Vilniaus forumo rezoliucija „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“

Skelbiame Vilniaus forumo rezoliuciją „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“, pristatytą Lietuvo...

Skelbiame Vilniaus forumo rezoliuciją „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“, pristatytą Lietuvos mokslų akademijoje gegužės 7 dieną vykusioje konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“. Rezoliucijos prasmę ir politinį kontekstą geriau suprasti gali padėti Vytauto Sinicos rezoliucijų pristatymas.

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas. 

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė. „Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos bei valstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros surinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra ,,atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę. 

Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią „eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos. Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“ reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio bei kūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais. 


Susiję straipsniai

Vilniaus Forumas 3567304357705153183

Rašyti komentarą

  1. Ačiū, seniai laikas. Viena pastabėlė:
    "Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją"
    Ne sukurti, bet atkurti. Čia slypi nereikalingas pavojus, nes kuriant nuo pradžių, atsiras visokių entuziastų, kuriems bus laisvesnės rankos "pažangiau" interpretuoti...

    Šitas tarpukario Lietuvoje išrastas dviratis puikiai riedėjo, todėl pradžiai reiktų būtent jį atkurti!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-05-10 09:32

    Žara, o Jūs tikra, kad šiais laikais "dviratis" turi būti pagrindine "transporto" priemone?
    Ir dėl atkūrimo. Jūs tikra, kad "atkūrimo" atveju neatsiras vėl koks nors tik vieno kompozitariaus kūrinėlius mokantis pagroti specialistas, bet už tai vienintelis išmanantis.., kaip pardavinėti Lietuvą, sukuriant iliuziją, neva, tas Lietuvai laisvę teikia, kuris paklusniai vykdys svetimų pavestas užduotis ir taip blokuos realių problemų sprendimo paieškas, vietoj to atkakliai kurs priešus ir nuolatos ragins kovoti su jau mirusiomis dvasiomis, niekaip neįvardydamas tikrųjų problemų ir tikrųjų priešų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kadangi mūsų etatinė koloradinė komentuotoja varžosi rašyti atviru tekstu, leisiu sau išversti esmines jos pareiškimo vietas į autentišką koloradinę kalbą:
      1. "paklusniai vykdys svetimų pavestas užduotis" - če reiške amerikosū imperelistū. Rusū užduotys nesiskaitytū, nes juk aišku, kad jie savi, o ne svetimi.
      2. "vietoj to atkakliai kurs priešus" - če reiškia, šmeiš mums draugišką rasieją ir brolišką rusū tautą, kurie vienintelei gali mus išgelbėt nuo amerikosū imperelistū.
      3. "nuolatos ragins kovoti su jau mirusiomis dvasiomis"- če reiške su šviesiu tarybu valdžios laikotarpiu ir taribine-armija išvaduotoja. Če toks musu gudrus ejimas - pasakisim, kad ner prieš ka kovot, ba mirusi dvasia - bet mes koloradines juosteles ir raudonas veleveles saugom, neišmetem, ir deviatava maja švenčiam. ;)
      4. "niekaip neįvardydamas tikrųjų problemų ir tikrųjų priešų" - nu, tai če aišku, kad amerikosū imperelistaj. Greičeu jau ta draugiška rasieja mus iš jū išvadotū!


      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-10 13:59

    Pikc, akivaizdu, jog esi zombis nukreiptas aklai vykdyti vienos sukčių padermės užduotis prieš kitą padermę. Tik neturinčiam savų smegenų, gali būti nesuvokiama, kad niekam vergauti nedera.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai gerb. Pikc ir nevergauja niekam, to įrodymas yra, kad jis laisvai rašo tikrą tiesą. Gaila, kad to paties pasakyti apie Tamstą, gerb. Anonime, negaliu, nes tai bus neteisybė. :)

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2016-05-10 15:36

      Pons Augustinai, ar Jūs tikrai gerbiate anonimą? O jei gerbiate, tai Jūs jį pažįstate, ar Jūs visus gerbiate be išimties - užsitarnavo jie pagarbą ar ne?

      Jei tai savotiškas kreipinys, ar galima jį vartoti tokiais deriniais "gerb. mano žmonos prievartautojau", arba "gerb. mano tėvo žudike"?

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-05-10 16:03

    Augustinai, juk tai ką parašei parodo tik tai, kad judu abudu su Pikc esate tom pačiom neapykantos bacilom užkrėsti. Tiesą judu sakėte ar ne, iš to nėra kaip spręsti. Juk tamsta ten pat prisipažįstate neįgalumu kažką įvertinti, ir čia pat to patvirtinimui pareiškiate, jei spręstumėte, tas būtų neteisybė. Neteisybė, nes vidinis nustatymas jums neleidžia suvokti, kaip galima nukrypti nuo nuostatų, kurias jums nejučia jūsų vergvaldžiai įskiepijo. Ir viena, ir kita liudija - jūs veikiate ne savo galva. Reiškia, esate priklausomi ir vykdote svetimų valią.., deja, iliuzija jums atrodo realesnė už tikrovę, nes primesti kriterijai kaip tik ir neleidžia jums imti domėn realių faktų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Geras! Užskaitau teksto suvokimo laipsnį!:D

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-05-10 21:46

    Na taip, klaidina čia tas dviratis. Dviratį braukiame,rašome elektromobilį. Dabar geriau?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-05-10 22:54

      Prisibraukysite čia. Juk tuoj atsiras, kas užsimanys erdvėlaivio... Ar ne geriau iš vis į abstrakcijų lygį nesileisti. Ten nėra vienareikšmiškumo, todėl ginčytis ir įrodinėti kažką ten beprasmiška. Darykime tai, kas dabartinėmis aplinkybėmis akivaizdžiai yra būtina.

      Panaikinti

emo-but-icon

item