Marius Parčiauskas. Tolerancijos kerai. Užmerktos akys prieš kitų ydas nėra meilė (II)

Poncijus Pilotas plaunasi rankas po Kristaus pasmerkimo

Pirmąją serijos dalį galite rasti čia.

„Sakoma, kad Amerika kenčia nuo netolerancijos, bet taip nėra. Amerika kenčia nuo tolerancijos. Nuo tolerancijos, galiojančios viskam: teisingam ir klaidingam, tiesai ir klaidai, dorybei ir blogiui, Kristui ir chaosui. Mūsų šalis nė iš tolo nėra taip niokojama fanatikų, kaip yra niokojama tolerancijos.“ – Garbingasis Dievo tarnas arkivyskupas Fultonas Sheenas.

Šiomis dienomis madinga pasisakyti (ir tarp katalikų), kad įžeisti kitą žmogų visada ir vienareikšmiškai yra blogis ir nuodėmė, o vienintelis kelias katalikui – tolerancija (atseit, jei myli, tai toleruoji). Štai, pavyzdžiui, viename Bernardinai.lt interviu br. kun. Arūnas Peškaitis teigė, jog „tolerancija yra pirmas žingsnis artimo meilės link“.  Pasak jo, tolerancija visų pirma yra kitokio, kitaip mąstančio ir gyvenančio iškentėjimas. Būtent todėl tolerancija esą yra svarbus ir pirmasis būtinas žingsnis artimo meilės link.

Tolerancija, apie kurią kalba kun. Peškaitis, reiškia elementarų pakantumą kitokiam nei tavo skoniui, pavyzdžiui, muzikoje. Suprantama, jei manysi, kad visi turi mėgti tokią muziką, kokią mėgsti tu, ir bandysi priversti juos neklausyti mėgstamų kūrinių, tai elgsies savanaudiškai ir varžysi kito asmens laisvę. Tokia tolerancija reiškia elementarų pakantumą ir ja nepasakoma nieko naujo. Tačiau šiuo metu mums tenka svarstyti žymiai sudėtingesnius klausimus, kai raginama ir verčiama pakęsti tokius kitų žmonių troškimus, kurie anksčiau pakenčiami nebūdavo. Čia kyla natūralus klausimas – ar turėtume žmogų toleruoti net tada, kai matome, kad jis kenkia pats sau ir aplinkiniams? Ar tokia tolerancija tikrai yra pirmas žingsnis artimo meilės link?

Galutinis meilės tikslas visada turi būti nukreiptas ne į šį, o į Amžinąjį gyvenimą. Tai reiškia, kad meilės raiška negali apsiriboti fizine pagalba sergančiajam ar materialine pagalba skurstančiajam. Galutinė jos realizacija yra šios veiklos nukreipimas tam, kad padėtum žmogui ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Padėtum jam siekti šventumo ir išganymo, ne tik fizinės gerovės. Galiausiai, fizinė gerovė juk yra tik įrankis siekti išganymo, o tam šiame pasaulyje ir esame. Ar visa tai nereiškia, kad užsimerkdami prieš kito žmogaus ydą, užmerkiame akis ir jo sielai? Kitaip tariant, atsisakome rūpintis jo sielos išganymu, t.y. atsisakome mylėti.

Jei tolerancija yra pirmasis žingsnis artimo meilės link, koks tuomet yra antrasis? Pirmiausia iškenčiame asmens ydas, o vėliau apie jas jam pasakome? Bet ar tai nereikštų buvimo tolerantiškam tik tam, kad vėliau taptum netolerantiškas? Juk tą akimirką, kai nustoji toleruoti ir įvardiji žmogaus ydą, tampi netolerantiškas, nes jau bandai pakeisti esamą padėtį, jos nebetoleruoji. Žinoma, siekiant padėti žmogui, dažnai gali tekti išgyventi labai daug sunkumų, gali tekti kęsti jo nenorą taisytis ir nuolatinį lankstymąsi savo ydoms, tačiau visas šis pakantumas juk nukreiptas į ydos pašalinimą. Jei sieki pašalinti ydą ir pagydyti žmogų, nebegali vadinti savęs tolerantišku, nes nepriimi šio žmogaus su visomis jo ydomis. Priimi faktą, kad žmogus turi ydų, bet tuo pačiu metu stengiesi padėti jam šias ydas išrauti su šaknimis, t.y. keisti žmogaus įpročius, pomėgius ir polinkius.

Šį žmogaus toleravimą, tačiau visišką jo ydų ir ydingų polinkių netoleravimą gerai aprašė jau anksčiau cituotas Garbingasis Dievo tarnas Fultonas Sheenas: „Tolerancija yra kantrybę blogiui pagrindžiantis požiūris – pakantumas, sulaikantis mus nuo pykčio parodymo ar bausmės vykdymo. Tolerancija taikoma tik žmonėms… niekados tiesai. Tolerancija taikoma suklydusiam, netolerancija klaidai. Architektai yra tiek pat netolerantiški smėlio naudojimui dangoraižių pamatams, kiek daktarai yra netolerantiški mikrobams laboratorijoje. Tolerancija netaikoma tiesai ir principams. Šiuose dalykuose mes turime būti netolerantiški, ir tokiai netolerancijos rūšiai aš įsipareigoju. Tokia netolerancija yra viso stabilumo pamatas.“

Taigi nesunku suprasti, jog kviečiant mus toleruoti bet kokius kito troškimus, iš tikrųjų kviečiama nusisukti nuo meilės ir rūpesčio. Tolerancija mus pavertė atomizuotų individų susibūrimu, kur kiekvienas pildo vis naujus savo troškimus, o kiti lygiai taip pat pildydami savuosius pamiršta apie pareigą padėti kitam, apie pareigą rūpintis kito likimu. Esame tarsi mechanizuoti robotukai, besirūpinantys tik naujais savo įgeidžiais ir leidžiantys lygiai taip pat apgailėtinai gyventi artimui. Jei tikrai tuos žmones mylėtume, toleruotume asmenį, bet visa širdimi nekęstume jį žalojančio vėžio.

Galiausiai, mums teigiama, jog demokratinę asmens laisvę galima pasiekti tik tuo atveju, jei kiekvienas individas privačiai praktikuos savąją laisvę, nesikišdamas į identišką kito žmogaus praktiką. Teigiama dar daugiau – negali būti jokios viešos žmogaus laisvės raiškos, čia sąžinės laisvė apsiriboja galėjimu privačiai mąstyti tai, ką nori. Antanas Maceina tokį mąstymą kritikavo jau 1958 metais:  „<…> Negalima nepasipiktinti kai kurių demokratinėmis besiskelbiančių politinių grupių sąžinės laisvės supratimu, pagal kurį sąžinės laisvė tereiškia laisvę sąžinėje, bet ne laisvą įsitikinimų praktiką gyvenime. Politinė ar kitokia grupė – skelbdama sąžinės laisvę ir kartu darydama prierašą, jog toji sąžinės laisvė nereiškia, „kad Bažnyčia, panaudodama autoritetą ir žmonių religinius įsitikinimus, kištųsi ir darytų savo politiką, tą politiką vestų į mokyklą, į socialinius žmonių santykius“, galvoja ir elgiasi nedemokratiškai.“

Atrodo, kad ši citata apibūdina XXI a. visuomenę, kai laisvės ir tolerancijos vardan bet kokie mūsų įsitikinimai yra paverčiami privačiais, o taip paradoksaliai pati laisvė tampa neįmanoma. Sovietmečiu galima buvo kiek tik nori praktikuoti tam tikrus neleistinus dalykus namie, kol jie nedarė įtakos viešajam gyvenimui. Taigi, žmonėms buvo leista privačiai mąstyti, ką nori, nes kol mąstai ar veiki privačiai, tai tėra tavo laisvalaikio užsiėmimas ir niekas daugiau. Būtent taip dabar toleruodami viską neišvengiamai pareiškiame, kad visi veiksmai ir visos mintys yra vienodai vertingos, o tai paprasčiausiai reiškia, kad nė vienas iš šitų veiksmų ir nė viena iš šitų minčių nėra vertinga. Būtent taip paprasčiausiu laisvalaikio užsiėmimu  gali būti paverstas net toks dalykas kaip šv. Mišios.

Naudojant Maceinos terminiją, galima teigti, jog toks laisvės ir tolerancijos supratimas mus uždaro į laisvę sąžinėje, neleisdamas sąžinės laisvės. Pavyzdžiui, kai kuriuose Vakarų Europos miestuose neleidžiamos Kalėdų eglutės viešose vietose, JAV mokyklose vaikams neleidžiama sakyti, kad švęs Kalėdas, vietoje to jie turi šią šventę vadinti tiesiog „žiemos atostogomis“, o tose pačiose JAV daktarams, nepritariantiems abortų atlikimui, draudžiama atsisakyti juos daryti ar švenčių organizatoriams draudžiama atsisakyti organizuoti homoseksualių porų sutuoktuvių šventes (už tai skiriamos baudos). Ar dar daug laiko turės praeiti, kol katalikų kunigai bus teisiami už atsisakymą sutuokti du vyrus?

Visa tai yra nuosekli tokios mus apžavėjusios tolerancijos išdava. Vis girdime perspėjant dėl religinio ar tautinio fanatizmo pavojaus, tačiau niekados dėl tolerantiškojo fanatizmo. Tolerancija nėra paprastas pakantumas, šį žodį mūsų protėviai žinojo jau seniai. Tolerancija yra dirbtinis konstruktas, nesiderinantis su artimo meile ir tikrai nesantis pirmuoju žingsniu jos link. Toleruodami mes atsiribojame nuo natūralių žmogiškų ryšių ir žengiame atgal. O kur žengiame? Į tai negali atsakyti net Tolerancija.

Šaltinis: www.neliberaliai.lt