John Lamont. Karas prieš tomizmą. Tomizmas ir neomodernizmas (III)

Pirmoji straipsnio dalis Antroji straipsnio dalis 3. Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as Anksčiau pateiktas neomodernizmo aprašymas ...


Pirmoji straipsnio dalis

Antroji straipsnio dalis

3. Reginaldas Garrigou-Lagrange‘as

Anksčiau pateiktas neomodernizmo aprašymas leis mus pilnai suprasti Reginaldo Garrigou-Lagrange‘o O.P. darbo svarbą. T. Brianas van Hove mėgina gana tipiškai sužlugdyti šio dominikonų teologo reputaciją savo straipsniu apie „Humani Generis“ žurnale „Homiletic and Pastoral Review“. Į šį mėginimą reikia pažvelgti prieš svarstant Garrigou-Lagrange‘o teologinę reikšmę.

T. Van Hove itin pabrėžia Garrigou-Lagrange‘o paramą Višy Prancūzijai[9]. Šią paramą 1940 m. reiškė ir daugelis prancūzų, taip pat dauguma Prancūzijos katalikų ir katalikiška hierarchija. Prancūzijos primas, kardinolas Pierre‘as Gerlier‘as, pasveikino Pétainą[10] žodžiais: „Pétain, c’est la France, et la France, aujourd’hui, c’est Pétain.“ („Petenas yra Prancūzija, ir Prancūzija šiandien yra Petenas). Prancūzijos vyskupai nuėjo taip toli, jog 1944 m. vasario 17 d. deklaracijoje pasmerkė prancūzų pasipriešinimo judėjimo veiksmus kaip „terorizmą“. Kardinolas Suhardas, Paryžiaus arkivyskupas okupacijos metu, buvo svarbiausias Garrigou-Lagrange‘o teologinių oponentų rėmėjas Prancūzijos hierarchijoje. Jo pastoracinis laiškas, išleistas 1947 metų Gavėnią, „Essor ou déclin de l'Eglise“ („Bažnyčios augimas ar smukimas“), buvo pirmas atviras vyskupo palankumo neomodernizmui aktas. Jame neomodernistų sekimas buvo pavaizduotas kaip raktas į Bažnyčios augimą, o tomistų palaikymas ‒ kaip nuosmukio garantas. Kardinolas taip pat rėmė Viši režimą, smerkė Prancūzijos pasipriešinimą (prilygindamas jį terorizmui) ir uoliai bendradarbiavo su vokiečių okupantais. Šis kolaboravimas paskatino dominikoną Raymondą-Léopoldą Bruckbergerį, pasižymėjusį pasipriešinimo didvyrį, dalyvauti Suhardo pašalinime iš Mišių jo paties katedroje švenčiant Paryžiaus išlaisvinimą 1944 metais. Bet Bruckbergeris, buvęs „Revue Thomiste“ redaktorius, užėmė tokią pačią poziciją neomodernizmo atžvilgiu, kaip ir Garrigou-Lagrange‘as. Tad negalima Garrigou-Lagrange‘o teologinių pažiūrų tapatinti su Viši režimo palaikymu. Juo labiau negalima, priešingai t. Van Hove‘s bjauriam šmeižtui prieš Garrigou-Lagrange‘ą, tapatinti Viši Prancūzijos palaikymo su pritarimu žydų persekiojimui. Yad Vashem holokausto memoriale Jeruzalėje kardinolas Gerlieras vadinamas „teisiuoju tarp tautų“ už savo pastangas padedant žydams išsigelbėti nuo persekiojimo. Kaip nustatė Limore‘as Yagilas, žydus nuo holokausto Prancūzijoje vienodai dažnai gelbėdavo ir Viši režimo rėmėjai, ir jo priešininkai. Garrigou-Lagrange‘as nebuvo įsitraukęs į žydų persekiojimą ir nerėmė antisemitinių Višy režimo priemonių. Sorbonoje jis studijavo pas garsius žydų mąstytojus – Durkheimą, Lévy-Bruhlį ir Bergsoną, kuriuos jis gerbė ir su kuriais palaikė ryšį, o tai nėra antisemitizmo požymis.

O dėl tariamų Garrigou-Lagrange‘o ryšių su fanatiška dešiniojo sparno organizacija Action Française, tai jis iš tiesų iki 1926 metų artimai bendravo su vienu iš vadovaujančių Action Française veikėjų… Jacques‘u Maritainu (sk. Žakas Maritenas). Tačiau jų bendradarbiavimas buvo vien filosofinis ir teologinis. Garrigou-Lagrange‘as, skirtingai nei Maritainas, nesikišo į politiką. Action Française buvo pasmerkta 1926 metais Pijaus XI, ir Garrigou-Lagrange‘as tam neprieštaravo. Nekyla jokių abejonių, jog po šių metų Garrigou-Lagrange‘as neberėmė Action Française, net jei ir būtų norėjęs. Santykių su Maritainu nutraukimas įvyko ne dėl Action Française ar Viši. Jis įvyko 1936 metais dėl klausimo, ar katalikai privalėjo remti generolą Franco jo kovoje prieš Ispanijos respublikonus. Garrigou-Lagrange‘as laikėsi nuomonės, kad jie privalėjo, bet Maritainas manė, jog jie neturėjo remti Franco. Kadangi Ispanijos Respubliką valdė komunistai (Stalino NKVD galėjo laisvai vykdyti egzekucijas Ispanijos Respublikoje), pasiryžę sunaikinti Bažnyčią masinėmis žudynėmis, vargu ar Garrigou-Lagrange‘ą galima smerkti už jo poziciją šiuo klausimu.

Šmeižtai, nukreipti prieš Garrigou-Lagrange‘ą, smarkiai kontrastuoja su jo pavyzdingu gyvenimu. Šalia puikių mokslinių pasiekimų, jis išsiskyrė atsidavimu mokymui bei liturgijai, asketizmu ir pagalba vargšams. T. Van Hove‘s įžeidinėjimai prieš Garrigou-Lagrange yra tipiškas antitomistinės propagandos pavyzdys. Jo pastangos apjuodinti bet kokį susidomėjimo Garrigou-Lagrange‘o darbu atgimimą kelia daug klausimų kritiško skaitytojo galvoje. Kam nusitaikyti būtent į šį tomistą, ypač jeigu jo darbas buvo „geriausiu atveju antraeilis“?

Atsakymas yra tas, kad Garrigou-Lagrange‘as vadino lemiamą vaidmenį kovoje prieš modernizmo atgimimą XX amžiaus viduryje. Straipsnių serijoje penktojo dešimtmečio pabaigoje jis atkreipė dėmesį į modernistinių idėjų atgimimą, pareiškė, kad šios idėjos eretiškos, nustatė šio neomodernizmo principus ir griežtai juos sukritikavo. Kiti teologai taip pat prisidėjo, bet Garrigou-Lagrange‘as buvo vienintelis, iš pagrindų atmetęs neomodernizmą ir pareiškęs, jog šis yra eretiškas. Kaip pripažįsta t. Van Hove, jo veikla paruošė dirvą vėlesniam neomodernizmo pasmerkimui Pijaus XII enciklika „Humani Generis“. Tačiau šiandien neomodernistams labiausiai rūpi Garrigou-Lagrange‘o intelektualinis įnašas į tikėjimo gynimą, nes dėl šio įnašo jo mokslinė reabilitacija kelia pavojų neomodernizmo mokyklai.

Garrigou-Lagrange‘o mokslinės reabilitacijos klausimas priverčia pagalvoti, ar neomodernistai buvo teisūs skelbdamiesi pranašesni už savo tomistinius oponentus pirmąja, teisėta „istorinio sąmoningumo“ prasme, tai yra istorinių žinių prasme, ir moksliniu išsilavinimu apskritai. Šis tvirtinimas neturi jokio pagrindo. Jis, žinoma, absurdiškas, jei prisiminsime tomistą Etienne‘ą Gilsoną, atmetusį neomodernistų istorinį perspektyvizmą. O dėl Garrigou-Lagrange‘o, jis iš tiesų galbūt pernelyg smarkiai gynė baroko scholastikus kaip šv. Tomo interpretuotojus, bet šis požiūris nevaidino lemiamo vaidmens jo filosofiniam darbui, pasižymėjusiam geru svarstomų pozicijų istorinių šaltinių suvokimu. Jo dvasinės teologijos veikalai buvo svarbus paties šv. Tomo minties atgaivinimas, įrodantis, kad kontempliacija šv. Tomui reiškė tai, į ką yra pašaukti visi krikščionys, o ne tik išrinktųjų mažuma. Šie veikalai yra konkretesnis ir vertingesnis istorinės rekonstrukcijos darbas nei visa tai, ką yra pasiekę „naujieji teologai“. Nenusileisdamas „naujiesiems teologams“ istorine erudicija, Garrigou-Lagrange‘as juos smarkiai lenkė filosofinėmis žiniomis ir gabumais. Nė vienas iš nouvels théologiens negalėtų pateikti išsamaus bet kurios iš 24 tomistinių tezių turinio ir svarbos paaiškinimo, jau nekalbant apie veiksmingą filosofinę jų kritiką.

Garrigou-Lagrange‘o mokslinės žinios ir gabumai reiškė, kad jis pilnai suprato neomodernizmo prigimtį ir jo keliamą grėsmę. Šio judėjimo supratimas dalinai buvo pagrįstas jo asmenine istorine patirtimi – jis savo akimis regėjo pradinę modernizmo krizę, lankydamasis svarbiausio prancūzų modernisto Alfredo Loisy (sk. Alfredas Luazi) paskaitose ir 1908 m. išleisdamas savo pirmąją knygą, nukreiptą prieš modernistą Edouardą Le Roy (sk. Eduardas Le Rua). Jo atsakas į neomodernizmą buvo visiškai priešingas nei teigia propagandinė tomizmo karikatūra.

Vienas iš šios propagandos bruožų yra tvirtinimas, kad Garrigou-Lagrange‘as esą apšmeižė ištikimus katalikų teologus pavadindamas juos eretikais. Viena vertus, jo minimi teologai iš tiesų skleidė eretiškas idėjas, todėl pasmerkti juos kaip tokius nebūtų joks šmeižtas. Antra vertus, Garrigou-Lagrange‘as ne kartą yra pabrėžęs, kad nagrinėjo tik intelektualinius neomodernistų teiginius, o ne jų tikėjimą. Jis išreiškė visišką pasitikėjimą asmeniniu Blondelio, kurį pažinojo daugelį metų, tikėjimu ir tvirtino, kad Blondelis nesutiktų su eretiškomis išvadomis, kurios iš tiesų plaukė iš kai kurių jo išsireiškimų.

Tomistai buvo kaltinami, jog iškreipia ir klaidingai perteikia savo oponentų pažiūras. Priešingai, svarbiausią Garrigou-Lagrange‘o neomodernizmo kritikos dalį sudarė išsamus ir tikslus pačios neomodernistinės teorijos aprašymas. Jis sutelkė dėmesį ties šios teorijos išraiška, pateikta Henri Bouillardo, tvirtinusio, kad istorijai judant į priekį nekintama tiesa gali būti išreikšta tik keičiant jos sąvokas. Bouillardas sakė, kad jei žinojimui pažengus pirmyn sąvokos lieka tos pačios, teiginys, kadaise buvęs teisingas, tampa klaidingu. Garrigou-Lagrange‘as nurodė, jog Bouillardo požiūris nereiškė tą patį kaip tvirtinimas, kad, 1) žodžiams, vartojamiems sąvokoms išreikšti, pakeitus savo prasmę, tampa būtina naudoti naujas kalbines išraiškas norint perteikti idėjas, kadaise išreikštas ankstesne kalba, ir kad 2) neįmanoma suprasti, kas norėta pasakyti praeities teiginiais, nežinant tų laikų kalbos, mąstymo būdų ir istorinio konteksto. Jis pastebi, kad šie faktai yra akivaizdūs ir niekieno neginčijami ir kad jie nėra tai, ką sako Bouillardas. Atidžiai ir nuodugniai ištyręs Bouillardą darbą, jis parodė, kad, Bouillardo nuomone, turi būti pakeistos pačios katalikiško mokymo sąvokos.

Garrigou-Lagrange‘as pateikia aiškų tokio pakeitimo pavyzdį, tuo metu propaguotą teologiniuose rateliuose. Kai kurie teologai teigė, kad, nors žodis „Adomas“ Šventajame Rašte ir Tridento Susirinkime vartojamas kaip tikrinis vardas, reiškiantis konkretų asmenį, buvusį visos žmonijos tėvu, mokslo pažanga, tariamai paneigusi vieno žmonijos tėvo egzistavimą, reikalauja, jog žodis „Adomas“ būtų reinterpretuojamas kaip kolektyvinis daiktavardis, reiškiantis pirmųjų žmonijos protėvių grupę.

Šiuo atveju turime aiškiai suvokti neomodernistų reikalavimą. Tai nėra tiesiog reikalavimas, kad viena žodžio „Adomas“ reikšmė būtų pakeista kita. Teigiama, kad atlikę šį pakeitimą ir „Adomą“ supratę kaip kolektyvinį daiktavardį, mes tvirtiname tą patį, kas buvo tvirtinama „Adomą“ suprantant kaip tikrinį vardą, reiškiantį konkretų asmenį, ir neprieštaraujame Šventojo Rašto bei Susirinkimo teiginiams, supratusiems Adomą kaip atskirą individą, o ne grupę.

Išdėsčius neomodernistinę poziciją atvirai, dauguma žmonių visai teisingai palaiko ją absurdiška, tačiau neomodernistai ginčydamiesi su savo oponentais niekada jos atvirai neišsako ‒ dėl akivaizdžių priežasčių. Garrigou-Lagrange‘o nuopelnas buvo tas, kad jis pamatė ir įrodė, jog būtent toks yra neomodernistų tikėjimas, ir paneigė filosofinį jų pozicijos pagrindą. Jis parodė, kad jų tiesos supratimas veda į neprieštaravimo principo paneigimą, o tai reiškia intelektualinę savižudybę. Idėja, kad galime išsaugoti tą patį teiginį pakeisdami jį sudarančias sąvokas, yra absurdiška. Logišką teiginį sudaro prasmingas subjektas ir prasmingas predikatas, sujungti tam, kad ką nors pasakytų apie tikrovę. Pakeisdami subjekto arba predikato reikšmę, pakeičiame patį teiginį. Atsakydamas į istorinio perspektyvizmo filosofinį argumentą, Garrigou-Lagrange‘as gynė aristoteliškąjį realizmą, laikantį, kad mūsų sąvokos gali atspindėti dalykus tokius, kokie jie yra, nes šių sąvokų turinį pateikia už mūsų sąmonės ribų egzistuojanti tikrovė.

Neomodernistai apeliavo į savo laikmečio mąstymą. Šis mąstymas, pasak jų, įrodo jų požiūrio teisingumą ir reikalauja jį priimti. Garrigou-Lagrange‘as parodė, kad neomodernizmo idėjos anaiptol nėra naujos. Filosofijoje jos buvo pagrįstos filosofiniu mąstymu, kilusiu iš Kanto ir Hume‘o, o žvelgiant dar toliau ‒ iš nominalizmo. Iš tikrųjų jos turėjo bendrų esminių bruožų taip pat su senovės skeptikais ir sofistais – štai kodėl Aristotelio pozicija dėl realizmo ir neprieštaravimo principo, kurią pasitelkė savo diskusijoje Garrigou-Lagrange‘as, yra labai svarbi norint įvertinti neomodernistų požiūrį. Teologijoje Garrigou-Lagrange‘as atkreipė dėmesį į faktą, kad neomodernistinis dogmų suvokimas atgaivino XIX amžiaus teologo Antono Güntherio pažiūras, kurios buvo pasmerktos Vatikano I Susirinkime 1870 metais.

Svarstydamas istorinius neomodernizmo šaltinius, Garrigou-Lagrange‘as leidžia suprasti, kad šios filosofijos laukia intelektualinis krachas. Žinoma, neomodernizmas, kaip jau pastebėta anksčiau, neigia pats save, nes jo tvirtinimas apie žmogiškojo mąstymo ribas pats yra tokios rūšies universalus teiginys, kurio teisingumą neomodernizmas atmeta. Tačiau šis tvirtinimas taip pat grindžiamas esmine istorine klaida, paneigiančia neomodernistų pretenzijas į istorijos supratimą. Jų istorinis perpektyvizmas ištrina jungtis, egzistuojančias tarp skirtingų istorinių epochų mąstymo, jungtis, kurias, nepaisant visų jų skirtumų, vienija susidomėjimas kai kuriais tais pačiais esminiais klausimais. Sofistai, senovės skeptikai ir arijonų eretikai laikėsi tam tikrų idėjų ir argumentų, kurias šiandien randame pas katalikiško tikėjimo oponentus, o jiems prieštaraujantys dabartiniai katalikai laikosi požiūrio, kurį galima rasti pas Aristotelį, Atanazą ir Augustiną. Istorinis neomodernistų perspektyvizmas kilo iš jų intelektualinio ribotumo, kurį jie klaidingai priskyrė Garrigou-Lagrange‘ui. Tai reakcija žmonių, nesugebančių priimti ir suprasti požiūrio, radikaliai skirtingo nuo jų pačių. Dėl to jie neįžvelgia universalių klausimų ir problemų, išreikštų kitokiomis mąstymo formomis. Primygtinis neomodernistų reikalavimas priderinti Bažnyčios mokymą prie šiuolaikinio mąstymo iš dalies yra šio ribotumo pasekmė. Susidūrus katalikiškam tikėjimui ir dabartiniam mąstymui, alternatyva šitokiam intelektualiniam pasidavimui yra siekti gilaus dabartinių filosofinių pažiūrų supratimo, nustatyti, kaip jos siejasi su katalikišku mokymu, ir įrodyti intelektualinį tikėjimo pranašumą. Neomodernistams trūko intelektualinių gabumų šiam projektui įgyvendinti; todėl jie nė nemėgino jo imtis ir vietoje to nusprendė pasiduoti.

Išvada

Neomodernistai sėkmingai užėmė valdžią Bažnyčioje iš dalies dėl savo taktinio sumanumo ir dėl tuo metu egzistavusių palankių sąlygų. Iš pirmosios modernistinės krizės jie pasimokė, kaip elgtis su Magisteriumo opozicija. Bažnyčios vadovai nesiryžo prieš juos imtis tokių drastiškų priemonių, kokias sėkmingai panaudojo šv. Pijus X, ir netgi nesuprato šitokių veiksmų reikalingumo. Regis, Pijus XII manė, kad jo dabar jau pamiršta enciklika „Humani Generis“ tinkamai sprendė problemą. Dėl ne visiškai išaiškintų priežasčių kunigai ir vyskupai buvo žymiai imlesni modernistų žiniai nei prieš 40 metų.

Neomodernistų požiūrio neapibrėžtumas ir chameleoniškumas taip pat buvo raktas į jų sėkmę. Idėja, kad doktrina turi būti pritaikyta prie nūdienos mąstymo, nenustato, kokius pritaikymus reikėtų atlikti. Tai leido neomodernistams įtikti visiems ir kiekvienam, pritaikant savo žinią skirtingiems bet kurios auditorijos lūkesčiams. Ši savybė taip pat padėjo jiems sudaryti sąjungas su įtakingais Bažnyčios hierarchais, kuriuos traukė ne tiek pats neomodernizmas, kiek konkrečių tiesų, kurios jiems atrodė nepatogios arba atstumiančios, atsisakymas. Visos šios tiesos vienaip ar kitaip buvo susijusios su išimtiniu Katalikų Bažnyčios, kaip išganymo priemonės, pobūdžiu: tai krikščionių nekatalikų laikymas eretikais ir schizmatikais, nekrikščioniškų religijų smerkimas teigiant, kad jos veda į pražūtį, primygtinis reikalavimas, kad valstybė turi pripažinti ir remti katalikišką tikėjimą kaip vienintelę tikrą religiją. Minėtos sąjungos leido neomodernistams pasiekti hegemoniją Bažnyčioje, ir šių sąjungininkų parama yra tai, kas po šiai dienai užkerta kelią bet kokiam bažnytinių autoritetų žingsniui prieš neomodernizmą. Toks žingsnis reikalautų skelbti visą katalikišką doktriną, o tai reikštų nepakeliamą grįžimą į išskirtinumą. Kaip matome, Bažnyčios hierarchai mieliau renkasi priimti ir paremti tuos, kurie atmeta visą doktriną.

Tačiau neomodernizmo savybė, padėjusi užgrobti valdžią, tampa jo nesugebėjimo palaikyti religinę kultūrą priežastimi. Neomodernizmas nėra kaip protestantizmas, kurio idėjos pasižymi tam tikru pozityviu turiniu ir atmeta katalikybę. Tos idėjos – nuteisinimas tikėjimu ir t. t. – nėra teisingos, bet jos išsako tam tikras konkrečias tiesas ir pasižymi patrauklumu, galinčiu sukelti svarbų judėjimą. O neomodernizmas religijos srityje yra grynai negatyvus požiūris. Dėl to jis neturi traukos jėgos, ir bažnytinės struktūros, patenkančios į jo valdžią, galiausiai nuvysta – šį procesą dabar matome visame pasaulyje. Tai viena iš natūralių priežasčių, leidusių tomizmui išgyventi nepaisant drastiškų priemonių, kurių imtasi siekiant išrauti jį iš Bažnyčios. Skirtingai negu neomodernizmas, jis gali pasakyti kai ką pozityvaus ir svarbaus. Be to, tai, ką jis sako, iš tikrųjų yra tiesa. Tai jokiu būdu negarantuoja jam didžiulės sėkmės, vis dėlto tai užtikrina nepertraukiamą tomizmo gyvavimą tarp keleto gerų mokslininkų, kuriuos domina tiesa ir kurie sugeba ją atrasti. Nežinia, ar ateityje tomizmas smarkiai išsiplės už šio būrelio ribų, bet nėra abejonių, kad tomizmo ateitis yra daugiau žadanti negu neomodernizmo.

[9] Viši Prancūzija arba Viši režimas – Prancūzijos vyriausybė per 1940–1944 m. nacių okupaciją. Viši režimas buvo sukurtas po Prancūzijos pasidavimo Vokietijai 1940 m. birželio 22 d. Jis perėmė pavadinimą iš Viši (Vichi) miesto, kur persikėlė naujoji pavaldi nacių režimui Prancūzijos vyriausybė.
[10]Maršalas Filipas Petenas (Philippe Pétain, 1856‒1951) ‒ Viši Prancūzijos vyriausybės vadovas

Versta iš rorate-caeli.blogspot.com

Šaltinis: www.fsspx.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 8150606839387772176

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item