Vytautas Sinica. „Piliečiai priversti eiti į gatves, nes partinis elitas visur stengiasi būti „pažangesnis“ už visuomenę“

Pasak sociologų, žiniasklaidos straipsnių tematika, apimtis ir rašymo stilius kontroliuoja visuo...


Pasak sociologų, žiniasklaidos straipsnių tematika, apimtis ir rašymo stilius kontroliuoja visuomenės mąstymą, formuoja jos nuomonę. Akivaizdu, kad žiniasklaida turi stiprią įtaką. Marijos radijo „Aktualijų“ laidoje kalbamės apie tai, kokius svarbius pasaulio įvykius ir reikšmingas akcijas šeimos klausimu pamiršta atspindėti populiarioji Lietuvos žiniasklaida ir kokios to priežastys. Laidoje svečiuojasi politologas, sambūrio „Pro Patria“ narys Vytautas Sinica.

- Vieną birželio savaitgalį Romoje minios žmonių, anot organizatorių – beveik milijonas, suplūdo ne į šv. Petro aikštę susitikti su Šventuoju Tėvu, o į šv. Jono aikštę. Ko jie ten rinkosi?

- Italija jau suskubo tai pavadinti istorine demonstracija už šeimą. Vengiu sakyti „už tradicinę šeimą“, nes reikėtų apskritai vengti žodžio „tradicinė“ tokiame kontekste. Kadangi šv. Jono aikštė prie Laterano bazilikos talpina bent 300 tūkst. žmonių, o buvo užpildyta ne tik ji, bet ir aplinkinės gatvės – drąsiai galima sakyti, kad susirinko bent keli šimtai tūkstančių, kad ir kaip žiniasklaida mėgintų mažinti šį skaičių. Be abejo, italai teisūs - tokia demonstracija buvo istorinė. 

Demonstracijos tikslai buvo du politiniai klausimai, kuriems ten surinkę žmonės norėjo išreikšti nepritarimą. Vienas klausimas šiandien yra aktualus ir Lietuvai – tai vienalyčių partnerysčių įteisinimas. Iš Vakarų Europos šalių Italija yra vienintelė šalis, kuri nėra įteisinusi tokio instituto. Žinoma, dėl to ji yra įvairių tarptautinių organizacijų ir politinių jėgų šalies viduje spaudžiama tą padaryti. Demonstracijoje susirinkę žmonės tokiam siūlymui kategoriškai nepritarė. Antras klausimas taip pat yra aktualus Lietuvai, nors apie tai mažiau kalbama. Tai yra taip vadinamo genderistinio lytinio švietimo klausimas. Tai lytinis švietimas, skatinantis kuo anksčiau išbandyti ir pažinti seksualinį gyvenimą bei visus įmanomus jo variantus. Taip pat toks švietimas visas įmanomas šeimos ir lytinių santykių formas pripažįsta bei laiko lygiomis ir vienodai normaliomis. Abu šiuos dalykus Romoje susirinkusi šimtatūkstantinė žmonių minia laiko nereikalingais ir žalingais Italijos gyvenimui ir reikalauja neįteisinti jų savo šalyje.

- Demonstracija buvo organizuota gana spontaniškai – per 18 dienų, be didžiųjų organizacijų pagalbos. Tai – pilietiškumo pavyzdys, rodantis, kad žmonėms jau gerokai įgriso spaudimas priimti genderistinį požiūrį. Bet šiandien pakalbėkim apie mūsų žiniasklaidos reakciją. Kodėl šis įvykis pas mus neatspindėtas ir ar tai turėjo būti padaryta?

- Dėl įvykio unikalumo, iš tikrųjų jau daug rašyta, jog tai buvo vadinamasis grassroots movement – iš apačių, mažų visuomenės grupelių sutelktas ir organizuotas įvykis, panašiai kaip Kijevo Maidanas. Prieš metus panaši akcija surinko tik šešis tūkstančius žmonių. Tai reiškia, kad pokyčiai per metus buvo milžiniški. Kažkas juos įjungė, išprovokavo. Teko skaityti, jog pačioje Italijoje prieš renginį visa masinė žiniasklaida blokavo ir neprisidėjo prie žinios apie jį platinimo. Todėl tai turėjo būti padaryta kažkokiais, vadinkim, partizaninio marketingo kanalais – kas ir įvyko. Taigi ir iniciatyvos, ir išradingumo organizatoriams netrūko.

Kaip tai buvo nušviesta Lietuvoje ir ar turėtų būti nušviesta labiau? Žinoma, turėtų. Visame pasaulyje, be abejo, vyksta daugybė akcijų šia ir kitomis temomis – visų jų nušviesti neįmanoma. Bet kalbant apie šeimos arba gyvybės klausimus – kiekviena smulkiausia detalė, kiekvienas mažas pokytis į šiais laikais „pažangia“ vaizduojamą pusę, anot akcijos organizatorių – į genderistinę pusę, yra išsamiai pristatomi. Labai iškalbingas pavyzdys buvo situacija Baltijos šalyse praėjusiais metais. Kai Estijoje buvo įteisinamas vienalyčių partnerysčių institutas, šalyje vyko gana didelės protesto akcijos – susirinko tūkstančiai žmonių. Lietuvos žiniasklaida tylėjo. Nepaisant daugumos visuomenės nepritarimo Estijoje šį įstatymą vis dėlto priėmus, Latvijos užsienio reikalų ministras paskelbė savo twitter paskyroje, jog jis yra homoseksualus ir sveikina Estijos sprendimą. Štai apie tai, apie vieno viešojo asmens lytinę orientaciją, jau rašė visa žiniasklaida. Ši disproporcija egzistuoja faktiškai visose šalyse. 

Akcijų šiais klausimais Vakarų šalyse yra labai daug, nes dabartinė situacija tokia, jog partinis elitas beveik visose Vakarų šalyse neatspindi visuomenės daugumos nuomonės. Partinis elitas dėl įvairių priežasčių stengiasi būti „pažangesnis“ už visuomenę. Priešingai negu posovietinėse ar Šiaurės šalyse, kur visiškai nėra, vadinkime, gatvės politikos kultūros, Vakarų šalyse tokia kultūra yra – žmonės yra linkę išeiti ir pareikšti, ką jie galvoja. JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje tikrai dažnai vyksta masinės demonstracijos. Dažniausiai jos rengiamos dėl tų trijų klausimų: lytinio švietimo, partnerystės ir gyvybės apsaugos. Kalbant apie šias masines akcijas, čia iš tikrųjų yra ko mokytis iš Vakarų šalių visuomenių.

- Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė sprendimą, kuriame konstatuojama, kad Italija pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8-tą straipsnį, nepripažindama teisės sudaryti tos pačios lyties asmenims civilinių sąjungų ar registruotų partnerysčių. Iš karto po jo priėmimo apie šį sprendimą jau galėjome skaityti internetiniame dienraštyje delfi.lt, kuris teiravosi VU Teisės fakulteto profesoriaus Vytauto Mizaro nuomonės. Jo išsakyta nuomonė buvo vienpusiška – tai istorinis sprendimas, turėsiąs įtakos ir dėl partnerysčių diskutuojančiai Lietuvai. Kaip vertini EŽTT sprendimą ir jo atspindėjimą žiniasklaidoje?

- Be abejo, šiam sprendimui dėmesio žiniasklaidoje nebepritrūko. Šiais klausimais kaip pirmasis ekspertas visada yra kalbinamas Vytautas Mizaras – nuolatos Lietuvos gėjų lygą remiantis teisininkas, pristatomas kaip objektyvus ekspertas. Žinios pranešimo tendencingumas buvo aiškus. Kritiškų sprendimo vertinimų – o paprastai šiais laikais jau ir teismų sprendimus kritiškai vertinti yra rimtas pagrindas – bent kol kas viešumoje tikrai pasigendame. 

Pats sprendimas yra įdomus ir, panašiai kaip JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas dėl vienalyčių „santuokų“, vargiai paremtas teisine logika. Sprendime teigiama, kad Italijos vyriausybė turėjo užtikrinti pagrindinius poreikius stabilius ir įsipareigojimu grįstus santykius palaikančioms poroms, nepriklausomai nuo jų narių lyties. Kai labai panašų sprendimą priėmė JAV Aukščiausiasis teismas, keturi iš devynių šio teismo teisėjų, nepritarę sprendimui, jį griežtai sukritikavo. Europoje kritika kol kas tyli. Tačiau EŽTT sprendimas tiesiogiai prieštarauja pačiam 8-ajam straipsniui, kuriuo ir buvo grindžiamas. 8-tas konvencijos straipsnis teigia, jog kiekvienas turi teisę į šeimos gyvenimo, namų ir korespondencijos privatumą. Toliau rašoma, jog užtikrindama šias teises valstybės valdžia neturi teisės kištis, išskyrus tuos atvejus, kai demokratinėje visuomenėje tai yra būtina dėl – pabrėžiu, kokiu pagrindu valstybei galima kištis, griaunant šeimos privatumą – nacionalinio arba viešojo saugumo, šalies ekonominės gerovės, nusikaltimų prevencijos, moralės ir sveikatos arba kitų asmenų, t. y., ne sudarančių tą šeimą, teisių ir laisvių apsaugos. Labai sunku suprasti, kurį iš šių pagrindų EŽTT įpareigojo Italiją įgyvendinti, pradedant kištis į vienalyčių porų santykius ir kuriant jiems iki šiol nebuvusį teisinį reguliavimą. Iš esmės 8-tas straipsnis įpareigoja valstybę nesikišti ir nesukuria kažkokių pozityvių pareigų veikti – jis tik leidžia išimtis, kada valstybė gali veikti, bet tam neįpareigoja. Šiuo EŽTT sprendimu staiga viskas apverčiama aukštyn kojomis. 

Čia, aišku, vėl gali prasidėti teisinės interpretacijos ir daug kas (o tikrai Vytautas Mizaras) su manim nesutiks, bet iš esmės teismo vardu yra pasakoma, kad vienalytės poros irgi yra šeima, nes būtent šeimos privatumą saugančiu straipsniu yra argumentuojama būtinybė joms sukurti teisinį statusą. Tai yra jau visiškai politinės valios sprendimas, kurio neįmanoma tiesiogiai išvesti iš konvencijos teksto. Taigi nežinau, kaip galima be kritikos reaguoti į tokį sprendimą. Manau, kad JAV su savojo teismo sprendimu dėl vienalyčių „santuokų“ susitvarkė daug labiau demokratiškai – ji, aišku, turės jį vykdyti, bet kritikos ir diskusijų, koks nepagrįstas ir teisiškai nelogiškas buvo tas sprendimas, ten buvo daug daugiau ir atvirai svarstoma, kaip situaciją pakeisti. Tuo tarpu Europoje, o juo labiau – Lietuvoje, ta tema nevyksta beveik jokios kritinės diskusijos. 

- Kalbant apie Italiją, sunku ir patikėti, koks spaudimas jai yra daromas. Tūkstančiai žmonių išeina į gatves protestuoti prieš sprendimus, kurie, nepaisant visko, yra jiems nuleidžiami iš viršaus. Tačiau minėtas EŽTT sprendimas įdomus dar ir tuo, jog nebuvo taikytas diskriminacijai skirtas 14-tas konvencijos straipsnis. Išvengta diskriminacijos temos, motyvuojant teismo sprendimą tuo, jog Italija rėmėsi savo nuožiūros teise reguliuoti šeimos santykius ir, anot teismo, nepateikė jokių argumentų, kaip jos sprendimas neįteisinti vienalyčių porų užtikrina viešąjį interesą. Taigi šalia diskriminacijos argumento atsiranda dar ir viešojo intereso argumentas. Kaip manai, kokia turėtų būti mūsų argumentacija, kai, ypač nuo rudens, prasidės aršios diskusijos dėl partnerystės, EŽTT sprendimą pasitelkiant kaip pavyzdį mums? Ar mes turėsime argumentų bei atsakymų, ar galėsime parodyti tokios pozicijos klaidingumą, ar turėsime žmonių, galinčių argumentuotai ginti mūsų poziciją?

- Tai klausimai, kurių kiekvienas reikalauja atskiro atsakymo. Kalbant apie žmones, kurie galėtų išsakyti argumentus, manau, kad jų trūksta. Trūksta, nes, reikia pripažinti, nėra daug ir tikslingai dirbama tokius žmones ruošiant. Galima neabejoti, jog Tolerantiškas jaunimas, Lietuvos gėjų lyga ir panašios organizacijos tikrai tikslingai ruošia savo kalbėtojus ir ekspertus. Nepaisant to, jiems sunkiai pavyksta paveikti visuomenės nuomonę, bet pats parengimas yra tikslingai organizuojamas. Tuo tarpu paliekant šiuos klausimus savotiškai savieigai ir pernelyg pasitikint visuomenės daugumos nuomone bei laukiant, kad pozicija, jog šeima galima tik tarp vyro ir moters, apsigins pati, gali tekti skaudžiai nusivilti, nes tiesa šiais laikais pati neapsigina. Kai demokratijos sąlygomis galima sakyti, ką nori, ir kokiomis tik nori retorinėmis priemonėmis vartyti savo pozicijas, be abejo, yra pakankamai lengva visuomenei įteigti su objektyvia tiesa nederančias pozicijas. Todėl iš tikrųjų kalbančių trūksta ir reikėtų juos ruošti. Nežinau, kas galėtų imtis tą daryti, nes Lietuvoje apskritai trūksta visuomeninių organizacijų, kurios būtų ir finansiškai, ir žmogiškais resursais pajėgios organizuotai telkti tą visuomenės dalį, kuri palaiko prigimtinę šeimą ir žmogaus teisę į gyvybę nuo natūralaus pradėjimo iki natūralios mirties. 

Kaip šis EŽTT sprendimas pakeis situaciją Lietuvoje? Manau, kad kažko labai nepakeis. Taip yra todėl, kad kova, siekianti naujos šeimos sampratos ir partnerysčių (ar kitokių pripažinimo formų) įteisinimo, yra daugiausiai paremta emocijomis. Dažniausiai apeliuojama būtent į emociją: „Mes nesame kuo nors blogesni, todėl norime visko lygiai to paties, ką turi vyro ir moters pora“. Iš esmės visi tarpiniai variantai – partnerystė ar koks nors kitas statusas – tėra trumpalaikiai žingsniai link visiško vienalyčių ir skirtingų lyčių porų teisinio reguliavimo suvienodinimo. Tą pripažįsta patys jų siekiantieji. Emocinis argumentas vis tiek visada dominuoja, o kiti argumentai, pavyzdžiui, EŽTT sprendimas, viena vertus, yra ne tokie pagaulūs žmonėms – jie ne taip gerai veikia viešąją nuomonę, kita vertus, jie yra pasitelkiami epizodiškai ir instrumentiškai. Anksčiau taip pat yra buvę įvairių EŽTT sprendimų, pavyzdžiui, reikalavusių, įteisinus vyro ir moters partnerystę, šį statusą suteikti ir vienalytėms poroms, tačiau tokiu argumentu yra pasinaudojama, jis nesukelia norimo efekto ir nueina į užmarštį. Manau, kad ir šis sprendimas viešosiose diskusijose kalnų nenuvers ir situacijos iš esmės nepakeis. Aišku, lieka klausimas, kas kaip sugebės juo naudotis. 

Ar Lietuva galėtų tokiu pačiu pagrindu būti apskųsta EŽTT? Neabejoju, kad taip ir bus daroma. Gėjų lyga ir kiti susiję judėjimai visada yra linkę jiems nepalankią demokratinę sprendimų priėmimo pusę, besiremiančią jiems nepatogia visuomenės nuomone, apeiti per teismus. Kartais tai sėkmingai pavyksta. Jie jau yra paskaičiavę ir viešai pasakę, kad pereiti visus teismus ir pasiekti vienokį ar kitokį EŽTT sprendimą truktų septynis metus. Galėtume sakyti, kad laikrodis tiksi ir pamatysime, ką per tuos septynis metus jiems pavyks nuveikti. Nenorėčiau spekuliuoti, į kokią situaciją mus pastatytų toks sprendimas. Septyni metai yra labai ilgas laiko tarpas, bent dviejų Seimo kadencijų pasikeitimas. Taip toli ir su tiek daug kintamųjų spekuliuoti mums nereikėtų. 

- Liepos pradžioje Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba patvirtino rezoliuciją, kviečiančią išsaugoti šeimą. Kaip trumpai būtų galima įvertinti šią rezoliuciją?

- Jei kas nors iš Lietuvoje plačiau besidominančių žino apie šią rezoliuciją, tai turbūt sutiks, kad ji buvo apipinta šiokiais tokiais mitais. Viena vertus, masinė žiniasklaida, matyt, iš atsargumo išsigandusi, kad jei čia yra kalbama apie šeimos apsaugą, tai negali būti gerai, nusprendė šia tema vėl tylėti. Kita vertus, pavadinkime, smulkioji pilietinė žiniasklaida, kuri visada ištraukia ir lietuviškai paskelbia nepatogius „pažangiajai“ pozicijai dalykus, labai apsidžiaugė šia rezoliucija, tačiau, manau, tas džiaugsmas buvo perdėtas. Rezoliucija kviečia ginti šeimą ir priimti šeimai palankius įstatymus, žiūrėti į šeimą kaip į pamatinę visuomenės ląstelę, fundamentalų pagrindą. Vis dėlto tokio abstraktumo yra labai daug, o aiškumo – nėra. Rezoliucijoje, kaip ir Lietuvos Konstitucijoje, tarsi ir labai aiškiai kalbama, kokia yra šeima, bet apibrėžimo nėra. Ne vienoje vietoje yra minimi tėvas ir motina, vyro ir moters abipusė pagarba, lygios pareigos, įsidarbinimas, apskritai – vyras ir moteris, tačiau apibrėžimo, jog šeima yra tik tarp vyro ir moters, nėra. Todėl dalis, sakyčiau, postmodernių teisių gynėjų baimių yra nepagrįstos, o ši rezoliucija – pakankamai kompromisinė. 

Vis dėlto ji labai aiškiai sako, kad vaikų apsauga turi būti vykdoma per šeimą, o pati šeima yra suvokiama kaip vienetas. Tai yra svarbus momentas, nes šiais laikais vaikų apsaugą bandoma vykdyti vaikus kaip teisės subjektą išimant iš šeimos. Rezoliucija ragina į šeimą žiūrėti kaip į vienetą, tuo tarpu visi reprodukcinių, seksualinių teisių gynėjai yra sudėję dideles pastangas, kad į vaiką būtų žiūrima kaip į atskirą teisės subjektą – jis būtų saugomas nuo šeimos, tarytum, šeima yra grėsmė, o ne jį saugantis ir ugdantis aplinkos vienetas. Vien dėl to tai jau yra naudos duodanti ir šiek tiek tą „pažangos“ revoliucijos traukinį stabdanti rezoliucija.

Kitas svarbus momentas yra dėl šeimos ir auklėjimo. Rezoliucijoje sakoma, kad šeima yra ta vieta ir tas vienetas, kuris perduoda vaikams kultūrines, moralines ir kitas normas. Tai vėlgi yra didžiulė priešprieša tarp to, kas dabar bandoma padaryti per valstybės valdomą švietimą mokyklose diegiant naujas moralės normas. Tuo tarpu rezoliucijoje kalbama apie tai, kad šeima turi būti ta vieta, kuri formuoja vaiko moralės normas. Be abejo, paliekant šeimai moralės normų formavimą, naujosios kartos liberalumo kūrimas užstringa. Tuo ši revoliucija taip pat naudinga prigimtinės vyro ir moters šeimos apsaugai. Vis dėlto jos konservatyvumas, kaip matyti, yra išvestinis. Tiesioginio vyro ir moters šeimos pripažinimo joje nėra. 

Reikia džiaugtis ir tokiu dokumentu, nes aiškus ir nedviprasmiškas palankumas šeimai būtų radikalus posūkis Jungtinėse Tautose. Jau dabar už šeimą kovojančios organizacijos dėjo daug pastangų, kol pasiekė dabartinį rezoliucijos variantą. Išsivysčiusios šalys labai priešinosi tokios rezoliucijos priėmimui. Gal galėtum pristatyti, kaip JTO Žmogaus teisių taryboje vyko balsavimas už šį dokumentą?

- Dėsningumas yra labai aiškus. Prieš rezoliuciją balsavo iš esmės tik Europos šalys, JAV, PAR, Korėja ir Japonija. Už rezoliuciją balsavo vien Afrikos ir Azijos šalys. Šiais klausimais sudėtingoje situacijoje šiuo metu esančios Pietų Amerikos šalys susilaikė. Taigi akivaizdžiai egzistuoja geografinis ir civilizacinis pasiskirstymas. Jau minėto Latvijos užsienio reikalų ministro vadovaujama delegacija pasisakė prieš (šypsosi).

- (Klausytojo klausimas) Noriu pasidalinti tokia tarsi sąmokslo teorija. Tarkime, kad Konstitucinis teismas, su savo išprotavimais, skaitymu tarp eilučių ir tarimusi su dvasiomis, nuspręs, kad lytis yra ne prigimtinė, o pasirenkama, ir tai įtvirtins, po to nuspręs, kad du homoseksualai, vienas kurių pasivadinęs moterimi, kitas – vyru, sudaro šeimą su visomis to pasekmėmis – tam nebus jokių kliūčių. Manau, toks scenarijus nėra negalimas, matant dabartinį Konstitucinio teismo darbą.

- Nemanau, kad tai sąmokslo teorija. Tai yra visiškai realus scenarijus. Ar jis pildysis, priklausys nuo to, kokių pažiūrų jėgos visuomenėje dės didesnes pastangas vienaip ar kitaip pakreipti tuos procesus. Nemalonus, bet faktas, kad teismai, ypač aukščiausi ir konstituciniai teismai, yra tapę politinėmis institucijomis. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet labai skaudžiai pastaruoju metu tai matome čia. Jie priima sprendimus, kurie tiesiogiai visiškai nekyla iš jų nagrinėjamų tekstų – ar tai būtų konstitucija, ar kokia nors teisių konvencija. Be abejo, tokioje situacijoje teisėjų pažiūros – o pastarosios dažnai gali būti paveiktos politinio ar kitokio spaudimo priemonių – jos iš esmės lemia tai, kaip bus išaiškinta Konstitucija. Neva sąmokslo teorija, kurią išdėstė gerbiamas klausytojas, jau yra faktiškai įvykusi kai kuriose šalyse, o kai turi istorinį precedentą, tai nebegali žiūrėti pro pirštus – turi žiūrėti rimtai. 

Kas būtų, jeigu taip nutiktų Lietuvoje? Nežinia. Reikia galvoti apie tai, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Dėl įvairių istorinių ir geopolitinių priežasčių Lietuva kol kas dar turi laiko ir mums tą laiką reikia išnaudoti prigimtinės šeimos labui, o ne sėdėti pasyviai.

Kalbino Jolanta Ramonienė

Sekite autorių Facebook



Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 283564202648929547

Rašyti komentarą

  1. Na ,homofobai , kur komentarai? Tema neaktuali ar atostogaujat visi?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Turbūt norėjot paklausti, kur pasidėjo LGBT šalininkai, nes jų oponentams šis interviu atrodo teisingas, ir jie nemato jokio reikalo ką nors papildomai dar rašyti. Na, kadangi jau čia apsireiškėt, gerb. LGBT šalininke, tai gal pasakykite, kokios, Jūsų nuomone, neteisybės šiame interviu yra išdėstytos. :)

      Panaikinti
    2. Manyčiau, "pervertofilai" šitai faunai - pats tas terminukas. Nors "homjaunuoliai" - irgi gana taiklus.;)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2015-08-26 20:55

      // Jau geriau šiuos asmenis su savo komentarais palikti ramybėje. Neverta į juos kreipti didelio dėmesio. :)

      Panaikinti
    4. Gal ir gera idėja - nešerti trolių, nes yra labai didelė rizika užsirauti taip, kad maža nepasirodys. Troliai pikti ant viso pasaulio būna. Žinot, man atėjo į galvą toks paaiškinimas, kodėl Vakarai kapituliavo prieš šituos trolius. Ogi dėl šventos ramybės. T.y., tikėjosi, kad tie troliai nustos kabinėtis prie žmonių, jei gaus ko nori. Žinoma, jei aš iš tikrųjų įminiau Vakarų pasidavimo tiems troliams mįslę, tai ramybę tie vakariečiai vargiai gaus, nebent tik laikinai. O paskui vėl iš naujo prasidės trolingas, nes troliams nusibos sėdėti ramiai.

      P.S. Homjaunuoliai - geras terminas tolerastijos jauniesiems aktyvistams įvardyti. Bet kadangi nežinom, koks šio pono amžius, tai homjaunuoliu tikriausiai pavadinti negalėtumėm. Dar įsižeis, jei mūsų minimas ponas yra kokių 40-45 metų vyras, o mes jį jaunuoliu pavadinom. :D

      Panaikinti
    5. Na, jei vyresnis - tada jau homunistas. :) O šiaip, kaip jau minėjau - pervertofilas yra amžiaus atžvilgiu neutralus terminas, tad "eidžizmu" niekas negalės apkaltinti. :)
      Beje, mano galva, esate nemaža dalimi teisus dėl Vakarų kapituliacijos priežasčių. Vis dėlto, nereikia pamiršti agresyviai brukamos "tolerancijos" (kuri, beje visiškai klaidingai laikoma vertybe, nes iš tiesų tai NE vertybė, o spaudimas NETURĖTI savo vertybių, kadangi nors kokią vertybių sistemą turintis žmogus iš principo NEGALI būti "tolerantiškas viskam, išskyrus netoleranciją"), dėl kurios Vakarų visuomenė virsta vis labiau bestubure. Kitaip tariant, Vakarų visuomenė ne tik NENORI priešintis tiems neomarksistiniams troliams (kaip sakėte, "dėl šventos ramybės"), bet tampa vis labiau NEĮGALI tą daryti.

      Panaikinti
    6. Na, aš būčiau linkęs manyti, kad didžiausia bėda yra naivumas, kuris kyla iš to, jog (didžioji) dalis Vakarų visuomenės po SSRS žlugimo ir ypač po ekonomikos šuolio aukštyn paprasčiausiai apsvaigo, ir tas apsvaigimas vis dar tęsiasi iki šiol. Ir to apsvaigimo viena iš pasekmių yra ta, kad daliai visuomenės (vis dar) norisi būti geriems, visus mylėti, su visais taikiai ir ramiai gyventi, nieko neprievartauti, padėti visiems, kenčiantiems priespaudą ir netoleranciją. Na, ir t.t., ir pan. Va čia išlindę agitprop'o troliai pasinaudoja susidariusia situacija (t.y., tuo, kad tam tikra visuomenės dalis yra naiviai gera bei trokšta taikos ir ramybės) ir sėkmingai pradeda ir užbaigia darbą.
      Taigi, mano manymu, tai yra ne bestuburiškumas kaip toks, bet paprasčiausias naivumas, kada iš viso nesirenkama, kam ir kokia pagalba iš tiesų reikalinga, bet aklai puolama padėti bet kam ir bet kaip. Ir va čia gaunasi taip, kad emociniai argumentai staiga pasidaro paveikūs, o racionalūs argumentai paprasčiausiai atmetami, nes kokie gi čia dar gali būti svarstymai - žmonėms pagalbos reikia. Ir kuo skubiau, tuo geriau. Todėl kam nors užtenka tik pasiskelbti auka, ir dalis visuomenės puls padėti, net negalvodama apie pasekmes sau pačiai. Be abejo, visada atsiras tokių, kurie tuo naivumu piktnaudžiaus ar bent jau bandys išgauti kažkokios naudos sau patiems likusios visuomenės dalies sąskaita. LGBT organizacijos čia nėra išimtis, kaip savo laiku nebuvo išimtis ir V.Lenino bolševikai.
      Kitaip sakant, Vakarų visuomenėse nėra jokio neįgalumo ir bestuburiškumo, bet yra daug apsvaigimo ir naivumo. T.y., Vakarų visuomenių dauguma yra naiviai priėmusi gudriai pakištas leftistines utopijas, ir šiuo metu aktyviai gina leftistinius idealus santuokos ir šeimos srityje. Va čia ir yra pagrindinė šiuolaikinių Vakarų bėda. :(

      P.S. O ta neobolševikinio agitprop'o skelbiama tolerancija tėra tik eilinis triukas, ir niekas daugiau. Atseit, mes panaikinsim priespaudą ir netoleranciją, vadinasi, skelbiam "laisvę" ir "toleranciją", nes neva kovojam prieš netoleranciją ir priespaudą.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2015-08-26 21:34

    Amžinas dėsnis, kuo geresnis gyvenimas, tuo greičiau skubama susinaikinti, tie vadinami nehomofobai, tiesia kelią į išnykimą, tikrai keistas noras.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taiklus pastebėjimas. :) Tiktai aš šį amžiną dėsnį formuluočiau taip: kuo daugiau gyvenime malonumų, tuo greičiau skubama susinaikinti. T.y., naikina ne geresnis gyvenimas, bet hedonistinė utopija. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-08-30 21:10

    Na, tiems "naujiesiems" vėjams, jau seniai yra sukurtas terminas, nepriklausomai nuo amžiaus: sodomitai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Arba tiesiog pederastai. Bet aš kalbėjau apie platesnę grupę, nes ne visi lytinių iškrypimų plėtros entuziastai (neomarksistaii ir liberalai) patys yra lytiniai iškrypėiai, o be to, jų "interesų sfera" yra platesnė, negu tik pederastija - ir ji dar plečiasi, nes "įteisintinų" iškrypimų (parafilijų) sąrašas gana ilgas.

      Panaikinti

emo-but-icon

item