Charles Woolfson: Naujasis Lietuvos Darbo kodeksas siekia visą riziką perkelti darbuotojams

Charlesas Woolfsonas Lietuvoje, kur per krizę iš darbo „savo noru“ be jokių kompensacijų išėjo ...

Charlesas Woolfsonas
Lietuvoje, kur per krizę iš darbo „savo noru“ be jokių kompensacijų išėjo šimtai tūkstančių darbuotojų ir kur darbdavių gąsdinimai darbuotojams yra labiau norma nei išimtis, socialdemokratų vadovaujama centro kairioji koalicija ketina priimti naują Darbo kodeksą.

Naujasis teisės aktas palengvins darbuotojų atleidimą, sutrumpins įspėjimo terminus, sutrumpins kasmetines atostogas, numatys didesnius leistinus viršvalandžius. Kas pasiūlyta mainais? Didesnis darbo užmokestis kada nors ateityje ir daugiau darbo vietų – irgi ateityje, nors šiuo metu darbdaviai skundžiasi negalintys rasti tinkamų darbuotojų. Kaip teigia Švedijos Linköpingo universiteto profesorius emeritas Charlesas Woolfsonas, tokio Darbo kodekso tikslas labai paprastas – nuspręsti, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą.

Ch. Woolfsonas kartu su JAV Rytų Karolinos universiteto sociologijos profesoriumi Arūnu Juška išanalizavo Lietuvoje vykusią diskusiją apie darbo santykius ir padarė išvadą, kad Lietuva tapo puikia iliustracija, liudijanti, jog po pasaulį ištikusios ekonominės krizės kapitalas susidūrė su nauja problema – augimo lėtėjimu ir konkurencingumo mažėjimu. Tai reikalauja naujo darbo ir kapitalo santykio: norima padidinti ekonominį augimą, pasiekti didesnio pelno, tačiau griežtai kontroliuoti išlaidas darbuotojams ir visą riziką perkelti darbo jėgai. „Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje.“, – interviu DELFI sakė Ch. Woolfsonas.

Pagrindiniai argumentai

Dar nepublikuotame moksliniame tekste „Moralinis pokrizinio neoliberalizmo diskursas: Lietuvos Darbo kodekso reforma“, kuriuo autoriai pasidalijo su DELFI, A. Juška ir Ch. Woolfsonas apžvelgė, kaip reformos šalininkai ir priešininkai argumentuoja savo poziciją. Reformos šalininkai savo nuomonę labiausiai parėmė darbo santykių liberalizavimo poreikiu, būtinybe didinti ekonomikos konkurencingumą, modernizuotis. Buvo bandoma Danijos pavyzdžiu pasitelkti „lankstaus saugumo“ (flexicurity) terminą, nors pastarasis visiškai netiko Lietuvos kontekstui.

Premjeras Algirdas Butkevičius, be kita ko, nuolat pabrėždavo, kad šiuo metu egzistuojantis Darbo kodeksas visiškai neapsaugo darbuotojų, nes jie dažniausiai iš darbo vis tiek būna priversti išeiti „savo noru“.

Kitaip tariant, buvo siūloma įstatymus pritraukti prie nemalonios realybės. Reformai besipriešinančios profesinės sąjungos pabrėžė, kad po reformos darbuotojai liks beteisiai ir pasmerkti baudžiavai. Profesinės sąjungos taip pat kalbėjo apie tai, kad su nauju Darbo kodeksu į visuomenę žiūrima tik per rinkos ekonomikos prizmę ir manoma, jog darbdavių interesai tarnauja visai visuomenei, o darbuotojų interesai yra marginalūs.

„Visame postindustriniame pasaulyje regimos tendencijos apriboti dirbančių žmonių teises ir tai daroma mažinant jų teisinę apsaugą. Tai dalykai, dėl kurių buvo kovota daugybę metų ar net dešimtmečių, remiantis demokratinėmis procedūromis. Dabar mes žengiame į naują fazę, kurioje atakos prieš nustatytus elgesio standartus ir dirbančiųjų žmonių teises įgijo beprecedentį mastą. Tai vyksta visame pasaulyje – nuo Vilniaus iki Paryžiaus ar Seulo. Pietų Korėjoje taip pat matome siaurinamas darbuotojų teises“, – teigia Ch. Woolfsonas.

– Vadinasi, panašios darbuotojų teises siaurinančios diskusijos vyksta globaliu mastu ir Lietuva nėra išimtis?

– Taip. Mes su A. Juška norėjome identifikuoti pagrindinius diskursus, kuriais valdantysis elitas ir verslas siekia susiaurinti darbuotojų teises. Mūsų tikslas buvo parodyti pagrindinius terminus, kuriuos vartoja reformos šalininkai ir priešininkai. Jeigu pažiūrėtumėte plačiau, pamatytume, kad verslo klasė visame pasaulyje naudoja panašius argumentus. Visada kalbama apie lankstumą, modernizaciją, investicijų pritraukimą, visada visą atsakomybę dėl savo likimo turi prisiimti darbuotojai, o verslas siekia sumažinti nebūtinas išlaidas – tai yra išeitines kompensacijas netekus darbo arba vaikus turinčių tėvų apsaugą. Lietuvos pastangos reformuoti Darbo kodeksą tik iliustruoja šias tendencijas.

– Gal galite nurodyti pagrindinę priežastį, kodėl verslas, kaip jūs sakote, siekia susiaurinti darbuotojų teises ir sumažinti jų apsaugą?

– Aš manau, kad tai dalis globalaus proceso, prasidėjusio po 2008 m. ekonominės krizės, kurią Lietuva pajuto ypač aštriai. BVP per dvejus metus smuko 17 proc., tai buvo vienas didžiausių nuosmukių visame pasaulyje. Vėliau sekė atsigavimas, tačiau visuomet kilo klausimas, kiek jis tvarus.

Regis, kad atsakymas paprastas: atsigavimas ne toks ir tvarus. BVP augimas pastaraisiais metais sulėtėjo, nors yra geresnis nei vidutinis augimas Europos Sąjungoje ar euro zonoje. Tačiau jis lėtėja. Be to, kyla bėdų dėl užsienio investicijų. Taigi yra tik viena galima pasekmė: arba mažės pelnas, arba išlaidos darbo jėgai. Būtent apie tai ir yra šitas Darbo kodeksas – tai apie pyrago dalies sumažinimą darbuotojams ir padidinimą kapitalui. O skuba susijusi su krintančiu produktyvumu ir užsienio investicijų stoka.

– Kaip vertinate tai, kad už naująjį Darbo kodeksą Lietuvoje labiausiai agituoja socialdemokratai, kurie yra centro kairės vyriausybės ašis?

– Paradoksas, bet nepopuliarias reformas geriausia priimti per socialistines, socialdemokratines politines jėgas ar kairiąsias vyriausybes. Matėme, kas nutiko Graikijoje su „Syriza“, kuri buvo perlaužta vadinamosios Troikos ir buvo priversta imtis drakoniškų darbo jėgos teisių apribojimų. Tas pats Prancūzijoje, kur socialistinė vyriausybė ir socialistas prezidentas Francois Hollande`as ėmėsi panašios užduoties. Prancūzijos atveju jie net sustabdė debatus parlamente ir siekia juos įgyvendinti be parlamento pritarimo, remdamiesi 49.3 Konstitucijos straipsniu.

Taigi, kaip matote, paradoksalu, bet dažnai tokių pokyčių imasi socialistinės vyriausybės, kurios dažnai labai minimaliai atsižvelgia į demokratines taisykles. Mano požiūriu, tai vienas labiausiai susirūpinimą keliantis aspektas. Dėl šios priežasties prancūzai dalyvauja pilietiniame maište dėl Darbo kodekso reformų visoje Prancūzijoje. Šiuo metu Prancūzijoje vyksta masinis pasipriešinimas, panašūs procesai vyksta Pietų Korėjoje, nors apie tai mažai kalbama Vakarų žiniasklaidoje. O Lietuvoje jūs žinote visą istoriją: A. Butkevičiaus vyriausybė stūmė šias reformas net prieštaraujant prezidentei.

– Kiekvienos pusės pozicija buvo paremta argumentais, kurie turi ir moralinį užtaisą – esą tai teisinga, o tai – neteisinga. Kodėl? Juk paprasčiau pateikti racionalius ekonominius skaičiavimus.

– Kalbant paprastai, viskas sukasi apie tai, kas susimoka sistemai atsigaunant po ekonominės krizės. Kas – kapitalas ar darbuotojai? Tačiau, kad viskas neatrodytų taip paprasta, viską reikia apvilkti gerais argumentais. Geriausias būdas pateisinti reformas yra pasitelkti moralinius argumentus, kurie teigia, kad reformos yra būtinos, teisingos ir tinkamos esamai situacijai. Tai paprasčiausia konkurencija tarp ideologijų, kuria siekiama padidinti moralinę verslo klasės viršenybę ir sumažinti moralinę eilinių dirbančių žmonių vertę, jei jie nepasirašo po nauja lankstaus saugumo ir reformų darbotvarke.

Tiesiog nesiplečiant noriu pasakyti, kad šios reformos yra pateisinamos moraliniais argumentais, o taip darant žmogaus vertingumas yra apibrėžiama visiškai naujai. Taigi tie, kas nepritaria reformai, yra apšaukiami sovietinės sistemos liekanomis arba tokiais, kurie negali prisitaikyti prie modernių laikų, stokoja lankstumo ar tiesiog yra darbo rinkos paraštėse. Kitaip tariant, reformos priešininkai vaizduojami gerovės vartotojais, o ne kūrėjais. Mano požiūriu, tai labai nerimą keliantis ir visuomenę priešinantis procesas, kuris sumenkina paprastų žmonių ir paprastų darbuotojų vertę.

– Jūsų nuomone, ar gali būti taip, kad naujasis Darbo kodeksas paskatins nelygybės didėjimą visuomenėje, ar tai – pernelyg toli siekianti ir per drąsi išvada?

– Tai vienas argumentų, kurį pasitelkė profesinės sąjungos: kad šios reformos teikia didesnę reikšmę rinkai ir verslo interesams nei visuomenei. Manau, šis argumentas yra iš dalies teisingas, rimtas ir svarbus. Kaip visa tai veikia, priklauso nuo interesų derinimo, nors labai dažnai viskas daroma darbuotojų sąskaita. Man atrodo, kad šis Darbo kodeksas yra sukurtas tam, kad maksimizuotų pelną ir perrašytų dalyvavimo darbo rinkoje taisykles taip, kad jos būtų naudingos darbdaviams. Tai neišvengiamai padidins socialinę nelygybę, sumažins darbuotojų saugumą. Tai tikriausiai padidins ir tolesnę darbo jėgos emigraciją.

– Vienas pagrindinių premjero A. Butkevičiaus argumentų už Darbo kodeksą buvo tas, kad po reformos bus daugiau darbo vietų, tuo tarpu darbdaviai jau dabar skundžiasi, kaip jiems sunku rasti kvalifikuotos darbo jėgos. Kaip įvertintumėte tokį argumentą?

– Visiškai teisingai. Kur tik panašios reformos buvo įgyvendinamos, visur buvo pabrėžiama, kad bus sukuriama daugiau darbo vietų. Tačiau aš nematau tam pagrindimo. Visi pateikiami skaičiai yra mitas, jie ištraukti iš oro. 85 tūkst. naujų darbo vietų? Nemačiau jokių duomenų, kurie pagrįstų šiuos skaičius.

– Tačiau, kaip suprantu, visoje šioje diskusijoje dėl Darbo kodekso jūs įžvelgiate tam tikras darbo jėgos solidarizavimosi užuomazgas? Man atrodo, kad šis Darbo kodeksas yra sukurtas tam, kad maksimizuotų pelną ir perrašytų dalyvavimo darbo rinkoje taisykles taip, kad jos būtų naudingos darbdaviams. Tai neišvengiamai padidins socialinę nelygybę, sumažins darbuotojų saugumą. Tai tikriausiai padidins ir tolesnę darbo jėgos emigraciją.

– Taip, teisingai. Tai labai svarbus aspektas. Verslas ir darbdaviai gali bandyti apriboti darbuotojų apsaugą ir teises, tačiau visuomet būna atoveiksmis, net ir Lietuvoje. Visuomet neišvengiamai kyla pasipriešinimas ir jis yra pagrįstas tuo, kad žmonės kasdieniame gyvenime pastebi, jog jų darbe stokojama socialinio teisingumo, kad jų teisės susiaurėjo ir paprastai dėl to supyksta. Kaip tas pyktis išreiškiamas, priklauso nuo nacionalinio konteksto. Lietuvoje profesinės sąjungos nėra stiprios.

Bet žinote, galima išbarti darbdavius, juos paspausti, galiausiai, jie nebus patenkinti neturėdami gerų, produktyvių, pasišventusių darbuotojų. Ir daugeliu atvejų darbuotojai nuspręs išeiti, pasitraukti – gal jie negalės išeiti į kitą darbą Lietuvoje, bet visuomet galės išvykti svetur. Atmosfera darbo vietoje, darbo sąlygos, 8 valandų darbo diena yra esminis dalykas žmonėms, o užgaulus ar autoritariškas vadovavimo būdas šiais laikais negali būti toleruojamas. Labai sunku šį Darbo kodeksą matyti kitaip nei tiesioginę paramą darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje. Ir tai reali problema.

Susiję straipsniai

Ekonomika 1632241860478741681

Rašyti komentarą

  1. "Ir daugeliu atvejų darbuotojai nuspręs išeiti, pasitraukti – gal jie negalės išeiti į kitą darbą Lietuvoje, bet visuomet galės išvykti svetur." - tai darbdaviai nepyks - gi jie jau seniai kalba apie pigios darbo jėgos importavimą iš "trečiojo pasaulio". :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item