Ryšard Maceikianec. Lietuvos lenkai - kas jie yra?

Jau senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, ne...

Jau senais sovietmečio laikais buvo juokaujama, kad prekybą ir kultūrą išmano kone kiekvienas, nes tos epochos pabaigoje apie tai buvo kalbama dažnai ir karštai. Nors prekybos iš tiesų nė nebuvo, ir tai liudijo vis ryškiau šviečiančios tuščios parduotuvių lentynos, o kultūros veikla, skirta laimėjimų, kurių nebuvo, propagavimui, taip pat žadino pagrįstų abejonių, ar apskritai tikslinga ją vykdyti anuometiniu pavidalu.

Šiandien viena iš tokių temų, kurias Lietuvoje išmano visi, yra Lietuvos lenkų problemos.

Apie tai kone 30 metų rašo ir kalba įvairūs veikėjai, politikai, politologai, žurnalistai ir net studentai. O kadangi tai nelemia jokių realių pokyčių, tampa aišku, kad problemos, apie kurias kalbama dažniausiai, yra dirbtinės arba jos vertinamos ir mėginamos spręsti netinkama linkme. Tad norint suprasti šio dalyko esmę, matyt, reikia pakeisti mūsų mąstymo kryptį ir atsisakyti dar sovietmečiu nuvalkiotos schemos.

Tad verta priminti, kad karštas diskusijas apie Lietuvos lenkų istoriją ir problemas kaip visumą, tikriausiai prisidėjus ir sovietinėms tarnyboms, pradėjo tų laikų komunistinė spauda likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tie dabar jau pamiršti straipsniai cenzūruojamos spaudos puslapiuose leido giliai įsišaknyti nuomonei, kad Lietuvos lenkai yra lenkų tautinė mažuma, turinti daugybę tariamų problemų, kurių sprendimo privalo imtis Lietuvos valdžia. Toje diskusijoje, skirtoje Lietuvos lenkų „teisių gynimui“, pavyzdį rodė dienraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“; dabar – „Kurier Wileński“), vadovaujamas Z. Balcevičiaus, kuris anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių sovietinių tarnybų, taip pat ir KGB, veiklą. Nevengė toje dalyvauti ir „Gimtasis kraštas“, vadovaujamas tuščiagarbio A. Čekuolio, taip pat leidinių „Tarybinis mokytojas“, „Atgimimas“ ir kt. redakcijos.

Tadeuszas Konwickis, iš Vilniaus kilęs rašytojas, bešališkai stebėdamas iš svetur to meto propagandinę „Czerwony Sztandar“ veiklą, pateikė tokį įvertinimą: „[…] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis. Medicininiai ir psichologiniai eksperimentai. Didelis beprotnamis tautoms, sergančioms nervų ligomis“. (Wschody i zachody Księżyca. W-wa 1990).

Dar tada, 1989 m., prieš paskelbiant Nepriklausomybę, sovietinė valdžia įregistravo Lietuvos lenkų sąjungą.

Taip ir liko. To meto manipuliavimas giliai įsirėžė į mūsų sąmonę.

Matyt, tuo pačiu tikslu Nepriklausomybės skelbimo išvakarėse LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė Tautinių mažumų įstatymą, kuris ketvirtį amžių ir buvo oficialus „įrodymas“, kad „lenkų tautinė mažuma“ egzistuoja ir turi daugybę problemų, tapdamas bergždžių ginčų ir diskusijų objektu, dar labiau didindamas Lietuvos lenkų susiskirstymą ir izoliaciją.

Veikiant šia linkme paskui buvo sudaryta ir Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta Vilniuje 1994 m. balandžio 26 d., kurioje konstatuota, [...] kad nuo amžių abiejų valstybių teritorijose gyvenantys lietuviai ir lenkai (?!) įnešė ir įneša nekintančias vertybes į abiejų tautų ir valstybių kultūrą bei yra įdėję esminį indėlį į Europos kultūros vystymą[...], ir kurios įgyvendinimo praktika įtvirtino nepagrįstą nuomonę, kad Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų atžvilgiu turi būti taikomi vienodi vertinimai – „akis už akį, dantis už dantį“.

Ir tokį propagandinį spaudimą patyrėme bemaž visi, iki šiol plėtodami diskusiją pagal anuomet įtvirtintą sovietinę koncepciją apie „lenkų tautinės mažumos“ buvimą ir nesibaigiančias jos problemas, turinčią teisę į tai, kad ją gintų kaimyninė Lenkija, o ši privalo ją apginti kaip dalį savo tautos nuo „užsispyrusių lietuvių“ kėslų.

Šiandien tą sovietinių institucijų koncepciją apie „lenkų tautinę mažumą ir jos problemas“ dabartinės kartos sąmonėje įtvirtina daugiausia du centrai – organizuota asmenų grupė, veikianti su partijos „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ iškaba, ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojai, studentai ir absolventai, demonstruojantys savo pilietinį aktyvumą dėl minėto dalyko įvairios rūšies institucijose ir žiniasklaidos priemonėse. Deja, mėšlungiškai įsikibę ir nekintamai laikydamiesi sovietinės koncepcijos apie „lenkų tautinę mažumą“, diskusijos dalyviai iš tų dviejų organizuotų grupių paprastai apsiriboja asmeniniais ginčais, nes dar neseniai didelė jų dalis sudarė vientisą, glaudų monolitą ir daug metų buvo, anot Č. Okinčico, "[...] neapsakomai laimingi, nes Rinkimų akcija, jo nuomone, yra paprastai integruojanti ir piliečių partija".

Kadangi ši propagandinė pasibaigusios epochos koncepcija ir toliau itin primygtinai brukama tuo pačiu stiliumi, natūraliai kyla abejonių dėl koncepcijos teisingumo ir jos skelbėjų nuoširdumo. Ir pirmiausia dėl diskusijos pagrindų pagrindo – ar Lietuvos lenkai iš tiesų yra tautinė mažuma ir kokios tautos jie yra mažuma?

Abejones sustiprina tai, kad šioje diskusijoje jau minėto Vilniaus universiteto instituto dėstytojai ir auklėtiniai visiškai neatsižvelgia į savo pirmtakų iš Alma Mater Vilnensis teiginius bei nuomones, ir užuot jas paneigę bei pateikę savo argumentus, prasčiokiškai, visai kaip Rinkimų akcijos veikėjai, tiesiog nutyli.

Tačiau mokslo ir tiesos labui reikėtų, mūsų nuomone, ne tik neapeiti ankstesnių publikacijų ir žymių mokslininkų, kūrėjų bei kitų veikėjų nuomonių, o netgi atvirkščiai – jų teiginiai turi tapti diskusijos pagrindu, jie turi būti gija, jungiančia istoriją ir dabartį.

Tokioje diskusijoje, mūsų nuomone, pirmiausia turėtume susimąstyti, iš kur Lietuvoje atsirado grupė žmonių, kurie Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo pradėti atkakliai vadinti „lenkų tautine mažuma“, vienareikšmiškai be įrodymų peršant mintį, kad ji yra lenkiškos kilmės, t. y. kilusi iš Lenkijos, ir yra dalis tautos, gyvenančios kaimyninėje šalyje. Ir dėl to Lenkija neva įgyja teisę kištis į Lietuvos ir kitų šalių, kurios yra istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, vidaus reikalus „ginant teises“ ir turint tikslą „paremti“ lenkakalbius tų valstybių gyventojus kaip „savo tautiečius“, paliktus „savo kresose“.

Mykolas Balinskis, gimęs ir palaidotas Lietuvoje, Vilniaus universiteto auklėtinis, istorikas, rašytojas, publicistas, švietimo veikėjas, Vilniaus bajorų instituto kuratorius ir Vilniaus archeologijos komisijos vicepirmininkas, knygoje, išleistoje praėjus beveik trims šimtams metų po Liublino unijos, dar neapžymėjo, kad Vilniuje būtų lenkų, nors rašė lenkiškai, matyt, save priskirdamas lenkakalbiams lietuviams, nors toks apibūdinimas tuomet apskritai turbūt nebuvo žinomas.

"[…] Vilniaus miesto gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Kitų genčių žmonių taip mažai, kad šiuo požiūriu jokio skyriaus sudaryti negali". (Opisanie statystyczne miasta Wilna przez Michała Balińskiego. Wilno, Józef Zawadzki, 1835. Str. 61)., 1835. Psl. 61).

Maža to – 1846 m. visoje Vilniaus apskrityje nematyti gyventojų lenkų, tiktai pažyma, kad pastebėtas lenkinimo procesas, vykstantis pietų kryptimi nuo Vilijos.
"[...] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų". (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Lenkinimo procesas bėgant laikui tikriausiai stiprėjo, ypač po 1863–1864 m. sukilimo, vis dėlto reikšmingesnis ar masinis gyventojų persikėlimas iš kaimyninės Lenkijos į Lietuvą jokiuose šaltiniuose nepažymėtas. Kai kurios pareigūnų, kultūros veikėjų ir kolonistų grupės mūsų šalyje radosi tuo laikotarpiu, kai Lenkija buvo okupavusi dalį Lietuvos, 1920–1939 m. Tačiau visi jie skirtingais keliais – per Sibirą ir Anderso armiją, karo metu, pagal pokariu sudarytą evakuacijos sutartį paliko Lietuvą, patraukdami paskui save į Lenkiją, daugiausia į vadinamąją Atgautą žemę, apie 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių. Per minėtą amžiaus ketvirtį niekur nepavyko aptikti tų, kurie į Lietuvą atėjo su L. Želigovskiu arba paskui jį, įpėdinių.

Praėjus šimtui metų nuo to laiko, kai savo nuomonę paskelbė M. Balinskis, ją, remdamasis savo paties stebėjimais, pakartojo Mykolas Riomeris, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektorius, duodamas interviu „Iskier“ redakcijai 1933 m. O 1993 m. ši M. Riomerio nuomonė apie Lietuvos lenkų kilmę buvo paskelbta Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) „Istorijos sąsiuviniuose“.
"[...]Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį gyvenančia Lietuvoje“.
Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus.
Tai kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra". (Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)

Be to, Mykolas Riomeris ir rašytojai Juozapas Mackevičius bei Barbara Toporska pažymi, kad Lietuvos gyventojų lenkinimo procesas paprastai vyko ne tiesiogiai, pirmiau buvo pereinamasis rusinimo etapas. 
"[…]Daugelis lietuvių mokslininkų, tarp jų ir profesorius Mykolas Riomeris, kalbėdami su manimi pažymėjo, kad šis procesas jau seniai pastebėtas. Neva gyventojai lietuviai niekada nebuvo tiesiogiai lenkinami. Iš pradžių buvo surusinti, o paskui – sulenkinti. Jeigu taip būtų buvę, galiausiai reikėtų laikyti, kad lenkiškai kalbantys valstiečiai, tarkime, Trakų apskrityje, jau yra ne sulenkėję lietuviai, o sulenkėję baltarusiai.
Tačiau baltarusiškumo patrauklumui būdinga tai, kad lenkinimo procesas palietė veikiau tuos kaimus, kurie buvo tuometinėje administracinės linijos b. pusėje, negu toje, kur lenkinimas buvo tarsi valstybės programa.
Paskutiniu metu ilgą laiką buvau prie senosios sienos Trakų apylinkėse. Ir štai įdomus reiškinys. Toje vietoje, „lietuviškoje“ pusėje, aplinkiniai kaimai kalbėjo lenkiškai, o „lenkiškoje“ pusėje kaip peiliu nupjauta: tiktai baltarusiškai". (Józef Mackewicz. Wyjaśnić sprawę „tutejszych” „Gazeta Codzienna“, Nr. 22, 1940 m. sausio 28 d.)

Ne vienas dabartinių leidinių lietuvių kalba autorių pažymi, kad gyventojų lenkinimo procesas okupuotoje teritorijoje tarpukario laikotarpiu sustiprėjo, tačiau tai tik iš dalies atitinka tiesą. Valstybinė lenkinimo programa ir administracijos veikla, vykdyta šia kryptimi vaivados Bocianskio pavyzdžiu, kalbos ir kultūros srityje nedavė laukiamų rezultatų dėl kelių priežasčių. 
Tarpukario laikotarpiu "[…] iki Antrojo pasaulinio karo baltarusių kalba buvo valstiečių kalba, jau nuo dešimto kilometro už miesto (Vilniaus)". (Barbara Toporska. Polityka polska wobec Białorusinów. Wiadomości 1962 nr 34 (856), Londyn).

Vis dėlto vyko aiškus politinis lenkinimas, to įrodymas yra masinė Lietuvos lenkų (lenkakalbių lietuvių) emigracija į Lenkiją (žr. Vitalija Stravinskienė „Tarp gimtinės ir tėvynės: Lietuvos SSR gyventojų repatriacija į Lenkija (1944–1947, 1955–1959 m.). Vilnius, Lietuvos istorijos institutas. 2011) pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR teritorijos ir lietuvių iš Lenkijos teritorijos į LTSR. Kitas dalykas, kokia dalimi masiniam išvykimui į Lenkiją 1944–1959 m. įtakos turėjo tarpukariu vykdytas politinis lenkinimas ir kokia dalimi – grėsmė, kurią kėlė sovietinis režimas, – tokių tyrimų, regis, niekas neatliko, o šiandien tai daryti jau per vėlu. Tačiau iki šiol, nors praėjo daug dešimtmečių nuo vadinamosios evakuacijos (kai kada klaidingai vadinamos repatriacija), Lietuvos lenkų aplinkoje aiškiai matomi jos padariniai, kurie lėmė, kad dabar „sielas valdo“ individai, atėję iš liumpenproletariato, visuomenės užribio ir sovietinių represinių struktūrų, atvykėliai iš Baltarusijos ir Rusijos, kuriems „lenkiškumas“ tapo pelningu gyvenimo verslu, vykdomu formuojant dar vieną Lietuvos lenkų kartą pagal savo paveikslą ir panašumą.

Šia proga reikėtų pažymėti, kad ir dabar pagrindinis Lietuvos lenkų izoliavimo bei atskyrimo savo šalyje būdas yra politinis lenkinimas, turintis tylios okupacijos bruožų, ir aiški jos apraiška yra partijos veikla numanomo lenkiško tautiškumo principu bei brukama vadinamoji Lenko korta, paliudijanti tariamą priklausymą lenkų tautai. Šis reiškinys, mūsų nuomone, grėsmingesnis ir kenksmingesnis Lietuvos visuomenei, siekiančiai sukurti teisinę piliečių valstybę, negu kalbinis lenkinimas, kuris tinkamai nustačius santykį ir vietą valstybinės kalbos atžvilgiu, organizavus lietuvių kalbos mokymą reikiamu lygmeniu, gali būti netgi naudingas. Jeigu lenkų kalbą gerai mokės didesnė Lietuvos piliečių grupė, tai gali praversti plėtojant įvarius kontaktus su kaimynine Lenkija, analizuojant istorinius įvykius ir dokumentus ir tt. Kalbama tiktai apie ją vartojančių žmonių pilietiško požiūrio ugdymą. Tuo labiau, kad menkas V. Tomaševskio kultūros lygis ir agresyvus elgesys bei jo aplinka ne tik neskatina lenkų kalbos populiarinimo Lietuvoje už Rinkimų akcijos valdomos teritorijos, o veikiau atvirkščiai. Kitas dalykas, kad daugelis veikėjų ir politikų ne tik nekreipia dėmesio į politinį lenkinimą, bet dėl įžvalgos stokos ir seklaus mąstymo netgi skatina jį, tiesiogiai ir netiesiogiai teigdami, priešingai M. Riomeriui, kad Lietuvos lenkai – tai neva „lenkų tautos atplaiša, gyvenanti Lietuvoje“ ir... Lenkijos penktoji kolona.

Tačiau grįžkite prie lenkinimo proceso, vykdyto dviem pakopomis, su rusinimo etapu, kurį pažymėjo J. Mackevičius ir M. Riomeris. Asmeniniai stebėjimai rodo, kad net praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje praktiškai niekas nekalbėjo kita kalba, tiktai vadinamąja „paprasta“ (panašia į baltarusių), kasdien bendraujant buityje ji buvo vartojama nuo Vilniaus ribos iki dabartinės Baltarusijos – Lavoriškėse, Rudaminoje ir Turgeliuose, Jašiūnuose ir Šalčininkuose. Pagaliau tokią pačią situaciją buvo galima stebėti ir kitoje Neries pusėje – Buivydiškėse, Čekoniškėse ir Sudervėje. Tiktai atskirose vietovėse, pavyzdžiui, Nemenčinėje, Buivydžiuose ir Eišiškėse jau buvo kalbama lenkų kalbos vilnietišku dialektu.

Perėjimas iš rusinimo etapo prie visuotinio politinio ir kalbinio lenkinimo prasidėjo likus vos keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tiesą sakant, ir tiesiogiai dalyvaujant tuometiniams mūsų šalies lyderiams bei kitiems politikams. Po tam tikro Lietuvos lenkų aplinkos nusiraminimo XX amžiaus pabaigoje naują Lietuvos lenkų izoliavimo ir politinio lenkinimo procesų bangą sužadino A. Stelmachowskio vizitas 2000 m. gegužės mėn. pas V. Adamkų ir A. Kubilių, per kurį šis pagarsėjęs Varšuvos veikėjas gavo neformalų sutikimą padidinti nekontroliuojamą Varšuvos „Wspólnotos“ ir Lenkijos įtaką Lietuvos lenkų aplinkai, nustatant lyderius tai aplinkai, organizuojant  globą moksleivijai,  mokymų bei perkvalifikavimo ir pan. organizavimo srityje. Po šio vizito prasidėjo iki šiol trunkantis atviras V. Tomaševskio, posovietinės jo aplinkos ir sąjungos su promaskvietiškais rusais rėmimas. Valdžiai sutikus į šį procesą nepaprastai aktyviai įsitraukė net trys Nepriklausomybės Akto signatarai.

Kadangi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nekintamai iki šiol laikosi koncepcijos, kad šalies mokyklose su lenkų dėstomąja kalba mokymo procesas turi būti susietas su Lenkijos istorija ir kultūra, tad praktiškai nelieka jokios galimybės ugdyti pilietišką kitų Lietuvos lenkų kartų poziciją. Maža to – kai kuriuose straipsniuose ši jaunosios Lietuvos lenkų kartos dezintegravimo ir izoliavimo sistema vadinama geriausia pasaulyje "[…] Lenkų švietimo padėtį Lietuvoje pagrįstai galima vadinti geriausia pasaulyje". (J. Ambros, Rytų Europos studijų centro užsakymu).

Tai, kas paminėta pirmiau, mūsų nuomone, suteikia pagrindą bent jau abejonėms, ar Lietuvos lenkai iš tikrųjų yra „lenkų tautinė mažuma“, ar sudaro tiktai kalbinę lenkakalbių lietuvių grupę, kurie dar kartą savo istorijoje patiria politinį lenkinimą, o kalbinis lenkinimas yra tik vienas iš pagalbinių instrumentų. Skirtingai nuo panašių procesų praeityje, dabartinis etapas yra itin rafinuoto pobūdžio, tą rodo visur esančios anuometinės sovietinės tarnybos ir posovietinė kolūkinė–partinė nomenklatūra, taip pat naudojamos šiuolaikiškos žiniasklaidos priemonės, leidžiančios organizuotai grupei už mokesčių mokėtojų pinigus turėti informacijos monopolį ir pažeidžiant Konstituciją savo valdomoje teritorijoje imtis kažko panašaus į informacinį terorą. Toks „lenkų tautinės mažumos kūrimas“, jos politizavimas bei izoliavimas ir vengimas giliau analizuoti situaciją, taip pat tiesos ir istorinių faktų iškraipymas nebus niekam naudingas – nei dabar, nei ateityje, nei valstybei, o tuo labiau Lietuvos lenkams.

Šias abejones sustiprina dabartinė organizacijos ir jos lyderių veikla, sutelkiama išimtinai į politines akcijas, nesiimant spręsti esamų problemų, pavyzdžiui, žemės grąžinimo, nesirūpinant iš praeities kartų paveldėta kultūra, regiono plėtra ir jame gyvenančių žmonių ateitimi, o paisant tiktai materialinių interesų ir politinio statuso, užtikrinamo savo giminei ir partija pasivadinusiai organizuotai grupei bei šios grupės visuomeninėms organizacijoms ir sovietinės–kolūkinės nomenklatūros ratui, kur matome itin susikoncentravus tuos, kurie su mūsų protais ir sielomis darė tai, ką „hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais“.

Net paviršutinis tyrimas puikiai atskleidžia, kad didinti izoliaciją ir kurti atmosferą, turinčią okupacijos požymių, nebūtų įmanoma be nuolatinės šalį valdančių politikų paramos, o skirtumas tik toks, kad konservatoriai tai daro tyliai, vengdami oficialių priemonių, o pokomunistiniai socialdemokratai – atvirai. To įrodymas – gaunamos pareigos, pinigų srautai Rinkimų akcijos paramai ir reklamai, dalyvavimas valdančiose koalicijose ir tylus taikstymasis su rinkimų teisės ir pagrindinių žmogaus bei piliečių teisių pažeidimais, dėl to, sutariant su Akcijos lyderiais, galima pasinaudoti Lietuvos lenkais nukreipiant dėmesį nuo didėjančių valstybės problemų į įvairias politines akcijas ir tvarkant privačius reikalus Vilnijos krašte.

Ilgus metus trunkantis izoliacijos didinimas ir „grėsmės iš lietuvių pusės“ atmosferos, kurią imituoja organizuota grupė, kurstymas tapo nepaprastai veiksmingais instrumentais, leidžiančiais manipuliuoti pagrindine Lietuvos lenkų mase Vilniuje ir Vilnijos krašte, ir tai vyksta dėl nekritiško požiūrio į demagoginius šūkius bei raginimus, čia prisideda ir posovietinės liekanos, nepakankamas vyresniosios kartos išsilavinimas bei menkas politinis įdirbis ir esamas jaunos kartos švietimo lygis.

Keli akivaizdūs pavyzdžiai.

V. Tomaševskis, tapės europarlamentaru, savo pirmuoju ir pagrindiniu patarėju paskyrė profesionalų KGB majorą, rusą Balakiną, gaunantį pensiją iš Maskvos, nors Lietuvos Konstitucinis Teismas nustatė, kad KGB yra nusikalstama organizacija. Ir nuvedė „mases“ su skundais dėl tariamo šalies valdžios spaudimo prie... Jungtinių Valstijų ambasados. Pagaliau daro tai iki šiol. Vėliau tas Balakinas keturis  metus Tomaševskio bloko vardu atstovavo  Lietuvos lenkams (!?) Vilniaus Taryboje.

Kitas Akcijos lyderis, kuris kartu yra ir Lenkų sąjungos prezidentas, M. Mackevičius, ilgametis komunistinių dienraščių „Czerwony Sztandar“ ir „Советская Литва“ redaktorius, Maskvos politinės akademijos prie TSKP CK auklėtinis (kiti tvirtina, kad Maskvos KGB mokyklos; jis tai kruopščiai slepia nuo visuomenės ir klastoja savo gyvenimo aprašymą, nors yra Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas) tradiciškai rinkimų į Seimą metais rengia eitynes centrinėmis sostinės gatvėmis su politiniais šūkiais ir kaimyninės Lenkijos vėliavomis – neva melstis į Aušros Vartus. Jam draugiją palaiko liustracijos išvengę kaimyninės šalies ambasadoriai: anksčiau – Maskvos sovietinės diplomatijos instituto auklėtinis J. Skolimowskis, o šių metų gegužę pasikeitus ambasadoriui – diplomatas iš LLR laikų J. Czubińskis.

Kad organizuota grupė tiktai imituoja partinę veiklą ir „atstovavimą tautinei mažumai“ aiškiai rodo tai, kad koalicijos susitarimą su pokomunistiniais socialdemokratais „partijos ir Lietuvos lenkų“ vardu atvyko pasirašyti tiktai šeimos atstovai – V. Tomaševskis, jo pusbrolis ir svainis.

Tai, kad ir Lietuvos visuomenei trūksta gilesnės įžvalgos suvokiant pirmiau paminėtus dalykus – ar Lietuvos lenkas, ar kaimyninės Lenkijos gyventojas – vis viena, liudija gausūs straipsniai ir sakomos kalbos. Nereikia atmesti ir to, kad tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje – dviejose šalyse, kuriose santvarkos keitėsi panašiu būdu ir kuriose neįvykdyta liustracija bei desovietizacija, daug dezorganizuojančios informacijos gali būti paskelbta nurodžius atitinkamoms tarnyboms ir institucijoms, kurios suinteresuotos valstybingumo silpninimu išlaikant visuomenės susiskirstymą ir įtampas. Bemaž visų tų straipsnių bei kalbų jungiamoji gija ir bendras vardiklis yra tai, kad laikomasi pirmiau paminėtos sovietinės koncepcijos bei teiginio apie Lietuvos lenkų „lenkišką kilmę“ (iš Lenkijos) ir iš čia kylančią moralinę Lenkijos teisę kištis į Lietuvos vidaus reikalus bei Lietuvos lenkų aplinką. Tokie straipsniai, mūsų nuomone, yra ir įrodymas, kad jų autoriai turi kompleksų dėl Lenkijos ir stokoja savojo orumo jausmo.

Vien paskutiniai V. Bruverio, R. Valatkos, M. Antonovičiaus, J. Ambros ir net V. Sinicos bei daug kitų ankstesnių autorių straipsniai įrodo, kad jie nesugeba atsikratyti nuvalkiotų sovietinių schemų. Net V. Landsbergis savo leidiniuose, skirtingai nuo M. Riomerio, tvirtina, kad Lietuvos lenkų kilmė yra lenkiška, ir tai visai neskatina ieškoti tiesos, trukdo tinkamai įvertinti situaciją.

Tokia žurnalistų, įvairių veikėjų ir politikų pozicija neskatina specialistų ir mokslininkų pagal savo pareigas imtis vadinamųjų tautinių mažumų temos – Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip ugnies vengia inicijuoti ir organizuoti lietuvių kalbos mokymą Lietuvos lenkų gyvenamose teritorijoje, Etnografijos centras nesiima tyrimų minėtose vietovėse, palikdamas tai įsibrovėliams iš Lenkijos, Lietuvos istorijos institutas nesivargina keisti vadovėlių, skirtų mokykloms su lenkų dėstomąja kalba, turinį, kad jis atitiktų šalies istoriografiją. Maža to – į savo leidinius deda melagingą informaciją, skatinančią išlaikyti susiskirstymą bei konfliktus ateityje.

Mėginimas paraginti mokslininkus istorikus, dirbančius aukštosiose mokyklose, tarp jų ir Vilniaus universitete, imtis šios opios temos paprastai baigiasi kontrpasiūlymu laukti eilės pasisakyti savotiškame „lenkų diskusijų klube“ Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur per pirmą susitikimą reiškėsi žinomas KGB rezervininkas A. Valionis, per antrą – buvęs sovietinių represinių tarnybų veiklos koordinatorius bei dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius Z. Balcevič su Č. Okinčicu,  per trečią – asmenys, kurių seneliai, atrodo, buvo pagarsėję Ivanas ir Jekaterina Radčenkos, atvykę į Lietuvą iš Pskovo per pirmąją sovietinę okupaciją, kurių asmenybes, nuostatas ir veiksmus savo romanuose aprašė Juozapas Mackevičius...

Tad sunku būtų tikėtis, kad artimiausiu metu šioje srityje galėtų įvykti esminių pokyčių, tuo labiau esant daugybei paviršutiniškų straipsnių. Vis dėlto mūsų stebėjimai rodo, kad nesame vieniši šitaip vertindami situaciją, ir tiems, kurie mąsto patys, pirmiau paminėta sovietinė schema yra ankšta ir nelabai patikima. Tad turime teisę tikėtis, kad ir tiems, kurie pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, anksčiau ar vėliau baigsis abejingo neveikimo ir tylėjimo laikotarpis ir jie pajus norą pradėti spręsti visuomenei rūpimus klausimus.

Šaltinis: www.pogon.lt


Susiję straipsniai

Ryšard Maceikianec 1114955169125567875

Rašyti komentarą

  1. "Kitas dalykas, kad daugelis veikėjų ir politikų ne tik nekreipia dėmesio į politinį lenkinimą, bet dėl įžvalgos stokos ir seklaus mąstymo netgi skatina jį, tiesiogiai ir netiesiogiai teigdami, priešingai M. Riomeriui, kad Lietuvos lenkai – tai neva „lenkų tautos atplaiša, gyvenanti Lietuvoje“ ir... Lenkijos penktoji kolona." - bet faktas, kad šitie "liankaj" IŠ TIKRŲJŲ veikia ir yra naudojami kaip Lenkijos (o ir Rusijos) penktoji kolona.
    Dėl tiesos paieškų - visokios valatkos, bruveriai, landsbergiai ir pan. yra beviltiškas reikalas, bet štai su V. Sinica R. Maceikianecas, manau, tikrai susikalbėtų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item