Edita Janulevičiūtė. Augimo logika prieš stokos logiką

bernardinai.lt Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, tave va...


Mano tauta! Vaikai ją niokoja,

moterys ją valdo! O mano tauta,

tave vadai suvedžioja, nes sunaikina

takus, kuriais žengti turėtum (Iz 3, 12).

Rinkimų kova jau vyksta, ir politikai išsijuosę triūsia, stengdamiesi patraukti mūsų dėmesį. Kas pasibaisėjimais tautos nykimu, Astravo elektrine ar stulbinamomis žiedinių kopūstų kainomis, kas pažadais pečiais užtvenkti pabėgėlių srautus, eilinį kartą padidinti minimalų atlyginimą ar paversti Lietuvą naująja Airija. Gal ir nelabai jais betikėdami, žmonės visgi bando iš tų pažadų lyg tarp eilučių išskaityti svarbiausią žinią: kas iš jų atrodo patikimiau, kas turi nors bent kiek solidesnę programą, kas bent vieną kitą reikalą galbūt visgi sutvarkys, kad nebūtų taip prastai, kaip yra dabar... Pala, o ar tikrai yra prastai? Ar tikrai vis dar esame skurdi, atsilikusi šalis, kuriai nėra kito pasirinkimo, kaip tik vytis turtingąsias šalis? Grynai statistiškai anaiptol nesame pati skurdžiausia šalis pasaulyje. Ir vis dėlto kažkas negerai, jeigu net A. Butkevičius prabilo apie tautos psichologinę būklę. Atsiliepdami į premjero nerimą dėl tautos psichikos, pamėginkime nustatyti Lietuvoje veikiančio ekonominio-socialinio modelio diagnozę. Koks būtų psichologinis mūsų ekonomikos portretas?

Deja, nors daug kalbama apie ekonominį augimą, visuomenės funkcionavimą grindžia stokos principas. Psichologai skiria augimo poreikius ir stokos poreikius. Augimo poreikiai yra malonūs ir įkvepiantys. Jų patenkinimas – tai saviraiška, kūryba, saviugda, profesinis tobulėjimas, įvairių planų ir projektų įgyvendinimas, nauji ir įdomūs santykiai, tiesiog gyvenimo nuotykis. Stokos poreikiai yra varginantys, jų patenkinimas – tai mėginimas atsikratyti nemalonios būklės. Žmogus patiria stoką, kai yra nepatenkinti pamatiniai poreikiai: meilės, saugumo, socializacijos, savigarbos, pripažinimo, autonomijos, fiziškai ir psichologiškai sveikos aplinkos. Visų šių dalykų žmogui, kaip asmeniui, reikia tiek pat, kiek jo biologiniam organizmui reikia deguonies, geležies ar vitaminų. Jų stygius žmogų susargdina, nusilpnina, ir jis pasidaro tiesiog nebepajėgus ką nors daugiau nuveikti, visos jo jėgos skirtos išlikti. Tai ir yra tikrasis skurdo apibrėžimas.

Skurdas nėra tiesiog pinigų nebuvimas ar sunkus gyvenimas. Skurdas – tai neturėjimas priemonių visaverčiam gyvenimui, tai nebuvimas gėrybių, kurias galėtum investuoti. Ne, investuoti ne į verslą, bet į savo ir savo vaikų ateitį, į socialinį ir kultūrinį gyvenimą, į kūrybą. Į žmogiškai kokybišką ir prasmingą gyvenimą. Skurdas – tai, kai visos jėgos, visi sugebėjimai, visas laikas skiriamas išlikti ir tenkinti būtiniausius poreikius. Tai funkcionavimas išlikimo režimu, kai nebelieka jėgų ir laiko skirti pakankamai dėmesio augimo ir savirealizacijos poreikiams.

Tasai skurdas nėra neišvengiamybė ar duotybė, su kuria beliktų susitaikyti. Tai mūsų pačių, mūsų visuomenių produktas. Ir sukuria jį būtent stokos principais pagrįsta mąstysena. Gali nuskambėti paradoksaliai, bet liberalizmo ideologija skatina būtent tokią mąstyseną. Ypač Lietuvoje. Ištrūkę iš sovietmečio, kur viskas buvo negalima, mes išties esame tarsi išbadėję. Aštraus stokos poreikio susitikimas su liberalizmo siūlomais „sprendimais“ iš tikrųjų buvo nelabai vykęs derinys. Susižavėję galimybe dirbti ir užsidirbti, imtis verslo ir praturtėti, mes pamiršome, kad svarbiausi poreikiai buvo žmogiški, kad vidinis stokos jausmas nepanaikinamas išorinių gėrybių įgijimu. Liberalizmas yra savotiška marksistinio materializmo genetinė modifikacija. Pamenate? Pagal materializmą, tikroji tikrovė yra materija, o visi dvasiniai, kultūriniai dalykai tėra jos pagrindu išsivystantis antstatas. Šiais laikais abstrakčią filosofinę materijos sąvoką pakeitė praktinė verslo idėja. Štai užsidirbsim, praturtėsim, o tada jau gyvensim. Regis, vis dar tebelaukiame, kada pagaliau pradėsime gyventi.

Be abejo, turtai svarbu, juk mums viskam būtinos priemonės. Darbas yra neatsiejama žmogiškojo gyvenimo dalis. Tai ne bausmė, tai galimybė realizuoti savo talentus, dalyvauti visuomenės reikaluose ir užtikrinti sau orų gyvenimą. Klausimas, kaip viskas daroma.

Mūsų ekonomika yra būtent skurdo ekonomika ne todėl, kad BVP nepakankamai didelis ar kad investicijų vis dar per mažai. Ji yra skurdo ekonomika, nes kuria žmogiškąjį skurdą, palikdama ištisas piliečių grupes socialinėje ir kultūrinėje tuštumoje. Visiems gerai žinomas terminas „nuvorišai“. Tai prancūziškas terminas, „nouveaux riches“ reiškia „naujieji turčiai“. Mažiau kam žinoma, kad egzistuoja kitas terminas – „nouveaux pauvres“ – „naujieji vargšai“. Tai ne tie, kurie neturi ką pavalgyti ar kuo apsirengti, kuriuos galėtume, nuramindami savo sąžinę, pagal geriausias labdaros tradicijas pavalgydinti ir aprengti. Nesakau, kad to daryti nereikia. Bet svarbu suvokti, jog skurdo problema ties tuo nesibaigia. Naujieji vargšai, kad ir kaip būtų keista, dažnai yra dirbantys žmonės, kurie, nepaisant visos darbo savaitės ir nemažų kvalifikacijų, priversti gyventi tuo pačiu išlikimo režimu, nes ekonomika tvarkoma taip, tarsi ji nebūtų susijusi su kitomis sritimis. O paskui bandoma tas kitas sritis kažkaip sutvarkyti, ir staiga kone pusė visuomenės ima atrodyti išlaikytiniais.

Betgi ekonomika nepaiso ideologijų ar politikų neišmanymo, ji vis tiek yra neatsiejama nuo visuomeninio gyvenimo, politikos ir kultūros. Kiekviena rinkos prekė tuo pat metu yra ir socialinės bei kultūrinės vertės išraiška. Tai, ką jūs galite sau leisti mainais už savo darbą, rodo, kiek jūs esate vertinamas kaip žmogus, kiek vertinamas jūsų indėlis į bendrąją gerovę. Nestabilumas, nesaugumas, perspektyvų nebuvimas nėra vien ekonominės problemos, tai taip pat ir socialinės, kultūrinės, politinės, psichologinės problemos. Tai ne tik priemonių išgyventi ar veiklai stoka, tai išstūmimas iš bendrojo gėrio, iš politinės ir kultūrinės bendruomenės. Ekonominė desocializacija.

Paprastas pavyzdys. Kadaise beraštis buvo vargšas žmogus. Jis negalėjo susigaudyti politinėje situacijoje, nežinojo savo teisių, vien tam, kad sutvarkytų administracinius reikalus, turėjo prašyti kitų pagalbos, jį buvo lengva apgauti. Per XX amžių visuotinis raštingumas šią atskirtį lyg ir sumažino. Tačiau šiandien nelygybė sugrįžta kitu pavidalu. Vargšas „beraštis“ yra žmogus, kuriam trūksta išsilavinimo ar gebėjimo naudotis informacija, kuris nesusigaudo sudėtingos teisinės sistemos įmantrybėse, nemoka naudotis internetu, išmaniosiomis technologijomis, nesinaudoja internetine bankininkyste ar nemoka aktyvuoti elektroninio parašo. Kadaise buvo prabanga leisti vaiką į mokyklą. Šiandien kompiuteriai ir išmanieji telefonai, kortelių skaitytuvai, mobilusis internetas ar automobilis tampa būtinybės prekėmis, jei nori nelikti už borto ir gyventi it koks asocialus asmuo.

Juk socialinis teisingumas tai nėra skirti neturtingiausiems dalį pinigų, kad jie išgyventų. Socialinis teisingumas yra sudaryti sąlygas žmonėms nebebūti skurdžiais. Tikslas turėtų būti ne kad niekas nemirtų badu, bet kad egzistuotų civitas, pilietinė, socialinė, kultūrinė bendrija, kad niekas neliktų užribyje, tarytum ekonominėje ar socialinėje tremtyje. Kai kurie vartotojiška mąstysena nepatenkinti moralizuotojai turbūt pagraudentų, kad reikia išmokti „pasitenkinti mažu“. Jeigu tuo norima pasakyti, jog reikia turėti daiktų tik tiek, kiek būtina, ar neiti iš proto dėl nepakankamos prabangos, tada sutinku. Bet jeigu tas „pasitenkinimas mažu“ reiškia žmogiškos, kultūrinės, dvasinės gyvenimo kokybės atsisakymą dėl biologinio išlikimo... Tada kam išvis gyventi?

Skurdžiai yra ta visuomenės dalis, kuri paaukojama, kad „sėkmingieji“ galėtų jaustis gyveną gerai. Liberalistiniu sėkmės idealu besivadovaujanti visuomenė negali funkcionuoti kitaip. Galbūt skamba paradoksaliai, bet ši ideologija „laimingiesiems“ galiausiai siūlo tą patį, ką ir skurdžiams, tik didesniais kiekiais. Jeigu vertinama tik galimybė uždirbti ir vartoti, tai tas pat, kas gyventi stokos poreikių tenkinimo principu. Tik tas patenkinimas kiekybiškai didesnis, intensyvesnis. O kadangi medžiaginių gėrybių kiekis yra ribotas (jis ir negali būti kitoks, gėrybių niekur nėra be galo), tada, norint vieniems palikti daug, nelieka kitos išeities, kaip kai kurioms grupėms palikti trupinius. Ir apie kokią tautos vienybę galima kalbėti, jeigu žmonės ekonomiškai supriešinami ir turi gyventi pagal principą „arba tu, arba aš“?

Štai jis, užburtasis ratas, kuriame vis sukamės. Mąstant stokos kategorijomis sukuriama stokos principais funkcionuojanti visuomenė, kuri savo ruožtu vis didina socialinę atskirtį ir vis daugiau žmonių palieka skurde. Ne tik finansiniame, bet pirmiausia žmogiškame skurde. O tasai skurdas daro žmones nelaimingus, irzlius, keičia jų santykius, charakterius, mąstyseną. Štai, premjere, iš kur jums nerimą sukėlusi bloga tautos savijauta.

Tokios diagnozės fone labai abejotinai atrodo visi planai pagerinti Lietuvos situaciją verslo skatinimu, eksportu ar investicijomis. Net jeigu tikrai pavyks pritraukti didelių investicijų srautų, lieka klausimas, kur tie srautai nukeliaus. Ar nenutiks taip, kad tos investicijos, kaip ir ES pinigai, bus „įsavintos“ ir proveržį suteiks tik tam tikroms grupėms, o ne visiems, kaip žadama prieš rinkimus? Kol nepakito mąstysena ir visuomenės sankloda, kol lieka tas pats socialinis-ekonominis modelis, tol viskas bus taip pat.

Susiję straipsniai

Įžvalgos 9053304026113392344

Rašyti komentarą

  1. "Ir vis dėlto kažkas negerai, jeigu net A. Butkevičius prabilo apie tautos psichologinę būklę."

    Daug pridirbo ta linkme mūsų (ne)laisva ir (ne)priklausoma žiniasklaida. Jei peržiūrėtumėte vieno mėnesio, pvz., Lietryčio (anksčiau vadinto Komjaunimo tiesa) pirmuosius puslapius, pamatytumėte, kaip nuosekliai iškeliamos neigiamos temos - beveik kiekvieną dieną dergiama į savo lizdą!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item