Vytautas Sinica. Kaip priversti kataliką pelnytis iš nuodėmės?

Kanados naujienų portalai liūdnai juokauja, kad „JAV ir Kanados gyventojų vis naujos istorijos a...


Kanados naujienų portalai liūdnai juokauja, kad „JAV ir Kanados gyventojų vis naujos istorijos apie katalikus verslininkus, baudžiamus už religinius įsitikinimus, seniai nebestebina“. Iš tiesų, istorijų apie tai, kaip šiose šalyse atsisakę aptarnauti vienalytes „santuokas“ katalikų verslai atsiduria teismuose taip gausu, jog tapo norma. Deklaruojama religijos laisvė akivaizdžiai neveikia. 

Tarp visų šių atvejų yra ir keli, liudijantys ir taip nujaučiamą faktą, kad „tolerancijos“ reikalavimas iš katalikų jokiu būdu nėra taikomas jų pačių adresu. Pernai vienas katalikų aktyvistas pamėgino seksualinių mažumų kepyklose šeimos dienai įsigyti tortą su užrašu, kviečiančiu ginti vyro ir moters santuoką. Žinoma, nesėkmingai – visur buvo apšauktas provokatoriumi ir neaptarnautas. Seksualinės mažumos, neįžvelgdamos savo nenuoseklumo, įsižeidė, jog sulaukia tokių užsakymų.

Visai neseniai Kanados Niufaundlendo saloje katalikas juvelyras sutiko pagaminti vestuvinius žiedus lesbiečių „santuokos“ ceremonijai. Sutiko nenoromis, žinodamas, apie gresiančias baudas, todėl tarsi protestuodamas savo parduotuvės vitrinoje pasikabino užrašą „Puolamas santuokos sakralumas; padėkite išlaikyti santuoką tarp vyro ir moters”. Apie tai sužinojusi lesbiečių pora atsiėmė užsakymą ir pareikalavo grąžinti pinigus, nes... nenori žiedų iš žmogaus su tokiais įsitikinimais. Žinoma, kaip visada tokiais atvejais juvelyrą užplūdo ir grasinančių laiškų iš šalies LGBT atstovų lavina. 

Poros sprendimas iš esmės reiškia, kad pirkėjai atsisakė paslaugos motyvuodami būtent jiems nepriimtinais paslaugos tiekėjo religiniais įsitikinimais. Būtent už tokius pačius veiksmus, tik iš kitos pusės, yra persekiojami JAV ir Kanados katalikų verslai, atsisakantys aptarnauti vienalytes „santuokas“. Šis nenuoseklumas seniai akivaizdus, bet tokie pavyzdžiai išryškina tai, ką paprastai neblogai maskuoja laisvės ir lygybės ideologinė retorika. Kartu tai atvejis, kai jau net pačiam katalikui neleidžiama teikti paslaugos dėl jo paties religinių įsitikinimų. Kur tai veda?

Sekuliariam stebėtojui norint suprasti, kodėl negalima prievartauti katalikų teikti paslaugas prieš savo sąžinę, tenka grįžti prie pačios laisvosios rinkos idėjos. Rinka remiasi Voltaire`o tolerancijos principu. Tai yra, joje kiekvienas tik laimi daugiau finansinės naudos, jeigu atlieka sandorius su visais rinkos dalyviais, nepriklausomai nuo jų pažiūrų ar savo įsitikinimų. Tačiau tuo vadovautis arba ne buvo ir lieka paties rinkos dalyvio pasirinkimas, daromas savo paties asmeninės naudos sąskaita. Rinkoje, priešingai nei politikoje, veikia ne „balso“, o „pasitraukimo“ logika – nepatenkintas pasiūlytomis sąlygomis rinkos dalyvis tiesiog atsisako sandorio, o ne mėgina reikalauti keisti rinkos sąlygas.

Pačiam rinkos dalyviui svarbiau už naudą gali būti daug dalykų. Jis gali buti rasistas ir neprekiauti su negrais, gali buti antisemitas ir neprekiauti su žydais. Kritikai paprastai mini tokius amoralius atvejus, teigdami, jog kiekvieną rinkos dalyvį būtina priversti niekam neatsakyti savo paslaugų dėl jo ar kliento įsitikinimų. 

Kartais tai teisinga nuostata (ypač, jei paslaugos teikėjas yra monopolinis), bet minėti atvejai jokiu būdu nėra tapatūs katalikams, atsisakantiems aptarnauti vienalytes „santuokas“ ar, pavyzdžiui, dalyvauti tegu ir legaliai atimant gyvybę aborto ar eutanazijos atveju. Skirtumas čia esminis ir dvejopas.

Pirma, katalikas neatsako rinkos paslaugų homoseksualui kaip asmeniui. Tai būtų iš tiesų nekatalikiška. Atsisakyti parduoti tortą ar gėles lesbietės gimtadieniui yra diskriminacija, nes paslauga atsakoma asmeniui. Netenka girdėti tokių atvejų. Atsisakyti parduoti tą patį tortą ar gėles jų „vestuvėms“ nėra diskriminacija, nes atsakoma ne dėl asmens savybių, o dėl nuodėmingo akto, kurio dalyviu pardavėjas taptų ir neretai valstybės yra priverčiamas tą padaryti. Aptarnaudamas ir gerbdamas asmenį, katalikas niekina ir neaptarnauja nuodėmes.

„Nuodėmingas aktas“ netikinčiam žmogui skamba labai nekorektiškai, bet būtent čia slypi antrasis tikinčiųjų unikalią padėtį paaiškinantis aspektas. Katalikas vienalytę „santuoką“ laiko nuodėme ir nenori joje dalyvauti. Skirtingai nei mažumų banaliai nekenčiantis asmuo, katalikas ne „nenori“ ir jam ne „šlykštu“. Šios emocijos praeina, su jomis galima gyventi ir valstybė, tai žinodama, neretai leidžia sau prievartauti piliečius dalyvauti rinkos mainuose prieš jų pačių valia.

Tačiau kiekviena demokratinė valstybė iki šiol skelbėsi neprievartaujanti religinių įsitikinimų. Religijos laisvės esmė yra nesant absoliučios būtinybės neversti piliečių daryti to, kas prieštarautų jų religiniams įsitikinimams. Tokia išimtinė teisė suteikiama, nes tikintysis kitaip būtų verčiamas ne šiaip daryti, ko „nenori“, bet sąmoningai pasmerkti savo sielą, dalyvaudamas nuodėmingame akte. Netikinčiam skaitytojui tai gali būti nesuprantama ir kelti šypseną, tačiau protaudamas ir jis gali suvokti, kad šalia jo yra ir kitokiais kriterijais (nuodėmės ir dorybės, objektyvaus gėrio ir blogio) mąstančių piliečių. 

Ilgą laiką Vakarų visuomenėse tai buvo savaime suprantama. Pastarųjų metų įvykiai, ypač JAV ir Kanadoje, aiškiai rodo, kad iš katalikų religijos laisvė greitu laiku bus galutinai atimta ir pakeista, geriausiu atveju, laisve privačiai garbinti pasirinktą aukštesnę jėgą. Labai tikėtina, jog tokia baigtis buvo neišvengiama ir nuosekliai užprogramuota pačiame religijos laisvės principe. Jo taikymas sekuliariose visuomenėse, pripažinus jas sukūrusios Katalikų Bažnyčios mokymą tik viena nuomone iš daugelio, tebuvo ribotos trukmės pereinamasis etapas, kuris mūsų akyse baiginėjasi postmodernių „žmogaus teisių“ ideologijos diktatūra. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 9160762052413814103

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item