Advento apmąstymai: Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

Toliau skelbiame kun. Roberto Urbonavičiaus parengtą kasdienių adventinių apmąstymų ciklą. Tikimės, kad šie apmąstymai kiekvienam iš mūs...

Toliau skelbiame kun. Roberto Urbonavičiaus parengtą kasdienių adventinių apmąstymų ciklą. Tikimės, kad šie apmąstymai kiekvienam iš mūsų padės prasmingiau praleisti šį Viešpaties laukimo laiką ir dar džiugiau sutikti Jo Gimimo šventę.



***

Sveika, išmintingoji Mergele, mylimi Dievo namai,
Papuošti septyniomis kolonomis ir stalu.
Apsaugota nuo visokio pasaulio užkrato,
Visuomet šventa motinos įsčiose, iš kurių gimei.
Tu gyvųjų Motina, Tu šventųjų vartai,
Nauja Jokūbo žvaigždė, angelų Valdovė,
Baisi Zabulono kareivijų rikiuotė,
Tu esi krikščionių uostas ir prieglauda.

(Nekaltojo Prasidėjimo Valandos)

Liturginiai skaitiniai:

Pr 3,9-15. 20 – Į pirmųjų Tėvų neklusnumo gestą Viešpats atsakė prižadėdamas atsiųsti Atpirkėją, gimusį iš Moters, per kurią bus sutrinta žalčio galva.

Ef 1,3-6. 11-12 – Marija buvo iš anksto išrinkta Jėzuje Kristuje, kad būdama tyra ir nesutepta, taptų Bažnyčios paveikslu ir Motina.

Lk 1:26-38 – Mergelė Marija savo klusnumu išrišo Ievos neklusnumo mazgą. Ji yra – malonių pilnoji, be jokios nuodėmės šešėlio – pirmasis Kristaus atpirkimo vaisius.

Šventės prasmė:

1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX išleido bulę „Ineffabilis Deus“, kurioje Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą paskelbė dogma: „Mes skelbiame, nutariame ir nustatome, kad doktrina, tvirtinanti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmosios savo prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone bei apdovanojimu ir Jėzaus Kristaus, žmonijos Išganytojo, dėka buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir liko jos nesutepta, yra Dievo nušviesta doktrina, todėl ja turi tvirtai ir nedvejodami tikėti visi tikintieji.“ 

Marija nuo pat prasidėjimo momento buvo Dievo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės padarinių, ji gimė pašvenčiamosios malonės būklėje. Dievo pirminis planas buvo, kad visi žmonės būtų pradėti pašvenčiamosios malonės būklėje. Marijoje išsipildo tai, ko Dievas nori visiems savo vaikams – kad jie priklausytų Jo Šeimai nuo savo egzistencijos pradžios. Ši dovana parengė Mariją tapti Įsikūnijusio Dievo Motina. Ji leido Marijai suteikti Jėzui nekaltą žmogišką prigimtį, tokią, kokią turėjo ji pati. Dievo Sūnus, tapdamas žmogumi, nebūtų galėjęs susijungti su nuodėmės sutepta puolusia prigimtimi. Dogma kalba, kad Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėl Jėzaus Kristaus, žmonijos Atpirkėjo, nuopelnų. Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, atpirko visą žmoniją. Dievas, nepriklausydamas nuo laiko, turi galią teikti atpirkimo malones asmenims įvairiu laiku, ir Marijai šią malonę jis suteikė jos prasidėjimo metu.

Tačiau tai nereiškia, kad Marijai nereikėjo Jėzaus atpirkimo, atvirkščiai – Marijos Nekaltasis Prasidėjimas yra aukštesnė atpirkimo forma. Visi žmonės yra išlaisvinami iš nuodėmės ir atperkami Krikšto sakramentu jau turėdami nuodėmingą prigimtį. Marija, priešingai, buvo atpirkta Jėzaus malone prasidėjimo momentu ir niekuomet neturėjo nuodėmingos prigimties. Jėzaus malonė atpirko Mariją prasidėjimo metu dar nespėjus nuodėmei sutepti jos prigimties. Todėl galime neklysdami sakyti, kad Marija daugiau negu kas kitas yra skolinga Kristui už atpirkimą.

Šventajame Rašte randame mažiausiai dvi ištraukas, kuriose yra užuomina apie Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Pradžios knygoje po Adomo ir Ievos nuopolio, Dievas, kreipdamasis į šėtoną, sako: „Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moteries, tarp tavo atžalos ir jos palikuonies. Jis sutrins tau galvą, o tu tykosi jo kulno“ (Pr 3, 15).  Jėzus Kristus yra tas palikuonis, sutrynęs žalčio galvą, o nesantaikoje su žalčiu moteris – Švenčiausioji Mergelė Marija. Dievas paskelbė priešiškumą ne tik tarp Jėzaus ir šėtono – nuodėmės, bet ir tarp Marijos ir nuodėmės; Marijai taip pat yra suteikta ta pati visiška ir amžina nesantaika su nuodėme kaip ir Jėzui. Palinkimas į nuodėmę, nuodėminga prigimtis – gimtosios nuodėmės pasekmė, o Marija yra laisva nuo bet kokios nuodėmės dėmės – be gimtosios nuodėmės.

Naujajame Testamente Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos atskleidimą galime rasti Angelo Gabrieliaus pasveikinime Mergelei Marijai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Joks žmogus su nuodėminga prigimtimi negali turėti malonės pilnatvės. Bažnyčios tėvai Mariją vadino „visa šventa“, „visa tyra“, „gražesne už kerubus, serafus ir visą angelų kareiviją“, „tyresne už angelus“, „visa be nuodėmės“. Mergelė Marija yra vadinama „Naująja Ieva“, nes abi šios žmonijos motinos buvo be gimtosios nuodėmės. Šv. Efremas (IV a.) rašo: „Šios dvi nekaltos... moterys, Marija ir Ieva, buvo sukurtos visiškai vienodos, tačiau vėliau viena tapo mūsų mirties priežastimi, o kita – mūsų gyvybės priežastimi“.

Bažnyčios žodis:

Pasakykime šį tą ir apie šį vardą, kuris aiškinamas kaip „jūrų žvaigždė“ ir labai tinka Mergelei Motinai. Ji labai vykusiai lyginama su žvaigžde, nes, kaip žvaigždė nesuyra išleisdama savo spindulį, taip išlikdama nepažeista Mergelė pagimdo Sūnų. Nei žvaigždės spindulys nesumažina jos šviesumo, nei Mergelės Sūnus – jos nekaltumo. Juk ji – ta kilnioji žvaigždė, patekėjusi iš Jokūbo, kurios spindulys apšviečia visą žemės rutulį, kurios spindesys ir aukštybėse tviska, ir į pragarus įsiskverbia: ištirdamas žemę ir labiau šildydamas sielas nei kūnus, ugdo dorybes, tirpina ydas. Ji, sakau, yra ta šviesiausioji ir nepaprasta žvaigždė, būtinai iškilusi virš šios didžiulės ir plačios jūros, tviskanti nuopelnais, šviečianti savo pavyzdžiu.

O tu, kas bebūtumei, kuriam atrodo, kad šio pasaulio potvynyje labiau plauki bangomis per audras ir darganas, negu vaikščioji žeme, nenukreipk akių nuo šios žvaigždės spindesio, jei nenori paskęsti audrose. Jei pakyla pagundų vėjai, jei susiduri su negandų uolomis, žiūrėk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei blaško tave puikybės, garbėtroškos, apkalbų, pavydo bangos, žiūrėk į žvaigždę, šaukis Marijos. Jei pagieža ar šykštumas, ar kūno pagunda krato tavo sielos laivelį, atsigręžk į Mariją. Jei tave, nerimstantį dėl savo kalčių didumo, suglumusį dėl savo sąžinės bjaurasčių, persigandusį dėl gresiančio teismo, pradeda įsiurbti nusiminimo praraja, nevilties bedugnė – mąstyk apie Mariją. Pavojuose, sunkumuose, apimtas netikrumo mąstyk apie Mariją, šaukis Marijos. Tenepalieka ji tavo lūpų, tenepalieka širdies, o kad pasiektum jos maldos pritarimą, neapleisk jos gyvenimo pavyzdžio. Sekdamas paskui ją, nenuklysk nuo kelio; melsdamas ją, neprarask vilties; mąstydamas apie ją, nesuklysk. Jos laikomas neparkrisk, jos ginamas nebijok, jai vadovaujant nepavark, jos palankumo dėka pasiek kelionės tikslą ir taip pats savyje patirk, kad pelnytai sakoma: „O mergelės vardas buvo Marija.“ (Lk 1, 27)

Šv. Bernardas Klervietis

Sena legenda pasakoja, kad kartą priešai užnuodijo miestelio šulinio vandenį. Kiekvienas, kuris atsigerdavo šio vandens, išprotėdavo. Ilgainiui, beveik visi miestelio gyventojai neteko proto. Liko tik vienas išminčius, kuris supratęs, kas įvyko, to vandens negėrė. Jis bandė miestelio gyventojams paaiškinti, kas įvyko. Tačiau šie ėmė laikyti jį pavojingu pamišėliu, kuris neteko sveiko proto, ir išvarė lauk iš miestelio.

Šis alegorinis pasakojimas puikiai išreiškia visos žmonijos būklę. Taip, daugiau ar mažiau, mes esame ligoniai, neturintys sveiko mąstymo, paveikti gimtosios nuodėmės, veikiami mūsų asmeninių nuodėmių, įtakojami aplinkinių klaidingų pasielgimų. „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ – šis karaliaus Dovydo skundas yra ir mūsų skundas. „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ – karčiai pripažįstame kartu su apaštalu Pauliumi. Visi esame lygūs – nuo multimilijonieriaus iki elgetos, nuo profesoriaus iki beraščio, nuo popiežiaus iki ateisto – visi paveikti nuodėmės užkrato.

Tačiau kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė. Taip, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties įstatymo. Tačiau, kad Viešpats galėtų įvykdyti šį planą, jam reikėjo tapti vienu iš mūsų. Galbūt ir nereikėjo. Viešpats galėjo pasirinkti tūkstančius būdų, kaip išgelbėti žmogų, - tačiau pasirinko būtent šį – tapti vienu iš mūsų. Tačiau, tapdamas įprastu būdu vienu iš mūsų, Jis būtų turėjęs tarti: „Štai esu gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“. Kaip galėtų mus išgelbėti iš nuodėmės tas, kuris pats paliestas nuodėmės? Juk Dievas neapkenčia nuodėmės. Štai čia mes sutinkame Mariją – gražiausią iš žmonijos dukterų, rinktinę atžalą, kurią Viešpats apsaugojo jos kelio pradžioje. Marija – pirmasis Kristaus atpirkimo vaisius. Ją Viešpats pasirinko tapti savo Motina ir Padėjėja, iš savo meilės apsaugojo Ją nuo gimtosios nuodėmės prakeiksmo, kad būdama Naujoji Ieva, Ji būtų nesuteptos Jo žmogystės Gimdytoja.

Kai kurie sako – o kam to reikėjo? Ar tai nėra viduramžių teologų išmislas ? Juk Kristus, būdamas Dievas, galėjo apvalyti savo žmogiškąją prigimtį ir be Marijos pagalbos? Kam ir ją reikėjo apsaugoti nuo nuodėmės? Taip, žinoma, kad galėjo. Bet tai mūsų egoistinio mąstymo išdava – reikia pasirūpinti tik savimi, o kitas nesvarbu. Tokiu atveju, Marija tėra inkubatorius, kuriame buvo patalpintas Dievo Sūnus. Jis ją pasinaudojo, tik tiek. Tačiau Dievas yra meilė. O meilė linkusi apdovanoti mylimuosius. Viešpats taip pamilo Mariją, kad panoro ją pirmą išgelbėti ir padaryti visų Gyvųjų Motina.


Nekaltasis Prasidėjimas nėra apie nuodėmę, nėra apie Įsikūnijimo techniką, bet apie begalinę Dievo Meilę, kuri apgavo nuodėmę.

Kun. Robertas Urbonavičius

Melskimės 

O tyroji ir nekaltoji, palaimintoji Mergele, be kaltės, nepaliesta ir švenčiausia didžiojo Tavo Sūnaus, visatos Viešpaties Motina, netenkančiųjų vilties ir kaltųjų pasitikėjime, mes šloviname Tave. Garbiname Tave, malonės pilnąją, pagimdžiusią Dievą ir Žmogų. Mes puolame prieš Tave ant kelių, visi šaukiamės Tavęs ir meldžiame Tavo pagalbos. Gelbėk mus, šventoji ir nepaliestoji Mergele, nuo visų užgriūvančių nelaimių ir visų velnio gundymų.

Būk mūsų Sutaikytoja ir Užtarėja mirties ir teismo valandą, saugok mus nuo būsimos neužgesinamos ugnies ir išorinių tamsybių. Laikyk mus vertus Tavo Sūnaus garbės, o geroji ir meilingoji Mergele ir Motina. Juk Tu esi vienintelė, saugiausia ir švenčiausia mūsų viltis pas Dievą, Tau tebūna garbė ir šlovė, pagarba ir valdžia per visus amžių amžius. Amen.

Jesės medis

12. Karalius Dovydas – piemenukas tapęs karaliumi ir patikęs Viešpačiui savo nuoširdumu. Jam Viešpats pažadėjo, kad iš jo palikuonių kilsiąs Mesijas.

Perskaityk ir apmąstyk: Dovydo istorija (1 Sam 17,12-51)

Susiję

Robertas Urbonavičius 6882398379335955390
item