Vytautas Radžvilas. Monsinjoras Svarinskas ir nebaigta laisvės kova

Didžiai prasminga, kad monsinjorui Alfonsui Svarinskui skirtas renginys vyksta mūsų didžiosios šv...

Didžiai prasminga, kad monsinjorui Alfonsui Svarinskui skirtas renginys vyksta mūsų didžiosios šventės - Lietuvos valstybės atkūrimo dienos - išvakarėse. Be abejo, jis šią dieną rytoj ten aukštybese švęs su mumis, bet vis dėlto švęs ir čia. Švęs kaip tikrasis lietuvių tautos dvasinis ir politinis vedlys bei lyderis. 

Šiame pasaulyje kartais randasi žmonių, su kuriais bendraujant tiesiog intuityviai pajunti, kad jų buvimas šiame pasaulyje yra didžiai prasmingas. Kita vertus, tam tikra prasme, jie atrodo šiame pasaulyje pasirodę lyg per klaidą. Per klaidą tuo požiūriu, kad jų gyvenimo matai, kelrodės žvaigždės yra tokios aukštos, jog kartais sunku patikėti, kad žmogus gali jomis vadovautis, o prireikus – pakelti visą begalinę naštą, kurią uždeda būtinybė tuos matus paversti darbais.

Monsinjoras Svarinskas yra absoliučiai unikali mūsų tautos figūra, nes jis vienas iš nedaugelio giliai suprato, koks sunkus ir skausmingas yra laisvės klausimas. Niekas neneigia, kad prieš ketvirtį amžiaus įvykęs išsilaisvinimas iš sovietų okupacijos buvo didžiulis visos mūsų tautos laimėjimas. Ir šiandien jis yra vadinamas būtent išsilaisvinimu, ir mes nuolatos kartojame, kad gyvename laisvės sąlygomis. Tačiau monsinjoras Svarinskas, galbūt intuityviai, galbūt konclagerių vienumoje išmąstė ir suprato, kas yra laisvė, daug giliau nei dauguma iš mūsų. 

Jis suprato, kad atgavus Nepriklausomybę laisvės byla tik prasideda. Taip yra todėl, kad net gyvenant išsilaisvinusioje valstybėje, kiekvienas asmuo turi asmeniškai spręsti laisvės klausimą. Jį spręsti reiškia sau atsakyti, kas yra laisvė, kam man jos reikia, ką su ja privalau daryti. Daugelis iš mūsų buvo ir tebėra šventai įsitikinę, kad laisvė yra tik galimybė pasirinkti. Todėl jie nuoširdžiai mano, kad esame laisvi, nes galime rinktis ne kaip sovietmečiu iš dviejų rūšių duonos, bet iš visų didžiulių pyragų prikrautų lentynų. Lygiai taip pat daugelis mano, kad laisvas esi, kai gali kada panorėjęs išvažiuoti iš savo šalies ir pasijausti nesąs kalėjime. Tačiau monsinjoras Svarinskas labai giliai jautė ir suprato, kad jeigu mes vadovaujamės tokiu laisvės idealu, mes iš tikrųjų liekame tie patys komunistinio pasaulio suformuoti vergai, nes tokie tariamos laisvės kaip pasirinkimo idealai yra viso labo mechaniškas sovietinės tvarkos atmetimas, nepasiūlant jai nieko naujo, kūrybiško ir  pozityvaus. 

Todėl monsinjoras Svarinskas vadovavosi nuostata, kad žmogus, jeigu jis asmeniškai atsako į klausimą, kas yra laisvė, privalo šį atsakymą liudyti savo asmeniniu pavyzdžiu. Būtent todėl jis labai gerai suprato, kad pirmas atraminis mūsų laisvės stulpas yra Dievas. Dievas ne kaip kažkokia abstrakcija. Monsinjoras Svarinskas iš karto suvokė ir prabilo apie tai, ko ir šiandien daugelis nedrįsta pasakyti: mes, tariamai išsilaisvinę, gyvename toje pačioje praeityje, nes mūsų šventasis katalikų tikėjimas, kuris yra ne kas kita, kaip būdas mums tapti doresniais ir tiesia kelią į Tėvo namus, iš esmės yra toks pats užguitas ir persekiojamas kaip anais laikais. Skirtumas yra tik tas, kad už tikėjimą nemeta iš darbo, negali dėl jo atsidurti kalėjime, bet iš tikrųjų šis tikėjimas yra išstumtas į mūsų gyvenimo paraštes. Tai reiškia, kad pasikeitė tik kovos su tikėjimu ir Bažnyčia būdai, metodai, bet iš tiesų mes gyvename tame pačiame aršiai ateistiniame pasaulyje. 

Lygiai taip pat jis suprato, kad tokioje situacijoje ir Dievo žodžio skelbimas yra milžiniškas asmeninis iššūkis. Juk iš principo yra teisinga sakyti, jog komunizmo laikais tikėjimas buvo persekiojamas. Vis dėlto reikia padaryti gana rimtą pataisą. Nuožmiai persekiodami tikrąjį tikėjimą jo naikintojai visada mėgdavo pabrėžti, kad jie nusiteikę pozityviai bendradarbiauti su „pažangiai mąstančiais tikinčiaisiais“. 

Atkūrus Nepriklausomybę, monsinjoras Svarinskas, pats galbūt to rimčiau neapgalvojęs, neįsisamoninęs ir nepajutęs išdidumo, tapo Lietuvos kovojančios Bažnyčios vadu. Jis puikiai suprato, kad tariamai išsilaisvinę mes toliau gyvename pasaulyje, kur katalikų tikėjimas taip pat gali būti ideologiškai pritaikytas tikslams, kurie prieštarauja tiek jo principams, tiek bendrojo gėrio sampratai, tiek apskritai elementariam žmogiškam orumui. 

Šiandien mes dar beveik nekalbame – bet jau metas būtų pradėti, – kad esama daugybės katalikų, kurie, pavyzdžiui, išpažįsta tokias vadinamosios laisvosios rinkos sampratas, kurios yra iš esmės priešingos katalikiškai bendrojo gėrio vizijai. Mes turime žmonių, kurie save vadina katalikais, tačiau siūlo Lietuvoje panaikinti pensijas daugiau nei originaliu būdu – apeliuodami į tai, kad mūsų tikėjimas vaikus moko gerbti tėvą ir motiną bei jais rūpintis. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba be galo krikščioniškai. Tačiau nieko nėra pavojingiau už tikėjimo tiesas, kai jos yra skelbiamos abstrakčiai ir išplėštos iš konteksto. Taip, buvo laikai, kai vaikai nukaršindavo savo tėvus, bet tai buvo kita visuomenė ir kita epocha. Mes gyvename visuomenėje, kurioje žmonės yra išsibarstę po miestus ir platųjį pasaulį. Ką tokioje individualizuotoje visuomenėje reiškia toks krikščioniškas raginimas, kad nereikia pensijų, o tėvais rūpintis turi patys vaikai? Tai reiškia reikalavimą, kad valstybė apskritai nesirūpintų senais žmonėmis. Įdomiausia, kad šį Lietuvos neokatalikų skelbiamą reikalavimą įvykdė ar bent kurį laiką mėgino vykdyti Vidurio Azijos Turkmėnistano valstybės despotas. Tuo tarpu mūsų katalikai iš esmės reikalauja to paties. 

Lygiai taip pat niekas neneigia, kad krikščioniška pareiga yra padėti kenčiančiam ir nelaimingam žmogui. Tačiau šį iš esmės teisingą principą taip pat lengvai galima paversti karitakūra, pasitelkus abstrakčios meilės ir tolerancijos ideologiją, kuri daugeliui katalikų šiandien leidžia pasakyti „atverkime vartus Europai“, nepaisant to, kad toks atvėrimas, kuriame nėra proto, atsakomybės ir sąžinės, būtų pačios Europos, mūsų pasaulio ir tikėjimo sunaikinimas. 

Tad monsinjoras Svarinskas visada teisingai jautė, kad ir skelbiant Dievo žodį, iš tikrųjų jį galima ir išduoti. Taip ir nutinka, jeigu tuo žodžiu piktnaudžiauji, spekuliuoji, naudoji tam, kad mulkintum gerus, bet patikslius žmones. Monsinjoras tokių klaidų niekada nedarė. 

Monsinjoras Svarinskas buvo lygiai taip pat unikalus ir kitu požiūriu. Prisiminus jo gyvenimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje, jis buvo žmogus, kuris iš tiesų galėjo naudotis absoliučia ir pelnyta pagarba, visomis gėrybėmis, kurias jam privalėjo suteikti už jo nuopelnus iš tikrųjų skolinga valstybė. Tačiau monsinjoras Svarinskas elgėsi taip, kaip elgėsi didieji XIX a. pab. tautos atgimimo tėvai. Nors kalbu apie Svarinską, nejučia prisimenu Petrą Vileišį. Tai žmogus, kuris priklausė aukštajam visuomenės sluoksniui, Vilniaus aukštuomenėje buvo vadinamas Lietuvos kunigaikščiu, kuris galėjo ramiausiai naudotis visais savo padėties teikiamais pranašumais ir privilegijomis. Šiandieninis pažangiai mąstantis ideologas sakytų, kad tai buvo visiškai laisvas žmogus. Tuo tarpu Petras Vileišis nesidžiaugė dėl laisvės, nes žinojo, kad nepaisant to, kad pats yra iškilus, aukšto statuso ir rango žmogus, jo užguita ir nykstanti tauta yra nelaisva. Ir jis savo gyvenimą, valią, protą, pinigus – viską – paaukojo, kad ši tauta būtų laisva. Tęsdamas šią tradiciją monsinjoras Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio, kuris tikrai visada prastai jausdavosi ir dabar nekaip jaustųsi vadinamuosiuose Laisvės minėjimuose. 

Jis dažnai neištverdavo ir galėdavo pasakyti „ponai, mes esame laisvi, bet mūsų tautos nėra jau trečdalio“. Tai žmogus, kuris žinojo, kad jį su tauta sieja likiminis ir dvasinis ryšys, kad jo gyvenimas ir likimas yra neatsiejami nuo tautos likimo. Daugybei žmonių, kovojusių už Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, šis dalykas, kaip parodė laikas, niekada nerūpėjo. Todėl monsinjoras Svarinskas buvo vienas iš nedaugelio supratusių, kad išsivadavęs iš vieno pono nebūtinai tampi laisvas – gali tapti kito pono vergu. Ir naujasis šeimininkas nebūtinai yra geranoris. Ketvirčio amžiaus laisvos Lietuvos istorija parodė, kad būdami tariamai laisvi išnykti galime taip pat greitai ar net greičiau negu atgrasioje komunistinėje imperijoje. 

Galiausiai, prisiminiau neseniai vykusį ginčą. Ginčą dėl „Neužmirštuolių“. Esu tikras, kad monsinjoras aiškiai ir tvirtai pasakytų, ką galvoja šiuo klausimu. Kuomet kalbama apie tai, kad turime segėti „Neužmirštuoles“, mums sakoma, kad mes turime neužmiršti, jog kovojome už savo laisvę, o kai kas už ją padėjo gyvenimus. Monsinjoras niekada su tuo nesutiktų, nes, kaip minėta, jis būtinai paklaustų: „O kokią laisvę turite galvoje? O gal „Neužmirštuolė“ reikalinga tam, kad mes nebesuprastume, kad kovojame dėl didesnės laisvės nei daugiau duonos rūšių ar galimybė išvažiuoti?“. Todėl, manau, kad jis pasakytų, jog nepakanka neužmiršti pačios kovos. Reikia prisiminti, už kokią laisvę kovojome. Naujieji simboliai nekelia šio klausimo. Tikrosios laisvės simboliai, kuriuos monsinjoras garbingai nešė per visą savo gyvenimą, yra du - kryžius, kurį konclageryje kartais lipdydavo iš duonos gabalėlio, ir krauju permirkusi mūsų Trispalvė. Jokių kitų laisvės simbolių nėra ir negali būti, nes tą akimirką, kai pamiršime šiuos simbolius ir norėsime tapti tik neužmirštuoliais, mes nebebūsime nei katalikai, nei lietuviai, nei valstybės žmonės. 

Būtent todėl monsinjoras Svarinskas yra mūsų vadas. Vadas labiau nei bet kada, nes tie iššūkiai, kuriuos jis jautė Nepriklausomoje Lietuvoje, šiandien įgijo milžinišką mastą – jie tampa mūsų visų gyvybės ir mirties klausimu. Būtent todėl ir ypač dabar monsinjoras yra mūsų vėliava, įkvėpėjas ir vedlys.

Kalba, sakyta sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuotame monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo vakare 2015 m. vasario 15 dieną Vilniaus Rotušėje. 


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 3913704256784051211

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-02-22 11:01

    visada sakiau, kad didžioji dalis lietuvių 1990 metais tikėjosi daugiau duonos rūšių parduotuvėje ir tai buvo jų pagrindinis tikslas. Todėl, jeigu sovietai nebūtų bankrutavę, o būtų ekonomiškai sėkmingi kaip kokia dabartinė Kinija, devyni dešimtadaliai net nesugalvotų kažko siekti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai ne tik tamstelė homsomolcas taip sakė - ir burokevičiai, ir putinaitės, ir padleckiai, ir visa kremlinė propaganda - ir iki šiol taip sako. ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2016-02-22 12:50

    Teisingai,Monsinjoras Svarinskas buvo didis kovotojas patriotas, tai šviesos ir gėrio vedlys.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Stebiu ir gėriuosi ta branda kurią pasiekė gerb. V.Radžvilas.
    Aš gerb. Autorių vertinu taip - Radžvilas IKI savo legendinio darbo "Lietuvos opozicija. Apžvalga" IR PO.
    Parašęs "Apžvalgą gerb. Vytautas parodė pavyzdį kaip turėtų mąstyti Tėvynės likimu besirūpinantis patriotas.
    Parašęs šį tekstą, gerb. Autorius sudėjo paskutinius akcentus, loginėje grandinėje, akcentus kurių labai viltingai laukiau.
    Pagaliau! Dabar Pro Patrija parodė rimtą brandą. Dievui ir Tėvynei!- štai tikro savo šalies patrioto devizas.
    Nes be Dievo pagalbos argi žmogus pajėgus kurti ir puoselėti tikrą Tėvynę, o Tėvynė be Dievo irgi būtų tik vargani nakvynės namai.
    Pagarba, Vytautai!

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-02-22 22:18

    Graudu, bet tenka laikyti tai demagogija. Kvietimas į abstrakciją.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Valdžios aparatas mielai transliuoja "neužmirštuolines" simbolikas ir pseudolaisvės sampratas ne tik per šventes,bet ir kasdieniam gyvenime.

    AtsakytiPanaikinti
  6. "Taip, buvo laikai, kai vaikai nukaršindavo savo tėvus, bet tai buvo kita visuomenė ir kita epocha."

    Ta "kita" epocha būtent ir buvo žmogiška, ir šeimyninė, ir dvasiškai gyva - skirtingai nuo dabartinės. Iš tų laikų nykstančios šilumos mes dar gyvi - iš NIEKUR kitur. Ar gerbiamas autorius nori pasakyti, kad nėra ko gręžiotis? Būtų labai liūdna... Peikdami "abstraktų" gėrį, nepamirškime, kad valdiškas "gėris" (pensijos, mokyklos, visokio plauko "tarnybos" ir "paslaugos", už kurias mes sumokame žvėriškus mokesčius) kaip tik ir yra toks - jis niekada neatstos artimų žmogiškų ryšių, kuriuos visais įmanomais būdais naikina, iškraipo ir menkina. Šiais laikais beveik visi vaikai auga kaip našlaičiai, atiduoti į laikinas prieglaudas - "darželius" ir "mokyklas", gal tik valandą per dieną matantys savo tėvus, kurie turi vargti, atplėšti nuo savųjų - vaikų ir senelių - kaip jokiais kitais laikais nebuvo. Todėl šio laikmečio žmogaus esmę apibūdina šitas vienas žodis - našlaitis. Jam, žinoma, į pagalbą skuba, užuodusi bizniuką, valdininkų kariuomenė, brukdama ir pratindama jį prie galybės savo paslaugų, gindama jo (anksčiau negirdėtas neregėtas) "teises" - štai artimiausiu metu galėsime minėti "moterį". Taip vis daugiau žmonių tampa išlaikytiniais, kas yra tik tarpinė stotelė link vergystės, kurios vienas iš ramsčių yra skaldyti bendrystę.
    Kad nyksta tarpžmoniški ryšiai, atspindi ir mūsų vargšė kalba: kokiam bendrumui nusakyti retas kuris randa kitą žodį nei grupė... O be "davai" nedaug kam pavyksta ką bendra nuveikti...

    Štai dar ataidi praėję laikai!
    "Nepražudyk, Dieve, mano sielos su nedorėliais ir mano gyvybės su kraujo trokštančiais vyrais, kurių rankose yra neteisybės, jų dešinė pilna dovanų."

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item