Vytautas Rubavičius. Kas tie „mes“, kuriems „nesiseka valdyti savo valstybės“?

(Jono Vaiškūno nuotrauka) Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąsty...

(Jono Vaiškūno nuotrauka)
Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“. 

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė. Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Labiausiai minėtame tekste nuvilia jo pabaiga. Aptarus mūsų bėdas filosofo vardas įpareigoja pasiūlyti vienokius ar kitokius gydymosi receptus ar bent jau surašyti pagrindinius klausimus, pagal kuriuos rinkėjas galėtų orientuotis Seiman besiveržiančių politikų pasisakymuose. Deja, jokių receptų anei klausimų. Nekalbama apie jokias politinės sistemos keitimo galimybes. Iš tikrovės liūno vienu ypu pakylama į „aukštą“ mąstymo lygmenį ir imama dėstyti, jog norint, kad kažkas keistųsi, suvereniai tautai (!) privalu „mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę“. Tai suvereniai tautai „būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui“. Tokie uždaviniai tautai, gaunančiai mažiausias pensijas ES ir gyvuojančiai taip pat iš menkiausio ES minimalaus uždarbio!? Antraip „gali būti sunku išvengti prūsų likimo“.

Iš tokių reikalavimų galima būtų tik pasišaipyti, tačiau jie nurodo bendrą intelektualiųjų mąstytojų bėdą – kai išvardijus bei aptarus Lietuvą ištikusias bėdas prieinama prie klausimo, o ką daryti, tuoj „politiškai korektiškai“ pereinama prie vienokių ar kitokių pasamprotavimų apie būtinumą tautai ar visuomenei keisti mentalitetą, išsiugdyti naujas reikiamas dvasines, drovines ar verslininkavimo savybes. Suprantama, šitai galima padaryti nebent pagraužus „filosofinio akmens“, tačiau vargu ar kas tokią brangenybę patikėtų jokiu konkrečiu adresu neaptinkamai visuomenei. Nors paprasčiausia būtų galvoti apie visuomenės gyvenimo taisyklių, kitaip tariant, politinės sistemos keitimą.

Kol kas tam nepribrendome. Negebame net į kandidatuojančių politikų pasisakymus žvelgti per savo įsitikinimų prizmę: už tiesioginio atstovavimo savivaldos plėtrą ar prieš, už teisinę ar teisminę valstybę, už kokią jie ES – už krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ar už ateistinę, krikščionybę nepaliaujamai trinančią, už federacinę ar suverenių valstybių, už genderizmo ideologija grindžiamą politiką ar prieš, už gyvybę nuo jos pradėjimo ar prieš, už nacionalinę ar finansinį kapitalą aptarnaujančią valstybę, už socialinės atskirties didinimą ar už jos mažinimą, už socialiai teisingą sukurtos bendros pridedamosios vertės paskirstymą ar prieš, už nacionalinio tapatumo (lietuvybės) stiprinimą ir sklaidą ar prieš, už nacionalinę mokyklą ar už belytes pilietiškumo programas, už laisvą kūrybingą žmogų lavinančią ar už rinkoms reikalingą darbo jėgą gaminančią aukštąją mokyklą...

Tokių klausimų gali būti ir daugiau. Tačiau ar apie tokius klausimus kalbama „Rinkimės atsakingai“ kampanijose? Tad užbaigti norėčiau patikslindamas Stoškaus niūroką nuojautą, tačiau be jokio „jeigu“: prūsų likimas yra ne momentinis, o istorinis, dešimtmečius trunkantis išnykimo vyksmas. Tas likimas – ne už durų, jis jau mumyse. 


Susiję straipsniai

Vytautas Rubavičius 2578260689084704515

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-15 10:24

    Puikus teisingas logiškas straipsnis, karti liūdna tiesa, autorius klaidingai mano, kad Valstybė nedemokratinė, ji tikrai demokratinė, tik į demokratiją telpa viskas, melas korupcija apgaulė, papirkimai, kvailumas, ir tt.., o dar svarbiausias rodiklis DAUGUMA, turim to daugiausiai, vėliau seka savos sistemos išsaugojimas, o dvikojis padaras gavęs valdžią, užleidžia ją sunkiai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-09-15 11:08

    "Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė".

    Drįsčiau nesutikti su autoriumi, kad nesame teisinė valstybė. Autorius naudoja sąvokas, į kurias įdeda kitą prasmę. Teisinė valstybė yra tokia, kurioje visos veiklos sferos reguliuojamos teisės aktais. Taigi, šia prasme netgi nacistinė Vokietija buvo teisinė valstybė, todėl teigti, kad Lietuva - ne teisinė valstybė - tai jau šmeižtas.

    Gal autorius norėjo pasakyti, kad Lietuva nėra teisinga valstybė, nes dalis jos teisės aktų nedraugauja su teisingumu, tuomet - nesiginčyčiau.

    Dėl demokratijos. Įdomu, kodėl nėra demokratijos? Suvaržyta laisvė rinkti ir būti išrinktam? Tai gal tuomet sakykime - Lietuvoje neveikia demokratija dėl rinkėjų tingumo ir abejingumo savo valstybei ir savo likimui. Tuomet būtų tiesa.

    Nes kitaip toks tvirtinimas man panašus į tremtinių anekdotą, kur rusai tvirtino, kad Sibire niekas neauga, net bulvės. Į klausimą kodėl net bulvės neauga, rusas atsako, kad gal augtų, jei kas pasodintų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item