Marius Parčiauskas. Pacifizmo kerai. Karo nebuvimas nėra taika (I)

Taika, meilė ir ramybė – tikriausiai trys šiuolaikinių katalikų dažniausiai vartojami žodžiai. Verta paklausti – kokia taika, kokia mei...



Taika, meilė ir ramybė – tikriausiai trys šiuolaikinių katalikų dažniausiai vartojami žodžiai. Verta paklausti – kokia taika, kokia meilė ir kokia ramybė? Problema čia ta, kad šie žodžiai dažnai vartojami lengvabūdiškai, jie tapę tarsi mados reikalu, todėl savyje dažnai talpina tam tikrų paradoksų. Madinga pasisakyti (net tarp katalikų), kad karo pradėjimas visada ir vienareikšmiškai yra blogis ir net nuodėmė, o vienintelis kelias katalikui – pacifizmas. Ne mažiau populiaru abejingai pareikšti, jog įžeisti kitą žmogų visada ir vienareikšmiškai yra blogis ir nuodėmė, o vienintelis kelias katalikui – tolerancija (atseit, jei myli, tai toleruoji). Trečiasis neapgalvotas tvirtinimas taip pat neįtikėtinai dažnas, o jis visu savo gražumu pasirodo tada, kai linkime kitam ramybės, turėdami omenyje komfortą. Šiame straipsnyje bus svarstoma pirmojo teiginio problematika, o kituose – likę du teiginiai.

Karo nebuvimas nėra taika. Akių užmerkimas prieš kitų ydas nėra meilė. Patogus gyvenimas nėra ramybė.

„Kiekvieno karo tikslas yra taika“, – taip mus mokė šv. Augustinas. Taigi, išmokstame, jog karas niekada negali būti tikslu savaime. Tačiau ir dar kai ką iš pirmo žvilgsnio paradoksalaus – karu gali būti siekiama taikos. Suprasti šiam teiginiui padės istoriniai pavyzdžiai. Prisiminkime pokario Lietuvą ir partizanų rezistenciją bei kaip viltingai miško broliai tada laukė JAV įsikišimo ir visų tų baisybių nutraukimo. Bet juk JAV tada būtų pradėjusi karinius veiksmus! Neįmanoma vienu metu norėti, kad užsienio jėgos intervencija sustabdytų masinius žmonių trėmimus ir tuo pačiu metu išlikti pacifistu. Pacifistas sakytų, kad į kulką reikia atsakyti gėlės žiedlapiu, o į masinius žmonių trėmimus – derybomis. Iš istorijos puikiai žinome, jog derybos buvo neįmanomos, o partizanams neliko nieko kito, kaip tik ginti savo šeimas, tikėjimą ir laisvę. Pacifistas ne tik negalėtų būti partizanu, jis negalėtų suprasti ir partizanų šūkio „Pro Deo et Patria“ („Už Dievą ir Tėvynę“), nes sugebėtų išlementi tik varganą „Už taiką“, kol karo mašina išprievartautų jo žmoną ir visą šeimyną išsiųstų pasilepinti į Sibiro sanatorijas.

Verta prisiminti ir 1926-1929 metų Meksiką, kurioje drąsūs vyrai, vadinami Cristeros stojo į kovą prieš ateistinę savo šalies diktatūrą, pasišovusią uždrausti visų šventųjų sakramentų teikimą, Mišių laikymą, deportuoti visus svetimšalius kunigus, o besipriešinančius iššaudyti ar pakarti, išniekinti bažnyčias. Pacifistas šiuo atveju tiesiog reikštų konformistą, nesugebantį prisidėti prie didingos kovos už Kristaus karalystę, lengva ranka atsisakantį savo tikėjimo ir atiduodantį savo vaikus į ateistinio auklėjimo glėbį. Jei jau Cristeros buvo neteisūs ginklu gindami savo tikėjimą, tuomet kodėl šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI beatifikavo tryliką iš jų ?

Be to, karo nebuvimas nėra taika. Bažnyčią yra užvaldžiusi taikos retorika ir dažnai panašu, jog vienintelis ar bent svarbiausias Bažnyčios tikslas – taikos siekimas kartu su visomis kitomis pasaulio religijomis. Pacifistai mėgsta pasitelkti Šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdį ir visa gerkle šaukti, kad štai, vienas iš didžiausių kada nors gyvenusių Bažnyčios šventųjų buvo pacifistas, jo pagrindinis tikslas buvo nešti taiką! Šv. Pranciškus iš tikrųjųsiekė taikos, tačiau toli gražu ne kūniškos. Jo pagrindinis ir turbūt vienintelis gyvenimo tikslas buvo visus atversti į šventąjį Katalikų tikėjimą, nes tik taip sieloms įmanoma pasiekti taiką. Šv. Pranciškui žymiai labiau rūpėjo pragaro liepsnos, galinčios žmogaus sielą kankinti po mirties nei fizinė taika pasaulyje. Akivaizdu, kad bet koks neapykantos kupinas veiksmas yra vengtinas, tačiau reikia suprasti, jog karas yra neišvengiama mūsų realybės dalis, kurią Dievas dėl jam vienam žinomų priežasčių leidžia (mes galime tik nujausti kodėl), kaip ir kūniška mirtis. Ir viena, ir kita yra neišvengiami šios mūsų realybės dalykai, tačiau reikia vengti tiek beprasmiško karo, tiek beprasmiškos mirties. Bet karas kaip pati paskutinė priemonė, pavyzdžiui, sustabdyti krikščionių persekiojimui ar pasiaukojanti kankinystės mirtis atsisakant išsižadėti savo tikėjimo nėra taikos priešybė, nes dažnai tai vienintelis kelias pasiekti tikrajai taikai. Atsiminkime, ką darė Šv. Pranciškus penktojo kryžiaus žygio metu norėdamas sustabdyti smurtą. Ne, jis nebandė įkalbėti kryžiuočių nutraukti kovą. Jis pabandė atversti Egipto sultoną ir tik per plauką išvengė ugnies teismo.

O jei tik karas gali padėti apginti silpnuosius? Juk būtent tokia situacija buvo pokario Lietuvoje, būtent tokia situacija buvo 1926 metų Meksikoje. Abejose šalyse vyrai ginklu atsakė į priešo agresiją, nes nenorėjo sudėję rankų laukti, kol išžudys ar ištrems jų dvasininkus, kol išplėš jiems ir jų vaikams iš rankų gimtąjį kraštą, kol jų vaikai bus išauklėti pražūtinga ateizmo dvasia. Tokiu atveju pacifistas, teigdamas, jog užjaučia visus karo dalyvius, iš tikrųjų neužjaučia nei vieno, nes tikra užuojauta įmanoma tik skriaudžiamiesiems ir silpniesiems. Agresorių galima užjausti dėl to, kad jo siela tikriausiai patirs pragaro ugnies kančias, jam galima atleisti, galima bandyti jį atversti. Bet pats kvailiausias dalykas yra užjausti jį tada, kai jis daro nuodėmę. Tuomet užjausti ir ginti reikia silpnesnįjį, o agresoriui tik atleisti, bet ne užjausti agresorių, likimo valiai paliekant silpnesnįjį.

Galiausiai, siūlau kiekvienam katalikui, kuris teigia esantis pacifistas, savęs paklausti šių klausimų: kodėl šv. Joana Arkietė vedė ištisą armiją į kovą? Kodėl šv. Bernardas Klervietis, vienas iš Bažnyčios daktarų, buvo ir vienas pagrindinių kryžiaus žygio įkvėpėjų? Kodėl Prancūzijos karalius šv. Liudvigas IX aktyviai dalyvavo aštuntajame ir devintajame kryžiaus žygiuose (beje, pastarajame ir mirė)? Kodėl taip dažnai prisimename 1571 metų Lepanto mūšį, kai popiežius šv. Pijus V rožančiaus maldos vienybėje su katalikų kariais meldė pergalės ir mūšyje buvo sutriuškintas daug didesnis Osmanų imperijos laivynas? Kodėl nesibodime pasidžiaugti 732 metų Puatjė mūšiu, kurio metu buvo sustabdyta islamo invazija į Europą? O taip pat ir šių: kaip įsivaizduojate Europą ir Bažnyčią, jei 732 metais Karolis Martelis prie Puatjė musulmonus būtų pasitikęs su gėlės žiedlapiu ir nebūtų sustabdęs jų invazijos? O jei 1683 metais Jonas Sobieskis prie Vienos būtų atjojęs ne su husarais, o su raktu nuo Šv. Petro bazilikos, kurios aikštėje savo žirgus ganyti svajojo turkų sultonas? Ir taip toliau.

Pacifizmas – tai utopija, tačiau ir dar daugiau. Pacifizmas – žmogiško santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis iškreipimas. Pacifisto gyvenimas yra apgailėtinas, nes jam svetimos bet kokios kilnios idėjos ir bet koks pasiaukojimas. Pacifistas kovoja už taiką, bet niekada už žmones ir jų gyvybes. Už taiką, bet niekada už tautą ir tikėjimą. Taiką, bet niekada už savo šeimą ir silpnuosius, negalinčius apsiginti. Pacifizmas nėra užuojauta, jis užuojautą padaro neįmanoma. Kovojama už taiką, bet ne už taiką žmonėms. Už taiką dėl taikos. Už taiką taikai.

Šv. Mykolai Arkangele, gink mus kovoje.



Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję straipsniai

Religija 4173238139009168633

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item