Paulius Kruopis. Istorija griaus ar statys Lietuvos valstybę?

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Biržų pilyje įvyko lituanistų ir istorikų konferencija „Lietuvos p...


Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Biržų pilyje įvyko lituanistų ir istorikų konferencija „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“, savo turiniu itin aktuali Ukrainos-Rusijos karo kontekste. Nors iniciatyva graži ir prasminga, pavadinimo klausimą buvo mėginama atsakyti senais metodais, t.y. atsisakant suvokti, kad moderni lietuvių tauta buvo, yra ir bus dabartinės Lietuvos valstybės ir jos istorijos pagrindas. Lietuvos Respublika sukurta tik tada, kai iškilo tam pajėgi moderni lietuvių tauta, tad ir į savo šalies istoriją turime žvelgti iš modernios lietuvių tautos kaip atskaitos bendruomenės perspektyvos. Moderni lietuvių tauta atitiko laikmečio iššūkius, kai nei LDK, nei unijinės Lietuvos-Lenkijos valstybių patriotai (vadinamieji „ATR piliečiai“) to nebesugebėjo padaryti, puoselėdami praeities valstybingumo formų nostalgiją. Paradoksalu, tačiau toks atgyvenusių ir žlugusių Lietuvos valstybės formų ilgesys Lietuvos istorikų tarpe šiandien vėl atgyja keisčiausiais pavidalais. 

Kaip Lietuvos istorijoje pamesti lietuvių tautą

Kuriant lietuvišką istorijos pasakojimą Lietuvos mokyklose reikėtų sutelkti visus dėstomus dalykus bendram patriotiškai ir valstybiškai nusiteikusio Lietuvos Respublikos piliečio ugdymui. Tačiau tam trukdo istorijos pasakojimą mokyklose žlugdančios daugumos istorikų ir intelektualų istorijos interpretacijos. Du minėtos konferencijos prelegentai – Alfredas Bumblauskas ir Darius Kuolys – yra puikūs pavyzdžiai dviejų dominuojančių Lietuvoje požiūrio į istoriją modelių, kurie identiški savo antitautišku turiniu ir forma, nors skirtingi savo ideologiniais tikslais. 

Pirmasis, istorijos klastotojų modelis stengiasi paniekinti modernų lietuviškąjį nacionalizmą ir vietoje jo siūlo kitai valstybei palankų istorijos pasakojimą. Antrasis, istorijos neutralizuotojų modelis menkina modernų lietuviškumą, akcentuodamas Lietuvos istorijos veikėjų, įvykių ir tapatumų įvairovę, pabrėždamas priešiškus nacionalinės valstybės idėjai. Modernus nacionalizmas dekonstruojamas „modernios tautos“ sąvoką užpildant „pilietinės visuomenės“ turiniu – tautiškumą pakeičiant kosmopolitiškumu, tautos politiškumą – individų pilietiškumu. Šios dvi Lietuvos istorijos versijos, siūlytos ir Biržuose, Lietuvoje egzistuoja jau bent du dešimtmečius ir yra ne tik netinkami patriotizmo ugdymui, bet netgi siekia lietuvių kaip tautos bei nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos sunaikinimo.

Modernios lietuvių tautos laikymas atskaitos bendruomene (ta, iš kurios pozicijų vertinama praeitis) yra nesiderinamas su minėtų dviejų tipų istorikų pažiūromis. Nors nacionalinėje Lietuvos valstybėje lietuvių tauta neišvengiamas istorijos veikėjas, tačiau istorijos klastotojai siekia kritikuoti lietuvių tautos istorinius pasirinkimus ir tam renkasi neturėti jokios istorinės atskaitos bendruomenės. Taip A.Bumblauskui ir kitiems lietuvių tauta tampa nuolatine istorijos „pralaimėtoja“ ir „autsaidere“ net paprastai šlovingais laikomais momentais (Vytautas Didysis, Klaipėdos sukilimas ir kt.). 

Sovietmečiu diegtas kosmopolitizmas klastotojams suformavo antivalstybines ir antilietuviškas nuostatas, verčiančias tautos istorijoje menkinti ir kritikuoti viską, kur galima įžiūrėti moderniojo politinio lietuviškumo pergalę. Kiekvieną istorijos sėkmę vaizduojant kaip atsitiktinumą ar net pralaimėjimą, kartu mėginama nuolat priminti apie glaudesnius santykius su kitomis tautomis kaip prarastus šansus, pavyzdžiui, 1791 m. Konstituciją, palaidojusią bet kokį Lietuvos savarankiškumą Lenkijos valstybėje. A.Bumblausko antilietuviškumą neblogai iliustruoja pašaipos iš baltų istorijos, kuri nepatogi, nes provokuoja klausimą, kaip ir kodėl traukėsi baltų ir vėliau lietuvių gyvenamos teritorijos. Kita vertus, Adomą Mickevičių A.Bumblauskas nedvejodamas vadina „tikru lietuviu“, tuo piršdamas kitokį, ikimodernų – nuo lietuvių kalbos ir tautinės valstybės siekio atsietą – lietuviškumo supratimą. ATR piliečio identitetas, „kiti lietuviai“ ir „kita Lietuva“ populiarinami vardan palankumo Lenkijos valstybei ir prarastam ATR valstybingumui. 

Istorijos klastotojams rūpi ne „neutrali“ tiesa, o selektyvi modernią lietuvių tautą menkinančių faktų paieška. Jie neapeliuoja į objektyvumą, priešingai, kartais net atvirai sako, kad istorikų pareiga yra griauti „tautinius mitus“ (A.Nikžentaitis, „Valstybė ir istorija“). Toks pasakojimas nacionalinės Lietuvos valstybės atžvilgiu tampa grynai antivalstybišku. Kritikuojamas modernus lietuvių nacionalizmas, tačiau kartu atvirai ginamas lenkiškasis. Tą darant nevengiama remti ir rusišką istorijos versiją, pavyzdžiui, Laikinąją vyriausybę vadinant nacių grupuote, prisidėjusia prie masinių žydų žudynių Lietuvoje. Antilietuviškai istorijai tinka bet kurios šalies naratyvas, tačiau atsisakius konkrečios atskaitos bendruomenės nepavyksta sukurti ir jokio nuoseklaus bei įtikinamo istorijos pasakojimo.  

Istorija kaip grožėjimosi objektas

Kultūros istorikas Darius Kuolys ir jam pritariantys intelektualai vadintini istorijos neutralizuotojais, nors kartu ir „romantikais“, nes istorijai teikia tariamą meninę vertę, tačiau kitaip nei tikrieji romantikai, nesiekia iškelti lietuvių tautos istorijos. Atvirkščiai, pačią tautos sąvoką jie „trina“, pakeisdami „pilietinės bendruomenės“ terminu. Kitaip nei tikrieji romantikai, istorijos neutralizuotojai siekia dekonstruoti tautinę bendruomenę. Atsiribodami nuo modernaus politinio nacionalizmo ir personalizuodami istoriją iš įvairių Lietuvos istorijos epochų jie kuria gražią pliuralizmo pasaką. 

Neutralizuotojai pabrėžia atskaitos bendruomenės ir autentiškos istorijos būtinybę, tačiau tos atskaitos bendruomenės niekada konkrečiai neįvardija. D.Kuolys savo ilgame pranešime jos nei karto neįvardija „lietuvių tauta“, priešingai, profesoriaus Alvydo Jokubaičio siūlymą Lietuvos istorijos pasakojimą telkti ties Jono Basanavičiaus Lietuvos projektu pristatė kaip siūlymą įstatymu uždrausti pasakoti LDK ir ATR istoriją (publikuotame D.Kuolio pranešime ši vieta stebėtinai praleista). A.Jokubaičio siūlymas nukreipia į modernios lietuvių tautos ugdymą, susitelkiant ties XIX-XX amžiaus lietuvių atgimimo ir Lietuvos valstybės istorija, tačiau apgaulingu kaltinimu buvo buvo apšmeižta tiek ji, tiek Seime svarstomas Tautos istorinės atminties įstatymas. Kartu tokiais pareiškimais priešinant ikimodernią ir tautinės Lietuvos valstybės istoriją, stengiamasi labiau supriešinti akademinę bendruomenę, pedagogus bei visą tautiškai nusiteikusią visuomenės dalį. 

Neromantiška istorijos „romantika“

Įsidėmėtina, kad istorijos neutralizuotojai „romantikai“ siekia ištrinti lietuvių kaip tautinės bendruomenės sąvoką, pakeisdami ją abstrakčiu„pilietiškumu“. Antra, jų „romantika“ pasižymi LDK ir ATR paveldo iškėlimu, siekiant atitolinti nuo lietuvių tautos valstybės idėjos, šiandieninių jos problemų ir parodant „kitokių“ politinių pažiūrų lietuvius, aiškiai nepritarusius moderniajam lietuviškam nacionalizmui, apie kurį ATR laikais net negalėjo žinoti, bet suteikiančių tautos vaizdiniui trokštamą „įvairovę“. 

D.Kuolio „romantinės“ Lietuvos istorijos versijos vertybinis pagrindas yra abstraktus pilietiškumas. Neaišku, kas sudaro vadinamos „pilietinės visuomenės/bendruomenės/tautos“ turinį ir kur jos ribos. Modernios lietuvių tautos istorijos pasakojimą plėtojantiems istorikams atskaitos bendruomenė yra lietuvių tauta, kuri turi politines teises ir įprasmina save per savo nacionalinę valstybę ar jos siekį. Lietuvius etniniai ryšiai sujungia tarpusavyje, o politiniai-valstybiniai siekiai – ir į vieningą bendruomenę su lietuvių valstybės idėją palaikančiais kitataučiais. 

Tuo metu, tariama „pilietinė bendruomenė“, nors ir deklaruoja ištikimybę valstybei ir tautai, bet atvirai atsiriboja nuo politinio lietuvių nacionalizmo. Kitaip tariant, „pilietinė visuomenė“ nesieja savęs su lietuvių tautine-politine bendruomene, kuri savyje turinti aukščiausią galią bei valią steigti ir valdyti valstybę, ką teigia Konstitucijos 2 straipsnis „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Istorijos neutralizuotojų nuomone, valstybė kyla ne iš tautos, bet iš atskirų individų norų turėti valstybę. 

Nacionalinės valstybės atžvilgiu „valstybė“ yra daugiau kaip priemonė tautos saviraiškai, bet kartu išlieka tamprus tautos ir valstybės santykis, nes per valstybę stiprinama tautos vienybė. „Pilietinėje tautoje“ vartojant sąvoka „valstybė“ daugiau remiamasi į valdžios ir individo santykį, o pats ryšys su valstybe yra tiek stiprus, kiek valdžia gerbia individą kaip pilietį ir kiek individas gerbia valdžią. Tautinis aspektas ištirpsta bei praranda savo politinę formą, nes lietuvių tauta ir jos valstybė nebėra svarbiausias vienijimosi pagrindas. Juo tampa atskirų piliečių iniciatyva. Todėl daug reikšmingiau pavieniams individams burtis į „pilietinę bendruomenę“ be tautinės politinės nuovokos ir santykiauti su valdžia kaip valstybės galios šaltiniu. „Bendruomenę“ su valstybe sieja tik teisių ir pareigų rinkinys, bet ne tapatybė ir istorinis tęstinumas, o pati valstybė suvokiama kaip piliečių poreikių tenkintoja. 

„Pilietinėje visuomenėje“ nėra bendruomenės tikrąją to žodžio prasme, nes į bendruomenę gali sutelkti tik tam tikri atskiri tautiniai-politiniai, kalbiniai, religiniai bendrumai, kuriuos kaip tik stengiamasi panaikinti. Neįmanoma šiandien lietuvių nacionalinėje valstybėje kurti bendruomeninio gėrio, jei joje nebelieka tautos politinės valios. Todėl „pilietinės visuomenės“ kūrėjai nori iškreipti „tautinės bendruomenės“ sąvoką, išmesdami lietuviškumą ir atskaitomybę lietuvių tautai, bei paliekant tik pilietiškumą – santykį su valstybe-valdžia. Būtent dėl to pilietinė bendruomenė save įsivaizduoja ir įvardija kaip tariamą Lietuvos, o ne lietuvių tautą. Abstrakti ir principinių ribų neturinti „Lietuvos tauta“ taip tampa pseudoromantikų istorijos atskaitos bendruomene, kurioje vienodai telpa skirtingų tautybių ir skirtingų požiūrių į nepriklausomos Lietuvos valstybingumą piliečiai. 

D.Kuolio tipo „romantikai“ iš esmės nesiskiria nuo antilietuviškumą atvirai propaguojančių A.Bumblausko tipo istorijos klastotojų, nes abiejų krypčių istorikai prisideda prie lietuvių kaip politinės bendruomenės ištautinimo, išteritorinimo bei išvalstybinimo strategijos. Bandymas į save sutelkti LDK, ATR ir Lietuvos Respublikos valstybių idėjas ir paversti tai bendra ateities politikos vizija sukuria chaosą, kuriame nelieka aiškaus begalinės istorijos faktų ir asmenybių įvairovės ryšio su esamos modernios tautinės Lietuvos valstybės išlikimu ir raida. Galbūt todėl daugelis moksleivių Lietuvoje ir nesižavi istorija, kuri labiau primena muziejinę atgyveną arba romantinę melodramą nei akivaizdų Lietuvos valstybės kūrimą.

Statys ar griaus Lietuvos valstybę LDK ir ATR istorija?

Abi antivalstybinių istorikų kryptys bando išryškinti LDK ir ATR paveldą, pabrėždamos bajorijos politinę svarbą valstybei ir būtinybę ją atkurti. Abi grupės lietuvių „valstietiškąjį“ nacionalizmą vaizduoja kaip atgyveną ir istoriją naudoja neapibrėžtos „pilietinės tautos“ kūrimui. Skiriasi tik priemonės: istorijos klastotojai linksta arčiau kitos valstybės naratyvo, o istorijos neutralizuotojai skatina įtraukti kuo daugiau įvairių praeities pasakojimų. Pasitelkdami ir patriotizmo, ir bajoriškumo sąvokas, neutralizuotojai atvirai stengiasi formuoti pliuralistinę „Lietuvos tautą“. Tuo metu tariamai provakarietiški, atvirai prolenkiški, o iš tiesų prorusiški istorijos klastotojai, nors tiesiogiai nekalba apie „Lietuvos tautos“ kūrimą, puikiai jam pasitarnauja atmesdami lietuvių tautą kaip atskaitos bendruomenę ir tuo ruošdami dirvą „Lietuvos tautos“ kūrimui. ATR ir LDK valstybių iškėlimas, kaip tą daro aptariami istorikai, ne stiprina, o silpnina Lietuvos valstybės idėją.  

LDK ir ATR valstybingumo projektai yra beviltiškai pasenę ir pralaimėję, tad turėtų būti ne aukštinami kaip kosmopolitinės pavyzdinio tautų ir religijų sugyvenimo alternatyvos, o instrumentiškai naudojami lietuvių tautos tapatumui ir istorinio tęstinumo suvokimui stiprinti. Kokią istoriją pasakojame, tokią ir valstybingumo formą kuriame, todėl puoselėdami LDK ir ATR valstybių idėjas, nesuderinamas su moderniu lietuviškuoju nacionalizmu, jaunimą atitoliname nuo šiandien Lietuvos valstybei kylančių iššūkių – pirmiausiai rusiškos propagandos įtakos informaciniame kare bei atsisakymo ginti tautinį tapatumą ir suverenumą europeizacijos kontekste. 

Populiari iliuzija, kad padrikų faktų apie XIII-XVIII a. Lietuvą gausa tik stiprina šiandieninį modernios Lietuvos valstybės projektą. Naudinga tik tai, kas paaiškina šiandienos reiškinius ir yra aiškiai įvertinama naudos arba žalos esamos Lietuvos valstybės atsiradimo atžvilgiu. Suvokiant, kad LDK ir ATR istorija yra valstybių-pralaimėtojų istorija, būtina iš jos atsirinkti naudingus ir aktualius, pirmiausiai jų nesėkmę paaiškinančius faktus. Šios valstybės išnyko, tačiau lietuvių tauta atgimė moderniu pavidalu ir su visai kita – nacionalinės valstybės idėja. Šis istorijos lūžis parodo tiek LDK ir ATR valstybių trūkumą – akivaizdžiai stokodamos stipraus tautinio identiteto, jos paliko atvirą galimybę politiniam elitui nukrypti į priešingas tautines kultūras – rusiškąją ir lenkiškąją – o galiausiai ir išduoti valstybingumo projektą. Todėl nacionalinė Lietuvos valstybė yra ne degradavusi LDK ir ATR versija, bet XIX-XX a. išsigelbėjimo projektas, neleidęs nutautėti veikiant lenkų, rusų ir vokiečių įtakai.

LDK ir ATR valstybinių darinių istorija drauge yra ir Lietuvos istorija, tačiau turi būti suvokiama kaip „nugyventas“, „peržengtas“ ir istoriškai pasenęs valstybingumo raidos etapas, esamos modernios nacionalinės Lietuvos Respublikos istoriją suvokiant kaip esamą ir nenutrūkstamą valstybės kūrimą. 

Po neišvengiamo baudžiavos panaikinimo, aiškiai nykstant luominei santvarka, bajorai dar galėjo išsaugoti politinę įtaką ir iš dalies gaivinti LDK ir/ar ATR idėją. Tam jie turėjo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir ieškoti dialogo su valstiečiais, nes jau pirmieji sukilimai parodė bajorų negebėjimą vieniems atkurti valstybę. Tačiau tam reikėjo ir naujos valstybės idėjos – naujos Lietuvos, kurioje svarbiausia vietą užimtų ir pagrindine jėga taptų lietuvių liaudis, vėliau, virtusi tauta. Ši nauja valstybės idėja reikalavo pripažinti lietuvių kalbą ir naująją valstietiškos kilmės inteligentiją. Šis naujasis modelis negalėjo būti integruotas su ATR atkūrimo iliuzija, tačiau kitos pusės nesugebėjo patraukti nei senojo, nei naujojo valstybingumo vizija. Dvarininkai privalėjo apsispręsti dėl modernaus politinio identiteto: rinktis modernią lenkų tautą ir Lenkijos valstybę arba tapti modernios lietuvių tautos atstovais, kalbančiais lietuvių kalba ir siekiančiais nacionalinės Lietuvos valstybės, atsiribojant nuo ryšių su kitomis tautomis. Tai buvo pačios modernybės diktuojamas reikalavimas.

Kaip atstatyti Lietuvos istorijos pasakojimą?

Antitautiškai nusiteikę mokslininkai neabejotinai supranta, kad niekada nebus atkurta nei kunigaikščių valdoma LDK, nei bendra bajoriška Lietuvos-Lenkijos valstybė. Nuolatinis kalbėjimas apie jų paveldą tik padeda diegti norimas politines pažiūras šiandienos Lietuvoje. Nacionalinė Lietuvos valstybė yra gyvas ir tebesitęsiantis pasakojimas, tačiau per 24-erius atkurtos Nepriklausomybės metus istorijos klastotojų ir neutralizuotojų pasakojimai steigė visiškai priešingą lietuvių tautinei bendruomenei politinę tapatybę – artimą kitoms valstybėms arba kuriančią pliurastinį „Lietuvos tautos“ individų sambūrį, nebeturintį tarpusavyje tautinių-kultūrinių ryšių.

Lietuvos moksleivis negali žvelgti į istorijos vadovėlį ir visiškai nesuvokti, ko jam ieškoti Lietuvos istorijoje, kokią poziciją užsiimti. Jis turi aiškiai suprasti savo kaip tautinės valstybės piliečio poziciją – lietuvių tauta ir jos nacionalizmas yra vedamasis variklis Lietuvos istorijos eigoje. Leisdami rinktis tarp LDK, ATR ar tautinės Lietuvos piliečio tapatybių D.Kuolio pavyzdžiu bandytume sukurti „Respublikos pilietį“, tinkantį atstovauti visos trims skirtingoms valstybėms, tačiau kartu nebegalinti pasipriešinti valstybės ir lietuvių kaip politinės tautos naikinimui. 

Lietuva kaip ir bet kuri kita valstybė yra stipri tiek, kiek jos piliečių sąmonėje yra stipri Lietuvos valstybės ir tautinio tapatumo idėja, o būtent šias idėjas būtina kuo nuosekliau stiprinti Lietuvos jaunimo mąstyme. Atramos taškas tam – J.Basanavičiaus projektuotos Lietuvos istorija ir jos sąsajos su šiandienos Lietuvos Respublikos iššūkiais. Vysk. M.Valančius, S.Daukantas, dr. J.Basanavičius, V.Kudirka, Maironis, A.Smetona, J.Ambrezevičius-Brazaitis, J.Žemaitis-Vytautas turi būti pagrindiniais šiandieninės lietuvių tautos didvyriais. Būtinas kultūrinio ir kilmės tęstinumo su LDK kunigaikščiais ir jų valdiniais suvokimas, tačiau kartu ir aiškus šio paveldo skyrimas nuo visai kitais pagrindais sukurtos modernios tautinės Lietuvos valstybės. 

Mokyklos pareiga yra ugdyti dorą ir patriotišką Lietuvos valstybės pilietį. Modernią Lietuvą į priekį turi vesti patriotiška inteligentija, kurios ugdymas taip pat yra Lietuvos mokyklos uždavinys. Dvasiškai stipraus ir Tėvynę mylinčio elito sukūrimas yra būtina, nors nepakankama sąlyga, kad lietuvių tautos pasakojimas netaptų baigtine istorija. 



Susiję straipsniai

Politika 1847577873075889707

Rašyti komentarą

  1. Ačiū už gerą sveiką straipsnį. Kada visas jaunimas išeis iš bumblauskininkų hipnozės? Džiaugiuosi, kad atsiranda kompetetingų jaunosios kartos istorikų patriotų, kaip Jūs!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-07-28 16:19

    Diagnoze - bukas stumimas ant oponentu.. ir siaip nuobodus sintetinis straipsnis

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. :) Jūsų komentaras idealiai tinka jūsų komentarui.

      Panaikinti

emo-but-icon

item