Andrius Martinkus. „Pinigų civilizacija“ ir Lietuva (I)

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pini...

Jeigu kontroliuojate naftą – kontroliuojate ištisas šalis. Jeigu kontroliuojate maistą – kontroliuojate žmones. Jeigu kontroliuojate pinigus – kontroliuojate visą pasaulį.

Henry Kissinger

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas visas pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“

Mt 4, 8–9

Praėjusių metų rudenį „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“ publikuoti ir kai kurių interneto svetainių paskelbti mano straipsniai sulaukė tam tikros reakcijos internetinėje erdvėje. Šiuo tekstu siekiama atsakyti į dvi kritines pastabas. Pirmoji atkreipia dėmesį į tai, kad mano vartojamas terminas „neoliberalizmas“ iš tikrųjų žymi „kapitalizmo“ kulminaciją, todėl neoliberalizmo kritika iš tikrųjų turėtų užleisti vietą daug fundamentalesnio žmonijos istorijos fenomeno – kapitalizmo – kritikai. Šios pastabos autorius mano rašiniuose pasigedo tokio nuoseklumo. Kitos pastabos autoriai mano rašiniuose įžvelgė per daug, jų manymu, „rusofilijos“. Sudėliokime visus taškus ant „i“.


Vienas iš geopolitikos mokslo tėvų vokiečių filosofas Carlas Schmittas (1888–1985) 1943 m. straipsnyje „Paskutinė globali linija“ rašė: „Kol kitos vyriausybės yra diskriminuojamos Jungtinių Valstijų vyriausybės, pastaroji turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes ir karą tarp valstybių paversti pilietiniu karu. Tokiu būdu amerikietiškas diskriminacinis Pasaulinis karas tampa totaliniu ir globaliu Pasauliniu pilietiniu karu. Čia slypi paslaptis iš pirmo žvilgsnio tokios nenatūralios sąjungos tarp vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo. Abi pusės totalinį ir globalų tampantį karą iš tarpvalstybinio buvusios europinės tarptautinės teisės karo paverčia į pasaulinį pilietinį karą.“ Ar nešiuolaikiškai skamba pirmas sakinys? „Turi teisę kviesti tautas sukilti prieš jų vyriausybes.“ Šį kartą tai ne „rusų propaganda“.

Bet skaitome toliau: „Šiandien, 1943 metais, Jungtinės Valstijos bando įsitvirtinti Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose; kitoje gaublio pusėje jos kišasi į Kinijos ir Vidurinės Azijos reikalus. Jos visą Žemę dengia aviacijos bazių sistema, skelbdamos „Amerikos amžių“.“ Nuo to laiko reikalai – „aviacijos bazių sistema“ – gerokai pasistūmėjo į priekį. Ar ne tiesa? Bet skaitome toliau: „Tarp jų (vakarietiško kapitalizmo ir rytietiško bolševizmo – A. M.) šiandien ginasi Europos substancija. Globaliai pasaulinio imperializmo vienybei – nesvarbu, kapitalistinei ar bolševikinei – priešinasi daugybė konkrečių, prasmės kupinų didžiųjų erdvių. Jų kova yra tuo pačiu metu kova už būsimos tarptautinės teisės struktūrą, netgi už atsakymą į klausimą, ar mūsų planetoje apskritai turi egzistuoti daugelio savarankiškų darinių sambūvis, ar joje liks tik regionalaus ir lokalaus pobūdžio decentralizuoti filialai, kuriems leidžia egzistuoti vienintelis „pasaulio viešpats“.“

Nors 1943 m. Vokietija jau buvo patyrusi Stalingrado katastrofą, karo baigtis dar nebuvo visiškai aiški, dar daug kas tikėjo Hitlerio pergale ir daug italų, vengrų, rumunų, kroatų, suomių, ukrainiečių, latvių, estų ir kitų tautų atstovų kovėsi už vieną iš pasaulio „didžiųjų erdvių“, už „Europos substanciją“. Ne visiems toje kovoje teko vienodai garbingas vaidmuo. Pavyzdžiui, vengrai, rumunai ir suomiai kovėsi savo nacionalinėse kariuomenėse, o štai latviai, estai ir ukrainiečiai – matyt, vokiečių nuomone, prastesnės prabos „Europos substancijos“ atstovai – nacionaliniuose SS padaliniuose. (Dviejų šimtų metų karo su Vokiečių ordinu patirtis, Adolfo Šapokos ir kitų patriotiškai nusiteikusių tarpukario Lietuvos istorikų pastangomis tapusi atkurtos nacionalinės valstybės piliečių istorinės atminties neatskiriama dalimi, leido lietuviams išvengti šito pažeminimo. Kaip žinome – Povilo Plechavičiaus „vietinės rinktinės“ istorija, – daug kas už tai sumokėjo net savo gyvybe.)

Skaudi lietuvių 1940–1941 m. sovietų okupacijos patirtis buvo suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių – aišku, ne tie, kurie buvo žudomi Panerių miške ir Kauno IX forte arba vežami į „mirties stovyklas“, – vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Žiaurios Stalino represijos antrosios sovietų okupacijos metais yra suprantama priežastis, dėl kurios didžioji dalis Lietuvos piliečių pritaria reikalavimui komunizmo nusikaltimus prilyginti nacionalsocializmo nusikaltimams, o kai kurie (jų, tiesa, yra aiški mažuma) netgi teigia, kad Hitleris buvęs „geresnis“ už Staliną, o komunizmo nusikaltimai yra didesni už nacionalsocializmo nusikaltimus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pastarieji Lietuvos piliečiai yra nacionalsocialistinės Vokietijos piliečio Schmitto pusėje. Juk Hitlerio vadovaujama Vokietija kariavo su Stalino vadovaujama SSRS ir šio karo pradžioje „išvadavo“ Lietuvą iš „rytietiško bolševizmo“.

Tačiau, kitaip nei tūlas Staliną keikiantis ir Hitlerį teisinantis lietuvis, vokietis Schmittas nėra provincialus parapijos lygio veikėjas. Jis mąsto „didžiųjų erdvių“ kategorijomis. Jo įsitikinimu, Vokietijos vadovaujama „didžioji erdvė“, kurios vardas – Europa, kariauja šventą karą ne tik su „rytietišku bolševizmu“, bet ir su ne mažiau pasauliui pragaištingu „vakarietišku kapitalizmu“. Nacionalsocialistinė Vokietija ir jos vedama suvienyta kontinentinė Europa – viena iš pasaulinių „prasmės kupinų didžiųjų erdvių“ – kariauja šventą karą su „globaliai pasaulinio imperializmo vienybei“ atstovaujančiais ir sąjungą sudariusiais kapitalistiniais Vakarais ir bolševikiniais Rytais. Kaip visiškai teisingai teigia Schmittas, ši sąjunga yra nenatūrali tik „iš pirmo žvilgsnio“. O iš tikrųjų ji esanti netgi labai natūrali. Būdami antikrikščioniški konkuruojantys racionalistinio Apšvietos projekto variantai – kraujo broliai, – Vakarų liberalizmas ir Vakaruose gimęs, bet Rusijoje įsigalėjęs komunizmas sudarė šeimos sąjungą prieš netikėtą įsibrovėlį – iracionalistine nacionalsocializmo mitologija (taip pat antikrikščioniška) apsiginklavusį režimą. Antrojo pasaulinio karo kautynėse ši liberalizmo ir komunizmo kraujo brolybė buvo ne metafora, o rūsti realybė. Nėra abejonės, kad jeigu karą būtų laimėjusi Vokietija, europiečiai – tie, kuriems į skirtingas rūšis žmones linkę skirstyti naciai būtų leidę būti, – būtų skaitę visai kitaip parašytą XX a. istoriją. Bet Vokietija karą pralaimėjo.

Karą laimėjo kapitalistiniai Vakarai ir komunistinė SSRS. Toliau – viskas kaip visada. Nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji. Kapitalistai ir komunistai surengė Niurnbergo tribunolą. Ir nuėjo rašyti Antrojo pasaulinio karo istorijos. Kam teko mokytis sovietinėje mokykloje, gerai prisimena sovietinę interpretaciją. Nesustosime ilgiau prie dabartinių ginčų dėl Antrojo pasaulinio karo – dėl atsakomybės už jo sukėlimą, dėl jame kariavusių skirtingų pusių įvykdytų piktadarybių masto ir t. t. – interpretacijų ir tarpusavio kaltinimų „istorijos perrašymu“. Šių ginčų turinys gerai žinomas. Verčiau paklauskime, kaip apskritai tapo įmanomas toks dalykas kaip viešas hitlerizmo ir stalinizmo nusikaltimų lyginimas, reikalavimas pasmerkti komunizmą ir surengti jam kažką panašaus į nacionalsocializmui teisti surengtą Niurnbergą? Atsakymas toks – tai tapo įmanoma todėl, kad komunistinė SSRS pralaimėjo Šaltąjį karą kapitalistiniams Vakarams. Vienas nacionalsocializmo nugalėtojas ir teisėjas Šaltajame kare nugalėjo kitą nacionalsocializmo nugalėtoją ir teisėją – savo kraujo brolį ir ginklo brolį Antrajame pasauliniame kare. Ilgo Schmitto gyvenimo neužteko tam, kad sulauktų tos didingos, bet kartu, jo akimis žiūrint, ir kraupios akimirkos, kai planetoje staiga įsigalėjo vienintelis „pasaulio viešpats“, tas pats, kuris dar 1943 m. skelbė „Amerikos amžių“. Kapitalizmo pergalė prieš komunizmą buvo įspūdingiausia pergalė jo kelis šimtmečius užtrukusioje įsigalėjimo istorijoje. Vis dėlto tai buvo tik viena pergalė iš daugelio mažesnių jo pergalių – įvairių „buržuazinių revoliucijų“, kolonijinių rinkų užgrobimų ir pan.

Vienas žymiausių dabartinių Rusijos ekonomistų Valentinas Katasonovas fundamentaliame (daugiau kaip 1000 puslapių) veikale „Kapitalizmas: pinigų civilizacijos istorija ir ideologija“ (2013) aprašo, kaip „kapitalizmo virusas“ apkrėtė žmonių visuomenę senovės Babilone, kaip jis ten grėsmingai mutavo susijungęs su ištremta į Babiloną žydų tautos dalimi, kaip jis apkrėtė ir pražudė Romos imperiją, kaip, pradedant Europos viduramžiais ir Bizantija, jis niokojo krikščioniškąją civilizaciją, galiausiai paversdamas ją tuo, kas ji, t. y. „Vakarai“, o kartu su ja didesniu arba mažesniu mastu ir visas jos apkrėstas pasaulis yra dabar.

„Pinigų civilizacija pradėjo formuotis prieš daugelį amžių kaip krikščioniškosios civilizacijos susilpnėjimo ir suirimo pasekmė. [...] Šių dienų „pinigų civilizacija“ – anaiptol ne „objektyvių visuomenės vystymosi dėsnių“ produktas (kaip įprasta rašyti vadovėliuose), o „pinigų revoliucijos“ rezultatas. Krikščioniškosios civilizacijos transformacija į „pinigų“ civilizaciją vyko ne „natūralios evoliucijos“ būdu, o tarpusavyje kovojant įvairiems interesams, požiūriams į pasaulį, vertybių sistemoms. [...] „Pinigų revoliucija“ – tai ne tik ir net ne tiek politinis įvykis, kai vieni žmonės staiga atima valstybės valdžią iš kitų žmonių. Tai „permanentinė“ revoliucija, trunkanti jau keletą amžių. „Pinigų revoliucija“ – tai pirmiausia dvasinės plotmės įvykis, pasireiškiantis sąmonės ir visuomenės vertybių sistemos pasikeitimu. Pinigų sfera – tik indikatorius, jautriai fiksuojantis ir atspindintis visus gelminius visuomenės dvasinės sanklodos pokyčius. „Pinigų revoliucijos“ procese vyksta visuomenės nutolimas nuo krikščioniškų vertybių ir gyvenimo normų, jų pakeitimas vertybėmis ir normomis tų jėgų, kurios dar prieš du tūkstančius metų pabandė eiti prieš Dievą, nukryžiuodamos Kristų.“

Autorius perspėja: „Tam, kad suprastume, kas yra pinigai, būtinas ne tik protas, bet ir drąsa. Būtinas sąžiningas ir drąsus realaus gyvenimo suvokimas, kuris iš esmės skiriasi nuo tų „rožinių“ paveikslėlių, iš kurių, deja, sudaryti daugelis mūsų ekonomikos ir finansų vadovėlių. Tiesa, kai kurie baiminasi „juodų“ paveikslėlių, vaizduojančių pinigų pasaulį žmonių pasaulyje. Kuriam laikui jiems „atsiveria regėjimas“: jie pamato bjaurų paveikslą to cinizmo, kuris viešpatauja pinigų pasaulyje, ir tos prarajos, link kurios juda žmonių pasaulis. Matant tuos „juodus“ paveikslėlius, juos apima baimė, ir jie skuba sugrįžti į komfortišką iliuzijų pasaulį.“

Nedaug buvo tokių, kurie kapitalizmo veikimo mechanizmo tyrinėjimui paskyrė tiek laiko, kiek Karlas Marxas. Deja, konstatuoja Katasonovas, tūkstančiuose „Kapitalo“ puslapių pagrindiniam neigiamam žmonijos istorijos dramos pavadinimu „Kapitalizmas“ personažui skiriama neproporcingai mažai dėmesio, o engiamo proletaro įniršis – pasitelkus destruktyvią ir klaidingą „klasių kovos“ doktriną – yra nukreipiamas į abstraktų „kapitalistą“ ir į „neegzistuojančio“ (kaip ir vėl melagingai tvirtino rabino anūkas) Dievo tarnus. Arčiausiai proletaro esantis „kapitalistas“ buvo pramonininkas. Pastarasis iš tikrųjų žiauriai išnaudojo pirmąjį, tačiau pagrindinis išnaudotojas, su kuriuo eilinis darbininkas paprastai asmeniškai reikalų neturėjo, bet kuris pelnėsi kaip iš darbininko, taip ir iš pramonininko, Marxo teorijoje lieka „už kadro“. Katasonovas mano, kad ateizmo skleidėjas Marxas sąmoningai „nepastebėjo“ šio veikėjo, kurio „verslas“ yra (arba bent jau pradžioje buvo) smerkiamas visose didžiosiose religinėse tradicijose. Kai revoliucijose ir karuose – didžiam šėtono džiaugsmui – liejasi „paprastų“ žmonių kraujas, bombarduojamos gamyklos ir naikinama šalių infrastruktūra, šių veikėjų verslas klesti. Kas tie veikėjai, kurių klientai buvo ir viduramžių karaliai, ir Europos šalių vyriausybės, Pirmajame pasauliniame kare siuntusios savo karius žudyti vienus kitų su šūkiu „Už Tėvynę“? Kas tie veikėjai, kurie lieka „už kadro“, kai žodžių mūšiuose laužomos ietys dėl to, prilygsta stalinizmo nusikaltimai hitlerizmo nusikaltimams ar ne?

„Neimsi palūkanų už paskolas savo tautiečiui, palūkanų už pinigus, palūkanų už maistą ar už bet ką kita, kas yra paskolinta. Gali reikalauti palūkanų už paskolas iš svetimtaučio, bet už paskolas savo tautiečiui neturi reikalauti palūkanų, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius krašte, kurio paveldėti įeini“ (Įst 23, 20–21). Krikščionybėje, kurioje „jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo“ (Kol 3, 11), kurioje visi tikintieji yra viena Dievo tauta, palūkininkavimas buvo laikomas tiesiog moraliai bloga, nuodėminga, nelegalia ir baustina veikla. Katasonovo veikalas yra tyrimas, parodantis, kaip „kapitalizmo viruso“ nešėjai – palūkininkai – žingsnis po žingsnio vykdė „pinigų revoliuciją“, kol XX a. pabaigoje atsidūrė visai netoli savo galutinio tikslo – visiško pasaulio užvaldymo ir globalios „pinigų civilizacijos“ sukūrimo. Būtent jie – globalūs palūkininkai, Vakarų finansinės oligarchijos elitas, – o ne Vakarų valstybių politikai, juo labiau ne jų išrinkimo spektaklyje dalyvaujantys Vakarų valstybių eiliniai piliečiai yra tikrieji kapitalistinių Vakarų – žlugus komunizmui tapusių vieninteliu „pasaulio viešpačiu“ – „šeimininkai“.

„Pinigų civilizacija“ gali slėptis už įvairių iškabų, kurios kartkartėmis yra keičiamos tam, kad palaikytų šio visuomenės tipo įvaizdį. [...] Rusijoje nuo pačios „reformų“ pradžios buvo pradėtos naudoti tokios „iškabos“ kaip „vakarietiška civilizacija“, „demokratija“, „rinkos ekonomika“. Mūsų politikai, mokslininkai, kūrybinė inteligentija ir kiti „vakarietiškos civilizacijos“, „demokratijos“, „žmogaus teisių“, „laisvės, lygybės, brolybės“ ir viso kito, kas ateina į Rusiją „iš ten“, garbintojai ypač pamėgo žodžių junginį „rinkos ekonomika“. Bet ir „iškaba“ „rinkos ekonomika“ aiškiai prisidengia „revoliucionieriai“, kurie yra tie patys palūkininkai, prieš kelis šimtus metų pasiekę palūkanų už paskolą legalizavimą.“ Nuo savęs pridėsime, kad Lietuvoje, kitaip nei Rusijoje, globali „pinigų civilizacija“ slypėjo (ir tebeslypi) už dar vienos lietuviui emociškai nepaprastai paveikios „iškabos“ – „Nepriklausomybė“.

„Dievas siekia pamokyti visus dar nevisiškai sąžinę ir protą praradusius žmones, kad palūkininkavimas – nuodėmė, periodiškai siųsdamas klystantiems žmonėms „signalus“, – rašo Katasonovas. – Dabartinė ekonominė krizė yra dar vienas toks „signalas“, o iš esmės – teismas, nes, išvertus iš graikų kalbos, krizė reiškia „teismą“. [...] Tai ne atskiro žmogaus teismas, bet teismas visuomenės, kurioje Dievo vietą užėmė pinigai, o „gyvenimo šeimininku“ tapo palūkininkas, kuris dabar vadinamas „padoriu“ žodžiu „bankininkas“.“ Ir šitas „gyvenimo šeimininkas“ daro viską, kad panašūs į Katasonovo balsai būtų laikomi „marginalų“ samprotavimais ir ištirptų „demokratine“ save vadinančioje, o iš tikrųjų – „gyvenimo šeimininko“ nupirktoje viešojoje erdvėje, kurioje siautėjantys ekonomikos ir politikos „ekspertai“ dažniausiai tėra Vakarų plutokratijų piliečių smegenis plaunantys neoliberalizmo propagandininkai. Istoriją iš tikrųjų rašo nugalėtojai, tiksliau – jų pasamdyti istorikai. Kol Antrajame pasauliniame ir Šaltajame karuose nugalėjęs „vakarietiškas kapitalizmas“ (Schmittas) – „pinigų civilizacija“ (Katasonovas) – nebus sunaikintas Dievo teismo, tol Miuncheno sąmokslas bus laikomas „mažesniu“ blogiu už Molotovo–Ribbentropo paktą, o satanistinio branduolinio Japonijos miestų bombardavimo organizatoriai nebus laikomi vertais antro Niurnbergo ir Hagos.

Susiję straipsniai

Politika 5522333894942709603

Rašyti komentarą

  1. Įdomūs samprotavimai, galima ginčytis, bet dėl kelių dalykų niekaip nebūčiau linkęs sutikti:
    a) teigimas, kad Vokietijos nacionalsocializmas buvo antikrikščioniškas nelabai limpa prie "Gott mit uns" (kareivių diržų sagtys) bei "So wahr mir Gott helfe!" (SS priesaikos tekstas). Buvo priešiškumas - bet politinio, o ne religinio pobūdžio - t.y. prieš tuos, kurie nepritarė NSDAP politikai, o ne dėl tų žmonių tikėjimo.
    b) Vakarai šaltajį karą PRALAIMĖJO. Po Antrojo pasaulinio bolševikai gavo pusę Europos (aišku, norėjo visos (pradžiai) ir kitomis sąlygomis - bet...) ir infekavo likusią dalį, o ilgainiui - per visokias Frankfurto mokyklas - ir JAV. Užtat dabar tiek Europoje, tiek JAV pirmais smuikais griežia neomarksistai ir panaši "raudona" fauna, o liberalizmas, ekonomikoje pasisakantis už zoologinį požiūrį "išlieka stipriausias", visose kitose srityse yra iš esmės neomarksistai ("mažumų teisės", "pasaulį seną išardysim!", "kas buvo nieks, tas bus viskuo!" ir pan.).
    Beje, su ŠITA citata (Įst 23, 20–21) autorius, manau, rizikuoja užsitraukti "išrinktosios tautos" atstovų ir simpatikų nemalonę bei kaltinimų "antisemitizmu" ir "rasizmu". :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-03-04 14:17

    Канатосов "Pinigu civilizacija..."
    Kur ta knyga gauti? Google nieko neranda

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-03-09 19:27

      Валентин Катасонов

      КАПИТАЛИЗМ История и идеология «денежной цивилизации»

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-03-04 15:02

    Bent jau straipsnio pabaigoje Martinkus patvirtino savo "rusofilišką" reputaciją, nors pradžioje jis ir bandė tai neigti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-03-04 15:37

    Martinkus kaip kokiu autoritetu remiasi rusų ekonomistu stalinistu Katasonovu ir paskui stebisi tuo, kad jį vadina "rusofilu :-;.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-03-04 19:23

    Sunkoka rasyti komentara tokiam stebetinai tiksliam , giliam ir be abejones siandien taip svarbiam Martinkaus
    pamastymui.Bet vis tik - visu pirma Aciu uz ispudinga analize.Pasigerejima kelia kad "liudininku" toje analizeje pasirinktas toks iskilus vokieciu mastytojas - C. Schmitas, eppochos liudininkas. Siandien ta amerikieciu "turi teise kviesti.." jau itvirtinta daugelyje ginybos , saugumo doktrinu ir nuolat pakartojamas prezidentu pasisakymuose. De facto turime vokiskojo "Uber Alles" issakyta kiek kitaip.Ir sito fakto nesupratimas ar ignoravimas gali nuvesti i dideles klaidas.
    Atskiro demesio vertas "permanentines revoliucijos" kaip metodo ir principo paminejimas. Dazniausiai tai buvo suvokiama kaip Trockio ideja bet pasirodo ji kur kas gilesne ir svarbesne nes saindien persmelkia kone visus pasaulio procesus.
    Nuoroda i Katosonovo veikala cia labai prasminga- ji rodo kad rusu mastytojai ir ekonomistai emesi didziulio darbo suprasti tikrasias sio pasaulio varomasias jegas.Bandymas tai atmesti ar ignoruoti butu visiskas naivumas keliantis gresme mums patiems.
    Jau daug metu spaudoje mirga skundai apie menkai zinumas , visai nezinomus musu autoriu (mokslininku) darbus uzsienyje.Nereiktu tuo stebetis - mes gi patys ju negarsiname!
    Tad kviesciau redakcija pagalvoti apie svarbesniu straipsniu vertima i vokieciu , anglu ir be abejo rusu kalbas.Juk tirianciam vokieciu mokslininkui ko gero svarbu ir idomu jo tautiecio ideju sklaida pasaulyje.
    Pagarbiai.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Juozas Gaila, JAV2015-03-21 05:26

    Peržvelgiau abu rašinius su nuostaba, kad skelbiamos tokios nesąmonės ir kokiu tikslu. Juk niekada tokia didelė žmonijos dalis nebuvo pasiekusi tokio aukšto gyvenimo lygio, sveikatos apsaugos, žmogaus teisių gerbimo, kaip dabar. Kas galėjo patikėti, kad sugriauta, padalinta, okupuota Vokietija, galės taip greitai atsistatyti ir kad į ją plauks milijonai turkų juodiems darbams. O ji atsistatė po Amerikos ginklo skėčiu ir tapo vienu turtingiausiu kraštu. Tas pats įvyko su sugriauta Japonija, kuri ne tik atsistatė, bet veik sužlugdė Amerikos auto pramonę. O ar ne Amerika išgelbėjo Pietų Korėją, kuri būtų susilaukusi tokio pat likimo kaip Šiaurinė, gi šiandieną konkuruoja su Amerika technologijos srity. Taip, buvo klaida įsivelti į žiaurų Vietnamo karą, kaip pradėti karą Irake ir Afganistane, nes tie kraštai nebuvo ir nėra pribrendę demokratijai, nes draskomi genčių ir religijų savitarpių kovose. Šiandieną į Vakarus plūsta emigrantai visai nebodami palūkanų, Carl Schmitt propagandinių svaičiojimų, Katasonovo pranašysčių. Nėra Demokratija tobuliausia valdymo sistema, taip kaip ir Kapitalizmas nėra tobuliausia ekonomikos forma, bet iki šiol niekas nesukūrė ką nors geresnio.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item