Vytautas Sinica. Tautų kraustymasis, teisingumas ir atjautos ribos

Europą užplūdęs migrantų srautas, klaidinančiai pramintas „pabėgėlių krize“, tapo iššūkiu visiems europiečiams. Kaip ir reikėjo tikėtis,...


Europą užplūdęs migrantų srautas, klaidinančiai pramintas „pabėgėlių krize“, tapo iššūkiu visiems europiečiams. Kaip ir reikėjo tikėtis, Vokietijai faktiškai pakvietus migrantus apsigyventi Europoje, į ją pasipylė vis didesnė migrantų iš Azijos ir Afrikos banga. Iš pradžių pasitikusi atvykėlius išskėstomis rankomis, galiausiai pati Vokietija susizgribo, jog negali jais pasirūpinti ir pradėjo spausti ES šalis dalintis jos paskatinto tautų kraustymosi padarinius.

Eižėjanti Europa

Senosios ir naujosios ES narės pasirodė ne tokios atviros, kaip norėtųsi kosmopolitinės iliuzijos puoselėtojams. Ispanija iškart atmetė jai pasiūlytą kvotą, Jungtinė Karalystė (JK), Airija ir Danija apskritai yra išsiderėjusios išimtį tokiems migrantų dalybos susitarimams. JK uždarė Lamanšo tunelį, Danija – sieną su Vokietija. Pati Vokietija kol kas laikinai uždarė sieną su Austrija, abi šalys prie bendros sienos nusiuntė tūkstančius pareigūnų migrantų srautams kontroliuoti. Vis garsiau kalbama apie tai, jog gali griūti pats Šengeno susitarimas: neuždarius vidaus sienų tarp ES šalių, migrantų kontrolė neįmanoma.

Vidurio Europa pasidalino į dvi dalis: Vyšegrado ketvertukas (Čekija, Slovakija, Vengrija ir Lenkija) vieningai pasipriešino migrantų kvotų siūlymams. Jų vadovai pareiškė, jog tai vis tiek neveiks esant laisvam žmonių judėjimui (tiesa), o ES turėtų rūpintis migrantų kilmės šalių stabilizavimu (irgi tiesa). Prie šių šalių prisidėjo ir Rumunija. Lietuvoje nesulaukė atgarsio tai, jog Europos Komisijos pirmininkas šias šalis apkaltino „nepriimtinu ultranacionalizmu“ ir pagrasino joms „jėgos panaudojimu“, jei prireiktų priversti jas dalintis migrantus jėga. Kalbos apie ES demokratijos deficitą nuo šios istorinės akimirkos keliasi į visai naują lygmenį. Šiame kontekste kaip niekada puikiai atsiskleidė visiškai kitokia nei Vyšegrado šalyse Lietuvos politikų nacionalinės savigarbos ir suvereniteto supratimas. Kaip paprastai nutinka visais klausimais, kuriais Angela Merkel stipriau trepteli koja, Lietuvos vadovai, ignoruodami visuomenės nuostatas ir demokratijos principus, suskubo pritarti Lietuvai skiriamų migrantų priėmimui be jokių garantijų ir saugiklių, jog Lietuvai tenkantis skaičius nedidės ateityje.

Sutiko tragikomiškai. Valstybės vadovai iš pradžių siutino Europos Komisiją ir ramino tautą, kategoriškai kartodami, jog tegalime priimti 30-40 pabėgėlių. Vėliau aršiai ginčijosi su Pietų Europos šalių lyderiais dėl 207 „pabėgėlių“ priėmimo, bet galiausiai apsigalvojo ir sutiko priimti 325, pareiškę, kad tai atitinka Lietuvos galimybes. Neseniai Europos Komisijai parengus atnaujintą, vis didėjantį migrantų srautą atitinkantį, jau 160 000 migrantų paskirstymo į ES šalis planą, sutikome įsileisti ir 1125. Pasirodo, tai taip pat atitinka galimybes, nors ir dabar 180 žmonių talpinantis Ruklos pabėgėlių centras, į kurį planuojama siųsti virš tūkstančio migrantų per du metus, yra perpildytas, o jo vadovas nežino, kokias ir kieno galimybes tai atitinka.

„Katalikiškas auklėjimas“

Baltijos šalyse, kur politikai yra nuolatinėje įtampoje tarp ES reikalavimų ir visuomenės nuomonės, tačiau renkasi paklusti pirmiesiems, įprasta praktika yra „auklėti“ visuomenę pritarti prieš jos valią priimtiems ar tik planuojamiems sprendimams. Ir migrantų atveju daugybė antikatališkų – marksistinių ir/ar kosmopolitinių – pažiūrų politikų ir kitų visuomenės veikėjų suskubo apeliuoti į Lietuvos piliečių katalikiškumą. Prasta šalies tradicija tampa politiškai neatsakingus poelgius pateisinti paviršutiniškai sukarikatūrintais krikščioniškos etikos reikalavimais. Žiniasklaidoje tendencingai rodomi migrantus kaip atstumiamas aukas, o ne sąmoningą sprendimą palikti šeimas ir tėvynes priėmusius žmones vaizduojantys reportažai.

Emociniu užtaisu ir krikščioniškos atjautos raginimais siekiama formuoti migrantų pasidalinimui tarp ES šalių palankią visuomenės nuomonę, tuo mažinant numatomą nepasitenkinimą jau suplanuotu migrantų įvežimu. Ilgai ir nesėkmingai agitavę už pigios darbo jėgos įvežimą, pramonininkai užuodė jiems palankius Briuselio vėjus ir įsidrąsino kalbėti apie dešimčių tūkstančių migrantų atsivežimą ir džiaugiasi, kad „Lietuva pagaliau bus normali – skirtingų rasių ir religijų“.

Tačiau kalbėti apie kataliko laikyseną šios krizės akivaizdoje prasminga, net jei šalies valdžia atvirai ignoruoja piliečių valią. Pirmiausiai todėl, kad visos Europos ir Lietuvos žiniasklaidoje yra neatleistinai supainiotos svarbiausios sąvokos, o tai trukdo suprasti net ir popiežiaus poziciją ir palengvina manipuliaciją ne visada politiškai raštingų katalikų jausmais.

Popiežius ir kontekstas

Pats būdamas migrantų į Argentiną anūkas, popiežius Pranciškus, vos atsisėdęs į Šventąjį Sostą, pradėjo rodyti aiškų rūpestį daugiau migrantų, o ne jų kilmės šalių likimu. Pradėjęs pontifikatą iškalbingu vizitu į migrantų užplūstą Italijos Lampedūzos salą, šį rugsėjį jis pakvietė visas Europos parapijas priimti po pabėgėlių šeimą. Kvietimas iš tiesų krikščioniškas, tačiau ne dėl popiežiaus kaltės buvo apipintas nesusipratimais ir daug kur politiškai klaidingai suvoktas bei ypač išnaudojamas Rytų Europoje.

Velnias slypi detalėse, o šiuo atveju – sąvokose. Anglakalbėje žiniasklaidoje vartoti žodžiai „priimti pabėgėlius“, lietuviškoje – jau „migrantus“. Skirtumas tarp šių sąvokų milžiniškas. Pabėgėlis, pagal JTO apibrėžimą, yra žmogus, kuris palieka savo šalį, nes joje jaučia pagrįstą baimę dėl savo gyvybės. Šiuos žmones iš tiesų reikia suprasti nelaimėje, valstybės įpareigotos juos priimti. Šiuo požiūriu, Vilniaus arkivyskupo G. Grušo iniciatyva Lietuvoje priglausti iš tiesų persekiojamas Irako krikščionių šeimas, yra teisinga, nuosekli ir sveikintina. Tačiau ne kiekvienas besiveržiantis į Europą yra pabėgėlis.

Pabėgėlis turi apsistoti pirmoje pasiektoje saugioje valstybėje, kuri jį priima, ir nustoja būti pabėgėliu, kai jo kilmės šalyje išnyksta reali grėsmė jo gyvybei. Visa tai buvo tarytum pamiršta stebint dabartinį migrantų antplūdį. Dauguma žmonių į Europą atvyksta ne iš karo krečiamų šalių, o ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. JTO duomenimis, didžioji dalis imigrantų į Italiją atvyksta iš Afrikos šalių, kuriose nevyksta karas ar persekiojimai. Daugiausia, 26 proc. sudaro atvykėliai iš Eritrėjos, tuo tarpu iš karo krečiamos Sirijos – tik 6 proc. Net 77 proc. visų atvykėlių yra vyrai, namuose palikę savo šeimas, kurias tikisi atsigabenti į Europą, naudodamiesi šeimos susijungimo teise.

Visi keliauja dažniausiai į Vokietiją, Jungtinę Karalystę arba Švediją, nenorėdami registruotis ir apsigyventi pakeliui esančiose saugiose šalyse ir taip prarasdami teisę į pabėgėlių statusą. Internetas pilnas vaizdo įrašų, su migrantų reikalavimais „vežti juos į Vokietiją“. Migrantai patys sako, kad tikisi likti gyventi ES šalyse, o šios tą priima kaip normą ir planuoja integracijos būdus, nors pabėgėliai, pagal apibrėžimą, apgyvendami tik laikinai ir nėra integruojami į visuomenę. 

Teisingumas

Griežtai kalbant, didžioji dalis į Europą atvykstančių žmonių yra ne pabėgėliai, o ekonominiai migrantai. Kartu tai reiškia, kad tik mažumai jų gali būti taikomas pagrįstas popiežiaus kvietimas glausti ir rūpintis. Ekonominiams migrantams tai negali būti taikoma pirmiausiai vadovaujantis teisingumo argumentu. Dievas yra, o žmogus turėtų būti ne tik gailestingas, bet ir teisingas. Ekonominiai migrantai, ypač ieškantys ne darbo, o socialinės rūpybos, į ES galėjo ir gali patekti tam numatyta tvarka, tačiau vengia tą daryti. Žmonės iš šalių, kuriose nevyksta karas, masiškai naikina ar slepia savo pasus, meluoja apie savo kilmę ir net amžių, kad būtų pripažinti pabėgėliais ir galėtų pasinaudoti prasidėjusia masine migracija. Atskirti juos itin sunku.

Tačiau tai, kad žmonės traukia į Vokietiją ir Švediją, atsisako kitur registruotis ir pasilikti, aiškiai liudija, kad šie „pabėgėliai“ ieško ne šiaip darbo ir naujo gyvenimo galimybių, kurių yra visur Europoje. Juos domina šalys su dosniausia socialinės rūpybos sistema, į kurią atvirai ir nusitaikė didžioji dalis Sirijos okupacija besinaudojančių ir pabėgėliais apsimetančių kitų Azijos ir Afrikos šalių gyventojų. Ligšiolinių Vakarų Europos šalių gyventojų iš musulmoniškų šalių integracijos patirtis skaudžiai liudija, kad islamiškosios civilizacijos atstovai santykinai nelinkę nei dirbti, nei paklusti europiečių įstatymams.

ES šalys šioje situacijoje turi pareigą išlikti teisingos tiek prieš savo piliečius, tiek prieš tikruosius pabėgėlius. Ekonominių migrantų besąlygiškas priėmimas neišvengiamai pakenktų ES šalių piliečiams, nes tokio jų skaičiaus neišlaikytų net Vokietijos ekonominė sistema ir Vokietija tą jau labai aiškiai sako. Iš pradžių paskelbusi, kad netaikys pabėgėlių grąžinimą numatančios Dublino konvencijos (taigi pakvietusi atvykti ir pasilikti), Vokietija vėliau perėjo prie kvotų reikalavimo, o galiausiai turėjo stabdyti patį imigrantų srautą. Graži katalikiška, bet kartu ir kosmopolitinė svajonė, kad „vietos ir duonos užteks visiems“, apmaudžiai pralaimėjo politinei tikrovei.

Tačiau ne mažiau ekonominiai migrantai graso tikriesiems pabėgėliams, atimdami iš jų galimybes ir formuodami priešišką europiečių požiūrį. Patys sirai piktinasi, kad nukenčia dėl to, jog jais apsimeta kitų šalių, net juodaodžiai, tad akivaizdžiai kitų kraštų atvykėliai. Apsimesdamos, kad gali rūpintis visų pasaulio šalių laimės ieškotojais, Europos šalys galiausiai nesugebės pasirūpinti net savo piliečiais, už kurių gerovę yra pirmiausiai ir tiesiogiai atsakingos.

Pagaliau, nors tikrieji pabėgėliai bėga nuo ISIS, būtent šios grupuotės nariai buvo labai lengvai infiltruojami į migrantų mases ir neabejotinai kirto ES sienas. Tą skelbia ir pati ISIS, ir ES šalių tarnybos, sulaikiusios ne vieną, tačiau praleidusios nežinomą skaičių ISIS kovotojų. Savaime aišku, kad sukelti milžiniškai žalai Europoje užtenka to, kad tarp besikaupiančio milijono migrantų, kurių ¾ sudaro jauni vyrai, būtų nors ir 0,01 proc. ISIS rėmėjų. Europos šalių gyventojai supranta šią grėsmę ir tai vienareikšmiškai sunkina tikrųjų pabėgėlių padėtį.

Bažnyčia palaiko migrantus?

Transliuojant vien dažnai dviprasmiškus popiežiaus pasisakymus, aktyviai prisidedama prie masinio katalikų klaidinimo. Sirijos melkitų patriarchas Grigalius III pareiškė, kad Sirijos krikščionims „reikalinga pagalba nutraukiant karą, o ne pabėgėlių statusas“. Jo teigimu, pati emigracija tapo krikščionybės Sirijoje išnykimo grėsme. Patys popiežiai teisei ir pareigai gyventi savo šalyje taip pat visada teikė pirmenybę prieš teisę emigruoti. Jonas Paulius II aiškiai teigė, jog „pirminė žmogaus teisė yra galėti gyventi savo šalyje ir ją įgyvendinti galima tik kontroliuojant emigruoti skatinančius veiksnius“. Jam nuosekliai antrino ir Benediktas XVI. Tas pats požiūris išsakytas ir Katalikų Bažnyčios Katekizme. Būtent apie padėties imigrantų kilmės šalyse sprendimą kalbėti kviečia ir migrantų kvotas atmetusių Vyšegrado šalių lyderiai.

Afrikos vyskupai, ko gero, aiškiausiai kviečia Afrikos jaunimą „nepasiduoti nesamo darbo ir gerovės Europoje ir Amerikoje iliuzijoms“ ir „panaudoti savo talentus kuriant teisingesnę, taikią ir stabilią Afriką“. „Jūs esate Afrikos lobis. Bažnyčia jumis pasitiki, jūs reikalingi savo kontinentui“ – kviečia Kongo vyskupas Nicolas Djomo. Tokio paskatinimo kurti savo valstybių gyvenimą, o ne vaikytis asmeninę gerovę Europoje, kol kas trūko iš Šv. Petro įpėdinio. Tačiau kol kas šimtai tūkstančių žmonių, daugiausia musulmonų, toliau maitina žmonių prekeivių verslą, keliaudami į Europą ieškoti pažadėtos gerovės.

Vidurio Europos šalys teisios ir atmesdamos migrantų paskirstymo kvotas, ir planuodamos priimti tik krikščionis pabėgėlius, ką nepagrįstai atsisakė padaryti Lietuvos valdžia. Tai ne tik teisinga, žinant, kad krikščionys Sirijoje yra dėl savo tikėjimo masiškai persekiojama ir žudoma grupė. Tai – rūpestis savo kultūros išlikimu. Kaip pasakė lenkų arkivyskupas Henrykas Hoseris, „Europa vėl išgyvena tautų kraustymąsi, kaip viduramžių pradžioje. Jei gimstamumo tendencijos nesikeis, greičiausiai Europa taps musulmoniška, o krikščionys išliks mažomis bendruomenėmis, kaip yra islamo“. 

Įspėdamas apie tą pačią kultūrų ir civilizacijų susimaišymo grėsmę, vienas iškiliausių pastarojo amžiaus italų kardinolų Giacomo Baffi ragino į Italiją priimti tik krikščionis migrantus. Ar išgirsime arkivyskupo ir kardinolo žodžius? „Allahu Akbar“ Budapešto aikštėse skanduojančios ordos gali padėti išgirsti. Kaip rašo garsus JAV katalikas Patrickas Buchananas, „Europoje altruizmo atsargos išseks daug anksčiau nei Afrikoje išseks „pabėgėliai“. Duok Dieve. Tautų kraustymosi akivaizdoje tiek katalikų, tiek ir netikinčiųjų atjauta turi turėti proto ir teisingumo nubrėžtas ribas.

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 5308983707314337494

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-09-16 14:27

    Puikus straisnis,gaila ,kad tik vienetai rašo teisybę.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Geras straipsnis, bet dėl kelių punktų nesu linkęs pilnai sutikti:
    1. "Anglakalbėje žiniasklaidoje vartoti žodžiai „priimti pabėgėlius“, lietuviškoje – jau „migrantus“. Skirtumas tarp šių sąvokų milžiniškas." - sutinku, bet ar toje anglakalbėje (kairiojoje/raudonojoje) žiniasklaidoje šie terminai nevartojami kaip sinonimai - t.y. VISI migrantai tiesiog vadinami pabėgėliais? Tikrai manote, kad kairysis/raudonas popiežius galvoja skirtingai, negu kiti tos ideologijos adeptai?
    2. "Tai – rūpestis savo kultūros išlikimu." Kaip ARABAI (ar negrai) padės išsaugoti LIETUVIŠKĄ kultūrą? Ar autorius kažkokią KITĄ kultūrą turi omenyje? Nenorėčiau tikėti, kad autorius yra savotiškos "multi-kulti" ideologijos ("Lietuvoje gali būti "rasių ir kultūrų įvairovė" - by tik visi krikščionys būtų") šalininkas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-09-17 01:00

    Nėra abejonės, kad autorius turėjo omenyje krikščionišką kultūrą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, man daugiatautė ir daugiarasė Lietuva - kad tik su krikščioniška kultūra - nevilioja, todėl aš prieš svetimų importą nepriklausomai nuo jų religijos. Šiaip jau, vadovaujantis tokia logika, ir Lietuvos lenkinimas nebuvo bėda - juk kultūra tai krikščioniška buvo. :) Jau nekalbu apie tai, kad kur nors Afrikoje ta 'krikščioniška kultūra" gerokai skiriasi nuo mūsiškės.

      Panaikinti

emo-but-icon

item