Sigitas Tamkevičius. Veidu į Kristų

Nuo Advento pradžios už bažnyčios sienų jau šurmuliuoja kalėdinė prekyba ir šviečia įžiebtos kalėdinės eglės. Pasaulio vaikai išnaudoja kiekvieną progą, kad padaugintų mamoną. Tačiau mums, tikintiesiems, Advento metas nėra dovanų, bet Dievo ieškojimo ir laukimo metas.  Adventas kviečia atsigręžti į Dievą, nes Jis ateina tik tenai, kur yra ieškomas ir laukiamas. Dievas yra meilė ir jis niekada prievarta nesibrauna į žmogaus gyvenimą. Į meilę visuomet atsakoma tik laisvai.

Dievo žodis primena, kaip Izraelio tauta ilgai laukė pranašų skelbto Mesijo, o mes ruošiamės tinkamai paminėti jo atėjimo dieną. Dievo žodis taip pat kviečia per Adventą pamąstyti apie antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje. Kviečia tai padaryti labai rimtai, nes tuomet bus lemtingas susitikimas su Dievu, nuo kurio priklausys visa mūsų amžinybė. 

Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Štai! Ateina dienos,- tai Viešpaties žodis,- kai aš ištesėsiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą“ (Jer 33,14-15). 

Toji Dovydo atžala tapo Jėzus Kristus, kurio atėjimo į žemę paminėjimui esame kviečiami tinkamai pasiruošti. Pasiruošimo esmė – ne kalėdinės dovanos ir  šventinis stalas, bet, visų pirma, mūsų širdys, kuriose deramą vietą turi užimti Betliejaus Kūdikis. Mūsų širdyje jis viešpatauja tuomet, kai savo gyvenimą tvarkome ne pagal pasaulio, bet Evangelijos dvasią.

Laukdami garbingo svečio, visuomet apsidairome aplink save ir susitvarkome, nes šito reikalauja elementari pagarba laukiamam svečiui. Laukiant Kristaus Gimimo šventės, taip pat reikia pasidairyti po savo sąžinę – savo dvasinius namus, nusivalyti moralines dulkes, kartais, galbūt, net purvą, jeigu jį toleravome savo širdyje. Tai minimumas, kurio nepadarius Kalėdos bus ne Kristaus Gimimo šventė, bet Kovo 7 – oji, Gegužės 1 – oji ar į jas panašios dienos.

Advento metu reikia pasitikrinti, kaip skamba mūsų gyvenimo stygos ir ar jos yra suderintos pagal Kristaus užduodamą toną. Jei skamba tiesos, meilės, vilties ir džiaugsmo stygos, mes drąsiai galime laikyti save Jėzaus sekėjais, jei to nebūtų, tuomet neapsigaudinėkime – mes per šviesmetį nutolę nuo Kristaus. 

Mūsų amžiuje yra populiaru laikytis ne Kristaus, bet savo tiesos, tačiau tai nėra nei kataliko, nei bet kurio krikščionio kelias. Į krikščionį mažiausiai panašus ir tas, kuris nemato silpnų žmonių, bet myli tik save ir rūpinasi tik savo interesais. Jei žmogus, visas savo viltis sudeda į pinigus ir daiktų gausa, nors ir būtų pakrikštytas, jis yra tiktų tikriausias pagonis. Jei žmogus visus tik kritikuoja ir peikia, o pesimizmas yra jo kasdienis palydovas, gaila, bet jis savo gyvenimo kelyje dar nesutiko Kristaus. Taigi, kviečiu Advento metu drąsiai pamąstyti apie savo gyvenimo kelionę ir gal kai ką pakoreguoti.

Evangelija Advento pradžioje piešia apokaliptinį pasaulio pabaigos vaizdą: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės eis iš proto, bijodami ir laukdami to, kas dar turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Lk 21,25-26). 

Ar visa tai, ką šiandien matome vykstant pasaulyje neprimena besiartinančios katastrofos? Karai, milijonus žmonių išvarantys iš namų į nežinią, terorizmas, kurio dievas yra ne Alachas, bet pats velnias, godumas, nesibodintis žmonių išnaudojimo, prekyba ginklais, narkotikais, net žmonėmis, genderizmo diktatūra Europoje ir Amerikoje,  ir daugelis kitų nelemtų nūdienos reiškinių, ar visa tai nesignalizuoja apie artėjančią apokaliptinę katastrofą?

Tačiau Dievo žodis neskatina mus baimintis, bet ragina atsitiesti, pakelti galvas, budėti ir melstis, kad būtume pasiruošę „stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21,36).  Tikintis žmogus, ištikimai sekantis paskui Kristų, turi išlikti ramus, nes jis laukia ateisiančio Žmogaus Sūnaus ne kaip teisėjo, bet kaip mylinčio brolio, už mus paguldžiusio net savo gyvybę.