Leisgyvė sistema: kaip kapitalizmas nuvažiavo nuo vėžių (III)

Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis k...

Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.


Antrąją straipsnio dalį galite rasti čia.

Pirmoji klaida

Tačiau D. Stockmanas taip pat tikėjo sveikais finansais, o tai nesutapo su R. Reagano komandos grupės pažiūromis, kuri save laikė šios industrijos ir kariuomenės lobistais. Kai R. Reagano štabo viršininkas Donaldas Reganas pareiškė, kad po 1984 metų rinkimų frazė „mokesčių didinimas“ taps tabu, D. Stockmanas suprato pralaimėjęs. Bet tai buvo daugiau nei asmeninis pralaimėjimas. Tai buvo neracionalumo triumfas ir visiems laikams privertė D. Stockmaną atsiriboti nuo jo partijos fiskalinės politikos. „Respublikonų žvėries marinimo badu koncepcija yra blogiausias įmanomas dalykas fiskaliniam teisingumui, – šiandien sako D. Stockmanas, – ji netgi blogesnė už demokratų keinsistinį modelį.“

R. Reagano metų skolos politika buvo pirmoji Amerikos konservatyvių revoliucionierių klaida, bet ne vienintelė. Yra dar vienas klaidingas įsitikinimas, kuriame D. Stockmanas dalyvavo po to, kai buvo atleistas iš Baltųjų Rūmų ir pradėjo dirbti investiciniame banke „Solomon Brothers“, o vėliau privataus kapitalo įmonėje „Blackstone“.

Tuo metu politikoje buvo madinga dereguliuoti finansų industriją. Tada buvęs FED vadovas Alanas Greenspanas, senas D. Stockmano pažįstamas iš R. Reagano komandos, išradinėjo naują monetarinę politiką: kai tik ekonomika ir rinkos rodė silpnumo ženklus, jis mažino palūkanų normas, o kai didelė finansų institucija patekdavo į bėdą, jai padėdavo centrinis bankas.

A. Greenspano pigių pinigų politika tapo saldžiu nuodu Volstrytui. Šio pavojingo kokteilio pagrindinis ingredientas buvo subrandintas Londono ir Niujorko investiciniuose bankuose su D. Stockmanu priešakyje. Buvęs politikas tapo išpirkimų burtininku – per sudėtingas finansines operacijas jis pirko įmones už skolintus pinigus, restruktūrizuodavo arba padalindavo jas, o tada pelningai jas parduodavo.

Po šių sandorių D. Stockmanas tapo turtuoliu, bet jie taip pat pavertė jį narkomanu. Jo projektai tapo vis rizikingesni, o krūvos skolų tapo vis didesnės. „Tapau priklausomas, per daug įsijaučiau į procesą“, – sako jis.

Skolų respublika

Nelaimė įvyko 2007 metais, kai bankrutavo ypač įtakinga bendrovė. D. Stockmanui pareikšti kaltinimai sukčiavimu, bankrotas kainavo milijonus ir sugadino jo reputaciją. Tai tapo, jo žodžiais, „kelio į Damaską patirtimi“, kai netrukus prasidėjo finansų krizė. Jis apibendrino, kad tos pačios klaidos, kurias padarė jo įmonė, taip pat pristūmė JAV prie bedugnės slenksčio: pigūs kreditai, nežemiškai didelės skolos ir klaidingas saugumo jausmas, kad viskas galiausiai išsispręs gerai.

D. Stockmanas vėl tapo maištininku, koks buvo savo karjeros pradžioje. Jis atsisakė savo pozicijos finansų industrijoje, pradėjo tinklaraštį, kuriame suvedinėjo sąskaitas su Vašingtono pareigūnais ir finansų oligarchija Volstryte, ir parašė beveik 800 puslapių JAV kapitalizmo analizę pavadinimu „Didžioji deformacija“.

Konservatorius niršta, kad jo šalis transformavosi į skolų respubliką, kokios Vakarų pasaulis taikos metais nėra matęs. Respubliką, kurioje aukštasis mokslas ar karinė kampanija yra apmokami skolintais pinigais. Šalį, kuri savo didžiulės skolų krūvos – 60 trln. JAV dolerių – per krizę nė kiek nesumažino, o tik ją perskirstė. Tuo metu bankams buvo leidžiama savo blogas paskolas perduoti mokesčių mokėtojams – taip valstybė tapo dar labiau įsiskolinusi.

Skola atrodo mažesnė, nes Federalinė rezervų sistema (FED) palaiko žemas palūkanų normas. Tačiau visi šie pigūs pinigai stumia JAV į rizikingas lenktynes su laiku, kuriose niekas nežino, kas atsitiks pirmiau: laukiamas ekonomikos atsigavimas ar dar vienas krachas. Ekspertai, kaip iždo sekretorius Robertas Rubinas, tiki, kad dabartinis atsigavimas rinkose yra kitos krizės pranašas.

Iš pastarųjų mėnesių atsigavimo labiausiai pasipelnė 10 proc. uždarbiautojų, valdančių 90 proc. visų finansinių aktyvų. Bet vidutiniam amerikiečiui kaip atsakas į krizę pradėta politika nešė tik skurdą. Po kracho milijonai JAV piliečių iš pradžių prarado savo namus, o tada ir darbus – dabar socialinė atskirtis yra tokia pat didėlė, kaip ir 1920-aisiais. Nors turtas pajamų skalės viršuje užaugo, vidutinis namų ūkis nuo 2007 metų tapo 50 tūkst. dolerių skurdesnis.

Praeityje dalis amerikietiškos svajonės pažado buvo tai, kad bet kuris sunkiai dirbantis ilgainiui pagerins savo padėtį. Šiandien turtuoliai mėgaujasi didžiąja dalimi JAV kapitalizmo vaisių, ryškiausias sistemos bruožas yra baimės baimė. Niekas nežino, kas atsitiks, jei FED, kaip planuojama, kitąmet padidins palūkanų normas. Ar kylančių kainų spaudimas taps vyriausybės deficito sprogimo priežastimi? Ar dėl akcijų rinkos burbulo sprogimo suirs finansų institucijos? Ar sugrius ekonomika?

Tik vienas dalykas aiškus: septintaisiais finansų krizės metais JAV ekonomika vis dar yra priklausoma nuo skolų ir pigių pinigų. Blogiausia, kad atpratimo stadija dar netgi neprasidėjo.

„Nėra jokios minkšto nusileidimo galimybės, kai rinkos šiandien yra tokios iškreiptos ir neįgalios. Visuotinis sukrėtimas neišvengiamas, tik neaišku, kada jis įvyks“, – sako D. Stockmanas.

Michaelis Klausas atidaro savo mobilųjį telefoną – tai pastarosiomis dienomis jis daro dažnai. Pirštu paspaudžia ekraną, kad pamatytų dabartinį Vokietijos 10 metų obligacijų pelningumą. „Vokietija 10 metų: 0,80“, – švyti ekrane, rodančiame sutrumpintą „Bloomberg“ tarnybos terminologiją. „Matai: obligacijos ir vėl atpigo, vakar jos kainavo 0,84“, – sako jis.

Eilinį trečiadienį Frankfurto bankininkas eina viena pagrindinių Berlyno gatvių – Friedrichstrasse – į susitikimą su kolegomis iš Vokietijos darbdavių asociacijų konfederacijos. Darbotvarkėje - naujausias darbo susitarimas, bet M. Klausas vis dar galvoja apie skaičių telefono ekrane, kuris yra dar viena reakcija į naujausius Europos Centrinio Banko (ECB) vadovo Mario Draghi planus.

Tokie rodikliai beveik visada yra reakcija į M. Draghi, bent jau nuo tada, kai prasidėjo euro krizė. Anot ekonomikos vadovėlių, vertybinių popierių kainos yra nustatomos pasiūlos ir paklausos. Bet monetarinės sąjungos realybėje jos paprastai seka paskui Frankfurto monetarinio prižiūrėtojo nustatomas normas. „Šiek tiek perdėdamas galėčiau pasakyti, kad gyvename centrinio banko administruojamoje ekonomikoje“, – situaciją apibūdino M. Klausas.

Pastarąjį ketvirtį amžiaus vadybos ekspertas M. Klausas dirbo tradiciniame privačiame Frankfurto banke „Metzler“. Dabar jis yra partneris ir trykšta savimi pasitikinčio žmogaus abejingumu, nes žino, kad klientas turi su savimi atsinešti bent 3 mln. eurų, jei nori su juo dirbti. Didžiausias jo privalumas yra patikimumas. Kitaip nei dideli, galingi bankai, jo bankas negalėjo tikėtis valstybės paramos per krizę. Jis nėra toks didelis, kad būtų per didelis žlugti.

Iš dalies dėl tos priežasties M. Klausas yra ypač susierzinęs dėl ECB politikos pastaraisiais metais. Jis jį mato, kaip pusiau rizikos draudimo fondą, pusiau tarnybinę administraciją. Dėl to, kad Europos didieji bankai serga, ir nacionalinėms vyriausybėms kyla grėsmė, ECB tapo galingiausia biurokratija žemyne. Ji kontroliuoja palūkanų normas ir pinigų pasiūlą, valdo valiutų biržų ir akcijų rinkų kainas, prižiūri finansines institucijas ir audituoja vyriausybes. Pasak M. Klauso, ECB iš esmės perėmė Europos obligacijų rinką.

Tuo metu tai buvo pateisinama, nes jis saugojo monetarinę sąjungą nuo sugriuvimo. Bet dabar avarinė pagalba tapo ilgalaike parama. ECB priemonių efektas mažėja, ir finansų ekspertai nėra vieninteliai pastebėję, kad jo programos pastaruoju metu padarė daugiau žalos, nei naudos.

Panašiai buvo ir su naujausiu M. Draghi paketu. Siekdamas paskatini skolinimą mažam ir vidutiniam verslui, ECB paskelbė apie ketinimus pradėti didelio masto specialių skolų instrumentų, dar žinomų kaip turtu garantuoti vertybiniai popieriai (ABS), pirkimą. Problema ta, kad Europoje tokių vertybinių popierių yra labai nedaug.

Tai daugelį ekspertų verčia nerimauti, kad skolintojai tiesiog užpildys spragą, transformuodami blogas paskolas savo profiliuose į ABS ir perduos jas ECB. Investicijų efektas būtų beveik niekinis.

M. Draghi planas teikti ilgalaikes lėšas bankams, jei jie įrodytų, kad jas naudoja paskoloms verslui ar namų ūkiams, taip pat gali būti kenksmingas. Tai įrodyti jie turėtų tik 2016 metais, o tai reikštų, kad iki tada jie galėtų pinigus investuoti į valstybių obligacijas, kurios šiandien yra geresnis statymas nei korporacijų.


Susiję straipsniai

Ekonomika 3980597527469695768

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-04-13 20:12

    „Vokietija 10 metų: 0,80“, – švyti ekrane, rodančiame sutrumpintą „Bloomberg“ tarnybos terminologiją. „Matai: obligacijos ir vėl atpigo, vakar jos kainavo 0,84“, – sako jis.

    Netaisykite originalaus teksto, jei nesuvokiate apie ką kalba. Obligacijos pelningumas (yield) krito, todėl obligacijos kaina iš tikrųjų pakilo.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item