Vytautas Radžvilas. Visuomeninių komitetų atsiradimas palaidojo viltis sukurti savivaldą (I)

Savivaldybių rinkimai atskleidė naują tendenciją – daugelyje didžiųjų miestų gana žymia persvara...


Savivaldybių rinkimai atskleidė naują tendenciją – daugelyje didžiųjų miestų gana žymia persvara laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai. Ką visa tai reiškia savivaldai? Ar tai ženklas jog partijoms laikas keistis, ar visgi tik trumpas šių judėjimų žybsnis? Apie savivaldos būklę bei rinkimų tendencijas Lukas Grinius ir Lina Kančytė „Laisvojoje bangoje“ diskutavo su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu Vytautu Radžvilu. Pokalbių apie ateities Lietuvą klausykitės kiekvieną pirmadienį, 21 val. „Laisvosios bangos“ eteryje.

– Kaip vertinate šiuos rinkimus? Kaip manote, kas paskatino šių visuomeninių judėjimų iškilimą, ir ar šių rinkimų rezultatai rodo partinės demokratijos nuosmukį?

– Jeigu kalbame apie savivaldą, tai daugybę žmonių, kurie priklauso naujai iškilusiems komitetams, nuolatos kartojo, kad Lietuvoje nėra tikros savivaldos. Mat iš tiesų savivaldoje nepajudinamas pozicijas turi tai, ką jie vadina nomenklatūrinėmis partijomis. Buvo reikalaujama sudaryti galimybę į savivaldos rinkimus patekti ir galiausiai savivaldos gyvenime dalyvauti nepartiniams dariniams. Šiandien tų reikalavimų rezultatas akivaizdus – jeigu Lietuvoje iš tiesų nėra savivaldos ir ją reikia sukurti, tai rinkiminių komitetų atsiradimas šitas viltis palaidoja arba jas nukelia į neapibrėžtą ateitį. 

Taip yra dėl to, kad tai, ką rinkiminių komitetų nariai vadina nomenklatūra, laiku padarė toliaregišką (bent jau jos požiūriu) strateginį ėjimą. Jie suprato tiesą, kurią žinojo jau Aristotelis. Jeigu kurioje nors visuomenėje esama nepasitenkinimo, tai jį reiškia dviejų grupių žmonės. Vieni iš tiesų yra nepatenkinti blogybėmis ir jomis piktinasi, o kiti tiesiog stengiasi tuo pasinaudoti, kad pasiektų savo egoistiškus tikslus. Jau Aristotelis sakė, jog geriausias būdas susidoroti su nepasitenkinimu yra šiuos ambicingus žmones prileisti prie valdžios arba net suteikti iliuziją, kad jiems bent teks tos valdžios trupinėlis. Rinkimų komitetų įtvirtinimas kaip tik buvo toks žingsnis, nes jis faktiškai padarė, kad bet kokie tikros savivaldos reikalavimai tiesiog paskendo vieninteliame tiksle – „valdžios, bent trupinėlį valdžios!“.

– Kaip manote, ar šių visuomeninių komitetų sėkmė – tai kiekvienuose valdžios rinkimuose pasikartojantis reiškinys, kuomet vadinamieji protesto balsai nukeliauja dar negirdėtiems, naujiems politiniams dariniams kaip, pavyzdžiui, Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija, Drąsos kelio partija ir pan.?

– Absoliučiai teisingai, nes jau 25-rius metus Lietuvoje tam tikrą reikšmę turi vadinamųjų protesto balsų veiksnys. Šie protesto balsai vienu metu buvo tapę gana didele problema, kuomet, kaip žinoma, piliečiai nebeskubėdavo į rinkimus. Tad rinkiminių komitetų įvedimas buvo nuostabi priemonė, kuri leido suaktyvinti piliečius, sukuriant jiems iliuziją, kad jų balsas kažką reiškia. Todėl rinkimai atrodo ir demokratiškesni, ir labiau teisėti. Tačiau kalbant apie tai, kas iš esmės įvyko, reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog dėl šių komitetų visiškai nutilo kalbos apie tai, kad šiandien neturime savivaldybių, o tik sovietinio tipo vykdomuosius komitetus. Ir užuot kalbėjus apie tai, kaip galų gale Lietuvoje įstatymiškai ir instituciškai įtvirtinti pačią savivaldą, mes girdėjome tik nepabaigiamą srautą demagogijos, kad „mes, brangūs piliečiai, grąžinsime Jums miestą“ arba „įtrauksime į viešųjų reikalų tvarkymą“ ir „padarysime daugybę nuostabių dalykų“. Kitaip tariant, rinkimuose pradėjo dalyvauti grupės, kurios yra naujos rūšies „gelbėtojai“, pasiryžę piliečiams dovanoti savivaldą. Galutinis rezultatas yra tas, kad šitos grupės, vietoje to, kad iš tikrųjų būtų kovojusios, jog Lietuvoje būtų sukurta tikra savivalda, tiesiog stačia galva pasinėrė į kovą dėl savo valdžios dalelytės konkrečiame mieste. Dabar sistemai juos suvirškinti bus tik laiko ir technikos klausimas. 

– O ką visa tai reiškia partijoms? Ar partijos šiuos rinkiminius komitetus ilgainiui įtrauks ir eliminuos, ar vis dėlto šie komitetai turės realią įtaką savivaldybėse?

Pirmiausia, jeigu kalbame apie partijas, tai Lietuvos partijos yra kvazipolitiniai dariniai, kurie tarnauja vieninteliam tikslui – apsukrių žmonių grupėms, kurioms būtinas įrankis, norint prieiti prie savivaldos resursų. Todėl, be jokios abejonės, konkrečiose vietose, kur jie pralaimėjo, vadinamai partinei nomenklatūrai yra šioks toks smūgis, tačiau jeigu žiūrėtume sistemiškai ir plačiai, tai aišku, kaip ši problema bus išsprendžiama. Paprasčiausiai naujieji rinkiminiai komitetai ten, kur pateko į valdžią, šiandien susiduria su iš esmės neišsprendžiama alternatyva – jie neturi jokios realios piliečių daugumos ir paramos tam, kad galėtų ką nors pakeisti. Iki tol, kol jie buvo visuomenininkai, jie galėjo bent jau negeroves kritikuoti iš šalies, bet dabar tapę valdžios dalimi, jie tokią galimybę praranda.

Todėl jau galima dabar tvirtai pasakyti, kas jų laukia. Viena dalis jų bus paprasčiausiai nupirkti ir įtraukti į neoficialias ir neformalias šešėlines koalicijas su tomis partijomis, kurias jie vadino nomenklatūrinėmis. Kita dalis, iš tikrųjų sąžiningų, bet politiškai naivių žmonių, tuoj ims piktintis ir triukšmaus, bet jų balsas tikrai neis į dangų. Galiausiai, dar kiti bus patenkinti tuo, ką gavo, ir tikėdamiesi dar sykį sudalyvauti kituose rinkimuose – tiesiog nutils. Kitaip tariant, jie bus labai gražiai suvirškinti ir ištirpdyti. Mąstykime blaiviai ir panagrinėkime, tarkime, balsavimą Vilniuje. Didžiulis laimėjimas, kaip mes šiandien girdime, Lietuvos Sąrašo rinkimuose laimėtos keturios vietos. Bet jeigu prisimintume Sąjūdį ir proporcingą vietų skaičių, turint omeny 1990 m. rinkimus, tai šis „laimėjimas“ prilygtų situacijai, kuomet Sąjūdis būtų laimėjęs tik 10-11 proc. vietų Aukščiausioje Taryboje (AT). Kas nuo tokio rezultato būtų pasikeitę?

– Nemaža rinkėjų dalis balsavo už visuomeninius komitetus, tikėdamiesi, kad šitaip bėga nuo politikos, esą rinkdamiesi ūkiškumą ir administravimą, o ne politikavimą. Nors visuomeniniai komitetai nėra partijos, bet ar galima šiuos judėjimus laikyti nepolitiniais dariniais, juk pati savivalda yra politinis veiksmas? Kokios yra šio noro bėgti nuo politiko prie ūkvedžio šaknys ir kokios yra tokio rinkėjų savęs apgaudinėjimo pasekmės?

– Visuomeniniai komitetai, kurie stengiasi pateikti save kaip nepolitizuotas organizacijas, elgiasi lygiai taip pat kaip ir tradicinės arba sisteminės partijos, kuomet gana ciniškai naudojamasi politiniu rinkėjų neraštingumu. Reikalo esmė yra ta, kad savivalda yra politika, ir čia galiu pateikti paprastą pavyzdį. Iš pirmo žvilgsnio ūkiškas klausimas – kaip organizuoti savivaldos viešąsias paslaugas, tarkime, šiukšlių išvežimą. Bet net tai, iš tiesų, yra ne ūkinis, o politinis klausimas. Jį galima spręsti mažiausiai dviem būdais: laikyti prie savivaldos jai priklausančias specializuotas įmones arba atiduoti šitas paslaugas privačioms įmonėms, pagal nuomos ar kitais pagrindais sudarytą sutartį. Abu sprendimai yra politiniai, vieną iš jų sąlyginai galima vadinti liberaliu, kitą – neliberaliu. Tai štai naudojantis tuo neraštingumu, faktiškai yra apeliuojama į vadinamąjį piliečių sveiką protą, kuris galiausiai pasirodo didžiausia saviapgaule, nes politinį sprendimą vienu ar kitu atveju reikia priimti. 

Na, o kokia problema sieja tuos visuomeninius rinkimų komitetus, tai nesunku suprasti paskaitinėjus, kaip buvo kreipiamasi į savivaldybių piliečius dar iki rinkimų. Principas buvo labai aiškus – „telkimės nepriklausomai nuo politinių pažiūrų“. Bet juk tie patys rinkiminiai komitetai ir jų atstovai kaip tik ir kaltina vadinamąsias tradicines partijas, kad jos yra interesų grupuotės arba net gaujos, nes šioms nerūpi politiniai principai. Taigi, remiantis principu „telkimės nepriklausomai nuo politinių pažiūrų“ politikoje kažką nuveikti yra absoliučiai neįmanoma, nes toks piliečių komitetas niekada negalės būti sutelkta jėga, kuri kryptingai siektų išsikeltų tikslų ir vadovautų savivaldybei. Tokiu būdu galima pasakyti, kad pati savivaldos idėja, kaip jinai pateikiama komitetų, baigsis pačių rinkiminių komitetų diskreditacija, nes paaiškės, jog tradicinės partijos, bent jau formaliai save pristatančios kaip politinius darinius, yra net veiksmingesnės ir labiau sutelktos, negu iš esmės atsitiktinių ir nežinia kokių interesų siekiančių žmonių anarchiniai sambūriai. Pastarieji parodys savo visišką bejėgiškumą, neturint jokio idėjinio ir vertybinio stuburo, ir todėl juos bus dar lengviau ištirpdyti. Vadinasi, šiandien mes faktiškai einame tolyn nuo sveikos politinės sistemos į vis didesnę anarchiją, kuri dangstoma vis didesniu ūkiškumo vardu.

– Filosofas Krescencijus Stoškus viename iš savo straipsnių akcentavo, kad Lietuvoje apskritai nėra savivaldos, o prieš tai visai neseniai minėjote Sąjūdį. Kokiais giluminiais ryšiais yra susijusi savivalda ir Sąjūdis bei kokių veiksmų reikėtų imtis norint pakeisti dabartinę situaciją?

– Suvokime paprastą skirtumą. Kuomet kalbame apie Sąjūdį, reikia atminti, jog Sąjūdis galingiausias buvo ir tai iš pirmo žvilgsnio yra didžiausias paradoksas, kai Aukščiausioje Taryboje, kurioje dar dominavo anoji komunistų nomenklatūra, turėjo du ar tris atstovus. Sąjūdžio atstovo galia glūdėjo tame, kad jis bet kurią akimirką galėjo prie Aukščiausiosios Tarybos pakviesti dešimtis tūkstančių žmonių, jog šie paremtų jo reikalavimus. Vadinasi, rinkiminių komitetų kūrėjai ir iniciatoriai niekaip nepajėgia suprasti banalios politinės tiesos, jog vienas dalykas būtų buvę sukurti platų sąjūdį, reikalaujantį savivaldos reformos, o atskirose vietose veikti per rinkiminius komitetus būtent tokio sąjūdžio vardu, kitaip tariant – atstovauti bendranacionalinį reikalą keliančiai jėgai. Ir visai kas kita yra toje Lietuvos vietoje iškilusios ir dėl vietinės valdžios gabalėlio kovojančios smulkutės grupelės, kurios niekada neturi šansų susijungti į kiek reikšmingesnę jėgą. 

Kitaip tariant, net tai, kad už tave tam tikroje vietovėje balsavo rinkėjai, nieko nereiškia, nes reikia suprasti skirtumą. Viena yra viskuo nusivylusio rinkėjo balsas, kuris dažnai iš nevilties yra paduodamas už tave ir visai kas kita turėti 2-4 žmones Vilniuje, už kurių, įsivaizduokime, stovėtų bent keliolikos tūkstančių žinanti, ko nori, vilniečių organizacija. Šie skirtųsi nuo tokių balsuotojų tuo, kad sugebėtų išeiti į protesto akciją, jie žinotų, ko pareikalauti, ir būtų drausmingi bei mobilizuoti. Štai tada nomenklatūra, kurią taip smerkia rinkiminių komitetų atstovai, susidurtų su jėga, kurios reikėtų bijoti. O dabar jie puikiai supranta, kad į bet kurią savivaldą atėjo mažytė grupelė žmonių, kuri yra visiškai bejėgė ir tiesiog pasmerkta tuoj pat įsitraukti į tuos nomenklatūrinius, vietinės savivaldos žaidimus. 

Bus daugiau.


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 3849366619857313467

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item