Ką reiškia pasakymas „didesnis katalikas už popiežių“?

Popiežius Steponas VI pateikia kaltinimus iškastam
savo pirmtako Formozo lavonui

Dalinamės jau anksčiau skelbtu Rorate Caeli vedamamuoju straipsniu apie teisėtą ir dažnai net būtiną kritiką popiežiaus klaidingų ar net skandalingų pasisakymų ir veiksmų atžvilgiu.

***

Dėl apaštališkojo paraginimo Amoris Laetitia pasirodymo, katalikai, kurie siekia tvirtai laikytis tūkstantmečio Bažnyčios mokymo, besikertančio su kai kuriais popiežiaus Pranciškaus teiginiais, neišvengiamai bus išvadinti „didesniais katalikais už popiežių“ (Lietuvoje labiau paplitusi forma „šventesnis už popiežių“, tačiau čia dėl aiškumo verčiama pažodžiui iš angliško pasakymo more Catholic than the pope, vert. past.).

Senas pasakymas „didesnis katalikas už popiežių“ istoriškai reiškė kataliką, kuris (dažniausiai nesąmoningai) laikėsi įsikibęs savo riboto ar ydingo tikėjimo supratimo ir paties pasirinktas katalikiškas praktikas laikė matu, pagal kurį galima vertinti ortodoksiškumą. Jei kažkas yra apibūdinamas kaip galvojantis, kad yra „didesnis katalikas už popiežių“ (arba taip besielgiantis), tai turėtų reikšti, jog jis yra užsispyręs, išpuikęs, rigoristas arba kenčiantis nuo skrupulų. Bent taip tvirtina kaltintojai.

Išsireiškimas, žinoma, susijęs su katalikų doktrina, liečiančia Petro pirmenybę ir popiežiaus neklystamumą bei universalią jurisdikciją. Pažodžiui išsireiškimas „didesnis katalikas už popiežių“ implikuoja, kad matu, pagal kurį katalikai nustato, kas yra ir kas nėra katalikybė, turėtų būti popiežiaus kasdieninės kalbos ir veiksmai.

Tačiau toks požiūris yra klaidingas. Kaip paaiškinta Pirmojo Vatikano susirinkimo dogmatinėje konstitucijoje Pastor Aeternus, Bažnyčia moko, jog „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jie, Jai apreiškus, galėtų skelbti apie kažkokią naują doktriną, bet tam, kad su Jos pagalba jie galėtų dvasiškai ginti ir ištikimai aiškinti apreiškimą ar apaštalų perduotą mokymą.“

Katalikų tikėjimas nėra kažkas, ką kiekvienas popiežius, remdamasis savo nuomone, pomėgiais, supratimu ar užgaida išranda iš naujo. Popiežius gali būti laikomas teisingumo kriterijumi tik tada, kai formaliai moko „tikėjimo, perduoto apaštalų“, - kaip rašė šv. Apaštalas Judas.

Kai popiežius Liberijus pritarė neteisingai šv. Atanazo Didžiojo ekskomunikai ir pasirašė dviprasmišką tikėjimo formulę, kurią buvo galima suderinti su arijonizmo erezija, kiekvienas tikrajam Bažnyčios mokymui ištikimas katalikas buvo „didesnis katalikas už popiežių“.

Kai popiežius Honorijus I pritarė klaidingoms teologinėms nuomonėms ir nepataisė bei nepasmerkė monoteletizmo erezijos, kiekvienas tikrajam Bažnyčios mokymui ištikimas katalikas buvo „didesnis katalikas už popiežių“. Jie buvo taip stipriai teisesni už Honorijų, kad jo įpėdinis šv. Leonas II po mirties jį paskelbė buvus eretiku. „Mes skelbiame anatemą naujos klaidos išradėjams Teodorui, Sergijui, [...] ir taip pat Honorijui, kuris nebandė pašventinti šios Apaštališkosios Bažnyčios apaštalų tradicijos mokymu, bet su paniekinančiu išdavikiškumu leido suteršti Jos tyrumą.“ Didžiąją Bažnyčios istorijos dalį kunigai melsdamiesi kartojo šią anatemą, paskelbtą popiežiui Honorijui.

Kai popiežius Steponas VI išniekino popiežiaus Formozo palaikus gėdingo „Lavono sinodo“ metu, kiekvienas katalikas, kuris kovojo už teisingumą ir gerbė žmogaus kūno šventumą, buvo „didesnis katalikas už popiežių“.

Kai popiežius Jonas XII „Laterano rūmus pavertė viešnamiu“, kaip vaizdingai aprašė tuometiniai istorikai, ir kai popiežius Benediktas IX atsidavė neskaistumui ir praliejo kraują, kiekvienas katalikas, kuris stengėsi ugdytis skaistumo, tyrumo, romumo ir taikingumo dorybes, buvo „didesnis katalikas už popiežių“.

Kai popiežius Jonas XXII savo pamoksluose mokė klaidos, kad mirę tikintieji nesidžiaugs Amžinuoju Išganymu iki pat Paskutinio Teismo dienos pasaulio pabaigoje, kiekvienas tikrajam Bažnyčios mokymui ištikimas katalikas buvo „didesnis katalikas už popiežių“. Ir tik kilęs didelis tikinčiųjų pasipiktinimas privertė jį atsisakyti šios klaidos, o jo įpėdinis šią savo pirmtako nuomonę paskelbė esant erezija.

Romumas ir paklusnumas neįpareigoja stotis ant galvos ir pulti užsidenginėti akių prieš skandalingus ir klaidingus popiežiaus pasisakymus ar vadinti juos tiesa. Dauguma dalykų, kuriuos popiežius sako, nėra apsaugoti nuo klaidos, o popiežiaus valdžia niekada nebuvo suprantama kaip turinti galią tvirtinti mokymus ir įstatymus, prieštaraujančius katalikų tikėjimui. Nėra negarbinga ar nepagarbu Šventojo Tėvo atžvilgiu įvardyti klaidas ir tikėti amžinomis katalikų tikėjimo tiesomis.

Sakote, „didesnis katalikas už popiežių“? Taip yra nutikę daugybę kartų Bažnyčios istorijoje. Labai apmaudu, kai taip nutinka, tačiau kodėl turėtume tikėti, kad taip negali nutikti šiandien ar įsižeisti vos išgirdę nuomonę, kad taip ir vėl nutiko?