Kun. Andrius Narbekovas. Apsimoka liudyti tiesą

Pamokslas šventose mišiose po monsinjoro Alfonso Svarinsko minėjimo renginio 2016 m. vasario 15 d...

Pamokslas šventose mišiose po monsinjoro Alfonso Svarinsko minėjimo renginio 2016 m. vasario 15 dieną

Apie monsinjorą Svarinską sunku kalbėti kunigui, kuris matė dar palyginti nedaug kunigystės ir kurio gyvenimo kelias dar nežinia, kur gali nuvesti. Sunku kalbėti po visų šiandien [vasario 15 dienos monsinjoro Svarinsko atminimo vakare] girdėtų kalbų, kur pasakyta daug žodžių, kuriuos ir pats ruošiausi ištarti. 

Šiandien, būdami Gavėnios žmonėmis, laukiame to įvykio, kuris parodo, kad iš tiesų apsimoka gyventi būtent taip, kaip gyveno didis žmogus, kurį šiandien taip gausiai susirinkome paminėti. Kaip žinome, jau senovės graikai turėjo labai aiškų supratimą, kad žmogaus dvasia auga ir daro tai proporcingai savo gebėjimui kentėti. Šia prasme ne visi turime tokias sąlygas augti ir tikrai ne visi pasirinktume tokias sąlygas, kokias tam turėjo monsinjoras Svarinskas. 

Monsinjorui Svarinskui buvo duota savo sąžinėje ir dvasioje augti ir užaugti milžinu, kokių retai pasitaiko. Žinome, kad Lietuvoje priespauda pagimdė nemažai tikėjimo milžinų ir daug tikėjimo kankinių. Kartu žinome, kad laisvė, kuria visi džiaugiamės ir kurios visi laukėme kartu su monsinjoru, dabar sudarė sąlygas išaugti mafijai, piktnaudžiavimui valdžia, vagystėms. 

Bet kai prisimename dar pranašo Jeremijo žodžius, kai jis sakė „laimingas tas, kas pasitiki Viešpačiu“, suprantame, kur yra tos laimės šaknys. Atrodo, ne tuose dalykuose, dėl kurių žmonės paaukoja sveikatą ir gal net gyvybę. Juos yra tikėjime. Šie žodžiai pripildė ir monsinjoro gyvenimą ta neišsemiama viltimi, padarė jo gyvenimą paradoksaliai stabilų ir labai produktyvų. Nors kai kam atrodo, kad tokio stabilaus gyvenimo nelinkėtume net sau nemaloniems žmonėms. Tačiau būtent tai įgalino šį žmogų įveikti viską ir išlikti nenugalėtam. 

Gavėnios laike girdėsime Joną Krikštytoją, kai jis prie Jordano upės pasikrikštyti atėjusiems fariziejams ir sadukiejams pasakys žodžius „angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių“. Tikrų atsivertimo vaisių! Savaime suprantama, kad šie žodžiai daug kam buvo labai nemalonūs. Tikrų tikriausiai jie nepelnė Jonui Krikštytojui žydų lyderių palankumo. Visais laikais jiems reikėjo turėti dvasinį alibi, glaustis prie tų, kurie spinduliuoja tai, ką mes turėtume sekti ir kuo gyventi. 

Prisimename ir istoriją Erodo, kuris buvo vedęs, bet pradėjo gyventi su Herodiada, savo pusbrolio žmona. Jonas Krikštytojas tai griežtai pasmerkė, Erodui į akis pasakęs „tau nevalia jos turėti“. Kokie sutapimai! Ir monsinjorui Svarinskui teko atkartoti Jono Krikštytojo žodžius. Jie nepatiko Erodui tada, ir nepatiko valdžios žmonėms dabar – laisvoje Lietuvoje ar sovietmečiu. Kas nutiko Jonui Krikštytojui? Jis buvo įmestas į kalėjimą ir galiausiai nukirsdintas. Jam, kaip ir monsinjorui Svarinskui, daugelis sakydavo: „kodėl jis negali būti geras, švelnus, malonus?“ Argi buvimas politiškai korektišku būtų jį pražudęs? Juk, atrodytų, geriau būti geriems, maloniems, negadinti žmonėms nuotaikoms ir kuo mažiau drumsti žmonėms ramybę, proporcingai jų galioms ir valdžioms. 

Todėl ir kyla klausimas, kodėl Jonas Krikštytojas ir mūsų brangus monsinjoras dažnai kalbėjo tai, ką mes šiandien bevelyjam pasilaikyti už dantų vis dėl to politinio korektiškumo. Todėl, kad toks tylėjimas, būtų panašus į gydytoją, kuris nenori sugadinti sergančiajam nuotaikos ir nesako žmogui, kad jis serga ir gali gauti pagalbą, bet verčiau negadina jam ūpo ir leidžia iškeliauti iš šio pasaulio. Tokia pati būtų ir dažnai būna pozicija žmogaus, kuris mato, kaip kiti eina į pražūtį, ir nenori jiems sugadinti nuotaikos savo pastabomis. Ar toks žmogus padeda kitiems žmonėms? Ar jam tie žmonės rūpi?

O žmonės kaip monsinjoras sugebėdavo nepasilaikyti to, kas nemalonu, ir pasakyti, nepaisydami pasekmių. Taip buvo, nes jie buvo šventi. Jie ėjo šventumo keliu. Skaitiniai moko, kad šventumas nėra nepasiekiamas. „Jūs turite tapti šventais kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra šventas“. 

Tad kas monsinjoro asmenyje žavėjo žmones? Kas jus patraukė ir sukvietė čia, kad galėtumėte su didžiuliu džiaugsmu ateiti ir čia būti? Manau, šiame žmoguje kitus žavėjo nuolankumas. Tikras nuolankumas. Ne apsimestinis, ne pataikūniškas, bet tikras nuolankumas. Toks nuolankumas reiškia tiesos sakymą – tiek apie save, tiek apie kitus. Mintys apie galią ir garbę nebuvo monsinjoro galvoje. Jis gyveno labai asketišką gyvenimą, neleido sau mėgautis žemiškais dalykais, kurių nesibodi tie, kurie gali sau juos leisti. Jo pagrindinis tikslas buvo Dievas ir Tėvynė. Tai leido jam būti bebaimiu, leido turėti drąsos kalbėti. 

Ne vieną sykį jis man sakė: „kunige, jeigu bijosi, pasakyk man. Aš nieko nebijau ir dar turiu parako, nors ir truputį sudrėkusio“. Monsinjorui Svarinskui jis pats absoliučiai nerūpėjo. Tik toks žmogus gali ištarti „nieko nebijau“. 

Ir jei kas pasakys, kad jis buvo piktas, tai piktas jis buvo tikrai ne dėl to, kad jį kas būtų įžeidęs. Ne kartą liudijau momentus, kai jis tikrai turėjo dėl ko pykti, bet su kokiu nuolankumu darydavo tai, kas jam liepta. Tačiau jei kildavo Dievo ar Tėvynės reikalas, tikėjimo, atgailos ar teisingumo, laisvės klausimai, niekas negalėjo jo sustabdyti. Monsinjoras buvo Dievo karys, kovojęs ir ėjęs tiesos keliu iki paskutinio atodūsio. Kai užmerkiame akis, matydami nuodėmę, elgiamės priešingai nei monsinjoras. Tai būna tikrai ne mūsų pergalė vardan ramybės, o Šėtono pergalė. Monsinjoras tą labai aiškiai matė ir visomis jėgomis neleido tos pergalės pasiekti. Tikroji ramybė ir taika yra ta, kurią mums duoda Kristus. Ji visada statoma ant tiesos ir šventumo. Visos šio pasaulio galios yra bejėgės prieš krikščioniškąją drąsą, kurią Kristus duoda. Duoda ne tik monsinjorui, bet visiems pakrikštytiesiems. Negalime išsisukinėti, kad esame silpni ir netinkami. Kiekvienas iš mūsų esame tos drąsos užpildyti. Klausimas tik ar patys iš savęs drįstame tą duotą drąsą priimti. Melskime Dievą, kad jis mus apdovanotu tokiu nuolankumu ir šventumu, kokius davė monsinjorui Svarinskui. Galbūt tuomet pajusime tikrąją ramybę ir tikrąją laisvę, kurios visada bus su mumis, nesvarbu, kur mes būsime – nors ir pačiam Sibire. 

Pabaigai noriu prisiminti vieną medicinos profesorių, kuris, nors buvo nuostabus pedagogas, nebuvo komunistas, todėl ir profesoriumi būti savo laiku negalėjo. Tačiau prie jo kapo duobės stovėję jo studentai sakė „Mūsų profesoriau, jūs buvote profesorius, mūsų mokytojas ir idealas, o mes seksime tuo, ko jūs mus mokėte“. Monsinjoras Svarinskas yra tikras ganytojas ir mes jį taip vadiname. Ganytojas iš Dievo. Tai supranta kiekvienas – ir jūs, ganomieji, ir mes, kunigai, turintys mažiau kunigystės patirties. Tik tokia – ganytojo iš Dievo - kunigystė neleidžia mums apsnūsti ir nuleisti rankų. Tikrai apsimoka gyventi taip, kaip gyveno monsinjoras. 



Susiję straipsniai

Religija 7188042635560451265

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item