų, pavyzdžiui, ar moteris padaro neleistiną dalyką, jei išeina iš vonios nuoga, kol toje pačioje patalpoje stovi šuo. Nueinama iki tokių absurdų, kaip kad žymusis vienos prestižiškiausių institucijų arabų pasaulyje - Al-Azharo universiteto - Hadisų departamento 2007 m. išleistas nurodymas, jog vienintelis būdas, kaip nevedęs vyras ir moteris galėtų dirbti kartu tame pačiame kambaryje, yra, jei moteris jį kurį laiką pažindytų krūtimi, nes tuomet ji taptų jo įmote. Tiesa, vėliau šis nurodymas po kilusio pasipiktinimo turėjo būti atšauktas.

Neturėtų stebinti, jog islamo pasaulyje despotija atrodo natūralus dalykas, o demokratija niekaip neprigija. Ašaritų doktrina padėjo įtvirtinti tam tikrą galios ideologiją. Dar daugiau, voliuntarizme neįmanomas subsidiarumas. Nėra jokios atsakomybių hierarchijos ir veiksmo delegavimo mažiausiam jį galinčiam atlikti visuomenės vienetui, pradedant asmeniu. Viską juk daro Alachas – tiesiogiai. Todėl reikia paprasčiausiai pasiduoti jo valiai ir elgtis taip, kaip pasakyta. Alacho atveju, galia lygi valdžiai. Ir visa tai perkeliama į politinę sferą – tas, kas turi galią, turi ir legitimią valdžią. Galia tampa vienintele valdžios legitimizacija. Čia dar prisideda ašaritų tvirtinimas, jog protu neįmanoma atskirti gėrio nuo blogio, kaip minėta, sunaikinantis moralinį teisės ir įstatymų pagrindą. Teisinga tai, ką nustato galią turintis valdantysis, o ne kas teisinga savo prigimtimi – juk protu pažįstamas objektyvus gėris neegzistuoja. Galiausiai, juk neigiama ir žmogaus laisva valia – belieka pasiduoti likimui, arba tiksliau – Alacho valiai. Tikrai ne atsitiktinumas, kad tironiško Dievo vaizdinys kuria tironiškas politines santvarkas. Tironija – logiška voliuntaristinės teologijos pasekmė.

Prigimtinių žmogaus teisių klausimas taip pat net nekyla tokios pasaulėžiūros musulmonų galvose. Kaip žmogus gali turėti prigimtines teises, jei neturi prigimties? Kadangi neigiama filosofija, jie nėra pajėgūs suprasti, kad kiekvieno žmogaus siela yra nukreipta į tą patį transcendentinį tikslą – o tai ir sudaro vienodos visų žmonių prigimties esmę, būtent iš to gimė žmonių lygybės samprata. Todėl islamo pasaulyje nemanoma, kad visi žmonės savo prigimtimi yra lygūs – iš tiesų tik musulmonai vyrai lygūs, o nemusulmonai ir moterys turi visai kitokį statusą.

Kadangi neigiamas priežasties ir pasekmės ryšys, musulmonų pasaulyje beveik nevystomas mokslas. Saudo Arabijoje vis dar daug žmonių netiki, kad žmogus buvo išsilaipinęs mėnulyje. Ir ne tik dėl to, kad visur įžvelgia sąmokslą ar nežino, kas vyksta pasaulyje, bet pirmiausia todėl, kad šio fakto pripažinimas reikalautų priimti priežastinių ryšių grandinę, kuri jiems teologiškai nepriimtina. Kai kuriose islamo šalyse mokoma nesakyti, kad sumaišius vandenilį ir deguonį, gauname vandenį. Vietoje to teologiškai priimtina tik sakyti, kad sumaišius vandenilį ir deguonį Alacho valia sukuriamas vanduo. Pasigirsta ir siūlymų drausti gyvybės draudimą ar saugos diržus dėvėjimą automobiliuose. Jei tavo laikas atėjo, tuomet saugos diržo dėvėjimas – beprasmis, nes vis tiek neišgelbės. O jei tavo laikas dar neatėjo, tuomet saugos diržas nereikalingas.

Dauguma islamo mąstytojų net nebando spręsti problemų ir klausimų, susijusių su moderniuoju mokslu. Prigimtinio įstatymo neigimas pašalino patį mokslinių tyrimų objektą iš musulmoniškosios minties. Kadangi mokslo tikslas yra atrasti prigimtinius įstatymus, mokymas, jog šie įstatymai neegzistuoja, akivaizdžiai neigia mokslinių tyrimų tikslingumą. Būtent todėl islamo pasaulyje svarbaus mokslinio išradimo nebuvo jau daugiau nei 7 amžius.

Statistika rodo, jog Islamo bendradarbiavimo organizacijos (IBO), vienijančios musulmoniškas šalis, valstybėse vidutiniškai yra 649 tyrėjai/mokslininkai milijonui gyventojų, kai tuo tarpu pasaulio vidurkis siekia 2532, o Europos Sąjungos – 6494 (2010 m. duomenys). Pasaulyje 2009 m. buvo vos 10 šalių, kuriose per metus parašyta mažiau nei 20 mokslinių straipsnių ir 24 šalys, kuriose parašyta mažiau nei 100 mokslinių straipsnių. Tuo tarpu IBO valstybėse vidutiniškai parašoma tik po 15 mokslinių straipsnių. 57 IBO narėse kartu sudėjus 2009 m. buvo parašyta mažiau mokslinių straipsnių nei vienoje Didžiojoje Britanijoje[1].  Pakistane 1964-2007 m. sukurti vos 8 patentai, ir dalis jų užregistruoti čia gyvenančių užsieniečių[2]. Ispanija sukuria didesnį procentą pasaulio mokslinės literatūros nei 46 musulmoniškos šalys kartu sudėjus. Na, ir paskutinis faktas – per paskutinius 1000 metų arabų pasaulyje išversta tik 10000 knygų – tiek knygų Ispanija išverčia per vienerius metus[3].

Modernusis islamizmas

Itin margas ir skirtingas dabartinis islamo pasaulis, besidriekiantis nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Nors visur laikosi penkių pagrindinių islamo įsakymų, kultūriškai skirtingų šalių musulmonai yra labai skirtingi. Tačiau pastaruoju metu galima matyti, jog šį margą vaizdą bandoma homogenizuoti, o šio proceso varomoji jėga – islamizmas. Islamistai iki šiol negali susitaikyti su islamiškojo kalifato panaikinimu, kurį 1924 m. įvykdė Kemalis Atatiurkas. Būtent kaip reakcija į kalifato panaikinimą susikūrė pirmosios islamistinės organizacijos, tokios kaip 1928 m. įkurta Musulmonų brolija, siekusios kalifato atstatymo. 

Modernusis islamizmas gali būti suprastas tik žvelgiant iš XX a. Vakarų ideologijų perspektyvos. Pirmieji modernaus islamizmo mąstytojai, tokie kaip Sayyidas Qutbas, buvo puikiai susipažinę su moderniąja Vakarų filosofija ir literatūra (Qutbas dvejus metus studijavo Jungtinėse Valstijose) ir kviesdami atkurti kalifatą naudojo XX a. totalitarinių ideologijų sąvokas bei metodus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Hitleris pasinaudojo vokiečių nusivylimu dėl karo baigties ir davė jiems taip reikalingą paaiškinimą – Vokietijai buvo durta į nugarą. Kas buvo šie išdavikai, vidinis Vokietijos priešas? Žinoma, žydai. Tad Vokietija turinti pašalinti žydus ir tarsi apsivalyti prieš kovą su išorės priešu, kad sukurtų Trečiąjį Reichą ir įtvirtintų arijų rasės viršenybę. Panašiai ir islamistai siekia sutelkti visus musulmonus, jaučiančius nuoskaudas dėl dabartinės antrarūšės islamo valstybių padėties ir duoti jiems viltį apie kalifato atkūrimą. Greitai surastas vidinis priešas – tai islamistų kontroliuojamose šalyse gyvenantys krikščionys ir „nuo Alacho nusigręžę“ musulmonai. Jie turi būti ištrinti nuo žemės paviršiaus, kad būtų pasiruošta kovai su bedieviais Vakarais.

Tačiau islamas niekada nebūtų pasukęs šiuo keliu, jei pačioje jo tradicijoje nebūtų to, kas sudarė prielaidas šiam pasaulėvaizdžiui suvešėti. Islamistams beliko tik praktiškai išskleisti, pasinaudojus Vakarų totalitarinių ideologijų veikimo metodais, jau daugybę amžių islamo pasaulyje dominuojantį žvilgsnį į Dievą, žmogų ir pasaulį. Tai, kas sujungė vyraujančią ašaritų teologinę mokyklą ir Vakarų totalitarines ideologijas moderniajame islamizme, buvo valios viršenybė. 

Būtent ašaritų proto pažeminimas teologiniame lygyje yra islamizmo jungtis su moderniosiomis sekuliaristinėmis ideologijomis, taip pat žeminančiomis protą ir šlovinančiomis valią galiai. Moderniosios Vakarų ideologijos taip pat teigia, jog aukščiausias tikrovės elementas yra valia. Filosofija yra paprasčiausia racionalizacija savo valiai primesti – valiai dominuoti, valiai valdyti. O grynosios valios įrankis yra jėga. Politinis šio projekto išpildymas buvo nacionalsocializmas Vokietijoje ir bolševizmas Rusijoje. Marksas teigė, kad protas yra viso labo materialų jėgų išsidėstymo rezultatas. Su žmonėmis reikia ne diskutuoti, ne bandyti juos įtikinti. Vienintelis būdas pakeisti žmoniją – užvaldyti gamybos priemones ir tuomet jėga pakeisti žmonių mąstymą.

Jei valia ir galia laikomi tikrovės šaltiniais, tuomet ši tikrovė neišvengiamai baigsis totalitariniu režimu. Ir, kaip parodo islamo istorija, nesvarbu, ar šis tikrovės kaip grynosios valios supratimas kyla iš klaidingos teologijos, ar visiškai sekuliarizuotos ideologijos, kaip Vakaruose. Politinės pasekmės abiem atvejais tos pačios.

Kaip XX a. Vakarų ideologijos, islamizmas išganymo naštą užkelia ant politikos pečių – totalios politikos, kontroliuojančios kiekvieną gyvenimo aspektą, nes tik ji gali sukurti jų norimą rojų žemėje. Klasikine prasme islamizmas nėra religija. Ideologijos pasigriebia religijos žadamą rojų, tačiau jį nori įgyvendinti jau čia – žemėje, kai tuo tarpu krikščionybėje yra skiriamos žemiškoji ir anapusinė erdvės. Gyvenimas žemėje yra tarsi išbandymas, o galutinis teisingumas įgyvendinamas ne šiame ašarų klonyje, bet anapusiniame pasaulyje, prieš Dievo sostą. Tuo tarpu islamizmas yra ideologija, nes sunaikina perskyrimą tarp Dievo ir žmogaus karalysčių ir sau priskiria priemones pasiekti tobulam teisingumui jau šiame pasaulyje, arba, kaip teigė islamistų mąstytojas Sayyidas Qutbas, „iš žemės pašalinti visą neteisingumą“[4]. Idėja, kad jau šioje žemėje galima pasiekti tobulą teisingumą, yra bet kokios ideologijos šerdis. Ji greta realybės susikuria savąją realybės versiją ir reikalauja, kad  realybė paklustų ideologijos keliamiems reikalavimams. 

Islamistų teigimu, transcendentinis tikslas gali būti pasiektas žemiškomis priemonėmis, kai bus „sukurtas naujas pasaulis“. Verta pacituoti iš šiuos Qutbo žodžius, labai primenančios Markso beklasę visuomenę: „Visuotinis dieviškojo įstatymo priėmimas automatiškai reikš visišką žmogaus emancipaciją iš visų vergystės formų.“[5]  O tam, kad būtų sukurtas šis „naujasis pasaulis“, žinoma, turi būti sunaikintas senasis. Ir tol, kol visas pasaulis nebus kontroliuojamas islamistų, kova tęsis – taip, kaip marksistai skelbė permanentinę revoliuciją, kol nebus visiškai sunaikinta buržuazinė tvarka.

Nors dauguma ideologijų yra sekuliarūs bandymai sunaikinti religiją, nes ji yra pagrindinė kliūtis šiųjų įsigalėjimui, jau daugybę amžių dominuojanti islamo doktrina nebuvo kliūtis islamizmui. Atvirkščiai – ašaritų doktrina paremtas islamas sukūrė prielaidas islamizmui. Neracionalaus Dievo koncepcija sukūrė teologinį pagrindą aklam smurtui kaip grynosios valios išraiškai. Kadangi graikiškąją mintį integruoti siekusi ir protą gynusi pusė islamo istorijoje pralaimėjo, buvo prarasta natūrali apsauga prieš totalitarinę ideologinę infekciją. 

Mūsų dienų Europos globalistai neįstengia suprasti, kad religija gali būti svarbus veiksnys analizuojant politines aktualijas. Kokių nors mažumų diskriminacija, siekis praturtėti ir elementarus egoizmas – viskas gali, bet tik ne religija ir teologija. Ši pamiršta islamo istorija, kaip, beje, ir pamiršta krikščioniškosios Europos istorija, sukūrusi kiekvieną mūsų civilizacijos elementą, yra įrodymas, kad būtent atsakymai į pagrindinius žmogiškosios būties, tarp jų ir Dievo, klausimus ilgainiui lemia ištisų civilizacijų likimus.

Europai tai būtina suprasti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, žinoma, tam, kad galėtų suprasti savo priešą ir blaiviai planuoti kovą su islamizmu. Tačiau nemažiau svarbi ir antroji priežastis – Europai būtina tokiu pačiu žvilgsniu pažvelgti ir į savo istoriją, kad pamatytų, jog ją siaubiančios totalitarinės ideologijos – tokio paties nusigręžimo nuo proto ir pasidavimo valios viršenybei pasekmė. Šia prasme Europa ir islamiškasis pasaulis panašūs, o krikščionys lieka įstrigę tarp islamizmo ir europietiškojo leftizmo, tapusių lyg bendrininkais krikščioniškosios civilizacijos naikinime. Arba tų griuvėsių, kurie iš jos liko.



[3] UNDP, Arab Human Development Report 2003.

[4] Sayyid Qutb, Milestones (Cedar Rapids: The Mother of Mosque Foundation), 56.

[5] Sayyid Qutb, Islam and Universal Peace (Plainfield: American Trust Publications), 27.






Susiję

Skaitiniai 939033504533667743

Rašyti komentarą

  1. Aciu autoriui uz toki puiku ir informatyvu straipsni. Jokia cia "islamofobija", o racionali analize ir visiskai pagrista kritika. Visiems rekomenduoju perskaityti, sudelios visus taskus ant i.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-01-04 12:34

    joo, dėkui autoriui.Ir dar-nuolat stebėjausi europietiškų arba amerikoniškų glušų galvų apsimuturiavimu,solidarumo vardan su musulmonais(na po eilinio išpuolio),bet kažkaip musulmonės, vardan solidarumo su europiečiais-NĖ VIENA nenusirišo savo hidžabų ir nenusiėmė burkų.Ar tai jums nieko nesako apie mahometonus?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Ar tai jums nieko nesako apie mahometonus?" - man tai DAUG sako apie "europietiškas arba amerikoniškas glušas galvas". :)
      Grįžtant prie straipsnio: skaitydamas apie gėrio ir blogio neskyrimą bei šio klausimo pavedimą jurisprudencinei vyresnybei, iškart prisiminiau (neo)liberalistinę doktriną, kuri iš esmės irgi neskiria "gera" nuo "bloga", o tiktai "legalu" ir "nelegalu" - t.y. irgi remiasi "jurisprudencine vyresnybe". Suprantama, tai ne identiški požiūriai, bet vis tiek... :)
      Beje, dėl šito "Pasak ašaritų, viskas yra sukurta iš atomų" - o čia ne iš graikų "nukosėtas" požiūris? Bet juk tie ašaritai buvo vieni iš tų "dehelenizuotų", ar ne? Antra vertus, jiems gi nereikia būti nuosekliems - jeigu jau Alachas panorėjo, kad jie galvotų taip pat, kaip ir graikai... :)

      Panaikinti
    2. Cia toks pat voliuntaruizma skaip dabartyiniu materialistu. Vienintelis skirtuma skad musulmonams tai yra akla ir nenuspejama Alacho valia, o materialistams - aklas atsitiktinumas. Nei vieni, nei kiti is esmes nepripazista nei racionalaus Buties prado nei laisvos zmogaus valios nei gerio ar blogio.

      Panaikinti
  3. Gaunasi kad muslimu salys yra tarytum koks didelis viso pasaulio Kirtimu taboras, kuriame gyvena "atstumtieji", kurie is tikruju taip gyvena ne del to kad butu visu atstumti, o del to, kad yra isikibe i savo barbariska mastymo buda. Uztenka paziureti i koki Kaira ar Lahora ir stosvpries akis gryni pasaulinio masto Kirtimai. Na o isumtys tokios kaip JAE ar pan naftos salys tai nelyginant is narkotiku (ar naftos) biznio praturteje cigonu baronai, kurie statosi neakoningus rumus, nesioja tonas sveriancias aukso grandines ir visaip kitaip nepadoriai issidirbineja uzuot nors desimtadali tu savo turtu panaudoje gelbeti tuos pacius savo tikejimo brolius, atsidurusius karo zonose. Va ko vertas yas ju veidmainiskas "islamiskumas".

    AtsakytiPanaikinti
  4. Beje, kiek ne į temą - dėl Hitlerio ir žydų: jo požiūris nebuvo jau toks visiškai be pagrindo. Fronto kareivio akimis žiūrint, jie nepralaimėjo, tad priežastys privalėjo būti kažkur kitur, o atsižvelgiant į neramumus "namų fronte", išvados piršosi savaime. Kalbant apie tuos "neramumus" - absoliuti dauguma bolševikinę revoliuciją Vokietijoje bandžiusių sukelti (ir sukėlusių pilietinį karą) raudonųjų vadeivų IŠ TIKRŲJŲ buvo žydai. Štai jums ir pagrindas neapykantai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Nežiniukas2017-01-04 16:32

    Ačiū autoriui už puikų straipsnį.

    Viena tik taip ir nesupratau: kuo skiriasi islamas nuo dabartinio naujadaro - islamizmas. Supratau tik tiek, kad tai ne religija, bet ideologija. Net jei tai ideologija, tai koks ryšys šios ideologijos su islamu - kaip motinos, pagimdžiusios islamizmą, ar kaip ugniai deguonis - be islamo iš karto dingtų ir taip vadinamas islamizmas?

    Bet kaip tokiu atveju kalbėti apie krikščioniškąją ideologiją? Kurti eilinį naujadarą - krikščionizmas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visa beda ta, kad jie uyzstrige savo viduramziuose. Atvirksciai negu vakaruose, Avicenos, Ibn Arabio ir Averojaus laikais buvo islamo renesansas, o dabar ten - gudus viduramziai. Sitame straipsnyje autorius labai gerai aprase visa procesa: nuo Avicenos iki vahabitu ir Isis.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-01-05 20:41

    Kaip toks mažas literatūros sąrašas ir nuomonių įvairovė atstovaujanti konkrečią temą, labai jau vienpusiės dėjimas į vartus gaunasi. Tačiau puikiai atitinka šios svetainės tipažą, liuks

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-01-13 01:06

    Aciu autoriui uz puiku straipsni. Kai kurios jame issakytos mintis pretenduoja i pasaulio filosofijos aukso fonda. Toki straipsni butina isversti i keleta kalbu - anglu, prancuzu, vokieciu - ir pateikti skaitytojams visame pasaulyje.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item