Rasa Baškienė. „Gyvenimas yra šventas“: susitikimas su Antanu Mockumi

Kovo 21 d. festivalis „Kino pavasaris“ kino mėgėjams pristatė turtingą lietuviškų filmų programą...


Kovo 21 d. festivalis „Kino pavasaris“ kino mėgėjams pristatė turtingą lietuviškų filmų programą. Renginio metu žiūrovai turėjo galimybę pamatyti dokumentinį filmą „Gyvenimas yra šventas“ ( „La Viva es Sagrada“), pasakojantį apie buvusį Bogotos miesto merą lietuvį Antaną Mockų, 2010 metais aktyviai siekusį Kolumbijos prezidento posto. Andreas M. Dalsgaardas, vienas filmo režisierių, vaizdavo Antano Mockaus veiklą ankstesniame savo filme „Greitėjantys miestai: Bogotos pasikeitimas“, tad filmo „Gyvenimas yra šventas“ sukūrimas tapo natūralia tąsa apie nepaprastą žmogų, metusį iššūkį smurto ir prievartos kultūrai, vyraujančiai kone visame Pietų Amerikos žemyne.

Apie matematiką ir filosofą Antaną Mockų išgirdome prieš dvidešimt metų, žiniasklaidai aprašius itin ekscentrišką jo veiksmą: siautėjantiems studentams atkišęs nuogą užpakalį profesorius tokiu netradiciniu būdu atkreipė dėmesį į baltą – taikos – spalvą. Tapęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru Antanas Mockus paskelbė nepakantumo politiką mieste įsivyravusiai korupcijai ir chaosui, į pagalbą pasikviesdmas pačius miesto gyventojus: gatvėse mimai baltų ir raudonų kortelių pagalba vairuotojus mokė pagarbos pėstiesiems, kovai su nusikaltimais buvo organizuojami savigynos būriai, su gyventojais nuolat buvo tariamasi įvairiausiais miesto valdymo klausimais. Į mafijos grasinimus nužudyti atsakęs iškirpta skyle ties širdimi neperšaunamoje liemenėje meras Antanas Mockus pelnė didžiulę Kolumbijos žmonių pagarbą.

Toks žmogus, 2010 metais įsijungdamas į Kolumbijos prezidento rinkimų kampaniją, metė iššūkį penkis dešimtmečius vykstančiam karui šalies viduje. Nuo 1964 metų Kolumbijoje su teisėta valdžia kariauja FARC – partizaninės komunistinės grupuotės, valdančios kone penktadalį šalies, remiamos nelegaliomis lėšomis iš narkotikų verslo, žmonių grobimo ir kt. Į smurtą atsakydama smurtu vyriausybė tik dar smarkiau įsuko prievartos ir mirčių spiralę, kuriai nematyti galo. Antanas Mockus kartu su Žaliųjų partijos jaunimu Kolumbijoje sukėlė Žaliąją bangą, garsiai pareikšdamas, kad į smurtą reikia atsakyti susitaikymu, ieškant bendrų sprendimų visiems kartu, mažinant socialinę atskirtį, suteikiant galimybę partizanams grįžti į normalų gyvenimą.

Filme „Gyvenimas yra šventas“ matome didžiules žmonių minias, skanduojančias šūkį „La Viva es Sagrada!”, stebime aktyviai veikiančius jaunus žmones, praradusius savo tėvus ir nebenorinčius daugiau gyventi baimės ir prievartos atmosferoje. Šią viltį prislopina Antano Mockaus pralaimėjimas Chuanui Manueliui Santosui, vidaus reikalų ministrui, buvusio prezidento Alvaro Uribės statytiniui. Santoso laimėjimas pasiekiamas balsų pirkimo, akivaizdaus sukčiavimo ir klastojimo dėka. Jaunimo nusivylimas didžiulis, jie nesupranta, kodėl jų remiamas kandidatas atsisako apskųsti neteisingus rinkimus...

Svarbiau už viską Antanui Mockui yra žmonių pasitikėjimas savo valstybe ir jos institucijomis, todėl jis susitaiko su pralaimėjimu. Ar tai lengva? Kažin. Labai svarbi Antano susitikimo su mama scena filme, kuomet į sūnaus klausimą: „ Ar aš padariau kažką politikoje?“ mama atsako: „Labai mažai, beveik nieko...“.

Ateitis parodo, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. 2014 metų rinkimuose Antanas Mockus tampa savo buvusio oponento Ch. M. Santoso sąjungininku naujuose prezidento rinkimuose. Žalioji banga neišseko, atvirkčiai, per kelerius metus ji ištvino visoje Kolumbijoje, įtraukdama ir patį prezidentą Santosą, galų gale suvokusį taikios perspektyvos svarbą. Šį sykį laimi Žalioji banga – Gyvybės išsaugojimo politika, laimi Antano Mockaus gyvenimo vizija.

Kartu su žiūrovais filmą žiūrėjo ir po peržiūros bendravo ir pats į Lietuvą atvykęs filmo herojus su žmona bei prie jo prisijungęs vienas iš filmo režisierių Nicolas Servide, pokalbį moderuojant žurnalistui Ryčiui Zemkauskui. Filmo herojus ir kūrėjai dalijosi mintimis ir įžvalgomis apie sunkumus, baimes, pagarbą kito žmogaus gyvybei.

Paklaustas apie Antano Mockaus „zuikius, šokinėjančius iš minties“ režisierius Nicolas Servide sakė, kad tikrai buvo nelengva kurti filmą apie šį žmogų. „Šis procesas, trukęs 5 metus, buvo vienas sudėtingesnių mano gyvenime“,- sakė režisierius. „ Pradžioje bandėme sugaudyti visus tuos kiškius, surinkome 700 valandų filmuotos medžiagos. Mums teko pasirinkti pagrindinę temą ir jos laikytis, tikintis, kad pasiseks atskleisti tai, kas yra už jos ribų. Nors buvo sudėtinga sekti visas mintis, tačiau tam labiausiai padėjo pats filmo pavadinimas „Gyvenimas yra šventas“ bei visa, kas su tuo susiję. Mums pavyko išlaikyti pagrindinę filmo mintį, nors vėliau pastebėjome, kad tai, kas atrodo teisinga pradžioje, virsta visai kitais svarbiais dalykais pabaigoje.“

Atsiliepdamas į klausimą, kaip pats jautėsi, žiūrėdamas filmą, Antanas Mockus sakė, kad tiek politikoje, tiek ligoje žmogus turi nepasiduoti. Turi nebijoti būti naiviu. „ Ispaniškai žodis ‚naivus‘ reiškia juoduką, kuris gimė laisvas. Iš vergo gimė laisvas. Tokią etimologiją aš priimu: esu naivus. Aš dažnai jaučiuosi kaip suaugęs, bet labai noriu žaisti. Noriu žaisti, kai valdau, ir kai žaidžiu- valdyti. Tuos du dalykus reikia susieti. Man sakydavo: ‚ Nežinom, ar Antanas durnių volioja, kai daro reformas, ar daro rimtas reformas, kad galėtų durnių volioti...‘ Manau, kad abiejuose atvejuose yra tiesos...“

Į klausimą apie gyvenimą su baime A. Mockus atsakė ispanų poemos citata: „ Mirtis nieko nereiškia, kai ji joja ant mano arklio kartu su manimi...“

„Kai buvau mažas, mane mokė, kad Dievas tave visur mato. Šiais laikais yra kameros. Savo komandos nariams visuomet sakydavau: „ Kalbėkime taip, lyg mūsų didžiausi priešai būtų tarp mūsų. Kalbėkime taip, kad neįžeistume, kad galėtume juos suprasti. Vadovaukimės Dievo įsakymu: ‚ Mylėk kitą kaip pats save...‘ Tuo vadovaujamės ir nė vienas mūsų nėra žuvęs...“, – sakė Antanas Mockus.

Pabrėždamas atskiro žmogaus – individo svarbą visuomenės gyvenime A. Mockus klausytojams teigė, kad žmogus yra daug geresnis, nei pats apie save galvoja. „Sakoma, kad smurtas varo istoriją į priekį. Tačiau jis dažnai ją stabdo. Mums reikalinga amfibijų kultūra. Amfibija yra vandens ir sausumos gyvūnas, nešantis teisingumo fragmentus iš vieno pasaulio į kitą pasaulio dalį...“

Kalbėdamas apie ateities planus buvęs Bogotos meras guodėsi, kad net 60 procentų laiko atitenka labai paviršutiniškiems dalykams. Pasak A. Mockaus, „jį naudoja, bet jis nenudyla...“

„Aš Jums linkiu, kad tas Jūsų žaidimas tęstųsi visų mūsų džiaugsmui“, – taip atsisveikindamas susitikimo pabaigoje R.Zemkauskas palinkėjo Antanui Mockui ir mums visiems.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 1616210421039939546

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item