Leisgyvė sistema: kaip kapitalizmas nuvažiavo nuo vėžių (IV)

Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis k...

Praėjus šešeriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.

Tai paskutinė straipsnio dalis. Trečiąją dalį galite rasti čia.

Priešybės pasiekimas

Dar viena nesena M. Draghi priemonė yra ypač pavojinga: neigiamos palūkanų normos. Jos reiškia, kad bankai daugiau nieko nebeuždirbs, laikydami pinigus ECB. Priešingai – jiems reikės primokėti už šią privilegiją.

Ši priemonė taip pat turėtų paskatinti bankus skolinti. Tačiau realybėje tai paverstų situacija dar sudėtingesne toms finansinėms institucijoms, kurios priklausomos nuo klientų indėlių. Dėl žemos palūkanų normos šie bankai jau dabar beveik nieko neuždirba iš skirtumo tarp taupymo ir skolinimo palūkanų normų. Jei jos bus pastumtos dar žemiau, pelnai toliau kris. „Ironiška, kad tai torpeduos taupomųjų ir kooperatyvinių bankų verslo modelį, nors jie šią krizę išgyveno pakankamai geros formos“, – sako M. Klausas.

Daugelis ekspertų nerimauja, kad su tokiomis priemonėmis ECB pasieks priešingą, nei norima, efektą. Užuot buvęs sutiprintas, kredito sektorius bus susilpnintas. Vietoje rizikų sumažinimo, atsiras naujos rizikos. Užuot likvidavus ligotus bankus, jie bus palaikomi gyvi dirbtinai.

Lig šiol ekonomika turėjo mažai patirties su nauju krizės kapitalizmu, jo miniatiūriniu augimu, miniatiūrine infliacija ir miniatiūrinėmis palūkanų normomis.  Bet ekonomistai po didelių kredito burbulų sprogimo Japonijoje ir Skandinavijoje išmoko vieną dalyką: po finansų ir bankų krizės pirmiausia reikia išvalyti bankus, ir tai padaryti greitai bei radikaliai. Institucijos, kurios nėra gyvybingos, turi būti uždarytos, o kitoms skirta kapitalo.

„Didelė turbulencija“

Tačiau dėl finansų lobistų  įtakos Europoje šis procesas užsitęsė. Pramonės būsena dabar yra tokia prasta, kad ekspertai jai apibūdinti naudoja metaforas iš siaubo filmų. „Bankai zombiai“ yra tie, kuriuos gyvais dirbtinai palaiko valstybės pagalba ir, kaip zombiai iš Holivudo filmų, jie kelia sumaištį visoje Europoje. Jie per silpni, kad galėtų skolinti realiai ekonomikai, bet pakankamai stiprūs, kad spekuliuotų finansiniais instrumentais. „Daug bankų šiandien gali išgyventi tik spekuliuodami rinkoje“, – sakė Bonos ekonomistas Martinas Hellwigas.

Dabartinė situacija nuo laukinių laikų prieš finansų krizę skiriasi tuo, kad spekuliuotojai anksčiau buvo varomi godumo, o šiandien jie tai daro iš būtinybės.

M. Klausas savo telefono rinkų programėlėje pamatė pakankamai. Jis uždaro telefoną su rūpesčiu veide ir ištaria sakinį, būdingą tipiškai painiai finansų sektoriaus kalbai: „Jei Europoje prasidės recesija, ji gali sukelti didelę turbulenciją finansų rinkose“.

Žmogus, įvedęs „įtraukimo“ koncepciją į politinius debatus, sėdi savo kabinete Bostone. Ant apvalaus konferencijų stalo guli kalnai popierių: akademinių tyrimų, TVF statistikos ir paskutinis „Anarcho-Syndicalist Review“ numeris.

Daronas Acemoglu šiuo metu laikomas vienu iš 10 įtakingiausių ekonomistų pasaulyje, bet iš Stambulo kilęs mokslininkas apie titulus per daug negalvoja. Jam labiau patinka laisvas interneto bendruomenės įvaizdis: plediniai marškiniai, džinsai ir „Starbucks“ puodelis rankoje.

Jis išgarsėjo prieš dvejus metus, kai kartu su kolega Jamesu Robinsonu išleido gilia analize pasižyminčią knygą apie Vakarų industrinių visuomenių iškilimą. Pagrindinė jų tezė buvo ta, kad šalių sėkmę lemia ne klimatas ar religija, bet socialinių institucijų, kurios įtraukia kuo daugiau piliečių, vystymasis: rinkos ekonomika, skatinanti progresą ir verslumą bei parlamentinė demokratija, tarnaujanti interesų pusiausvyrai.

Problema ta, kad tokios institucijos neatsiranda automatiškai. Jos turi būti remiamos ir saugomos, ypač nuo tų socialinių klasių ir interesų grupių, kurios naudoja jėgą, idant atsiribotų nuo konkurentų, apdraustų savo privilegijas ir darytų įtaką įstatymų leidėjams.

D. Acemoglu gali pateikti tuzinus tokių atvejų pavyzdžių. Vieną iš XIV amžiaus Venecijos, kur smulkus patricijus monopolizavo jūrinę prekybą. Kitą iš prezidento Hosni Mubarako valdyto Egipto, kurio pareigūnai pasidalino ekonominius postus tarpusavyje, nors buvo visiški nevykėliai versle. Šiuos procesus D. Acemoglu vadina „išsunkiančiais“ ir jie veda prie ekonominio bei socialinio nuosmukio.

Išsunkimo procesas?

Šiandienos klausimas: ar Vakarų industrinėse visuomenėse šiuo metu vyksta panašus išsunkimo procesas?

D. Acemoglu atsilošia savo kėdėje. Jis nėra iš tų, kurie darytų staigius vertinimus ir jis supranta socialinių tendencijų prieštaravimus, pavyzdžiui, JAV. Viena vertus, JAV šiandien yra labiau įtraukianti, nei buvo 1960-aisiais, nes panaikino rasinę segregaciją. Kita vertus, D. Acemoglu pastebėjo augančią galingų interesų grupių įtaką: farmacijos pramonė, draudimo bendrovės ir , labiausiai, Volstrytas. „Pinigų politikoje problema yra ypač aštri finansų pramonės atveju“, – sako D. Acemoglu.

JAV politikai beveik 70 proc. laiko praleidžia rinkami pinigus savo rinkimų kampanijoms, o Volstrytas yra vienas pagrindinių jų šaltinių. Ekspertai paskaičiavo, kad Billas ir Hillary Clintonai vienudu yra sukaupę bent 300 mln. dolerių aukų iš finansų pramonės nuo 1990-ųjų.

Be to, pinigai nebėra vienintelis veiksnys formuojantis ryšius tarp Volstryto ir Vašingtono, kaip D. Acemoglu parodė nesename savo tyrime apie buvusį iždo sekretorių Timothy Geithnerį. Finansų bendrovių akcijų kainos, su kuriomis jis palaikė glaudžius ryšius, reikšmingai padidėjo po jo paskyrimo. „Faktas, kad kai kurios bendrovės turės prieigą prie iždo sekretoriaus, bent jau rinkos vertimu, buvo labai vertingas“, – sako D. Acemoglu.

Jis paaiškina, kad tai neturi nieko bendra su kyšininkavimu. Bet procesas išryškina pavojingą artumą tarp finansų industrijos ir politinio pasaulio, reiškinį, kurį galima pamatyti ir kitose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, Vokietijoje kanclerė Angela Merkel ėmėsi veiksmų siekdama užkirsti kelią Graikijos nemokumui, bent iš dalies norėdama pagelbėti ten investavusiems Vokietijos bankams. Londono finansų pramonė stipriai prisidėjo prie to, kad būtų užblokuotas finansinių transakcijų mokesčio įvedimas ES. Šveicarijoje milijardierius Ch. Blocheris per savo politinę partiją finansuoja referendumų kampanijas. „Turtuoliai yra neparastai galingi ir tai kelia nerimą“, – sako D. Acemoglu.

Per mažai

D. Acemoglu tiki, kad šios įtakos apribojimas yra be galo svarbus, ir tik taip šiandienos viršutinių klasių ir aukštųjų finansų kapitalizmas galėtų vėl tapti realios ekonomikos bei socialinio centro kapitalizmu. Būtinos ekonomikos reformos nėra D. Acemoglu pirminiame dėmesio centre, net jei aktualūs pasiūlymai egzistuoja jau kurį laiką: fiskalinė politika, kuri duoda naudos ne tik turtuoliams; monetarinė politika, kuri žino savo ribas; finansinio ir bankų sektorių reforma, kuri atskiria tradicinį taupymą ir skolinimą nuo rizikingo investavimo.

D. Acemoglu tiki, kad to neužteks. Jo teigimu, reikia naujo politinio aljanso, kuris stotų prieš galingą finansų pramonę ir jos lobistus. Praeito amžiaus pradžioje atsiradusį antimonopolinį judėjimą JAV jis laiko modeliu. Tai buvo plati koalicija iš visuomenės centro ir galiausiai pasiekė didelę pergalę po dešimtmetį trukusios kovos: tokių didelių korporacijų, kaip „Standard Oil“ suskaldymą.

Ar kas nors panašaus atsitiks su dideliais tarptautiniais bankais? D. Acemoglu nežino, bet yra įsitikinęs vienu dalyku: elitistinės konferencijos, kuriose bankininkai ir fiskalinės politikos ekspertai veda įmantrias diskusijas pokyčių neatneš.

Neseniai Pasaulio ekonomikos forumo organizatoriai ir vėl jam atsiuntė pakvietimą į Davosą, bet D. Acemoglu atsisakė, kaip tai padarė jau kelis kartus praeityje. „Pasaulio problemų sprendimai neatsiranda susitikimuose tarp Billo Gateso ir George`o Soroso, – sako jis, – Atsinaujinimas turi ateiti iš apačios.“


Susiję straipsniai

Ekonomika 3739116464872434807

Rašyti komentarą

  1. Paskutinis sakinys labai patiktu draugui Vladimirui Iljičiui.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-14 02:58

    Sis straipsnis nebloga izanga platesnei diskusijai bet ne daugiau. Autoriai taip ir neprisiliecia prie tikruju vykstancios krizes priezasciu - tiek ekonomikos principu tiek istatymu paaiskinanciu kodel tai vyksta o pasilieka asmenybiu ir atskiru detaliu lygmenyje. Kad sie reiskinia gali atvesti prie sukrecianti visuomene kataklizmo nedviprasmiskai pasake JAV zinomas ekonomistas L.J. Kotlikoff savo pranesime JAV Senato komisijoje (2015 vasario 25 d.).Pateiksiu tik pirma jo pasisakymo pastraipos citata.
    "I am honored to dscuss witth you our country's fiscal condition. Let me get right to the point.Our country is broke. ... Indeed , it may well be in worse fiscal shape than any developed country, including Greece."
    Apie Graikijos problemas mes turime kazkoki supratima. Koks visos ES stovis spresti sunkoka, bet sekime ivykius tiesa anksciau ar veliau iskils aiksten.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-04-16 09:20

    "„Pasaulio problemų sprendimai neatsiranda susitikimuose tarp Billo Gateso ir George`o Soroso, – sako jis, – Atsinaujinimas turi ateiti iš apačios.“

    - Šiaip jau, turėtų atsirasti sprendimai lyderiams (tikriems) bendradarbiaujant. Deja, tokie (gal net ne šitie) nėra lyderiai. Tai tik lyderių kėdes užsėdę parazitai. Jiems nerūpi bendri žmonijos reikalai, jie bet kokia kaina stengsis išlaikyti savo išskirtinę padėtį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item