Šarūnas Legatas. Kodėl nacionalizmas vis dar reikalingas Lietuvai ir Europai?

Nors šiandieninėje Europoje, kurioje vyrauja liberali demokratija, įprasta manyti, jog egzistuoja...

Nors šiandieninėje Europoje, kurioje vyrauja liberali demokratija, įprasta manyti, jog egzistuoja laisva politinė atmosfera, tačiau tampa vis akivaizdžiau, jog vienas mąstymo būdas Europos Sąjungos projektui yra priimtinas, o kitas kelia pavojų. Susidaro situacija, kai vienas iškiliausių liberalios demokratijos sklaidos pasaulyje remėjų ir simbolių – Briuselis – priverstas elgtis „liberaliai“ vienų ir labai „neliberaliai“ kitų politinių koncepcijų atžvilgiu. Viena labiausiai šiandieninėje Europoje nepagrįstai puolamų ir marginalizuojamų doktrinų yra nacionalizmas. Paanalizuokime kai kuriuos stereotipus apie nacionalizmą ir ar tikrai jis nebėra aktualus Europai ir Lietuvai.

Lietuvoje okupacijos metais nacionalizmo nurašymo į ideologinį šiukšlyną operaciją pradėjo vykdyti sovietinė propaganda. Pagrindiniai jos taikiniai buvo pokario lietuvių partizaninis pasipriešinimas  ir vėliau vykusi pogrindinė neginkluota rezistencija, kurios reikšmingiausias darbo vaisius buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimas. Puikus pavyzdys, kaip sovietinė propaganda anuomet mėgino vienu metu diskredituoti Bažnyčią, partizanus ir neginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvius, yra filmas „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (1987 m.). Šiandien galima drąsiai teigti, jog sovietai kovoje su lietuvių nacionalizmu patyrė nesėkmę ir nesugebėjo užbėgti už akių Sąjūdžio laikais įsiplieskusiai tautinei lietuvių dvasiai. Ta dvasią nesuklystume pavadinę ir nacionalistine dvasia.

Vis dėlto šiandien, kai nacionalizmas išgyvena nebe marksizmo-leninizmo, o europietiško liberalizmo ir socializmo iššūkį, tenka nuogąstauti, jog nors sovietai ir pralaimėjo, tačiau jų propaganda tokiose valstybėse kaip Lietuva padėjo sunkiai nugriaunamus pamatus klaidingoms iliuzijoms apie nacionalizmą. Gaila, kad šiandieninėje Europos Sąjungoje ši klaidingo nacionalizmo doktrinos suvokimo tradicija yra tęsiama. Šiuo atveju problema yra ta, jog eiliniai žmonės (kitaip tariant, masės) neturi noro arba laiko įsigilinti į tai, kas yra nacionalizmas. Todėl informaciją apie tai jie gauna ne iš mokslinės ar filosofinės literatūros, o daugiausiai iš ypatingai subjektyvių, stipriai į liberalumą linkusių masinių informavimo priemonių. Jų antraštėse nacionalistais stereotipiškai vadinami skustagalviai chuliganai, neramumus keliantys futbolo aistruoliai arba nusikaltėliai, po Brexit‘o Anglijoje vykdę išpuolius prieš imigrantus. Kitaip tariant, išryškinant tam tikrus nacionalizmo išsigimimus, jis pateikiamas kaip neadekvati ir į smurtą linkusi doktrina.

 Tačiau viena seniausių ir populiariausių vakarietiškų enciklopedijų, „Encyclopedia Britannica“, nacionalizmą apibūdina kaip doktriną, „kuri remiasi prielaida, jog individo lojalumas ir atsidavimas tautinei valstybei yra reikšmingesnis, negu individualus ar grupinis interesas.“  Susidaryti adekvatesnį požiūrį į nacionalizmo doktriną galima net paskaičius kai kurias Atviro Lietuvos fondo iniciatyva verstas knygas, nors, kaip žinia, G.Sorosas nėra pats didžiausias nacionalizmo fanas. Anthony D. Smithas vienoje iš šios serijos knygų, „Nacionalizmas XX amžiuje“, aiškiai parodo, jog nacionalizmas savo raiškos formomis yra labai įvairus ir neturi jokių universaliai būtinų sąsajų nei su fašizmu, nei su rasizmu, nei su milenarizmu (t.y. jis nepretenduoja į antgamtiškumą, nesiūlo naujos religijos ar alternatyvaus kelio link dangiško išganymo). Visiškai ne nauja mokslinė literatūra apie šią ideologiją paneigia daugybę mūsų visuomenėje vis dar gajų mitų ir iliuzijų.

Žvelgiant į modernios tautinės Lietuvos valstybės istoriją neįmanoma nepastebėti, kaip glaudžiai nacionaliniai lietuvių sąjūdžiai siejosi su katalikybe, kuri istoriškai Europoje buvo linkusi labiau į konfliktą nei į kompromisą su suverenumo siekusiais politiniais subjektais. Kaip vyskupo Valančiaus blaivybės sąjūdis padėjo pamatus 1918 m. Lietuvai, taip ir sovietinės okupacijos metais LKB kronika buvo vilties plyšys, per kurį pasaulis galėjo išgirsti užguitos tautos šauksmą, suteikusį reikšmingą moralinį impulsą naujajam Sąjūdžiui bei 1990 m. Lietuvai. Abu šie sąjūdžiai yra nesugriaunami šiandieninės modernios Lietuvos istoriniai ramsčiai ir nacionalizmas yra neatsiejamas nuo nei vieno iš jų. 

Kaip ir Lietuva, daugelis šiandieninių Europos valstybių yra nacionalistinių sąjūdžių rezultatai. Be nacionalizmo neturėtume demokratijos, masinės pilietinės laisvės ir santykinai stabilios europinės tarptautinių santykių sistemos. Nuo XIX a. europiečiai nėra išradę geresnio ginklo prieš tironus, negu nacionalizmas. Balkanų tautų nacionalistai sugebėjo išvaryti kelis šimtus metų Europą terorizavusią Osmanų imperiją ir tik lenkų nacionalistų dėka galėjo įvykti „stebuklas prie Vyslos“, sustabdęs bolševikų į Europą eksportuotą revoliuciją. Europietiškoje Lietuvoje madinga kritikuoti A.Smetonos režimą kaip fašistinį, tačiau nevalia pamiršti, jog nacionalistinėje to meto dvasioje išauklėtas jaunimas beveik 10 metų po karo nelygioje ir beviltiškoje kovoje, grynai iš moralinio pareigos jausmo tėvynei, ginklu priešinosi okupantui. Kažin, ar šiandieninis jaunimas ryžtųsi elgtis taip pat. Nacionalistų heroizmas nėra tik istorijos vadovėliuose randamas reiškinys, su juo Europa susiduria ir šiandien: nepaisant įvairių kontroversiškų vertinimų, būtent „Dešiniojo sektoriaus“ nacionalistai buvo aktyviausi nuverčiant Ukrainą valdžiusią korumpuotą mafiją ir Putino kišenėje sėdintį jos prezidentą; netrukus po kruvino Maidano finalo jie buvo pirmieji savanoriškai stoję į kovą su Putino imperialistinį „Rusiškojo pasaulio“ projektą vykdančiais Novorosijos teroristais. Europa nėra linkusi deramai įvertinti šių nacionalistų indėlio ginant europiečių orumą, vietoj to Vakarų masinio informavimo priemonėse galima išgirsti daug susirūpinimo dėl perdėto sukarintų Ukrainos organizacijų radikalumo ir panašių Kremliui mielų vertinimų.

Rytinėje Europos dalyje šiandien tvyro baimė, o Vakaruose neaiškumas dėl santykių su Rusija. Po paskutinių rinkimų į Dūmą tapo akivaizdu, jog autoritarinis režimas Rusijoje tapo dar labiau konsoliduotas. Tai reiškia, jog pastaraisiais metais Kremliaus vykdyta imperialistinė užsienio politika pasiteisino ir jos vykdytojams padėjo sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje. Kaip Europa turėtų atsakyti į savo pašonėje klestintį imperializmą, kuris nerodo pagarbos kaimyninėms tautoms? Kaip rodo istorijos pamokos, rimčiausias atsakymas būtų nacionalizmas, kuris gerbtų egizstuojančių valstybių sienas, tačiau iškilus pavojui savos valstybės suverenumui sugebėtų maksimaliai mobilizuoti savo piliečius valstybės gynybai. Koks nepageidautinas Europos tautų nacionalizmas yra Rusijai, galima įsitikinti įsijungus rusiškus valstybinius TV kanalus arba paskaičius atitinkamus naujienų portalus rusų kalba, kitaip tariant įsigilinus į tai, kokią žinią neša rusiška propaganda. Paaiškėja, jog vienas iš labiausiai jos puolamų reiškinių yra būtent kaimyninių Europos tautų nacionalizmas.

2014 m., pačiame karo Rytų Ukrainoje įkarštyje, rusiškos propagandos šaltiniai be sustojimo plūdosi žiniomis apie Ukrainoje atgimstančią ir įsigalinčią „nacistinę“ Stepano Banderos ideologiją, „banderovcų“ užgrobtą valdžią ir vykdomą rusų genocidą. Panašiai kalbama ir apie Baltijos šalis, neva čia taip pat esti nacizmo atgimimo apraiškų. Tokios apraiškos, anot Kremliaus žiniasklaidos, yra čia kartą į metus įvykstančios nacionalistų eitynės. Laikas nuo laiko primenama, jog Lietuva ir Lenkija neva prisidėjo apmokant perversmą Ukrainoje įvykdžiusius „banderovcus“. Dėl tos pačios priežasties – nacionalizmo baimės – Kremlius deda dideles pastangas perrašant istoriją: diskredituojami lietuvių partizanai, kurie jau nuo sovietinių laikų į rusų sąmonę yra įaugę kaip „nacionalistiniai banditai“; taip pat „Sąjūdžio“ vaidmuo 1991 m. sausio įvykių metu, neva „Landsbergio nacionalistai“ surežisavo „šaudymą į savus“ su tikslu uždegti lietuvių neapykantą rusams. Todėl Europa, ieškodama atsakymo į klausimą „ką daryti su Rusija?“, turi suvokti, jog ne liberalios vertybės, patrauklūs socialinio teisingumo modeliai ar ekonominės sankcijos ją labiausiai gąsdina, o būtent nacionalizmas, kaip doktrina, skatinanti tautų savarankišką politinį mąstymą ir nedaranti kompromisų su agresyviu imperializmu.

Tačiau eurooptimistiškai mąstantys politikai, atrodo, nesuvokia politinės realybės: diskredituodama kaimyninių Europos tautų nacionalizmą, tuo pat metu Rusija savo valstybėje diegia imperinio supranacionalizmo valstybinę ideologiją. Formuojasi itin Europai nepalanki politinė atmosfera: Rusija deda dideles pastangas keldama savo tautos karingumą, o Europos Sąjunga savąsias tautas maitina pacifistinėmis ideologijomis. Europoje Briuseliui palankūs politikai, be minėtų banalių stereotipų, šiandien randa ir naujų būdų, kaip išgyvendinti jiems nepriimtiną doktriną. Kaip pavyzdį pasitelkdami Marijos Le Pen ir panašių nacionalistinių judėjimų prorusiškas politines pažiūras, jie pradeda kalbėti apie tai, jog visi tautiškai, o ne „europietiškai“ mąstantys politiniai judėjimai yra Rusijos politikos agentai. Iš tikrųjų, Vakaruose yra stiprių nacionalistinių judėjimų, kurie simpatizuoja Putino režimui, tačiau tai jokiu būdu nėra visiems atvejams būdingas reiškinys, be to, tai būdinga ir daugybei kairiųjų ir liberalių partijų. Nacionalizmas didelę reikšmę teikia istorijai, o turint tai galvoje, galima suprasti, jog bet koks blaiviai mąstantis Rytų Europos nacionalistas visuomet itin atsargiai vertins Rusiją. Puikus to pavyzdys yra šiandieninė Lenkija. 

Taigi, nacionalizmo doktrina yra veiksmingiausias ginklas prieš imperializmą, todėl Rusijos dedamos pastangos jį slopinti kaimyninėse valstybėse yra savaime suprantamos. Tačiau verta kelti klausimą: kodėl jis slopinamas Europos Sąjungoje? Nesinori tikėti, kad už tokio elgesio slypi kokios nors Briuselio imperinės ambicijos. Tačiau net jeigu leidžiame sau daryti tokį spėjimą, tenka konstatuoti, jog tokių ambicijų turintis ES centras sau daro meškos paslaugą – slopindamas savo europiečių tautiškumo dvasią, jis nepasiūlo jokio alternatyvaus, žmones suvienyti galinčio tapatumo, todėl darosi ir politiškai pažeidžiamesnis. Vilties teikia tokių valstybių kaip Lenkija ir Vengrija naujas, į nacionalinę valstybę orientuotas politikos kursas. Tenka nuogąstauti, kad Lietuva, kuri kaip ir kaimyninė Lenkija, turi stiprias katalikybės bei nacionalizmo tradicijas, jas nurašo į atgyvenusių politinių doktrinų muziejų ir tyliai seka Briuselio politine linija, nedrįsdama parodyti nei menkiausio solidarumo Višegrado partnerėms, protestuojančioms prieš Europos politikoje įsivyraujantį absurdą.

Europai ir Lietuvai metas atsitokėti ir suvokti, jog kažkada Vokietijos padaryta klaida - nacionalsocializmas, kai nacionalizmas išsigimė, negali būti pretekstas visai nurašyti nacionalizmui. Taip elgiantis nepaisoma elementarios politinės realybės, kuri ir šiandien moko, jog valstybei ir tautai reikia ne tik liberalių vartotojų ir nuosaikių politikų, bet ir tų, kurie negailėtų savęs tautos labui ir nedarytų kompromisų su blogiu. 




 

Susiję straipsniai

Šarūnas Legatas 8553588372730188736

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-30 00:05

    Labai geras straipsnis atsijojantis nacionalizmą, kuris gelbėjo tautas okupacijos metu, nuo radikalių jo atmainų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nė kiek ne puikiai. Pačią nacionalizmo sąvoką apibūdino iš esmės teisingai. Tikrąją nacionalizmo (kaip ir rasizmo) esmę iškreipė sionistai. O rusai - kas to nežino - visada buvo uolūs patriotai ir savo Tėvynės mylėtojai. Nacionalizmui turbūt dar nuo 1917 m. žydruskiai suteikė ryškiai neigiamą prasmę.
    Apie Ukrainą nusišnekėta juodai. Kas valdo Ukrainą? (Dešinįjį sektorių išgyrė, Dieve mano, tuos kruvinus žmogžudžius!..). Kas valdo Briuselį? Kas valdo Rusiją? Rusiją valdo Putinas, kas to irgi nežino, bet kam jis tarnauja? Nejaugi rusams?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Cit.: "Apie Ukrainą nusišnekėta juodai. Kas valdo Ukrainą? (Dešinįjį sektorių išgyrė, Dieve mano, tuos kruvinus žmogžudžius!..)."

    Čia jau Tamsta, gerb. Unknown, rusiško agitprop'o prisiskaitėt.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tautiškumas, kaip straipsnyje pabrėžė, gali motyvuoti žmonių pasiaukojantį dėl kitų elgesį. Su europa bėda ta kad naikinant valstybių "nacionalizmą" atsiranda vakumas žmonių motyvacijos sistemoje. EU negali pasiūlyti Europiečio "nacijos" dėl kurios verta stengtis. Galbūt po keletos amžių galės - bet ne dabar.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Va, koks ketvirtadalis lietuvių šunį vertina labiau už V. Kudirką (žr. lrytą). Štai jums ir nacija, ir nacionalizmas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl šuns ir Kurdirkos - nesupratot jūs to jumoristinio klausimo. Juk koks klausimas, toks ir atsakymas.

      Panaikinti

emo-but-icon

item