Bronius Genzelis. Romualdas Ozolas - Tautos sąmonės žadintojas

Istorijai turi būti žinoma, kas ką nuveikė, kas tikra, o kas pramanyta. Tai padeda suvokti objek...


Istorijai turi būti žinoma, kas ką nuveikė, kas tikra, o kas pramanyta. Tai padeda suvokti objektyvius procesus ir konkrečių asmenybių vaidmenį juose. Deja, ši elementari tiesa ne visiems priimtina, esama siekiančių sumenkinti ar net išbraukti iš žmonių sąmonės tuos, kurie labiausiai nusipelnė Lietuvos nepriklausomybei. Ne vienas aiškinasi, esą tada buvo tokie laikai: pavyzdžiui, rašiau nei šį, nei tą, todėl ankstesnius savo rašinius dabar deginu. Rašau naujai arba beveik „naujai“, dievagojasi tokie „istorikai“. Romualdui Ozolui nereikėjo savo raštų deginti. Jis niekada nerašė to, ko negalvojo. 

Su Romualdu bendravau daugiau kaip pusšimtį metų. Pirmiausia paliesiu vieną jo veiklos aspektą –leidybinį, nuo Kultūros barų, kur su juo susipažinau chruščiovinio atšilimo metais, darbą Minties leidykloje ir vėliau. Iki invazijos į Čekoslovakiją 1968 m. brendo optimistiniai planai, po to valdžia stengėsi uždėti kuo trumpesnį apynasrį. Bailiams uždėjo. Kiti galvojo drąsiau ir parodė daugiau sumanumo, kad nesileistų supančiojami. Ozolas, dirbdamas Kultūros baruose, toliau tobulėjo, ieškojo savęs, stebėjo pasaulį, darė išvadas ir įrodė, kad niekada nereikia prarasti vilties.

Sumanę geriau pažinti gimtąjį kraštą, mudu 1970 m. Moskvičiumi apvažiavome visą Lietuvą jos paribiais, užsukdami į lietuviškas žemes Vakarų Baltarusijoje. Nuklysdavome ir į Rytprūsius. Kalbėjomės su vietiniais žmonėmis. Abu svarstydavome, ką reikėtų daryti, kad situacija keistųsi. Iš istorijos žinome, kad visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga. Rusijos imperija, pasivadinusi Tarybų Sąjunga, negali būti išimtis, todėl reikia analizuoti politinę situaciją ir atitinkamai joje veikti. Lietuva galėtų išsivaduoti tik taikiu būdu, pasinaudodama imperijos valdymo spragomis. Tačiau daugybė tautų ištirpo istorijos katile. Baugu, kad lietuvių neištiktų toks pats likimas. Todėl būtina visomis išgalėmis palaikyti tautos gyvastį, o tai įmanoma tik saugant ir puoselėjant nacionalinę kultūrą. Tam ir pasišventė Romualdas Ozolas.

Sumanė Vilniaus universitete leisti populiarų filosofijos žurnalą Problemos lietuvių kalba (su santraukomis anglų ir rusų kalbomis) – tai buvo pirmasis tokio pobūdžio leidinys visoje imperijoje. Siekė supažindinti lietuvių skaitytojus su filosofiniu Lietuvos ir pasaulio palikimu. Spausdino autentiškus tekstus, kad pripratintų ideologinius prievaizdus prie jiems negirdėtų pavardžių. Dalis šių tekstų vėliau tapo „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ pamatu.

Nuo pat pirmųjų numerių žurnalo leidėjai pajuto, kad virš jų galvų kaupiasi juodi debesys. Pagalius į ratus kaišiojo vietiniai „marksistai“. Prisimenu, iš Maskvos universiteto atvykęs prof. Aleksejus Bogomolovas paskaitą pradėjo tokiais žodžiais: „Girdėjau, pradėjote leisti neblogą filosofinį žurnalą, tačiau ne visi taip mano... Vienas pas mus stažavęsis kaunietis [pasakė ir jo pavardę, o tas sėdėjo tarp klausytojų] per seminarą pareiškė: „Čia ne marksistinis, o pozityvistinis leidinys.“ Seminarui vadovavęs akademikas Teodoras Oizermanas sukluso: „Tai ką, jaunas žmogau, neturite daugiau ką veikti, kad bandote kitiems trukdyti?“

Nuo Problemų visą gyvenimą Ozolas susiejo su filosofija ir politika. Sudarė rinkinį „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai“ (1978), rašė gilius, rimtus straipsnius. Iš pradžių nežinojau, kad daug ką deda „į stalčių“. Taigi, viešai Ozolas apmąstydavo tuometinį kultūrinį gyvenimą, darydamas plačius filosofinius ekskursus į seniausius laikus, pasitelkdamas senuosius autoritetus (juk filosofija prisideda prie dvasinės kultūros puoselėjimo). O esamojo laiko įvykius, aplinkybes vertino dienoraščiuose, kurdamas savarankišką koncepciją, kaip galėtume judėti laisvės link. Suprato, kad uždaroje dusinančioje erdvėje ilgai neištversime.

Su Prahos pavasariu siejome daug vilčių, tačiau daugeliui atrodė, kad imperija gyvuos per amžius. Jai pavyko išsilaikyti dar keletą dešimtmečių, bet Ozolas tvirtai tikėjo, kad Tarybų Sąjunga neišvengiamai žlugs (taip ir atsitiko).

„Prahos pavasario“ idėjų skleidimu, „nacionalizmu“, „revizionizmu“ Problemas apkaltino žurnalas Komunistas, leidėjus išvadinęs „ideologiniais diversantais“. Redakcija buvo išvaikyta per penktąsias Problemų metines. Tačiau depresija jos neapsėdo. Netrukus Minties leidykla išleido „XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofiją“ (1974), prie kurios rengimo daug prisidėjo Ozolas. Ši knyga partiniams ortodoksams sukėlė šoką – kaip galėjo iškart po Problemų išvaikymo pasirodyti knyga su jau „pasmerktomis“ užsienio mąstytojų ištraukomis! Bet šį kartą Genriko Zimano kompanija parodė visišką savo neišmanymą – revizionistais išvadino net kai kuriuos Vakarų Europos komunistų lyderius, kalintus fašistų, antai vieną žymiausių XX a. marksizmo teoretikų, Italijos komunistų partijos pirmininką Antonio Gramsci (sic!). Mums į pagalbą laiku atėjo maskviškis leidinys Voprosy filosofii, teigiamai įvertinęs leidinį (recenzentai Bronius Kuzmickas ir tos redakcijos bendradarbis). Lietuvos TSR „marksistai“ kiek pritilo.

LTSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė pakvietė Ozolą į Kultūros skyrių. Darbas ten padėjo pažinti valdžios užkulisius, bet visiškai netiko jo natūrai. Pirmai progai pasitaikius, grįžo prie jam patrauklios veiklos.

1980 m. Ozolas tapo Minties leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Šį tarpsnį galima vadinti Lietuvos filosofijos aukso amžium. Leidykloje suradęs bendraminčių, visų pirma tai buvo Filosofijos literatūros leidybos skyriaus vedėjas Antanas Rybelis, išleido 6-ias „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ knygas (pavyko suburti puikų vertėjų kolektyvą). Bucharoje 1980 m. buvo švenčiamas filosofo Ibn Sinos (Avicenos) gimimo tūkstantmetis. Kaip tik leidome „Viduramžių filosofijos istoriją“, nors nesiejome jos su tuo jubiliejumi. Įtraukėme žymiausius katalikų autorius su titulais „šventasis“. Laikėmės nuostatos, kad negali būti jokių teksto kupiūrų. Atsitiktinai ant viršelio uždėjome Ibn Sinos portretą. Vos tik išėjo signalinis egzempliorius, skirtas cenzūrai, Minties leidyklos vadovai surizikavo – išspausdino kelias knygas ir įteikė mūsų delegacijos nariams prof. Jokūbui Minkevičiui ir akademikui Algirdui Žukauskui, vykusiems į iškilmes. Šie padovanojo UNESCO generaliniam direktoriui. Tas pavartė, pavartė, jam patiko. Iškėlęs visiems parodė sakydamas: „Žiūrėkit, kokios puikios knygos leidžiamos Tarybų Sąjungoje.“ O čia Ibn Sinos 1000 jubiliejui daugiau nieko nebuvo išleista.

Po jubiliejaus Maskvoje įvyko pasitarimas, iš kurio grįžęs Lionginas Šepetys aiškino: „Vyriausi mūsų šalies ideologai sakė, kad lietuviai išgelbėjo TSRS prestižą... Šalyje rengiamas iškilmingas jubiliejus, o nieko nėra išleista...“ Suprantama, po tokio įvertinimo joks GLAVLIT’as nedrįso kibti ir prie kitų chrestomatijų.

Pasinaudojant palankia situacija, sumanyta leisti tęstinį leidinį Filosofijos istorijos baruose. Ieškota autorių (ir užsieniečių, pirmiausia, žinoma, iš satelitinių kraštų, kur irgi buvo puikių mąstytojų). Kiekvienais metais išeidavo po kelias knygeles, skirtas praeities opozicionierių veiklai. Jas skaitančiųjų galvose kildavo minčių: „Visada žmonės kovojo už savo teises, o jos palaipsniui plėtėsi...“ Be abejonės, šios knygos prisidėjo prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programos sudarymo.

Kad lietuviai gimtąja kalba galėtų skaityti originaliausius pasaulio mąstytojų kūrinius, pradėta leista „Filosofijos klasiką“ (didžioji ir mažoji serija). Pradėtas ciklas „Iš Lietuvos filosofinio palikimo“. Tai nereiškia, kad neišeidavo ir konjunktūrinių knygų. Tegu skaitytojai patys atsirenka. Ir atsirinkdavo – mūsų leidinius išpirkdavo iš po prekystalio, leidykla už juos gaudavo pelno, o konjunktūriniai „opusai“ užsigulėdavo, dalį jų vėliau nurašydavo į makulatūrą. Leidyklai būtų buvę vieni nuostoliai, jei leistų tik oficiozines knygas. Kai kurie LKP CK veikėjai „prie keturių akių“ sakydavo: „Gerai darote...“ Ozolo iniciatyva į Minties tarybą buvau įtrauktas ir aš (joje neliko jokių zimanų).

Leidyklos kolektyvas (rengėjai ir vertėjai) buvo puikus. Šių dienų skaitytojams reikėtų priminti knygų leidybos sovietmečiu specifiką. Valdžia griežtai prižiūrėjo, kad į viešumą nepakliūtų „idėjiškai žalingos“ knygos. Reikėjo kaip nors apeiti šią „apsaugos sistemą“. Čia nemaži Ozolo nuopelnai. Nepamirškime tų dorų žmonių, kurie, rizikuodami savo karjera, siekė išsaugoti tautos istorinę atmintį, kultūrinę tapatybę. Žinoma, nuo tokių „klasikų“ kaip Leonidas Brežnevas veikalų neišsisuksi, juos leisti buvo privaloma. Bet kaip paaiškinti, kodėl lietuviai neperka generalinio sekretoriaus ir kitų vadų kūrinių? Išeitis paprasta – nurodyti vienokį tiražą, bet išleisti tik tiek, kiek privaloma išdalyti bibliotekoms, o sutaupytą popierių panaudoti kitoms knygoms. Sovietmečiu norėdamas išleisti knygą, turėjai prieš dvejus metus įteikti jos anotaciją, kurią svarstydavo įvairios institucijos (Leidyklos taryba, jai pritarus, – Spaudos komitetas, kuriam priklausė ir LKP CK atstovai). Autoriaus rankraštį „taršydavo“ keletas „anoniminių“ recenzentų. Jeigu jie pritardavo, trumpą būsimos knygos anotaciją paskelbdavo leidinys Naujos knygos. Bet čia dar ne garantija, kad knyga pasirodys. Galutinį sprendimą priimdavo Maskva – ten būdavo siunčiamas į rusų kalbą išverstas planuojamų leisti knygų sąrašas su grifu „Slaptai“. Jeigu iš to sąrašo knyga būdavo išbraukiama, vietos cenzoriai jos neskaitydavo, buvo aišku, kad ji negalės pasirodyti.

Tad kaip vis dėlto išeidavo geros knygos?

Gerai pasukę galvas, leidėjai rasdavo išeitį. Ieškojo bendraminčių, kuriems rūpėtų saugoti ir puoselėti lietuvių kultūrą. Juk daugiau ar mažiau pažįstami buvo visi galimi recenzentai, žinojome, kas yra kas. Davus vertinti „juodiesiems“, knyga nepasirodys. Norint, kad niekas neužkliūtų, reikėjo parinkti tinkamą sąžiningą recenzentą. Filosofinės ir socialinės literatūros recenzentus iš esmės parinkdavo Ozolas su Rybeliu.

Tačiau net ir pasirodžius knygai, galėdavo užgriūti įvairiausi nemalonumai. Todėl iš anksto reikėdavo pasirūpinti saugikliais. Buvo aiški cerberinė spauda – Tiesa, Komunistas, Valstiečių laikraštis. Po jų neigiamo įvertinimo nemalonumų neišvengsi. Bet buvo ir mums simpatizuojančios spaudos – dienraštis Komjaunimo tiesa, žurnalai Mokslas ir gyvenimas, Tarybinė moteris, Kultūros barai. Šiuose žaidimuose Ozolas (kartais rašydavęs slapyvardžiu) sėkmingai dalyvaudavo.

Buvo susiklostę aiškūs partiniai principai – jeigu Tiesa suskubdavo parašyti neigiamą recenziją, iškart būdavo sudaroma komisija, autorius ir leidėjai svarstomi. Kad iš tos balos išliptų sausi, galėjo padėti nebent LKP CK. Todėl reikėjo apdairiai iš anksto parūpinti palankias recenzijas. Mat, jeigu Komjaunimo tiesa ar kuris nors žurnalas anksčiau teigiamai įvertins kūrinį, net ir Tiesa vargu ar bandys jį „daužyti“, nes TSKP CK iškart susidomės, kodėl masinėje spaudoje (Komjaunimo tiesa ir minėti žurnalai ėjo didžiuliais tiražais) pasirodė idėjiškai žalingas straipsnis, kodėl to „idėjiškai žalingo“ straipsnio nepastebėjo LKP CK. Niekas nebuvo tuo suinteresuotas, visi norėjo ramybės, net Zimano kompanijai nebuvo naudinga pyktis su LKP CK.

Reikėjo gerai perprasti tuos politinius žaidimus, kad pasinaudodamas jais galėtum rašyti tiesą. Sakykim, Tarybų Sąjungoje buvo minimas Immanuelio Kanto 200 metų jubiliejus. Surinkau medžiagą apie lietuvišką jo kilmę, domėjimąsi lietuvių kalba, kultūra. Mano straipsnį išspausdino dvi rusiškos knygos. Po kiek laiko išsivertė vokiečiai, išspausdino žurnale ir kolektyvinėje monografijoje. Čia įžvelgiu ir politinius motyvus: ne visi rusai buvo suinteresuoti pabrėžti, kad Karaliaučius – jų užgrobta žemė, verčiau tegu ten gyvena lietuvių kilmės asmenys (juk lietuviai irgi tarybinė liaudis), panašus buvo ir vokiečių požiūris. Šiuo straipsniu liko patenkinti visi. Jis buvo verčiamas ir VFR – vokiečiams smagiau, jeigu tas ar kitas Rytų Prūsijos veikėjas yra lietuvių, o ne rusų kilmės (vis arčiau tiesos).

Ozolas sugalvojo ir Komjaunimo tiesoje pats tvarkė skyrelį „Jaunojo mąstytojo universitetas“, populiarų tarp skaitytojų. Lietuva visoje imperijoje leido daugiausia filosofinės literatūros. Rusai stebėdavosi, kad Kanto raštus leidžiame beveik tokiu pat tiražu kaip jie. Čia daug lėmė patriotiniai jausmai.

Ozolas parašė knygelę studentams „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988). Jis buvo linkęs ir XX a. problemas spręsti, pasitelkdamas senųjų filosofų išmintį, jų apibendrinimus, per filosofijos prizmę žvelgė ir į bręstan- čius politinius įvykius. Tokiu stiliumi parašyti „Aušros raudoniai“, apibūdinantys 1990–1992 m. įvykius. Niekas nežinojo, kuo Sąjūdžio užmačios gali baigtis. Dėl pagrindinių dalykų tada sutarėme visi, 1988–1989 m., nepaisant skaldymo, tauta tryško vienybe. O kas atsitiko po metų? Argi tas posūkis nevertas filosofo apmąstymų?

Ozolas knygose ir straipsniuose atspindi, kaip kilo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio šaknys gilesnės negu proveržis 1988 m., kai reikėjo jau tik postūmio ir įtikėjimo savo tikėjimo pagrįstumu. Imperija silpo. Būrėsi įvairūs rezistenciškai nusiteikę klubai. Ozolas įsitraukė į jų veiklą (Nidoje, Thomo Manno namelyje, įsisteigė savotiškas kultūrologinis diskusijų klubas). Ozolas atsiminimuose rašė: „Grįždami iš Nidos seminaro 1987 m. liepą su Bronium Genzeliu ir Bronium Kuzmicku šnekėjomės, kad kultūrinės veiklos gana. Reikia pereit iš kultūros į politinę veiklą.“[1]

Mezgėsi ryšiai su kaimyninėmis tautomis, su būsimais jų demokratinio sąjūdžio veikėjais. Norėčiau keletą žodžių tarti apie estą Martą Tarmaką (dabar jis – Estijos ambasadorius Portugalijoje). Tada jis dirbo savaitraštyje, panašiame į mūsų Literatūrą ir meną. Jo žmona lietuvė, Vilniaus universitete baigusi Filologijos fakultetą. Puikiai mokėdamas lietuvių kalbą, jis susidomėjo mūsų filosofija. Anot jo, daugelis estų nesuvokia, kaip svarbu skleisti filosofiją gimtąja kalba. Vieni filosofinę literatūrą skaito rusiškai, kiti – angliškai ir nepasigenda estiškų vertimų. Recenzuodavo mūsų leidinius, įrodinėdamas savo tautiečiams, kad būtina plėsti žmonių akiratį, plačiosioms masėms pravartu visapusišką literatūrą skaityti gimtąja kalba. Tarmakas buvo vienas iš Estijos Liaudies Fronto organizatorių ir vadovų, o būtent ELF paskatino įkurti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, nors jau seniai svarstyta apie panašaus pobūdžio judėjimą (tokias galimybes zondavome ir keliaudami su Ozolu po Lietuvą, ir įvairių konferencijų kuluaruose, ypač diskusijų klube „Istorija ir filosofija“, veikusiame prie Žinijos draugijos). Plačiai reiškėsi klubas „Talka“, Paminklosaugos judėjimas, Kraštotyros ir gamtosaugos draugija ir kt. Tos draugijos palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Tad bazė Sąjūdžiui jau buvo, būsimų LPS lyderių butai virto tarsi pasirengimo štabais, ypač Ozolo butas miesto centre. Čia vos ne kasdien būriuodavosi opoziciškai nusiteikę asmenys.[2] Taip klojome Sąjūdžio pamatus.

Į Estijos Liaudies Fronto pirmąjį mitingą buvo pakviestas Arvydas Juozaitis. Grįžęs supažindino, kokia situacija klostosi kaimynų šalyje. 1988 m. gegužės viduryje Arvydas Juozaitis, Arvydas Šliogeris ir šių eilučių autorius, susitikę Ozolo bute, tarėmės, kad per diskusiją apie „ekonominį savarankiškumą“, įvyksiančią 1988 m. birželio 2 d. Verkiuose (MA Mokslininkų rūmuose), reikia padėti pamatus, o kitą dieną, tęsiant diskusijas Lietuvos Mokslų Akademijoje, ir įkurti demokratinį judėjimą.

Naktį iš birželio 2 d. į birželio 3 d. Ozolas, ant Tauro kalno sukvietęs bičiulius, aptarė, kaip būsimą MA diskusiją paversti naujojo judėjimo steigimu. Numatė preliminarų lyderių sąrašą iš 25 asmenų. 

Ryte paskambino man, papasakojo apie tą susitikimą, žinoma, neįvardijo, ką numatęs į vadovybę, bet siūlė apie tai pamąstyti ir man. Po poros valandų pas mane atvyko Gintaras Songaila (labai aktyvus „Talkos“ klubo veikėjas), Petras Vaitiekūnas, Arūnas Penkauskas. Svarstėme, kaip sukviesti kuo daugiau žmonių, aptarėme būsimą judėjimo vadovybę, irgi numatėme 25 jos narius (vėliau, kai sulyginome sąrašus, pasirodė, kad mąstyta beveik apie tas pačias asmenybes), salės iniciatyva skaičius buvo padidintas. Taip 1988 m. birželio 3 d. įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Pirmasis Iniciatyvinės grupės posėdis įvyko MA Mažojoje salėje. Kitiems posėdžiams patalpas parūpindavo Songaila. Vėliau po savo stogu Sąjūdį priėmė Teatro sąjunga. Estijos komunistų partijos CK palaikė Liaudies Fronto įsikūrimą, o LKP CK sutiko Sąjūdį priešiškai, ignoravo net TSKP CK nurodymus megzti kontaktus su naujais judėjimais. Pavyzdžiui, TSKP CK nutarė 1988 m. birželį sušaukti XIX partinę konferenciją, į kurią reikėjo rinkti atstovus, bet LKP CK juos paskyrė savo nuožiūra. Sąjūdis nusprendė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje susitikti su tais parinktais atstovais. Šie nepanoro „eiti į žmones“. Sąjūdis, nors negavęs leidimo, vis tiek pakvietė vilniečius susitikti su delegatais. Susirinko tūkstančiai žmonių. Keli drąsiausi delegatai vis dėlto atėjo. O tada prie tribūnos pasirodė Antanas Terleckas su Trispalve.3 LKP CK veikėjai susigūžė. Nežinojo, kaip elgtis. Suvokė, jeigu dabar nesureaguos, artimiausiu laiku vėliavos plevėsuos visur. Kol iškelta Trispalvė, „atstovai“ atsisakė lipti į tribūną. Tada Ozolas nutarė gelbėti padėtį. Po trumpų derybų Terleckas nuleido vėliavą, bet vos delegatai išėjo į tribūną, iškėlė vėl. Aikštėje, aukščiausių marionetinių Lietuvos pareigūnų panosėje, pasirodė ir daugiau trispalvių. Iki tol už vėliavos iškėlimą buvo baudžiama. Dabar niekas nenukentėjo. Žmonės darėsi drąsesni ir labiau pasitikėjo savo jėgomis. Suteiktas impulsas veikė. Tai buvo pirmas ryškesnis laimėjimas.

Pradėta nedideliais tiražais leisti „neaprobuotus“ įvairaus formato biuletenius. Supratome, kad reikia solidaus nepriklausomo, necenzūruojamo laikraščio. Pirmasis laisvo savaitraščio Atgimimas numeris Ozolo iniciatyva ir pastangomis pasirodė 1988 m. rugsėjo 16 d. 30 000 tiražu, kiti numeriai pasiekė 100 000 tiražą.

Pirmąjį numerį parengė Minties leidyklos darbuotojai, vėlesnius – savarankiška redakcija. Toks necenzūruojamas leidinys, spausdinamas valstybinėje spaustuvėje, buvo pirmasis Tarybų Sąjungoje. Nemažą teorinių straipsnių dalį parašė pats Ozolas. Atgimimas padėjo išsikristalizuoti programinėms Sąjūdžio nuostatoms. Po to, kai buvo įteisintas Atgimimas, cenzūra Lietuvoje neteko prasmės. 

Iniciatyvinės grupės rinkimai, mano manymu, vyko sklandžiai, intrigos prasidėjo po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko pareigybė estų pavyzdžiu įstatuose nebuvo numatyta (pirmininkas renkamas kiekvienai ateinančiai savaitei). Gaila, bet noras suteikti viršenybę vienam asmeniui, įprastas Maskvoje, atsklido iki Nepriklausomybės.

Steigiamajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime renkant LPS Seimo Tarybą iš 220 narių daugiausia balsų gavo Ozolas (193). Taryba ketino veikti rotacijos principu, ką rinkti pirmininku ateinančiai savaitei. Bet čia įsimaišė Izvestijų korespondentas Leonidas Kapeliušinas, kuris savo iniciatyva ar gavęs nurodymą parašė straipsnį, esą LPS Taryboje yra dvi grupuotės – viena sąžiningai trokšta pertvarkos, o kita yra ekstremistinė „V. Landsbergio komanda“. Kas jai priklauso? Neįvardyta. Tada du Seimo Tarybos nariai, kaip šiandien žinoma, bendradarbiavę pareiškė: „Rinkime Vytautą Landsbergį, tegu ten su KGB galvoja, kad mes visi esam viena Landsbergio komanda, kitaip jie visus mus po vieną suvalgys...“[4] Šiai pozicijai nepritarė Jokūbas Minkevičius, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas. Jie siūlė Ozolą, nes jis – Sąjūdžio pirmeivis, labiausiai žinomas tarp vietos sąjūdininkų, o Landsbergis anksčiau nesireiškė jokioje opozicinėje veikloje, suaktyvėjo tada, kai Sąjūdis įgavo tautos pripažinimą. Sąjūdžio vienybės dėlei Ozolas atsiėmė savo kandidatūrą Landsbergio naudai (kitų pretendentų nebuvo). Tačiau Landsbergį pirmininku, Ozolą pavaduotoju LPS Seimas išrinko tik iki 1989 m. birželio 3 d., po to jie turėjo pasikeisti vietomis.

Deja, Landsbergis nesilaikė žodžio, o atstatydinti jį nebuvo galimybių, mat, Seimo Tarybos posėdžiai vykdavo antradieniais, o tądien Maskvoje posėdžiaudavo TSRS Aukščiausioji Taryba, svarstanti itin aktualius klausimus (pusė LPS Seimo tarybos narių buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos nariai ir privalėjo dalyvauti). Virgilijus Čepaitis, LPS Seimo Tarybos sekretorius, daug kartų prašytas perkelti posėdžius iš antradienio į penktadienį, dėl neaiškių priežasčių to nepadarė. Ir vėl Ozolas, siekdamas išlaikyti Sąjūdžio vienybę, nesiekė atgauti jam priklausančio posto. Beje, Čepaičio komanda rezgė prieš jį įvairias intrigas, rengė Atgimimo patikrinimus, ieškodama įvairiausių kliaučių. Nevalia to nutylėti, nes kai kam gali pasirodyti, esą Ozolas buvo silpnos valios. Siekta išstumti jį iš aktyvios politinės veiklos. Panaši istorija pasikartojo ir per pirmąjį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdį. Sąjūdžiui įsitvirtinus, į jo vadovybę veržėsi anksčiau niekuo nepasižymėję asmenys.

Vertėtų prisiminti, kaip formavosi vietinės Sąjūdžio struktūros. Kol buvo neaišku, kur link įvykiai gali pasisukti, kai kurie išrinktieji įvairiomis dingstimis atsisakinėjo tapti vietos sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, o reikalui įgavus pozityvią kryptį, bėgliai tapo karštais patriotais ir pirmeivių kritikais. Ozolas niekada taip nesielgė, nesikovė dėl valdžios postų. Tuo jis ir skiriasi nuo tų asmenų, kurie okupacijos sąlygomis arba patys nieko neveikė, arba tarnavo okupantams, o dabar yra pritvinkę neapykantos sąjūdininkams. Siekiant atkurti savo valstybę, buvo būtina perprasti Lietuvos, kaip Rusijos kolonijos, valdymo mechanizmą. Stalinizmo laikais visa valdžia priklausė NKVD (chruščiovmečiu perkrikštytam į KGB). Čia ne vien pavadinimo pakeitimas – nors formaliai visa valdžia priklausė komunistų partijai, bet ji buvo kontroliuojama enkavėdistų (jie galėjo ne tik pakeisti, bet ir represuoti bet kurį partinį funkcionierių, buvo nepavaldūs respublikos vadovybei). Po Stalino mirties KGB funkcijos susiaurėjo. Saugumiečiai atsidūrė komunistų partijos pavaldume, tai buvo įtvirtinta TSRS ir respublikų konstitucijose. Lietuvos KP padaliniui atsiskyrus nuo Maskvos, kitų valdžios svertų imperija dar neturėjo. Todėl buvo svarbu, kad dar iki nepriklausomybės paskelbimo LKP taptų nepriklausoma, o iš LTSR Konstitucijos būtų išbrauktas 6 straipsnis, skelbiantis apie LKP vadovavimą. Tuo klausimu buvo sudaryta Koordinacinė Taryba, kurios nariu išrinktas ir Ozolas. Jos sudarymas sukėlė sąmyšį Maskvoje. TSKP kontrolės komisija nutarė 4 komisijos narius (Romualdą Ozolą, Janiną Gagilienę, Romą Gudaitį ir Bronių Genzelį) pašalinti iš TSKP už partijos skaldymą.

Šis žingsnis nesuveikė – savarankiška Lietuvos komunistų partija vis tiek susikūrė, o promaskvietiškoje, pramintoje burokevičine, beveik neliko lietuvių, apie menką jos įtaką byloja ir tai, kad 1989 m. kovą, vykstant TSRS liaudies deputatų rinkimams, buvo išrinkti vos 2 jų atstovai (iš 42). 1989 m.vasario mėn. papildomuose rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Ozolas išrinktas deputatu. Žodžiu, politinis jo svoris augo, beje, KGB laikė jį vienu iš 7 didžiausių imperijos priešų.[5] 

Artėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Dauguma kandidatų skelbė, kad tuo atveju, jeigu bus išrinkti, skelbs Nepriklausomos valstybės atkūrimą. KGB įsuko plačią šmeižto kampaniją. Nepaisant to, Ozolas ir dauguma tos pakraipos asmenų buvo išrinkti deputatais. Prasidėjo Lietuvos vadovybės formavimas, pirmiausia, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko ir jo pavaduotojų rinkimai.

Pagal susiklosčiusią tradiciją kandidatai į pirmininkus iš anksto viešai nenumatomi. Ta teise disponuoja visi deputatai. Išrinkus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, šis po konsultacijų su frakcijomis siūlo pavaduotojus. Į pirmininkus buvo pasiūlyti Algirdas Brazauskas, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas. Nevardysiu, kas ką pasiūlė, tik prisipažinsiu, kad Ozolą pasiūliau aš. Motyvai: jis labiausiai linkęs siekti santarvės ir besąlygiškai atsidavęs nepriklausomybei, sumaišties laiku reikalingas būtent tokio charakterio žmogus. Motieka balotiruotis atsisakė. Daug šalininkų turėjo Brazauskas, bet, kaip ir Landsbergis, jis didintų konfrontaciją. Buvau Brazausko šalininkų susibūrime. Jis viešai pažadėjo: jeigu kandidatuos Ozolas, jam iš kelio pasitrauksiąs, tik ne Landsbergiui.

Neatlaikęs spaudimo, Ozolas atsiėmė savo kandidatūrą, nors esu tikras, kad būtų buvęs išrinktas. Manyčiau, čia esminė Ozolo klaida, lėmusi tautos skilimą į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“, nors nė vienas iš jų nestovėjo kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę gretose. Abu okupacijos metais sočiai gyveno ir dairėsi iš „už krūmų“. Abu nemėgo tų, kuriems svarbi santarvė. Tiek Brazauskas, tiek Landsbergis stengėsi, kad juos suptų besąlygiškai paklusnūs žmonės, neturintys jokių nuopelnų, todėl dėkingi už suteiktą padėtį. O tokie žmonės kaip Ozolas turėjo tautos pasitikėjimą, todėl galėjo tapti konkurentais kovoje dėl valdžios.

Kokia buvo įvykių eiga? Pradėkime nuo Brazausko. Ozolas buvo vienas iš LKP atsiskyrimo nuo TSKP organizatorių. Kai tą padaryti pavyko ir buvo renkamas LKP CK biuras, Brazauskas dėjo visas pastangas, kad Ozolas į jį nepatektų. Nepavyko. Panaši istorija pasikartojo ir per Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo rinkimus. Šį kartą pavyko.

Ozolui atsiėmus savo kandidatūrą į pirmininkus Landsbergio naudai, šis viešai pareiškė, kad siūlys jį savo pavaduotoju. Visų nuostabai nepasiūlė. Vėliau paklaustas, kodėl, atsakė: įstatymas suteikia man tokią teisę (bet juk tas įstatymas buvo priimtas dar okupacijos laikais!). Be to, yra ir moralinis įsipareigojimas...

Sudarant pirmąją Lietuvos vyriausybę, Ozolui vis dėlto patikėtos vicepremjero pareigos. Kadangi Kazimiera Prunskienė daugumą laiko praleisdavo įvairiose gastrolėse, Ozolui tekdavo ją pavaduoti. Žlugus pirmajai Vyriausybei, Ozolas liko eilinis Aukščiausiosios Tarybos narys, bet ieškojo platesnės veiklos, ypač siekė, kad Lietuva taptų daugiapartine valstybe. Nuo 1992 m. Ozolas buvo vienas iš iniciatorių įsteigti Centro judėjimą, o 1993 m. tapo Lietuvos centro sąjungos pirmininku, dalyvavo įvairiose kultūrinėse organizacijose. Kodėl, griebiantis įvairiausių intrigų, Ozolas buvo išstumtas iš realią galią turinčių politinių postų, išsamiai atskleidė Vytautas Radžvilas.[6]

Ozolo raštai, kuriais jis siekė paaiškinti procesus, vykstančius Lietuvoje, galima sakyti, skyla į dvi grupes: rašytus dar okupacijos metais ir jau nepriklausomoje Lietuvoje. Abiem atvejais jis fiksavo, ką matė, analizavo klaidas, nulemtas tuščių ambicijų iškelti savo asmenybę ir prisiskirti svetimus nuopelnus, niekinant ne tik politinius oponentus bet ir bendražygius. Ozolas rašo objektyviai, jo liudijimai labai pravers sąžiningiems istorikams. O tai, ką „į stalčių“ jis rašė okupacijos sąlygomis, atskleidžia epochos dvasią.

Ozolas, grįžęs prie ankstėsnes publicistinės ir klubinės veiklos, beveik kiekvienais metais išleisdavo po knygą, primenančią kronikas, aprašė ryškiausius kultūrinius ir politinius įvykius, charakterizavo pagrindinius jų veikėjus. Kaip įmanydamas stengėsi apsaugoti visuomenę nuo politinių avantiūristų, skelbė kovų už laisvę dokumentus, pokalbius su užsienio politikais. Įdomus jo interviu su Arnóru Hannibalssonu, atskleidusiu tiesą, kodėl Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę.[7] 

Ozolas nesusitaikė su Sąjūdžio idealų atsisakymu. Ši nuodėmė būdinga visoms į valdžią patekusioms partijoms. Viena prieš kitą jos pina intrigas, nemėgsta aktyvių piliečių, sąžiningų, ypač teisėtvarkos, pareigūnų... Antai be jokio pagrindo buvo atleisti FNTT vadovai. Visuomenė subruzdo. 2012 m kovo 17 d. iniciatyvinė grupė „Už teisingą Lietuvą“ (Bronius Genzelis, Alvydas Medalinskas, Romualdas Ozolas) prie Respublikos Seimo, gavę jo vadovybės leidimą, surengė mitingą, ginantį pareigūnus, su kuriais bandoma susidoroti už tai, kad jie sąžiningai atlieka savo pareigas. Nors nekilo nė menkiausių incidentų, Vilniaus apskrities policijos komisaras Kęstutis Lančinskas, suklastojęs dokumentus, iškėlė sąjūdininkams baudžiamąją bylą. Nepasisiekė: visų instancijų teismai mus ne tik išteisino, bet ir savo nutartyse įrašė, kad jiems buvo pateikti suklastoti dokumentai. Kiti Lietuvos teismai grąžino minėtus pareigūnus į darbą ir įpareigojo sumokėti kompensaciją.

Kai griebiamasi klastočių, tarsi siekiama parodyti: jūs kovojote prieš okupacinį režimą, o kuo šitas geresnis? Taigi, jūsų pastangos nieko vertos. Susimąstau: ką dabar daro tie 6377 agentai, kurie, kaip gyrėsi Kriučkovui KGB generolas Eismuntas, užtikrintai veiks, jei bus atkurta Lietuvos Nepriklausomybė? Ar ne jie drumsčia mūsų, kuriuos 1989 m. balandžio mėn. generolas Caplinas pavadino vienais iš 7 didžiausių TSRS priešų, ramybę? Gal jau laikas liustruoti mūsų prokuratūrą ir kitas panašias struktūras?

Ozolas, net sunkiai sirgdamas, nesitraukė iš visuomeninio gyvenimo. 2012 m. įsteigė žurnalą Nepriklausomybės sąsiuviniai, kurį redagavo iki paskutinio atodūsio.

Prisimenu paskutines Romualdo gyvenimo valandas. Jam buvo sunku kalbėti, bet klausėsi įdėmiai. Jo gydytojas mums patarė: „Neklausinėkite apie ligą, verčiau pasakokite jam, kas vyksta Lietuvoje.“ 

Atšventus atkurtos Lietuvos dvidešimtpenkmetį, išėjo Romualdo Ozolo romanas „Pradžių knyga“. Mudu su Romu Gudaičiu ligoninės palatoje įteikėme knygą jos autoriui. Ozolo akys nušvito. „Pagaliau“, – ištarė jis. Tai buvo paskutinėmis jo gyvenimo dienomis...

Romualdas Ozolas – ne tik ryškus politikas, bet ir gilus mąstytojas. Tauta gyvybinga, jeigu turi tokių asmenybių.

[1] Sąjūdžio ištakų beieškant (nepaklusniųjų tinklaveikos galia). Vilnius: Baltos lankos. 2011, p. 173.

[2] Romualdas Ozolas. Žvaigždės blėsta auštant. Sugyvenimai arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai. Vilnius: Vaga. 2007, 576 p.

[3] Pirmą sykį Gedimino aikštėje Trispalvę viešai iškėlė buvęs partizanas Leonas Laurinskas per Lietuvos laisvės lygos surengtą mitingą 1988 m. birželio 14 d.

[4] Ar Ozolas buvo Lietuvos žmonių vienytojas? Respublika. 2015 m. balan-
džio 24 d.

[5] Lietuvos Sąjūdis 1988–1991: Kelias į nepriklausomybę. Kaunas: Šviesa. 2010. p. 133.

[6] Vytautas Radžvilas. Amžinosios Lietuvos sargybinis. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2015, nr. 2 (12), p. 4–8.

[7] Šalių ryšius kuria jų žmonės. Darbai ir Dienos. Kaunas: VDU leidykla. 2002, p. 287–289.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 1069119747059072959

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item