Gediminas Merkys. Radikalusis genderizmas: kas tai ir kas mūsų laukia? (I)

Dialogas.com nuotrauka Straipsnis parengtas remiantis pranešimo parlamentinės grupės „Už šeimą“ forumo „Jaunimo rengimas šeimai: lytiš...

Dialogas.com nuotrauka

Straipsnis parengtas remiantis pranešimo parlamentinės grupės „Už šeimą“ forumo „Jaunimo rengimas šeimai: lytiškumo ugdymas ar lytinis švietimas“, vykusio 2014 m. gruodžio 19 d. medžiaga.

Kodėl taip agresyviai, taip galingai mums šiandien bruka radikalųjį genderizmą, faktiškai jau įbruko? Todėl, kad šiandien yra tokia politinė ideologinė mada. Visi naudojamės internetine paieška, tad pasiieškokite įvairiomis kalbomis, kas yra „Bilderbergo klubas“, „Komitetas 300“? Yra tokia „Auksinio milijardo“ teorija, doktrina, tokia sąvoka „depopuliacija“. Kompiuteris jums išmes apie tai tūkstančius straipsnių. Visas tas idėjas stumia pasaulio galingieji, labai įtakingos interesų grupės, „šešėlinė pasaulinė vyriausybė“. Jie šiandien realiai valdo viską: finansinius išteklius, politines darbotvarkes, žiniasklaidą. Nežinau, koks skystimėlis jiems mušė į galvą, bet šiandien yra taip: kas turi galią, valdžią, simpatizuoja būtent tai radikaliai ideologijai. Iki galo neaišku galbūt tik tai, ar radikaliam genderizmui simpatizuojama grynai instrumentiškai, savame rate šituo netikint, tiesiog siekiant žmonių skaičiaus sumažėjimo planetoje, o gal jie – galingieji – yra tiek paklydę, tiek moraliai puolę, jog visu tuo patys tiki?

Beje, kas yra Stambulo konvencija? Būtent gilus (hermeneutinis) susipažinimas su šia konvencija ir pažadino mano sąmonėje pasaulėžiūros lūžį. Niekada nebuvau genderizmo šalininkas, bet akivaizdu ir tai, kad modernusis pasaulis yra įvairus. Pliuralizmas, demokratija įpareigoja mus toleruoti įvairias pasaulėžiūras, kol jos nekenkia visuomenei, žmogui. Kuomet įsigilinau į Stambulo konvencijos nuostatas, kas bus ją įdiegus, supratau – tylėti nebegalima, reikia priešintis. Pridengus kilniausiu tikslu – apginti skriaudžiamą moterį ir jos vaikus, - ten bandoma per prievartą įbrukti genderizmo ideologiją, paversti ją visuotine socialine praktika ir teisine norma, kuri būtų diegiama įstatymo ir valstybės prievartos pagalba. Labai atsakingai, kaip socialinis tyrinėtojas, aktyvus mokslininkas, kaip pilietis, kaip tėvas, pareiškiu, kad tai yra tokio paties baisumo dokumentas, kaip A. Hitlerio Mein Kampf. Duokite man dieną ar pusdienį seminarui, ir aš įrodysiu, kad yra šitaip ir dar baisiau.

Kas yra radikalusis genderizmas? Tai tik savitas, ekstremalus požiūris į vyro ir moters vaidmenis, lytinius santykius, į partnerystę, į santuoką, taip pat ir į seksualines perversijas. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo. Jeigu pažvelgsime į civilizacijos istoriją, tai pamatysime, kad buvo poligamija, monogamija, patriarchatas, matriarchatas... Paprastai tokie dalykai – vyro ir moters vaidmenų, santuokos reglamentavimas – tradicinėje kultūroje sukdavosi apie religiją, religinę pasaulėžiūrą. Visa tai buvo kultūros objektas. Kodėl dabar radikalusis genderizmas siejamas su mokslu, lyg ir pats vos ne mokslu tampa? Tai didelis paklydimas. Visa tai tik ideologinė doktrina, nebent ji pati gali būti mokslinio tyrimo objektas.

Šiandien realybė tokia, kad tą nelemtą doktriną remia pasaulio galingieji. Jie ištransliuoja tuos klausimus į medijas, į politines darbotvarkes, ir paprasčiausia pasaulėžiūrinė doktrina, kokių pliuralizmo sąlygomis gali būti begalė, įgauna labai įtakingas pozicijas. Šitaip ji tampa ne tik įtakinga ideologine doktrina, bet ir visuotinai įtvirtinama socialine praktika. Deja, toji doktrina ir socialinė praktika savo esme yra giliai antihumanistinė, anticivilizacinė. Ji neabejotinai yra destruktyvi net tam kraštui, kur žmonės gausiai gimdo ir iš kurio niekas masiškai neemigruoja. Lietuvai, kuri yra nykstanti bendruomenė (juk mūsų vaikai išvažiuoja gyventi, dirbti, kurti šeimų ir gimdyti kitur), tai išvis yra mirtis. Jeigu mes norime dar bent 20–30 metų išlikti kaip nacionalinė valstybė, radikalusis genderizmas mums yra mirtis.

Kokia trumpai yra genderizmo esmė? Seksualinės perversijos, liaudiškai tariant – iškrypimai, yra transformuojami į vertybę. Jie yra paverčiami kažkokia socialine estetika, pasigėrėjimo aktu, sektinu pavyzdžiu, standartu, etalonu, jie įkyriai eksponuojami ir propaguojami viešojoje erdvėje. Tiems, kurie tuo nesižavi, dėl to nedžiūgauja, bando viešai nepritarti, yra klijuojama etiketė, pavyzdžiui, „homofobas“. Tie, kurie išdrįsta tuos dalykus viešai kritikuoti, patys tampa įtariamaisiais ir nuteistaisiais.

Neseniai teko skaityti straipsnį apie incestą. Ir štai ten skaitome, kad incesto – kraujomaišos – visada buvo, yra ir bus, kad modernūs vakarietiški kraštai pradeda į incestą žiūrėti tolerantiškai, kad nieko čia blogo. Džiaugiamasi, kad Vokietijoje iš baudžiamojo kodekso netgi ketinama išbraukti konkretų straipsnį ir atitinkama veika bus dekriminalizuota.

Toliau interneto portale lyg ir šaipomasi, jog lietuviai, kadaise tvirtindami savo baudžiamąjį kodeksą, atitinkamos veikos ir sankcijos už ją į savo kodeksą apskritai neįrašė. Pasirodo, nepadarė šito tik dėl savo beviltiško atsilikimo sekso reikaluose. Apmaudu, dabar iš mūsų baudžiamojo kodekso tiesiog nėra ką išbraukti, net ir labai norėdami, negalėtume parodyti, kokie tampame pažangūs ir modernūs. Vis dėlto viena aplinkybė, pasak nelemto straipsnio autorių, mums yra palanki: jeigu Lietuvoje incestu užsiima pilnamečiai, tai bent jau niekas negalėtų jokių teisinių sankcijų pritaikyti. Galiausiai minėtas „Delfi“ straipsnis labai nuoširdžiai pulsuoja liūdesiu, nusivylimu, kad paprotinė moralė Lietuvoje nelaiko incesto vertybe ir taip toliau. Apie tai, kad incestas generuoja sunkius apsigimimus ir veda populiaciją į biologinę degeneraciją, straipsnyje bemaž nė žodžio.

Ypač noriu atkreipti Jūsų dėmesį į vieną aplinkybę. Visi svarbiausi pasaulio ir nacionaliniai dienraščiai lygiagrečiai publikuojami internete. Turiu galvoje tokius leidinius, kaip The New York Times, The Times, The Guardian, Herald Tribune, Le Monde, Le Figaro, Frankfurter Allgemeine, Die Zeit, Neue Zürcher Zeitung, Berliner Zeitung ir kt. Sugaiškite pusdienį ar bent valandą, panaršykite. Niekur nerasite primityvių straipsnių apie „antrą galą“, jie visi specialioje pornografinėje žiniasklaidoje; tokio pobūdžio medžiaga paprastai neperžengia pigios, marginalinės geltonosios žiniasklaidos ribų. Didžiausias ir mūsų visų mylimas portalas, neseniai skambiai atšventęs 15 m. jubiliejų, gausiai ir entuziastingai rašo apie grupinį seksą, fistingą – kumščio kaišiojimą į vaginą ir kitas seksualines perversijas . Simptomiška: šlovingojo portalo steigėjai ir akcininkai – ne mūsų nacionalinio verslo atstovai. Savo krašte jie to nedaro, bet mums, nelyginant Jamaikos čiabuviams prieš 500 metų, paberia pigių stikliukų ant galvos...

Noriu paklausti, kur mes einame? Kas bus? Galiu pasakyti, kas bus: genderistai, visokie Šiaurės šalių fondai, stebėjimo institutai etc. apmokės dar 500 tokių straipsnių, laidų, ir jeigu kas nors po kokių aštuonerių metų emocingiau, aštriau pasisakys prieš incestą, turės baudžiamąjį teistumą.

Vienas teisinis įvykis Lietuvoje man paliko psichinius pėdsakus. Žmogelis parašė „Delfi“ portale nelabai apdairų komentarą apie gėjus. Esą, tokie ir anokie kelia Lietuvoje galvas, toliau išreiškė emocingą pasidomėjimą, kur žiūri ir kodėl nieko nedaro Lietuvos vyskupai. Galiausiai pasiūlė savo gudrų sprendimą iškeltai problemai spręsti – apmėtykime gėjus kankorėžiais. Kuo toji istorija baigėsi? Žmogelis gavo baudžiamąjį teistumą! Gavo ne administracinę baudą, ne įspėjimą, pagaliau – ne viešą pasmerkimą, kad ir toje pačioje žiniasklaidoje. Komentare nebuvo pavartota necenzūrinių žodžių ar realių grasinimų, faktiškai už literatūrinę metaforą gavo teistumą. Gerai, jeigu tu esi taksistas, jeigu kur nors rūsyje supermarketui morkas į tinklelį pakuoji, tada tu gali nors ir dešimt tokių teistumų ar lygtinių kriminalinių bausmių turėti, svarbu, kad į belangę už metaforą kol kas dar nesodina. Kita vertus, tu seniūno vietos negausi, net durininko vietos kaimo mokykloje negausi. Eisi į valstybės tarnybą, bandysi dalyvauti konkurse, o ten komisija rinksis mažiausiai iš kokių trijų kandidatų ir kas nors pasakys: jisai turi teistumą, nereikia mums tokio.

Radikalioji gender ideologija mums brukama per prievartą, brukama prieš daugumos piliečių ir rinkėjų valią. Tradicinės vertybės niekinamos, o jų gynėjai kriminalizuojami. Iš esmės vyksta prievartinė intervencija į asmens pasaulėžiūros ir dvasinių vertybių sritį. Kaip mes, pavyzdžiui, traktuotume prievartą dėl religijos?  Prisiminkime istorines analogijas: kas tai darė, kas šitaip elgėsi? Tai darė bolševizmas, nacizmas [1]. Tik tiek, kad šiandien dar neveža į kankinimų rūsį, neuždaro į dujų kamerą, nežudo ir nėra masinio GULAGʾo. Galingiesiems kol kas dar užtenka „minkštųjų“, soft, priemonių. Tai – valdoma politinė darbotvarkė, valdoma žiniasklaida, valdomų politinių lyderių šešėlinis palaiminimas rinkimams, valdoma teisinė praktika su parodomaisiais kriminalinio persekiojimo procesais. Tradicines vertybes išpažįstantys ir ginantys žmonės paprastai niekam nekenkia, jokių moralės normų nepažeidžia, deja, viešajame diskurse laisvai pasisakyti dėl dvasinių vertybių, pakritikuoti dėl gyvenimo būdo jau nebegali. Sutrypiamas bene pats svarbiausias liberalios Vakarų civilizacijos laimėjimas – pasaulėžiūrų pliuralizmas. Šimtą kartų nesutinku su Jūsų nuomone, bet esu pasiryžęs tūkstantį kartų atiduoti gyvybę už tai, kad Jūs tą nuomonę galėtumėte nevaržomai išsakyti – čia žymioji Voltaireʼo citata, kuriai bemaž pustrečio šimto metų.

Norėčiau pateikti elementarią analogiją iš kasdienės ugdymo praktikos. Štai šeima, tėvai ugdo vaikus, diegia pasaulėžiūrą. Tarkime, vieni tėvai gali ugdyti vaiką pagal konkurencines individualistines vertybes: tu konkuruok, visada būk „kietas“, daug uždirbk, daryk karjerą, nugalėk kitus, būk pirmas, paimk iš gyvenimo viską, ką tik pajėgi. Kiekviename knygyne šiandien pilna tokia pasaulėžiūra persisunkusių „ugdymo vadovų“, brošiūrų. Kai kurie gali vaiką šeimoje ugdyti humanizmo ir solidarumo vertybių dvasia: nelipk per kitų galvas, apsidairyk, pasižiūrėk, kaip šalia tavęs jaučiasi kitas; visada padėk silpnesniam; gyvenime svarbu ne tik imti, bet ir duoti... Užaugę vieni renkasi bankininko profesiją, sporto pasiekimus, kiti renkasi kunigo, socialinio darbuotojo, gydytojo profesiją. Dabar įsivaizduokite, kad ant mūsų galvų modernios mass media pavidalu užslenka galinga smegenų plovimo mašinerija ir politinės darbotvarkės, užslenka teisinės praktikos, priverstinės „teisingo ir modernaus“ švietimo programos... Tada prasideda tariamai pasenusios pasaulėžiūros šeimų dvasinė prievarta: kokie jūs sentimentalizme praskydę retrogradai ir klerikalai, kaip jūs atsiliekate nuo modernybės, nuo liberaliosios demokratijos ir mokslo pažangos, kodėl niekaip nesuprantate, kad būtent iš konkurencijos bei įvairovės kyla pažanga ir gerovė? Šios analogijos dėka pamatome visą situacijos absurdiškumą, jos antihumanistinę, anticivilizacinę esmę. Iš tėvų atimama teisė ugdyti vaikus pagal savo vertybes, beje, civilizacijos patikrintas.

Norėčiau grįžti prie to ypatingo Vakarų civilizacijos pasiekimo – pasaulėžiūrų pliuralizmo ir taikaus sambūvio. Paimkime XIX–XX a. sandūros Britų imperiją arba, dar geriau, Habsburgų dinastijos valdomą Austrijos-Vengrijos imperiją. Juk ten buvo tautų ir religijų katilas: katalikai, protestantai, unitai, ortodoksai, musulmonai, judėjai... Niekas nieko nepersekiojo, nerepresavo, savo pasaulėžiūros per prievartą niekam nebruko. Kaip tik Austrija-Vengrija į prasidedantį komunizmo šmėklos klaidžiojimą po Europą ir kylančią klasinę įtampą anuomet reagavo labai apdairiai, sakyčiau, netgi makiavelistiškai. Siekdamas tas pavojingas įtampas mažinti, tenykštis elitas politiškai apsisprendė toleruoti, puoselėti visas tautines ir religines mažumas, leido joms reikštis. Simptomiška – būtent Galicijoje, anuomet valdomoje Austrijos-Vengrijos imperijos, o ne okupuotoje Lenkijoje ar carinėje Rusijoje susiformavo šiuolaikinės ukrainiečių nacijos branduolys. Sąlygiškai pakančios skirtingoms religijoms ir pasaulėžiūroms anuomet buvo visos didžiosios Europos valstybės. Dar vienas pavyzdys  – smetoninė Lietuva: ar kas nors ten bandė ką nors per prievartą apipjaustyti, jarmulką uždėti arba, atvirkščiai, į katalikybę atversti? O gal kas nors kėsinosi ortodoksų popui barzdą priverstinai nukirpti?

Kodėl apie tai kalbu, kodėl šias istorines paraleles vartoju? Ogi todėl, kad religija, tradicinė kultūra ir tradicinė pasaulėžiūra yra beveik tas pats, tai labai susisiejantys dalykai. Savo ruožtu lyčių vaidmenų ir šeimos moralės sunorminimas yra esminis naratyvas bet kurioje tradicinėje religijoje ir pasaulėžiūroje. Taigi mes akivaizdžiai matome, jog radikalusis genderizmas trypia bene pačią brangiausią Vakarų civilizacijos vertybę – pasaulėžiūrų pliuralizmą. Tradicinė pasaulėžiūra, tradicinės vertybės yra niekinamos, marginalizuojamos, o kai kada ir kriminalizuojamos. Kažkas pasisavina tiesos monopolį, direktyviai nurodo mums, kuri pasaulėžiūra teisinga ir moderni, kuri mokslinė, o kuri ne.

Prisiminkime, o kas gi skirtingas pasaulėžiūras toleruoti pramokusioje Europoje tas gražias pakantumo tradicijas sutrauko, kas naujausioje Europos istorijoje sukuria negeras išimtis? Visų pirma – brutalus stalininis bolševizmas ir hitlerinis nacizmas. Tik paskui, Chruščiovo atšilimo laikais, Brežnevo sąstingio laikais, to brutalumo buvo šiek tiek mažiau. Vis dėlto dvasinė prievarta išliko. 1974–1975 m. buvau penktokas. Atsimenu, klasės auklėtoja iš būrio vaikų išvijo mano bendraklasį žodžiais: Nestojai į pionierius, vaikštai į bažnyčią, todėl ir neisi su mumis į kiną. Vėliau sovietinėje aukštojoje mus mokė: marksizmas-leninizmas – tai vienintelė teisinga ir darni mokslinių filosofinių pažiūrų sistema apie gamtą, visuomenę, žmogų... Visam gyvenimui įstrigo ir kitas epizodas: vos keleriems metams iki Sąjūdžio belikus, sovietinėje LTSR spaudoje bemaž pusę metų buvo ideologiškai „mėsinėjama“ vyresnioji moksleivė. Už tai, kad, būdama komjaunimo aktyvistė, drįso peržengti šventoriaus vartus ir bažnyčios slenkstį laidotuvių dieną, kuomet močiutė bažnyčioje pašarvota gulėjo... Šiandien „vienintelė teisinga ir darnia pažiūrų sistema“ tampa radikalusis genderizmas.

Aš esu Sibiro tremtinių vaikas, dešimties metų Staselė ir keturiolikos metų Mindaugas – būsimi mano tėvai – susipažino 1949 m. gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą. Mano giminė – bolševizmo epochos kankiniai. Būtent mes – Rytų europiečiai – turime ypatingą istorinę-dvasinę patirtį, o kartu ir gebėjimą anksčiau nei kiti atpažinti užgimstant bet kurią antihumanistinę ideologiją, socialinę ir dvasinę prievartą.

Ideologinė doktrina – radikalusis genderizmas – šiandien laimi, jis diktuoja kitoms pasaulėžiūroms, jas trypia. Norėčiau išreikšti viltį, jog kada nors genderizmas, kaip bolševizmas ir nacizmas, bus atmestas. Civilizacija, visuomenė kada nors atpažins destruktyvią, giliai antihumanistinę genderizmo esmę ir jis bus pasmerktas ar bent jau pastumtas į pašalę.

Šiuo požiūriu itin pamokanti yra istorija apie stalinizmo socialinį-politinį suvokimą Vakaruose. Kadaise Vakaruose bemaž kas antras intelektualas buvo kairuoliškas, simpatizavo Sovietų imperijai ir jos vadui „dėdei Juozui“ (Josifui Stalinui), ypač po pergalės Antrajame pasauliniame kare. Apsigavo netgi didieji klasikai – R. Rollandas, J. P. Sartre’as, L. Fauchtwangeris. Jie lankėsi stalininėje SSRS, maža to, asmeniškai bendravo su pirmaisiais totalitarinės valstybės asmenimis, rašė reportažus, kūrinius, žavėjosi, kaip gera dirbantiesiems, kaip šauniai tvarkosi darbininkų valdžia. Kažkas iš jų lankė GULAGʼą represijų piko (!) metu, nuoširdžiai ir kartu idiotiškai žavėjosi, kaip spartuoliškas kalinių darbas, kasant „Belomor“ kanalą, „perauklėja“ revoliucijos priešus ir nusikaltėlius... Labai daug žmonių apsigavo. Ir tik 1968 m. sovietų invazija į Čekoslovakiją, „socialistinių iškovojimų“ gelbėjimas tankų divizijomis, taip pat A. Solženicyno „Gulago archipelagas“  (1974) padėjo atverti akis Vakarų pasauliui.

Bolševikų socialinės inžinerijos eksperimentas – panaikinti privatinę nuosavybę – žlugo. Bolševizmas bandė įtvirtinti žmogaus ir kultūros prigimčiai svetimas teisines, ekonomines ir politines praktikas, tuo pasmerkė žmoniją begalinėms kančioms, bet gėdingai žlugo. Beje, šiandien mažai kas beprisimena, kad bolševikai kadaise leido dekretus ne tik apie fabrikų ir malūnų nacionalizavimą, vienuolynų uždarymą, bet ir apie „privatinės nuosavybės“ panaikinimą visų pilnamečių moterų atžvilgiu. Bolševikai propagavo laisvąją meilę, aktyviems komjaunuoliams dalijo nemokamo apsilankymo pas viešas moteris korteles... Tarybiniam žmogui pasimylėti kaip vandenuko atsigerti – ši sparnuota frazė priskiriama grafaitei A. Kolontaj – aktyviai revoliucionierei, feministei-bolševikei, sovietų vyriausybės narei, diplomatei, bolševikų bandito P. Dybenko ir begalės revoliucinių jūreivių meilužei.

Kaip žlugo bandymai panaikinti privatinę nuosavybę, taip kada nors žlugs radikaliojo genderizmo bandymai griauti tradicinius vyro ir moters vaidmenis, tradicinę šeimą. Tiek privatinė nuosavybė, tiek šeima yra fundamentalūs ir labai tvarūs dariniai, istoriškai atsiradę bemaž tuo pačiu metu kultūrinės evoliucijos dėka. Tai – egzistenciniai atributai, ant kurių laikosi civilizacija, ir šie atributai negali būti istoriškai ilgesniam laikui atšaukti voliuntaristiniais dekretais ar utopiniais socialiniais eksperimentais. Privatinės nuosavybės panaikinimo pasekmių pamoką civilizacija jau gavo. Kaip socialinis tyrinėtojas prognozuoju, jog civilizacija tikrai gaus ir tradicinių vertybių bei tradicinės dorovės ardymo pasekmių skaudžiąją pamoką. 

[1] Klaidinga būtų manyti, kad prieš religiją, tikinčiuosius ir dvasininkus brutaliai kovojo tik bolševizmas. Žinoma, ant kiekvieno Vermachto kareivio diržo buvo lozungas: Gott mit uns  („Dievas su mumis“). Vis dėlto nepamirškime, kad vieni pirmųjų į dujų kameras kartu su neįgaliaisiais, judėjais ir režimo priešininkais nuėjo vadinamieji bibelforšeriai (vok. k. Bibel Forsche – „Biblijos tyrinėtojai“). Apie šiuos nelaiminguosius užsimena ir Balys Sruoga „Dievų miške“.

Bus daugiau.

Susiję

Šeimos politika 8274427971145927195
item