Michael O'Brien. Eutanazija: nuo karo nusikaltimo iki gailestingumo akto

Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendimas legalizuoti savižudybes su gydytojo pagalba byloje  Cart...


Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendimas legalizuoti savižudybes su gydytojo pagalba byloje Carteris prieš Kanadą žiniasklaidoje buvo pasitiktas kaip gailestingumo ir žmogaus teisių pergalė bei kaip dar vienas triumfas prieš „senąją tvarką“, kurią valdžia ir žiniasklaida jau seniai paskelbė esant represyvia ir todėl keistina. Jau keletą dešimtmečių jie buvo užsiėmę Vakarų naratyvo perrašinėjimu, siūlydami istorijos tėkmę link „humaniškesnės“ visuomenės, kuri esą yra neišvengiama ir teisi. Tačiau tuo pačiu metu išardę mūsų visuomenės - dar vis didele dalimi krikščioniškos visuomenės - pamatus, dabar jie kiekvieną žmogų paliko pažeidžiamą prieš žmogžudystę. Tokia humanizmo rūšis, kurią jie skleidžia, teigia (tai nedažnai tiesiai šviesiai pasakoma, tačiau vėl ir vėl patvirtinama praktikoje), kad kai kurie žmonės yra mažiau žmonės nei kiti, ir todėl juos galima pašalinti. Jie yra neįtikėtinai akli realioms pamokoms, kurių mus turėtų išmokyti istorija.

Romos imperijos griūtis, kaip ir kitų imperijų žlugimai, pateikia mums galybę pavyzdžių, kad civilizacijos ilgai neišgyvena, kai suteršiami jų moraliniai pamatai. Nesuklyskime - mes esame spaudžiami augančios moralinių reliatyvistų oligarchijos, kurie, kaip ir visi socialiniai revoliucionieriai, laiko save herojiškais naujos moralinės tvarkos kūrėjais. Net jei kai kurie yra apgaubti valdžios mistikos ir pagerbti viešuoju postu, nesuklystume atsiminę, jog daug praeities karalių ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų yra išdavę pamatinius principus, kuriuos jų užimamos pareigos įpareigojo ginti. Kaip ir mūsų (Kanados - vert. past.) Aukščiausiasis Teismas ir mūsų parlamentas, jie bandė perrašyti ne tik įstatymus, bet ir principus, kuriais paremti visi įstatymai - jie tai pervadino į „besivystančius principus“. Žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos, galėtume apmąstyti Hanso Holbeino didingą karaliaus Henriko VIII portretą, nutapytą praėjus metams po to, kai Henrikas įvykdė egzekuciją Šv. Tomui Morui. Pastebėkite tuos valdžios spąstus, kūno kalbą, veidą, akis. Tada apmąstykite Holbeinso akstesnį portretą, kuriame jis nutapė patį Šv. Tomą Morą. Šis kontrastas labai daug pasako, verta jam skirti laiko. Taip pat galėtume apmąstyti garsiąją nacistinės Vokietijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuotrauką, kurioje jie pakėlę savo rankas sveikina Hitlerį. Štai ir valstybės nešališkumas, iškilmingos mantijos, Įstatymo kilnumas, dengiantys šėtonišką realybę savo tvarkinga išore.

Prieš porą dešimtmečių Malcolmas Muggeridge'as perspėjo, jog eutanazija bus loginė abortų holokausto pasekmė: „Tiesa, jog buvo atidėliojamas spaudimas įteisinti eutanaziją todėl, kad tai buvo vienas iš karo nusikaltimų, už kurį teista Niurnberge. Tad į Pasaulio Gineso rekordų knygą galima būtų įrašyti štai tokį rekordą: maždaug per trisdešimt metų mūsų visuomenėje karo nusikaltimas tapo gailestingumo aktu“.

Šis atidėliojimas jau praėjo. Tai, ko negalėjome įsivaizduoti, jau čia. Žinoma, mes nesame naciai, stalinistai ar fašistai. Mes esame malonūs ir užjaučiantys žmonės. Mes esame „demokratiški". Tačiau autentiška demokratija yra trapus dalykas. Aristotelis Politikoje ir Platonas Valstybėje įspėjo apie tai, kas atsitinka žmonėms, kai demokratija išsigimsta į oligarchiją. Šie išmintingi vyrai mokė iš savo patirties, ir istorija patvirtina, kad oligarchijos greitai išsigimsta į tironijas. O su tironija ateina ir masiniai žudymai. O kai tironijos pačios save išsekina ir išnaikina savo pačių žmones, tada ateina sukilimas ir chaosas, ugnis ir kraujas - tebesitęsiantis mirties viešpatavimas.

O mes, kurie gyvename viename iš šių besikartojančių tragiškų ciklų, buvome skatinami galvoti, kad mūsų visa tai neliečia. Juk mes patys valdome ir todėl išvengsime praeities klaidų: esame „apšviestieji“, besistumiantys į šlovingą ateitį ir kuriantys drąsų naują pasaulį. Kad ir kaip gerai ši retorika suvysto ir šią katastrofišką iliuziją racionalizuoja, ji vis tiek lieka tuo, kuo yra. Dabar skatinama valstybės, neteisingos mirties sfera tik plėsis, o žmogaus teisės vis trauksis - ypač pati svarbiausia, fundamentali teisė į gyvenimą. Greitai seks ir kitų aktyvios eutanazijos formų įteisinimas, įskaitant vaikžudystę, o po to ir tokios, kurių net negalime įsivaizduoti, nes jokių barjerų jau nebus likę.

Teisė yra sargybinis ir mokytojas, ir Teismo sprendimas pamokė jaunuolius bei dar negimusias kartas, kad jų gyvenimų vertė yra reliatyvi, paprasčiausia vienkartinio naudojimo prekė. Neapsigaukime, sprendimas nėra skirtas tik labai mažai gyventojų daliai, kuri patiria siaubingą skausmą ir racionaliai apgalvoję pasirenka eutanaziją. Durys buvo atidarytos prievartai žymiai didesnės žmonių dalies atžvilgiu, labiausiai pažeidžiamiems mūsų visuomenės nariams: senyvo amžiaus žmonėms, pasimetusiems ir sergantiems depresija, benamiams ir turintiems psichologinių problemų, sergantiems ir visiems tiems, kuriuos jau ir taip kankina melas, jog jų gyvenimai nėra verti gyventi, jau neminint vaikų, kurie gimė su įvairiais sutrikimais ir protinėmis negaliomis. Su trupučiu gailestingo įtikinėjimo iš įvairių patarėjų medicinos klausimais ir industrijos agentų, išsakyto švelniu balsu, didelė žmonių dalis bus priversti pasinaudoti šiuo saugiu, higienišku ir neskausmingu išėjimu iš pasaulio. Jie bus įtikinti, kad savo gyvenimo prasmę gali atrasti sunaikinę save ir taip prisidėję prie socialinės gerovės.

Bet, žinoma, mes visi išliksime lygūs, juk gyvename apšviestojoje liberalioje demokratijoje. Tačiau, perfrazuojant Orvelą, kai kurie iš mūsų yra lygesni už kitus, ir Vakarų moralinių pamatų erozijai besitęsiant vis daugiau ir daugiau iš mūsų taps vis mažiau ir mažiau lygūs. Tai yra sena ir jau atgyvenusi apgaulė, todėl keista, kaip dar kažkas ja patiki. Paprastai tariant, žmogaus prigimtis taip dažnai pasiduoda šiai apgaulei todėl, kad mes norime apgaulės. Principų gynimas reikalauja nepertraukiamų pastangų ir drąsos, o susitaikymas su apgaule suteikia laikiną atsipalaidavimą ir nedaug kainuoja - bent pradžioje.

Galia valdyti gyvenimą ir mirtį priklauso tik Dievui. Kai asmuo ar valdžia uzurpuoja šią dieviškąją teisę, reikia laukti pasekmių. Per visą istoriją, be jokių išimčių, pasekmės buvo liūdnos. Jei vyrai ir moterys, dabar esantys valdžioje, nepradės ginti gyvybės, mes visi patirsime šias pasekmes. Belieka tik tikėtis, kad mūsų parlamentas susigrąžins savo atmintį ir pradės ginti bent jau tai, kas liko. O jei ne...

„Ten, kur nebus išminties, žmonės išmirs“, Patarlių knyga 29:18.

Ir: „Nelaimė tiems, kurie blogį vadina gėriu, o gėrį blogiu, kurie tamsą laiko šviesa, o šviesą tamsa, kurie kartų laiko saldžiu, o saldų karčiu!“, Izaijas 5:20

Versta iš Lifesitenews.com




Susiję straipsniai

Šeimos politika 5696037005312312266

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item