Jennifer Roback Morse. Šeima ir mokesčiai

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vartotojų pasirinkimai yra tvirtai atsieti nuo bet kokių moralinių pamatų, šeimos politika gali pasirodyti...


Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vartotojų pasirinkimai yra tvirtai atsieti nuo bet kokių moralinių pamatų, šeimos politika gali pasirodyti beviltiškai skaldanti visuomenę. Vieniems „alternatyviosios šeimos formos“ tėra privataus gyvenimo pasirinkimai, kuriuos darome panašiai kaip ir pirkdami užuolaidas, užsisakydami patiekalą ar pasirinkdami klausyti vienokią ar kitokią muziką. Gimdyti vaikus susituokus ar ne, yra dar vienas asmeninis pasirinkimas, priklausantis privataus gyvenimo sferai. Tačiau neseniai pasirodęs Amerikietiškų vertybių instituto (angl. Institute of American Values, IAV) tyrimas parodo, kad tie neva privatūs pasirinkimai gali brangiai kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Pasak tyrimo, skyrybos ir vaikų auginimas vieno asmens šeimose kasmet atsieina 112 milijardų dolerių arba, kitaip tariant, virš trilijono per dešimtmetį.

Šiuos skaičius paaiškina prielaida, jog be susituokusių tėvų augantys vaikai yra žymiai didesniame pavojuje patirti sveikatos, mokymosi ir psichologinių sunkumų. Be tėčių augantys berniukai yra žymiai labiau linkę nusikalsti ir turėti problemų su teisėtvarka. Tik su mamomis augančios mergaitės rizikuoja anksčiau pradėti lytinius santykius ir susidurti su jų keliamomis problemomis: neplanuotu nėštumu, lytiniu keliu plintančiomis ligomis, psichologiniėmis problemomis bei nesugebėjimu pasirūpinti savo pačių vaikais. Švelniai tariant, santuoka yra apsaugos priemonė nuo viso būrio problemų.

Kai kurios, nors ir ne visos, iš šių problemų yra susijusios su skurdu. Netekėjusios motinos dažniau yra neturtingos, o neturtingi žmonės yra labiau linkę turėti sveikatos, mokymosi, psichologinių bei kitų sunkumų. Dėl to IAV specialistai […] daro pagrįstą prielaidą, kad darni santuoka galėtų iš skurdo „ištraukti“ 60% vienišų motinų namų ūkių. Tai leidžia apskaičiuoti, kiek valdžia galėtų sutaupyti įvairių prieš skurdą nukreiptų programų sąskaita. Tokiu būdu tyrėjai įvardina bendrus 112 milijardų JAV dolerių metinius kaštus, apytikriai prilygstančius Naujosios Zelandijos bendrajam vidaus produktui.

Iš šios mokesčių mokėtojų padengiamos sąskaitos 70,1 milijardo dolerių išleidžia federalinė valdžia. Šio skaičiaus tikrąjį dydį atskleidža faktas, kad 2007 m. […] Švietimo departamentas (JAV departamentais vadinamos vyriausybės ministerijos, vert. past.) išleido šiek tiek mažiau nei 68 milijardus. Septyniasdešimt milijardų su šeimų irimu susijusių išlaidų tiesiog užgožia 50 milijardų, kuriuos 2007-aisiais išleido Nacionalinio saugumo departamentas.

Negana to, mokesčių mokėtojai sumoka papildomus 33,3 milijardus valstijos ir 8,5 milijardus savivaldos mokesčių. Nenuostabu, kad Kalifornijos gyventojams šie kaštai buvo didesni nei kitų valstijų gyventojams. Ši gausiai apgyvendinta valstija, kadaise buvusi seksualinės revoliucijos pradininke, šiuo metu kenčia 12 milijardų dolerių biudžeto deficitą. Kalifornijos šeimų irimo kaštai sudaro apie trečdalį šios sumos. Gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris, (bandydamas sumažinti deficitą, vert. past.) siūlo 4,4 milijardo sumažinti išlaidas švietimui, atleidžiant iš darbo 14000 mokytojų. IAV apskaičiavo, kad šeimų irimo kaštai kasmet Kalifornijai atsieina mažiausiai 4,8 milijardus dolerių – praktiškai tą sumą, kuri leistų išvengti išlaidų švietimui karpymo.

Kai kurie laisvos rinkos ir ribotos valdžios gerbėjai yra nelinkę palaikyti jokios su šeima susijusios politikos. Mintis, kad šeima turėtų būti ta aplinka, kurioje dera auginti vaikus, jiems atrodo tarsi nepagrįstas moralinių vertybių primetimas kitiems žmonėms. Jie akcentuoja laisvos rinkos našumą,bet nenori „privilegijuoti“ šeimos kaip natūralaus vaiko ugdymo konteksto, lygindami ją su kitokiais namų ūkiais.

Vis dėlto kiti laisvos ekonomikos šalininkai į rinką žvelgia platesniame žmogaus laisvės ir orumo kontekste. Laisva ekonomika tėra dalis bedro požiūrio į visuomenę, akcentuojančio kultūros viršenybę prieš politinę valdžią. Anot jų, nuomonė jog šeimos „tipas“ nėra nieko daugiau kaip tik asmeninis žmonių pasirinkimas, yra pagrįsta klaidingu rinkos ir vartojimo idėjų taikymu joms nepriklausančioje šeimos srityje. Mūsų privačiausi sprendimai gali turėti reikšmingų pasekmių mus supantiems žmonėms, tarp jų ir mokesčių mokėtojams.

Nuo tada, kai parašiau knygą „Meilė ir ekonomika“, stengiausi įtikinti ekonomistus, libertarus ir fiskalinius konservatorius, kad šeima yra ir mokesčių reikalas. Dabar, kai Institute for American Values pateikė šį teiginį patvirtinančių įrodymų iš kiekvienos valstijos, taps daug sunkiau išvengti išvados, jog šeimos reikalai yra taip pat fiskaliniai reikalai.

Dr. Jennifer Roback Morse yra ekonomistė, NVO „Ruth Institute“ steigėja ir vadovė

Iš www.marriagelibrary.org vertė Ingrida Vobolevičienė

Susiję straipsniai

Šeimos politika 5442275216503774308

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item