Gediminas Merkys. Radikalusis genderizmas: kas tai ir kas mūsų laukia? (II)

Dialogas.com nuotrauka Straipsnis parengtas remiantis pranešimo parlamentinės grupės „Už šeimą“ forumo „Jaunimo rengimas šeimai: lytiš...

Dialogas.com nuotrauka

Straipsnis parengtas remiantis pranešimo parlamentinės grupės „Už šeimą“ forumo „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas“, vykusio 2014 m. gruodžio 19 d. medžiaga.

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia.

Dabar norėčiau pereiti prie kai kurių konkrečių personalijų, kurios, mūsų nuomone, Lietuvoje kaip tik ir diegia radikalųjį genderizmą, yra tapę jo simboliu. Galima būtų personalijų klausimo ir neliesti, bet kalbėsime apie viešus politikus, kurie privalo atitikti labai aukštus moralinius standartus. Kalbėsiu apie vienos personos, mano įsitikinimu, nekorektišką politinį, pilietinį ir moralinį elgesį. Pamynus vertybinį pasaulėžiūrinį pliuralizmą, visi kiti viešųjų debatų dalyviai neretai yra žeminami, niekinami, jiems priskiriamas tamsybininkų, klerikalų, trukdančių pažangai ir gerovei, vaidmuo. Pasisavinamas pasaulėžiūrinės tiesos monopolis, oponentams klijuojamos žeminančios etiketės. Politinė persona, kurios viešą vaidmenį dabar nagrinėju ir vertinu, turi aukštus akademinius laipsnius ir labai linksta dengtis mokslo autoritetu. Deja, toji persona labai savitai atėjo į mokslą, vien habilitacijos istorija ko verta... Lietuvos mokslo taryba pripažino, kad veikalas „Lyčių drama“ [1] yra publicistikos, bet ne mokslinio žanro kūrinys, už kurį galėtų būti teikiamas habilituoto daktaro mokslo laipsnis. Priminsiu, jog būtent Mokslo taryba – kolegialus ekspertinis organas, kuriam pagal šalies įstatymus anuomet buvo deleguota teisė ir pareiga kūrinių moksliškumą vertinti. Tai štai – toji garbinga institucija teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog minėtas veikalas pagal savo žanrą nėra mokslinis, todėl habilitacijos laipsnis Vilniaus universitete personai buvo suteiktas nepagrįstai. Anuomet susiklostė savita situacija: kažkieno įtakingas vyras buvo rektorius, maža to, teisybės ieškota labai aktyviai, įskaitant įvairias visai neakademines priemones. Antai, tuometinis ministras K. Platelis buvo minimos personos paduotas į teismą (su finansiniais ieškiniais) dėl atsisakymo išduoti habilituoto daktaro diplomą. Ministrui tiesiog pritrūko principingumo, nervai neišlaikė, todėl ir pasirašė abejotino teisėtumo įsakymą išduoti kovingam ieškovui habilituoto daktaro diplomą... Mokslo laipsniai ir mokslinis autoritetas yra įgyjami tik akademinėje aplinkoje ir tik akademinėse institucijose, o ne dėl teisminių procesų ir teisinių batalijų.

Tenka tik apgailestauti, kad politikai, niekada vienmandatėje apygardoje negavę rinkėjų pasitikėjimo, patenka į Parlamentą partijos sąrašo dėka ir pradeda agresyviai diegti tokią pasaulėžiūrą, pradeda įtvirtinti tokią socialinę praktiką, kuriai didžioji dalis Lietuvos piliečių ir rinkėjų nepritaria. Maža pasakyti, kad tokiai ideologijai dauguma Lietuvos žmonių nepritaria, – jie ja bodisi ir bjaurisi. Prieš gerus metus turėjau progą vieno iš socialdemokratų lyderio neformalioje aplinkoje tiesiai šviesiai paklausti apie radikaliojo genderizmo idėjų platinimą iš kai kurių partijos aktyvistų lūpų. Mano klausimas: juk dauguma jūsiškių normalūs žmonės, ar jums tai nekelia pasibjaurėjimo; kodėl dėl to netgi rinkėjų palankumu rizikuojate? Nukreipkite tas personas pakovoti vienmandatėse apygardose ir jos automatiškai bus išbalsuotos lauk. Atsakymas maždaug toks: mums irgi nepatinka, mes nepritariam, bet Europoje socialdemokratai visur tokie, mums tokia laikysena pagal ideologiją lyg ir priklauso. Be to, tie žmonės yra tarptautiniuose tinkluose, gauna stiprų palaikymą iš ten...

Norėtųsi išreikšti viltį, kad rinkėjai pasidarys išvadas, jog solidi partija, beje, reikalinga Lietuvai, suteiks galimybę radikalaus genderizmo idėjas kai kuriems savo nariams patikrinti vienmandatėje apygardoje.

Verta dėmesio ir kita aplinkybė. Personos elgesys, mano nuomone, šiurkščiai prasilenkia ir su mokslo etika. Peršant Lietuvos viešojoje erdvėje įtakingą, bet abejotiną ideologinę doktriną, nuolat linkstama tapatintis su mokslu, bandoma dangstytis universiteto, mokslo ir profesoriaus pareigybės autoritetu. Toks elgesio modelis nesuderinamas su tuo mokslo etikos standartu, kuris šiandien yra susiklostęs ir visuotinai pripažintas socialiniuose moksluose. Pasaulio socialiniai tyrinėtojai yra nemažai padirbėję prie standartų ir kodeksų, kurie padeda užtikrinti tyrimų kokybę, tyrimo etiką, reguliuoja visuomenės tyrinėtojų elgesį etiniu aspektu. Minėti dalykai yra neblogai sunorminti. Čia paminėtinos tokios tarptautinės mokslo organizacijos[2], kaip APA (American Psychological Association), ICC/ESOMAR (International Code on Market and Social Research) WAPOR (World Association for Public Opinion Research).

Visi minėti norminiai dokumentai griežtai įpareigoja socialinį tyrinėtoją, rengiant tyrimų ataskaitas, viešinant duomenis, atskirti faktinius mokslo radinius nuo jų interpretacijos. Jeigu skirtingos tyrėjų grupės taikytų identišką tyrimų metodiką, jos privalėtų gauti tokius pat arba labai panašius faktinius rezultatus (besiskiriančius statistinės paklaidos ribose). Taip garantuojamas socialinių tyrimų objektyvumas ar bent jau intersubjektyvumas. Kartu pripažįstama, kad vienas ir tas pats socialinis faktas gali būti teoriniu lygmeniu interpretuojamas labai skirtingai. Tarkime tai, kad žmonės masiškai emigruoja iš Lietuvos, yra objektyvus socialinis faktas. Emigravusius galima aplankyti Londone ar Dubline. Jie labai objektyviai persiunčia artimiesiems atgal į Tėvynę apie 6 mlrd. litų per metus ir tai sudaro paralelinę socialinės apsaugos bei skurdo prevencijos sistemą. Iš individualistinės ir liberalios perspektyvos žiūrint, masinės lietuvių emigracijos faktą galima interpretuoti labai palankiai: žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau. Nemažai emigravusiųjų šauniai gyvena, dirba, vartoja, o Lietuvoje, žiūrėk, būtų prasiskolinę, nusidepresavę, prasigėrę... Iš etnocentrinės ir patriotinės perspektyvos vertinant, masinė emigracija yra katastrofa, tai laipsniškas nacionalinės valstybės žmogiškųjų išteklių nykimas. Kaip sakė žinomas kunigas ir poetas R. Mikutavičius, kad Lietuva neišsivaikščiotų...

Tarkime, buvo atlikta sociologinė Lietuvos moksleivių apklausa, berods, apie 70 proc. šeštokių mergaičių svajoja ateityje būti mamos, turėti vaikų, toks tad yra sociologinis faktas. Galima interpretuoti, jog formuojasi moteriškoji tapatybė, ruošiamasi atsakingam motinos vaidmeniui. Kokią nustatyto sociologinio fakto interpretaciją siūlo feminizmo ideologijos paveikti tyrėjai? Mergaičių sąmonė beviltiškai indoktrinuota pasenusiais stereotipais, jų pasaulėžiūra deformuota, vyksta mergaičių parengimas „santuokos vergovei“. Atsilikusiam kraštui, jo švietimo sistemai reikalingos intervencinės modernaus auklėjimo ir resocializacijos programos. Reikalinga Šiaurės fondų parama...

Tyrimų kokybės ir etikos standartuose bei kodeksuose ypač griežtai reikalaujama mokslo radinius (patį mokslą apskritai) atriboti nuo partinių-ideologinių vertybių bei doktrinų.

Kodėl gi mano minėtos tarptautinės mokslo organizacijos, vienijančios įvairių specializacijų socialinius tyrinėtojus, visose mokslinių tyrimų atskaitose, rezultatų sklaidoje griežtai įpareigoja empirinius faktus atskirti nuo jų teorinės interpretacijos ir juolab nuo ideologinių doktrinų? Kodėl taip griežtai draudžiama tapatinti mokslą, mokslo radinius ir partines pasaulėžiūrines ideologijas? Šis reikalavimas susijęs su egzistencine socialinių mokslų esme bei tapatybe. Jei takoskyra tarp a) mokslo faktų, mokslo tiesų ir b) partinių-ideologinių doktrinų nedaroma, tai socialiniai mokslai tarsi panaikina patys save ir beviltiškai nusirita į ikimokslinio ir / arba nemokslinio pažinimo lygmenį, jie tiesiog deklasuojami. Juk  socialiniai mokslai kaip tik ir atsirado prieš gerus 100–140 metų todėl, kad visuomenei pažinti anuomet imta taikyti stebėjimą, matavimą, eksperimentą, matematinius modelius. Juk ir tada ant kiekvieno akademiko stalo gulėjo Platono „Valstybės“ tomelis, greta jo Makiavelio „Valdovas“, prancūzų švietėjų veikalai. Anuometinė XIX a. pabaigos visuomenė patyrė modernizacijos šoką, labai sparčiai keitėsi ir norėjo pažinti save. Ieškant atsakymų į klausimą, kas darosi su visuomene, tada buvo apsispręsta nesitenkinti veikalais, parašytais prieš du šimtus ar du tūkstančius metų, nes buvo suprasta, kad juose atsakymų nėra. Todėl ir atsirado socialiniai mokslai. Tie netikrieji dabarties pranašai, kurie ignoruoja, nuvertina matavimo, stebėjimo procedūras, atsisako objektyvaus pažinimo idealo, nenori skirti mokslo ir ideologinių doktrinų, jie tiesiog nori sugrąžinti visuomenės pažinimo instrumentarijų bent 200 metų atgal.

Socialinių mokslų filosofijoje itin ryškų pėdsaką paliko du didieji: M. Weberis – sociologijos ir socialinių mokslų filosofijos klasikas ir K. R. Popperis – mokslo logikos ir  socialinės filosofijos klasikas. M. Weberis kūrė XIX–XX a. sandūroje, o K. R. Popperis yra XX a. veikėjas. Prisimenu, kai 1990–1992 m. rengiau pirmąją savo disertaciją, Maskvoje išėjo įžymiojo veikalo „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ [3] vertimo į rusų kalbą leidinys. Anuomet dar gyvas būdamas K. R. Popperis parašė originalų įvadinį žodį savo veikalo „Atviroji visuomenė...“ pirmajam rusiškam leidimui ir posovietiniam skaitytojui. Savo mokslo logikos veikaluose [4] Popperis iškėlė vadinamąjį demarkacijos (Demarkation) kriterijų, kurio esmė – reikalavimas griežtai atskirti mokslą nuo vertybinių-pasaulėžiūrinių ir partinių-ideologinių doktrinų. Mokslo tiesos, pasak Popperio, yra patikrinamos vertybiškai neutralios mokslo logikos priemonėmis, konkrečias mokslo tiesas arba patvirtinant empiriškai (verifikuojant), arba paneigiant (falsifikuojant). Demarkacija ir yra tas esminis kriterijus, kuris skiria mokslą nuo nemokslinių pažinimo formų, nuo moksliniam pažinimui alternatyvių tikrovės kognityvinio ar dvasinio reprezentavimo formų (meno, religijos, ideologijos, tiriamosios žurnalistikos). Taigi, ideologinės ir pasaulėžiūrinės doktrinos niekada negali būti tiesiogiai integruojamos į mokslo teorijų turinį, nebent tik pačios gali tapti ideologinių doktrinų atžvilgiu neužsiangažavusio mokslinio tyrimo objektu.

M. Weberis parašė veikalą „Mokslas kaip profesija“ [5] ir ten iškėlė Wertfreiheit principą (iš vokiečių kalbos pažodžiui: Wert – vertybė, vertė, o Freiheit – laisvė.) Wertfreiheit mokslo logikoje ir filosofijoje reiškia imperatyvinį reikalavimą, kad mokslas, mokslinis tyrimas turi būti atribotas (laisvas) nuo partinių ir pasaulėžiūrinių vertybių, o pats mokslininkas taip pat privalo būti su jomis tiesiogiai nesusisaistęs. Pačiu bendriausiu atveju, nepaisant truputį skirtingo konteksto ir atsiradimo laiko, skirtingos semantikos, tiek Wertfreiheit, tiek Demarkation iš esmės reiškia tą patį – principinę prievolę atriboti mokslą nuo ideologinių ir partinių vertybių.

Prisilaikant moksle abiejų minėtų principų (tiksliau – vieno principo) reikalavimų, labai klastingas ir skausmingas dalykas yra ganėtinai skirtinga gamtos ir socialinių mokslų specifika. Jeigu susintetiname kokį nors antibiotiką, nustatome, kad atitinkamo profilio antibiotikas užmuša konkrečiu profiliu pasižymintį bakterinį štamą, – čia nėra jokių pasaulėžiūrinių vertybių ir metafizinių klausimų. Socialinių mokslų atveju viskas yra kitaip. Nori ar nenori, bet socialiniai-humanitariniai mokslai užsiima visuomenės ir kultūros diagnoze bei kritika. Dėl šitos savo paskirties jie tarsi įpareigojami visiems pasakyti, kas visuomenėje gerai, o kas blogai, kaip visuomenė turėtų tvarkytis, kaip tobulėti. Bet kuri partinė ideologija, doktrina irgi tiesmukai kelia visuomenės ydų diagnozavimo ir visuomenės pagerinimo klausimą. Šis socialinių mokslų ir ideologijos misijų panašumas kaip tik ir sukuria situaciją, kuomet kyla nežmoniška pagunda tiesiogiai sukimšti ideologines partines vertybes į mokslo kūną, sutapatinti ideologiją ir mokslą, pridengti savąją ideologiją mokslo autoritetu.

Kiekvienas tyrėjas turi savo pasaulėžiūrą, partines pažiūras, todėl absoliutus atsiribojimas nuo pasaulėžiūrinio konteksto socialinių tyrimų procese neįmanomas. Tačiau tyrėjas privalo iš principo siekti to atsiribojimo idealo[6].

Yra S. Jesenino eilėraštis ir stipti metafora apie bandymą sutuokti baltą rožę ir juodą rupūžę. O kas gi naujausioje istorijoje bandė priverstinai jungti socialinius mokslus ir partines ideologijas bei vizijas apie naują pasaulio tvarką? Tai bolševizmas su visokiais savo moksliniais komunizmais, ateizmais, taip pat Vokietijos naciai su savo eugenika – rasės pagerinimo „mokslu“.

Įdomu tai, kad Popperis įžymųjį veikalą „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ sukūrė kylant nacizmui ir norėjo filosofiškai jam pasipriešinti, norėjo perspėti pasaulį dėl kylančio totalitarizmo pavojaus. Jeigu dar kas nors prisimena, toks multimilijardierius G. Sorosas, sekdamas savo dievaičio Popperio idėjomis, steigė prieš kelis dešimtmečius Rytų bloko valstybėse atviros visuomenės institutus. Buvo įkūręs ir tokį „Atviros Lietuvos fondą“ – buvo norima paskatinti atviros visuomenės kūrimąsi posovietinėse erdvėse. Popperis parodė ir filosofiškai prognozavo, kad šiuolaikinėmis sąlygomis jokia uždara visuomenė negali ilgą laiką egzistuoti. Taip ir atsitiko, tiek nacizmas, tiek ir komunizmas žlugo. Ką preziumuoja, ką teigia atviros visuomenės filosofinė koncepcija? Be kita ko, ji teigia, kad nėra absoliučių autoritetų, kaip nėra temų bei problemų, kurių negalima būtų atviroje visuomenėje laisvai diskutuoti.

Paradoksas, radikalusis genderizmas pasinaudojo  Popperiu kaip liberaliu ir demokratišku socialiniu filosofu (imkime ir kalbėkime laisvai apie viską, pvz., apie incestą, propaguokime iškrypimus), bet ignoruoja Popperį kaip paskutinį didįjį mokslo logiką ir mokslo filosofą, Taip, ignoruoja, nes bando sukergti baltą rožę ir juodą rupūžę, mokslą ir radikalųjį genderizmą. Radikalusis genderizmas, paniekindamas diskursą, pliuralizmą, uzurpuodamas pasaulėžiūrinės tiesos monopolį, skleisdamas dvasinę ir teisinę prievartą, iracionalumą, šiandien pats suka totalitarizmo keliu ir kuria uždarą vergų visuomenę. Radikalusis genderizmas šiandien spjauna į akis Voltaireʼui, kuris buvo pasiryžęs tūkstantį kartų atiduoti gyvybę dėl žodžio ir įsitikinimų laisvės. Tuos, kurie bent kiek aktyviau gina tradicines vertybes, tradicinę šeimą, kritikuoja seksualines perversijas, genderizmas apdalija etiketėmis, marginalizuoja, sudaro bausmių kodeksus, įrengia grotuotas kameras.

Šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose bendriausiu atveju yra dvi metodologinės stovyklos, dvi paradigmos. Vienos iš jų atstovai yra linkę skaityti klasikus ir save, linkę filosofuoti ir rašyti. Tekstai – savi ir svetimi – jiems svarbiau už faktinę realybę. Priešingai, kiti mokslininkai yra linkę tirti empiriškai, eksperimentiškai, rasti faktus, dėsningumus, juos apibendrinti ir tik po to rašyti bei kalbėti. Pastaroji dalis socialinių tyrinėtojų kaip tik ir laikosi tyrimo kokybės bei etikos standartų, kuriuos nustatė APA, WAPOR, ESOMAR ir kitos mano minėtos tarptautinės mokslo organizacijos.  Tie socialinių mokslų atstovai, kurie tik skaito, rašo ir filosofuoja, nelabai skuba tų standartų laikytis. Filosofinis teorinis tekstas jiems a priori yra vertingesnis ir įdomesnis dalykas nei faktiniai procesai, vykstantys visuomenėje.

Šiandien pasaulyje ir Lietuvoje susiklostė tokia realybė, jog labai jau žvanga tas genderistų kapšas, ten jau ne 30 sidabrinių, ten žymiai daugiau. Ir atsitiko taip, kad dalis socialinių (ir ypač humanitarinių) tyrinėtojų nuėjo aptarnauti radikaliojo genderizmo. Iš nesenos istorijos žinome, jog praeityje jau buvo socialinių tyrinėtojų, kurie nuskubėjo aptarnauti partinių ideologijų. Mes gerai prisimename visokias TSKP istorijas, socializmo ekonomikas ir marksistines estetikas...

Diskusijos apie ideologinių doktrinų ir mokslo takoskyrą kontekste ypač noriu atkreipti dėmesį į vieną esminę aplinkybę. Tai, ką dabar noriu pasakyti, yra bene pati svarbiausia mano pranešimo mintis. Radikalusis genderizmas, kaip socialinė praktika, istoriškai atsirado visai neseniai. Prieš gerus 10 metų šitokiu agresyviai plintančiu pavidalu jo dar nebuvo. Taigi, šiandien dar nėra ir negali būti jokių longitudinių tyrimų, kurie objektyviai (pasaulėžiūrinėms doktrinoms neįsipareigojusio mokslo priemonėmis) įvertintų atitinkamos socialinės praktikos – genderizmo – ilgalaikį poveikį bei pasekmes visuomenei.

Kažkada ateityje mes de facto galėtume turėti labai išsamiai išnagrinėję 80–90 metų amžiaus senukų biografijas. Tų tiriamųjų (senukų) turėtų būti bent kokie 3–5 tūkstančiai, o dar geriau – 10 tūkstančių. Jie visi turėtų būti praėję radikalią genderistinę socializaciją, pvz., augę vienalytėse homoseksualų šeimose, patys ilgai gyvenę labiliose homoseksualiose partnerystėse ir pan. Apie tokius tiriamuosius turėtų būti surinkta ir apibendrinta begalė biografinių ir daugkartinio testavimo duomenų per visą gyvenimą. Kokia buvo jų socializacija, mokykliniai ir profesiniai pasiekimai, kaip klostėsi karjera; kaip jiems patiems sekėsi kurti intymiąją partnerystę, šeimą; kaip sekėsi socializuoti savo vaikus; koks deviacijos, suicidinių bandymų, psichinės ir somatinės sveikatos sutrikimų paplitimo laipsnis šioje specifinėje populiacijoje; ar šie žmonės buvo laimingi, ką rodo subjektyvią gerovę ir subjektyvų laimės pojūtį matuojantys testai? Neturime šiandien tokių duomenų ir greitai dar neturėsime. Vis dėlto tokio žanro longitudiniai tyrimai nėra vien fantastika[7], jie be galo brangūs ir sudėtingi organizaciniu požiūriu, bet jų jau yra atlikta kognityvinės raidos ir socializacijos srityje, sveikatos išsaugojimo, subjektyvios gerovės ir laimės studijų srityje.

Priešingai, visi empiriškai dirbantys socialiniai tyrinėtojai turi gausybę duomenų, jog būtent tradicinė, konservatyvi, stabili šeima yra, vaizdžiai tariant, psichosocialinė katapulta į sėkmingą, laimingą savo vaikų būsimą gyvenimą. Šiuo požiūriu ypač iškalbingas JAV mokslininko B. Wilcoxo [8] veikalas „Švelnioji tėvystė: naujasis vyras“. Minėtas autorius parodo, kad tradicinėmis protestantiškomis vertybėmis besiremiantis konservatyvus šeimos modelis, inertiškai vis dar būdingas daliai amerikiečių, sukuria socializacijos ir vaikų sėkmės stebuklą.

Visuose socialiniuose tyrimuose, kur tik būtų jie atlikti – Lietuvoje ar užsieniuose, jūs aptiksite, jog būtent šeima, ypač šeimos sociokultūrinis kapitalas, jos socialinis ir edukacinis milieu yra patys aktyviausi nepriklausomi kintamieji. Žinoma, čia kalbame apie empirinėje analitinėje paradigmoje atliktas mokslo studijas. Autoriai, kurie skęsta klasikų ir šaltinių fetišizme, kuriems tekstas ir spekuliatyvi mintis svarbesni už faktinę realybę, gali prifantazuoti visko, gali prifantazuoti ir apie radikalaus genderizmo pribloškiamą naudą žmonijai. Vis dėlto, kad ir ką šiandien betyrinėtume – pradinukų skaitymo gebėjimus, vyresniųjų mokinių mokymosi pasiekimus, vaikų ir paauglių socializaciją, jaunimo ir jaunų suaugusiųjų socializaciją, karjerą, sveikos gyvensenos įpročius, psichotropinių medžiagų vartojimą, deviaciją, visur ir visada aptinkame, kad būtent tėvų šeima, jos charakteristikos praktiškai visada yra sistemingai pasireiškiantis ir stiprus veiksnys. Pats kasmet atlieku ne vieną socialinį tyrimą, dėl savo mokslinės specializacijos – socialinių tyrimų, ypač kiekybinių, metodologijos srityje, man kasmet tenka konsultuoti iki keliolikos socialinių tyrimų. Socialiniai tyrimai, kuriuos man teko konsultuoti per pastaruosius 10–15 metų, turbūt siekia šimtą. Minėtą šeimos efektą aptinkame visuose tyrimuose, kur tik buvo suformuotas atitinkamas sociodemografinis (nepriklausomas) kintamasis. Galėčiau pasakoti daugybę netikėčiausių situacijų iš konkrečių empirinių tyrimų, kuomet šeimos efektas mus kas kartą nustebina, nors apie jo poveikį teoriškai gerai žinome.

Žinoma, nebuvo tirtos būtent genderistinės partnerystės, (jų Lietuvoje nelabai dar yra), bet mano minėtuose tyrimuose tenka kalbėti apie šeimos (ir socializacijos joje) modelį, kuris inertiškai vis dar konvergavo būtent į tradicinės šeimos modelį, nes radikaliu genderizmu paremto šeimos prototipo istoriškai dar nebuvo. Jeigu šiandien kalbame apie empirinių socializacijos tyrimų tiriamuosius – darželinukus, mokinius ar studentus, tai kalbame ir apie jų tėvus. Tėvai yra ta amžiaus kohorta, kuri pati praėjo klasikinę konservatyvią tradicinę socializaciją, maža to, jie analogišką (ar labai panašų) socializacijos modelį diegė dabartiniams vaikams ir jaunuoliams, kuriuos tiriame.

Taigi, tradicinis šeimos modelis pademonstruoja savo socialinį rentabilumą, įrodo svarų įnašą į žmonijos ir kaip biologinės populiacijos, ir kaip kultūros kūrėjos tęstinumo užtikrinimą. Ką civilizacijai padovanos, kokį tęstinumą užtikrins radikalūs genderistiniai eksperimentai, dar nežinome. Taigi, palūkėkime mažiausiai 50–70 metų, sulaukime longitudinių studijų duomenų, tada ir kalbėkime apie genderizmą kaip apie visuotinį gėrį, išskirtinį civilizacijos ir kultūros pasiekimą.

Joks mokslas tiesiogiai kokių nors pasaulėžiūrinių ideologinių doktrinų nei įrodo, nei paneigia. Vis dėlto objektyvaus mokslo priemonėmis galima ištyrinėti vienokios ar kitokios socialinės praktikos, kuri kyla iš konkrečios ideologijos, ilgalaikes pasekmes visuomenei. Tai galima daryti ir makro lygmeniu, lyginant skirtingą santvarką pasirinkusių valstybių raidą bei pasiekimus, ir mikro lygmeniu, atliekant populiacinius individų raidos tyrimus bei biografines studijas. Verta dėmesio detalė apie konkrečių ideologijų funkcionalumo patikrinimą iš istorinės perspektyvos. Šiaurės Korėja šiandien yra bene vienintelė bolševikinė valstybė, kadangi visur kitur – Kinijoje, Vietname, Mongolijoje, Kuboje – tas baisus modelis bent šiek tiek redukuotas, modifikuotas. Dėl nepritekliaus Šiaurės Korėjoje vakare neuždegamos šviesos ir viskas skendi tamsoje. Filmuojant naktį iš kosmoso, iš palydovo visur šviesu – Kamčiatkoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Japonijos teritorija apkritai primena švytinčią keistos formos lemputę. O virš Šiaurės Korėjos – tamsa[9]. Net šešis dešimtmečius, nuo pat Korėjos karo 1950–1953 m., ten šviesų komunizmo rytojų kūrė, kad būtų tamsu... Esu įsitikinęs, kad iš istorinės perspektyvos lygiai taip pat ilgainiui bus galima patikrinti genderizmo privalumus. Deja, šiandien jokių patikimų empirinių duomenų apie radikaliojo genderizmo privalumus nėra. Tie, kurie, dengdamiesi mokslo autoritetu, šiandien reklamuoja genderizmą kaip vienintelį teisingą ir pažangų gyvenimo būdą, paprasčiausiai meluoja, laužo to paties mokslo etiką. 

[1] Marija Aušrinė Pavilionienė. Lyčių drama. Vilnius: VU, 1998.
[2] A Code of Practice for the Safety of Social Researchers. http://www.the-sra.org.uk/guidelines.htm; Publication Manual of the American Psychological Association, Sixth Edition, 2009. American Psychological Association. http://www.apastyle.org/manual/index.aspx; ICC/ESOMAR International Code on Market and Social Research www.esomar.org; www.iccwbo.org; Wapor Code of Ethics. http://wapor.unl.edu/wapor-code-of-ethics/; Wapor Code of Professional Ethics and Practices, 2010. http://www.aapor.org/aapor_code_of_ethics/4249.htm.
[3] Karl Raimund Popper. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius: Pradai, 1998.
[4] Karl Raimund Popper. Logik der Forschung. Tübingen: Mohr Siebeck, 1934. 
[5] Maximilian Carl Emil Weber. Wissenschaft als Beruf. Stuttgart: Reclam, 1995.
[6] Tyrėjo siekis atsiriboti nuo vertybių bemaž identiškas fenomenologinio pažinimo procesui. Antai, filosofui ar tyrėjui iš principo visiškai neįmanoma atsiriboti nuo jau turimų žinių, tačiau fenomenologinio tyrimo procese sąmoningai siekiama nesinaudoti, nesiremti jokiomis teorijomis, žvelgti į fenomeną be išankstinių nuostatų ir šitaip leisti fenomenui „kalbėti“, ir šitaip fenomeną išgirsti, suprasti jį grynu ir tikru pavidalu. Taigi, fenomenologijos atveju taip pat kalbame apie idealą, kurio tik siekiama pažinimo ir tyrimo procedūrų metu. Nekelia abejonių, jog tyrimo procese visiškai atsiriboti nuo mokslinių teorijų yra žymiai sunkiau, nei atsiriboti nuo partinių-ideologinių doktrinų. Tie filosofai, kurie nepelnytai kaltina Popperį vulgariu pozityvizmu, paprastai yra fenomenologinės ir hermeneutinės paradigmų atstovai. Akivaizdus dviveidiškumas: jie leidžia sau būti fenomenologais ir siekti nepasiekiamo idealo – atsiriboti nuo turimų žinių, tačiau tuo pačiu metu teigia, kad socialinis tyrinėtojas iš principo negali atsiriboti nuo pasaulėžiūrinių vertybių, todėl, esą, Popperio pasiūlytas demarkacijos kriterijus tėra fikcija. Žr. Th. W. Adorno. Positivismusstreit ir der deutschen Soziologie. München: Luchterhand, 1972.
[7] Žr. The Genetic Studies of Genius (Terman Study of the Gifted); The Wisconsin Longitudinal Study; The Grant Study etc.
[8] Bradford W. Wilcox. Soft Patriarchs, New Men: How Christianity Shapes Fathers and Husbands (Morality and Society Series). Chicago and London: The University of Chicago Press, 2004.
[9] Б. Демик. Повседневная жизнь в Северной Корее, 2013. Пер. с англ. – М. Альпина нон-фикшин.

Bus daugiau.

Susiję

Šeimos politika 4775822852667580183
item