Roberto de Mattei. „Istorinis“ Pranciškaus ir Kirilo susitikimas

Tarp daugelio pasisekimų, kuriuos masinė žiniasklaida priskiria popiežiui Pranciškui, yra ir „is...


Tarp daugelio pasisekimų, kuriuos masinė žiniasklaida priskiria popiežiui Pranciškui, yra ir „istorinis susitikimas“ su Maskvos patriarchu Kirilu, vykęs vasario 12 d. Havanoje. Įvykis, kaip rašoma, sugriovęs sieną, tūkstantį metų skyrusią Romos ir Rytų bažnyčias. Susitikimo svarba, pasak paties Pranciškaus, slypi ne dokumente, kuris yra grynai „pastoracinės“ prigimties, o judėjime link bendro tikslo, ne politinio ar moralinio, o religinio. 

Kas liečia tradicinį Bažnyčios Magisteriumą, išreiškiamą dokumentuose, atrodo, kad popiežius Pranciškus siekia jį pakeisti Naujuoju Magisteriumu, perteikiamu simboliniais įvykiais. Popiežius siekia perduoti žinią, kad tai yra lūžio taškas Bažnyčios istorijoje. Tačiau būtent nuo Bažnyčios istorijos turime pradėti, jei norime suprasti įvykio reikšmę. Istorinių netikslumų aplink mus yra labai daug, ir juos reikia pataisyti, nes doktrininiai nukrypimai dažnai kuriami būtent dėka klaidingo istorijos išmanymo.

Pirmiausia, netiesa, kad tūkstantis metų istorijos skyrė Romos Bažnyčią nuo Maskvos patriarchato, nes šis atsiskyrimas įvyko tik 1589 metais. Ankstesnius penkis amžius, ir net dar anksčiau, Romos rytinis pašnekovas buvo Konstantinopolio patriarchas.

Vatikano II susitikimo metu, 1964 metų sausio 6 d. Paulius VI Jeruzalėje susitiko su patriarchu Atenagoru tam, kad pradėtų „ekumeninį dialogą“ tarp katalikų ir stačiatikių pasaulių. Šis dialogas negalėjo judėti į priekį dėl jau tūkstantmetį besitęsiančios stačiatikių opozicijos Romos primatui. Tai 1967 m. balandžio 28 d. savo kalboje Krikščionių vienybės sekretoriatui patvirtino ir pats Paulius VI: „Popiežiaus institucija, mes tai gerai žinome, be jokių abejonių yra didžiausia kliūtis ekumenizmo kelyje“.

Konstantinopolio patriarchatas buvo vienas iš penkių pagrindinių krikščionybės sklaidos centrų, įkurtų Chalkedono susirinkimo 451 metais. Tačiau Bizantijos patriarchai manė, kad po Romos imperijos žlugimo būtent Konstantinopolis, Rytuose atgimusios Romos imperijos krikščionybės centras, turėjo tapti pasaulio religine sostine. 28 Chalkedono susirinkimo kanonas, patvirtintas Leono Didžiojo, savyje jau talpina vėlesnės Bizantijos schizmos sėklą, nes Romos popiežiaus pirmenybei priskiria politinį, o ne dievišką pamatą. Dėl to 515 metais popiežius Hormizdas įkalbėjo Rytų vyskupus pasirašyti Unijos formulę, kuria jie pripažino savo paklusnumą Petro Sostui.

Tarp V ir X amžių, kol Vakaruose vyko dvasinės ir laikinosios valdžių atskyrimo procesas, Rytuose gimė vadinamasis cezaropapizmas, kuriuo Bažnyčia de facto buvo pajungta imperatoriui, laikiusiam save Dievo deleguotu vadovu, tiek dvasinėje, tiek sekuliarioje sferose. Konstantinopolio patriarchai de facto buvo paversti Bizantijos imperijos funkcionieriais ir toliau augino savo radikalią priešpriešą Romos Bažnyčiai.

Po pirmojo skilimo, IX amžiuje sukelto patriarcho Fotijaus, sekė 1054 m. liepos 16 d. įvykusi oficiali schizma, kai patriarchas Mykolas Kerularijus paskelbė, kad Roma puolė į ereziją dėl Filioque (mokymo, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, - vert. past.) ir kitų priežasčių. Tuomet popiežiaus pasiuntiniai Konstantinopolio Šv. Sofijos sobore paskelbė apie jo ekskomuniką. Kijevo ir Maskvos kunigaikščiai, į krikščionybę atversti šv. Vladimiro 988 metais, pasekė Konstantinopolio patriarchais ir pripažino jų religinę jurisdikciją.

Atrodė, kad ši nesantaika neįveikiama, bet 1439 m. liepos 6 d. Florencijos Švč. Mergelės Marijos Gėlių (Santa Maria del Fiore) katedroje nutiko nepaprastas įvykis - popiežius Eugenijus IV iškilmingai savo bule Laetentur Coeli („Dangus džiūgauja“) paskelbė apie schizmos tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių panaikinimą.

Florencijos susirinkimo (1439 m.), kuriame dalyvavo ir Rytų imperatorius Jonas VIII Paleologas bei Konstantinopolio patriarchas Juozapas II, metu pasiektas susitarimas dėl visų problemų - nuo Filioque iki Romos popiežiaus viršenybės. Pontifikalinė bulė buvo užbaigta šiuo iškilmingu dogmatiniu apibrėžimu, pasirašytu ir graikų Tėvų: „Mes apibrėžiame, kad Šventasis Apaštališkasis Sostas ir Romos pontifikas turi viršenybę visai visatai; kad tas pats Romos pontifikas yra šventojo Petro, Apaštalų kunigaikščio, įpėdinis; jis yra tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva, visų krikščionių Tėvas ir Daktaras; kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus jam per šventojo Petro asmenį perdavė pilną galią ganyti, vadovauti ir valdyti Visuotinę Bažnyčią, kaip patvirtina ir Ekumeninių susirinkimų aktai bei Šventieji kanonai“ (Conciliorum Oecumenicorum Decreta, Centro Editoriale Dehoniano, Bolonija 2013, p. 523-528). Tai buvo vienintelis tikras dviejų Bažnyčių suartėjimas per paskutinį tūkstantmetį.

Tarp aktyviausių Florencijos susirinkimo dalyvių buvo Kijevo ir visos Rusios metropolitas Isidoras. Vos grįžęs į Maskvą, jis viešai pareiškė apie Romos pontifiko viršenybės pripažinimą, tačiau Maskvos kunigaikštis Vasilijus Aklasis paskelbė jį esant eretiku ir pakeitė sau ištikimu vyskupu. Šis veiksmas žymi Maskvos Bažnyčios, nepriklausomos ne tik nuo Romos, bet ir nuo Konstantinopolio, autokefalijos pradžią.

Neilgai trukus, 1453 metais, Bizantijos imperija buvo nukariauta turkų, o su ja kartu žlugo ir Konstantinopolio patriarchatas. Tuomet iškilo idėja, kad Maskva turi perimti Bizantijos šlovę ir tapti nauju Stačiatikių Bažnyčios centru. Po savo santuokos su Zoja Paleologina, paskutine Rytų imperatoriaus dukterėčia, Maskvos kunigaikštis Ivanas III suteikė sau caro titulą ir pristatė dvigalvio erelio simbolį. 1589 m. susiformavo Maskvos patriarchatas ir visa Rusija. Rusai tapo naujais „ortodoksijos“ gynėjais ir sekdami katalikiškąja bei bizantiškąja Roma paskelbė apie „Trečiosios Romos“ atėjimą.

Susidūrę su šiais įvykiais, teritorijos, tuo metu vadintos Rusia (dabar Ukraina ir dalis Baltarusijos), vyskupai 1596 m. susitiko Bresto sinode ir paskelbė apie uniją su Romos Sostu. Jie dabar žinomi kaip unitai dėl savo unijos su Roma arba kaip graikai katalikai, nes net pripažinę Romos primato viršenybę jie išlaikė bizantišką liturgiją.

Rusijos carai pradėjo sistematiškai persekioti Unitų Bažnyčią, tarp kurios daugelio kankinių buvo ir vienuolis, Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius (1580-1623) bei jėzuitas Andrius Bobola. Abu jie buvo nukankinti ir nužudyti iš neapykantos katalikų tikėjimui ir šiandien yra garbinami kaip šventieji. Persekiojimai tapo dar griežtesni Sovietų imperijoje. Kardinolas Josyfas Slipyj (1892-1984), 18 metų kalintas komunistų lageriuose, buvo paskutinis bebaimis Ukrainiečių katalikų Bažnyčios gynėjų. Šiandien unitai yra didžiausia rytietiškojo rito katalikų bendruomenė ir yra gyvi Katalikų Bažnyčios universalumo liudytojai. Nekilnu teigti, kaip tai daro Pranciškaus ir Kirilo dokumentas, kad „unitizmo metodas“, suprantamas kaip „unija tarp dviejų bendruomenių, vieną iš jų atskirianti nuo savo Bažnyčios, nėra būdas atkurti vienybę“ ir kad „negali būti priimtina, kad nelojalūs veiksmai būtų naudojami norint skatinti tikinčiuosius pereiti iš vienos Bažnyčios į kitą, atimant jų religinę laisvę ir tradicijas“.

Kaina, kurią popiežius Pranciškus turėjo sumokėti už šiuos Kirilo pageidautus žodžius, yra labai aukšta: kaltinimas „išdavyste“ metamas unitams, kurie visą laiką buvo visiškai ištikimi Romai.

Bet kuriuo atveju, Pranciškaus ir Maskvos patriarcho susitikimas yra žymiai svarbesnis nei Pauliaus VI ir Atenagoro susitikimas. Ši draugystė su Kirilu dera su noru priimti stačiatikių sinodališkumo principą, kuris reikalingas norint „demokratizuoti“ Romos Bažnyčią.

Tačiau jei kalbame apie tikėjimo esmę, o ne Bažnyčios struktūrą, svarbiausias simbolinis metų įvykis turbūt bus Pranciškaus dalyvavimas 500-ųjų protestantų reformacijos metinių minėjime, kuris vyks kitą spalį Lunde, Švedijoje.

Versta iš Rorate Caeli


Susiję straipsniai

Straipsniai 6015313894574827209

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item