John Lamont. Karas prieš tomizmą. Tomizmas ir neomodernizmas (I)

1. Progresyvistai, „manualizmas“ ir tomizmas

Kiekvienas, nors kiek susipažinęs su dvasine ir intelektualine Katalikų Bažnyčios aplinka, yra susidūręs su plačiai paplitusia „pažangia“ nuomone apie tomizmą, jo vaidmenį Bažnyčioje prieš Vatikano II Susirinkimą ir bendrą ikisusirinkiminę teologijos būklę. Šios nuomonės teiginiai ir šūkiai nuolat kartojami teologų ir dvasininkų rateliuose; mažai pakitę nuo tada, kai buvo pirmą kartą išvystyti – XX a. pirmojoje pusėje. Skirtingai, nei „pažangus“ požiūris į moralės klausimus, ši paplitusi nuomonė faktiškai įgijo Bažnyčioje pseudo-ortodoksijos statusą, o kai kurie jos elementai tapo netgi svarbia „konservatyviosios“ katalikybės dalimi. Jos pripažinimą neokonservatorių tarpe rodo tėvo Briano van Hove‘s palankus jos pristatymas žurnale „Homiletic and Pastoral Review“[1] („Homiletinė ir pastoracinė apžvalga“), viename seniausių konservatyviosios katalikybės šulų. Šios paplitusios nuomonės išdėstymą t. Van Hove paverčia puolimu prieš Pijaus XII encikliką „Humani Generis“, labai nepatogų neokonservatyviems katalikams dokumentą. Tėvo Briano pristatymas yra naiviai atviras, be įmantrių subtilybių, kurių griebtųsi gudrus teologas gindamas savo požiūrį, tačiau būtent dėl šios priežasties jis yra vertingas. Tai supaprastinta ir visiems prieinama požiūrio versija, pelniusi visuotinį populiarumą ir sąlygojanti Bažnyčios gyvenimą. Šį faktą žino protingesni „pažangiosios“ nuomonės gynėjai, suprantantys, jog subtilybės ir niuansai, kuriuos jie įveda norėdami nuginkluoti kritiką ir paslėpti savo ketinimus, neteks svarbos jų požiūriui triumfavus. Šie bruožai būdingi ideologijai, pateisinusiai ikisusirinkiminės katalikiškos teologijos sugriovimą ir sudarančiai esminį progresyviosios hegemonijos, dabar kontroliuojančios Bažnyčią, pamatą. Norint įveikti šią hegemoniją būtina perprasti šią ideologiją. Tam ir yra skirtas šis straipsnis.

„Manualizmas“

Svarbi šios ideologijos dalis yra „manualizmo“ puolimas. Teigiama, kad ikisusirinkiminė katalikų teologija iš esmės buvusi „manualistinė“. Esą ši teologija buvo perduodama teologiniuose manualuose (vadovėliuose) ir pasižymėjo legalizmu, dogmatizmu, antimodernizmu (tai laikoma trūkumu), abstraktumu ir istoriškumo stoka.

Tačiau pati „manualistinės teologijos“ idėja yra prasimanymas. Teologiniai vadovėliai tikrai buvo plačiai naudojami prieš Vatikano II Susirinkimą ‒ tikslams, dėl kurių ir egzistuoja vadovėliai, t. y. teologijos studentų lavinimui.[2] Geriausi jų buvo puikiai sudaryti tam tikslui, kaip gali pastebėti bet kuris į juos pažvelgęs pedagogas. Tačiau nebuvo tokio dalyko, kaip šiais vadovėliais pagrįsta teologijos mokykla, jau nekalbant apie kokią nors vyraujančią mokyklą. Prieš Susirinkimą teologija buvo vystoma tomis pačiomis priemonėmis kaip ir kiti moksliniai dalykai – monografijomis, mokslo žurnalais, plačiais traktatais. Šie darbai, o ne teologiniai vadovėliai, buvo ikisusirinkiminės teologijos plėtojimo vieta. Jei reikėtų nurodyti būdingą laikotarpio prieš Vatikano II Susirinkimą teologijos veikalą, tai būtų ne vadovėliai, o didieji žinynai, pavyzdžiui, „Dictionnaire de théologie catholique“ arba „Dictionnaire de spiritualité“. Šiuose veikaluose paskelbti straipsniai dažnai prilygo knygos dydžio studijoms, sudarytoms iš daugiau nei 100000 žodžių. Juose esama didžių mokslo paminklų, kurių iki šiol niekas nesugebėjo pakeisti, o teologinės erudicijos gylis, kuriuo jie pasižymėjo, jau seniai nebeegzistuoja ‒ štai koks buvo ikisusirinkiminės teologijos „silpnumas“. „Manualistinės teologijos“ idėja buvo prasimanymas, nutaikytas į kunigus, kurių teologinis išsilavinimas nesiekė toliau nei seminarijoje studijuoti vadovėliai. Tokių kunigų buvo dauguma, ypač anglakalbėse šalyse, kur akademinė teologija buvo silpna. Užteko juos įtikinti, kad tai, ko jie mokėsi seminarijoje, yra ydinga ir pasenusi „manualistinė teologija“, ir kelias, vedantis juos tolyn nuo katalikiškos doktrinos, kurios jie buvo išmokyti, tapo atviras.

Tomizmas

Kitas posusirinkiminio Credo bruožas susijęs su tomizmo, kurį skatino popiežiai nuo Leono XIII iki Pijaus XII, pobūdžiu. Esminiai kaltinimai prieš šį tomizmą buvo tai, kad jis nepateisinamai apribojęs teologiją tam tikra filosofine sistema, kad teologija buvo priversta prie jos prisitaikyti ir kad tai nebuvo tikroji šv. Tomo idėja. Šie teiginiai atlieka antraeilį vaidmenį ikisusirinkiminio tomizmo kritikoje, kurios pagrindinis ginklas yra kaltinimai, esą tomizmas buvo „abstraktus“, „racionalistinis“, „neistorinis“, „sausas“, „sustingęs“, „nejudantis į priekį“, „apsėstas“, „skatinantis gryną pasaulietiškumą“, „sklerotiškai užkietėjęs ir užsidaręs teologiškai, dvasiškai bei bažnytiškai“, „sukeliantis trūkį tarp teologijos ir gyvenimo“, „vaškinė kaukė“, „apvalkalas“, pavertęs „teologinį mąstymą steriliu“. Laikoma, kad šios bjaurios tomizmo formos esmę perteikė 24 tomistinės tezės, kurias išdėstė svarbiausi to meto teologai ir 1914 metais patvirtino Šventoji studijų kongregacija kaip išreiškiančias šv. Tomo filosofijos principus bei pagrindinius teiginius.[3]

Pagrindinius kaltinimus prieš tomizmą nesunku paneigti. Tvirtinimas, kad tomizmas buvo primestas ikisusirinkiminei teologijai, neturi pagrindo, kaip galima lengvai pamatyti pažvelgus į oficialius tekstus apie jį. Visi šie tekstai kalba vien tik apie filosofijos ir teologijos dėstymą mokslo institucijose. Leonas XIII ir paskesni popiežiai nusprendė, kad būtina dvasininkijai suteikti tvirtą filosofinį išsilavinimą ir kad geriausia filosofija tam yra tomizmas. Taigi jie nutarė, kad filosofinė formacija seminarijose ir katalikiškuose universitetuose iš esmės turi būti tomistinė. Kadangi reikėjo tiksliai apibrėžti, kas sudaro tomizmą, buvo paskelbtos 24 tomistinės tezės.

Būtų galima paprieštarauti, kad studentus reikia supažindinti ir su alternatyviomis filosofijomis, pavyzdžiui, kantizmu[4] arba škotizmu[5], užuot apribojus jų filosofinį išsilavinimą viena sistema. Šis pasiūlymas yra puikus ir tikrai turi būti įtrauktas į penkių ar dešimties geriausių pasaulio universitetų daktaro programas. Tačiau daugelyje katalikiškų seminarijų ir aukštųjų mokyklų tai įgyvendinti buvo (ir yra) visiškai neįmanoma. Daugiausia, ką buvo galima pasiekti katalikiškoje švietimo sistemoje ‒ kaip ir bet kurioje vidutinio lygio aukštojo mokslo sistemoje ‒ tai suteikti studentams tam tikrą vienos filosofijos supratimą. Vidutinis studentų lygis ir jų formacijai turimas laikas neleidžia padaryti nieko daugiau – ir netgi šis tikslas yra labai ambicingas ir sunkiai pasiekiamas. Tai ir buvo tomizmą skatinusių ikisusirinkiminių potvarkių uždavinys. Tai nebuvo pastangos apskritai primesti tomizmą teologijai.

Teiginys, kad 24 tezės tiksliai neatvaizduoja šv. Tomo filosofinės minties, yra klaidingas – jas visas galima gausiai pagrįsti jo darbais. Jos pateikia gana gerą jo pagrindinių filosofinių pažiūrų vaizdą. Šių tezių pasirinkimas yra svarbus tolimesnės tomizmo istorijos supratimui. Jos buvo parinktos siekiant nustatyti, kuo tomizmas skyrėsi nuo kitų katalikiškos filosofijos mokyklų – ypač nuo suarizmo[6], oficialios jėzuitų filosofinės mokyklos. 24 tezės pastatė jėzuitus į nepatogią padėtį: jie turėjo rinktis tarp magisterinio autoriteto ir savo pačių tradicijų. Nors Jėzaus draugija išsirūpino pop. Benedikto XV paaiškinimą, teigiantį, kad jėzuitams nedraudžiama ginčyti kai kurių iš šių tezių diskutuojant mokyklose tradiciškai svarstomais klausimais, faktas liko tas, kad bažnytinis autoritetas nusprendė, jog katalikiškas švietimas turi būti paremtas filosofiniais principais, prieštaraujančiais jėzuitų minčiai. Tai pasėjo nesutarimus tarp Jėzaus draugijos ir magisteriumo, nesutarimus, kurie vėliau tik didės. Opozicija tomizmui Bažnyčioje didžiąja dalimi prasidėjo nuo šio jėzuitų priešiškumo.

Tačiau pagrindinių kaltinimų tomizmui silpnumas nesutrukdė antitomistinei kampanijai, kuriai šie kaltinimai dažniausiai tebūdavo dekoracija. Šios kampanijos tikslas ir raktas į jos sėkmę buvo propagandinės pastangos. Šios pastangos iš esmės buvo nukreiptos į pagrindinius bet kokios propagandos tikslus – oponentų, kurių sunaikinimo siekiama, juodinimą, baimės šiems oponentams skleidimą ir visų, prisijungiančių prie šių oponentų puolimo, drąsos, gerumo ir išminties aukštinimą. Šis juodinimas įgavo aukščiau minėtų epitetų pavidalą – „sausas“, „racionalistinis“, „sterilus“, ir t. t., – kartu buvo paskleistas šmeižtas, jog tomistai apkaltino ištikimus katalikus erezijomis ir privertė Bažnyčios valdžią juos nubausti vien tam, kad primestų savo pačių ydingą asmeninį požiūrį. Buvo bijoma tariamo tomistų piktavališkumo ir tironijos, taip pat Bažnyčios atitolimo nuo šiuolaikinio pasaulio, atitolimo, kuris spėjamai įvyktų, jeigu jų atgyvenusios idėjos būtų primestos kitiems arba Bažnyčios oficialiai sankcionuotos. Tokia neigiama propaganda ragino garbinti tuos, kas su ja sutiko ir smerkė tomistus bei tomizmą – toks smerkimas neva saugojo nekaltas aukas nuo klaidingų kaltinimų, priešinosi tironijai ir skatino šlovingą apsikabinimą tarp Bažnyčios ir modernaus pasaulio.

Ši propaganda dažnai pasiekdavo tokį primityvumo laipsnį, jog kyla nuostaba, kaip ji galėjo pasirodyti mokslinėje literatūroje. Tačiau vos tik jai pavyko sukelti emocinį poveikį, šis primityvumas – kaip paprastai atsitinka su propaganda – tik sustiprino jos galią. O kai tik ši galia buvo pademonstruota, baimė tapti jos auka dar labiau prisidėjo prie jos stiprybės. Dabar, kai ją skleidusi grupė įgijo didžiulę įtaką Bažnyčioje ir išvijo tomistinę filosofiją bei teologiją faktiškai iš visų katalikiškų aukštojo mokslo institucijų, ši propaganda didžia dalimi įgijo retrospektyvų pavidalą. Ortodoksijos monopolio, į kurį pretendavo tomizmas, nuvertimas (Hanso Urso von Balthasaro išgirtasis „bastionų sugriovimas“) ir tariamas apšvietimas bei minties laisvė, šio nuvertimo vaisiai, pateikiami kaip didūs teologiniai Susirinkimo pasiekimai. Įsivaizduojamos tomistų blogybės ir tariamai dusinanti jų ideologija davė dingstį atmesti jų požiūrį jo nė neištyrus ir toliau gyventi taip, tarsi jas pakeitęs progresyvus judėjimas iš tiesų atstovautų visai katalikiškai teologijai.

Tomizmas tapo lengvu šios propagandos taikiniu vien dėl to, kad tai yra labai išvystyta filosofija. Bet kuri sudėtingesnė studijų sritis: filosofija, matematika ar fizika, gali būti įtikinamai pavaizduota kaip „sausa“ ir „griežta“. Daugelio žmonių skoniui toks pavaizdavimas dažnai bus teisingas. Tikslūs ir griežti dalykai neišvengiamai turi „sausų“ elementų. Kadangi filosofija užsiima pamatiniais klausimais, atsakymai į kuriuos yra teisingi visada ir visur, ji turi būti „neistorinė“ ir „nekintama“. Ji neatitiks pavienių asmenų ir visuomenės norų ir lūkesčių, nes šie norai ir lūkesčiai niekada nesusiję su subtiliomis ir sudėtingomis idėjomis. Ji atitiks jų poreikius – jeigu ji teisinga. Bet filosofinės tiesos įrodymas yra menkas priešnuodis prieš propagandą.

Taigi ši propaganda yra nukreipta ne tik prieš tomizmą, bet ir prieš pačią filosofiją, ir tomizmo oponentai ja pasinaudoti galėjo tik todėl, kad apskritai nesidomėjo filosofija. Skleisdami savo idėjas jie naudojo filosofinius teiginius, bet nepasiūlė jokios esminės filosofinės alternatyvos tomizmui. Jie nepasiūlė jokios svarbiausių filosofijos temų – laiko, erdvės, priežasties, bendrybės ir atskirybės, kūno, sielos, suvokimo ir t. t. – analizės, kuri galėtų pakeisti jų panaikintą tomistinę sistemą. Jų pasiūlyta alternatyva tomizmui, „transcendentinis tomizmas“ su savo „atsigręžimu į save“, šių temų rimtai neanalizuoja. Žinoma, jeigu jie būtų mėginę pasiūlyti filosofinę alternatyvą tomizmui, jie būtų turėję susikauti su tomistais racionalios diskusijos teritorijoje, kur tomistai puikiausiai mokėjo apginti savo pozicijas. Tačiau jiems nereikėjo imtis šios rizikos, nes jie su malonumu apsiėjo be filosofijos, užuot ja užsiėmę.

Tokios kovos prieš tomizmą pobūdis turėjo rimtas pasekmes. Ji atmetė ne tik būdingas tomizmo tezes, kurias neigia kitos katalikiškos filosofinės mokyklos. Ji atmetė visą tomizmo, kaip visumos, turinį. Šis turinys didžia dalimi yra bendras ir kitoms tradicinėms katalikiškoms mokykloms – tiesą sakant, ir visai tradicinei Vakarų filosofijai, nes tomizmas apima daug svarbiausių platoniškų ir aristoteliškų idėjų, kurios yra esminės Vakarų filosofijai. Vadinasi, atmetant šias svarbiausias idėjas atmetama Vakarų filosofija ir visa katalikiška mąstymo tradicija, nes jos esminę dalį sudaro būtent šios idėjos. Tačiau jeigu pripažinsime ‒ o turėtume, ‒ kad Vakarų filosofija turi tam tikrą vertę, tai taip pat reikš esminių filosofinių tiesų paneigimą. Išmesti pagrindinį tradicinės Vakarų filosofijos karkasą reiškia išmesti svarbiausias jame esančias filosofines įžvalgas. Šitoks atsisakymas turėjo pasekmes teologijoje, pasekmes, kurių išvengė tomistai, gynę savo tradiciją.

Nors progresyvieji tomizmo oponentai buvo priešiški filosofijai, jų kova prieš tomizmą nebuvo vien negatyvi – jie siekė pašalinti tomizmą ir apskritai katalikišką filosofinį paveldą tam, kad pakeistų juos savo pačių pažiūromis. Šias pažiūras, atgaivinusias esminius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios modernistinės erezijos elementus, reikia gerai perprasti, kad suvoktume dabartinę tomizmo ir Bažnyčios apskritai situaciją.

[1] http://www.hprweb.com/2013/12/looking-back-at-humani-generis/
[2] Naudingą pagrindinių vadovėlių sąrašą pateikia kun. Josephas Cliffordas Fentonas savo straipsnyje „The Teaching Authority of the Theological Manuals“, kurį galima rasti internete adresu: http://www.catholicapologetics.info/modernproblems/vatican2/Manuals.htm.
[3] Šios 24 tezės pateiktos čia: https://franciscan-archive.org/thomas/24theses.html
[4] Reliatyvistinė Imanuelio Kanto (1724‒1804) filosofija.
[5] Nominalistinė Jono Dunso Škoto (1265‒1308) filosofija.
[6] Jėzuitų teologo Pranciškaus Suarezo (1548‒1617) išrutuliota scholastikos sistema.

Antrą teksto dalį rasite čia

Versta iš rorate-caeli.blogspot.com

Šaltinis: www.fsspx.lt