II advento sekmadienis. Nepalaužiamo ryžto!

Prancūzų revoliucijos kankinys kun. Noelis Pinot žengia ant ešafoto. René-Victoro Livache'o ...

Prancūzų revoliucijos kankinys kun. Noelis Pinot žengia ant ešafoto.
René-Victoro Livache'o paveikslas,
Anžė (Prancūzija) Šv. Juozapo bažnyčia
Anglijos kardinolas Howard savo jaunatvėje yra buvęs leitenantas kariuomenėje. Vieną dieną kažkoks jų karininkas atrado škaplierius kareivinėse. Jis atnešė į salę prie stalo, kur buvo gerokai iš to juoktasi. To pasityčiojimo viršūnė buvo pasiekta, kai vienas karys, rodydamas tai devocionalijai panieką, pakabino škaplierius ant šildymo vamzdžio viršum stalo.

Tą dieną kiek pavėlavęs atėjo ir leitenantas Howard. Jis buvo pasveikintas šauksmais:

—    O, Howard, štai čia yra kai kas iš tavo srities! Ar neatrodo tai prietaringai juokinga?

Leit. Howard greit pažino, kad čia yra jo škaplieriai. Jis tuojau išėjo į vidurį salės ir prabilo stipriu, ryžtingu balsu:

—    Taip, tai yra kai kas, ką aš gerbiu ir branginu. Tai gindamas, jei reikės, aš esu pasiryžęs ištraukti ir savo kardą, — kalbėjo jisai kariams įprastais posakiais.

Tai tardamas, jis tikrai ištraukė kardą ir jo galu pagarbiai nukabino škaplierius nuo vamzdžio, pabučiavo juos ir su augšto įvertinimo jausmu užsikabino ant krūtinės. Visi tai mačiusieji tylėjo, bet širdyje gerbė žmogų, kuris taip ryžtingai išpažino savo įsitikinimus ir buvo pasiryžęs juos ginti.

Tą įvykį mes prisimename girdėdami antrą advento sekmadienį Evangeliją apie šv. Joną, ruošusį kelią Viešpačiui. Jis nebuvo vėjo supama nendrė, o didžio ryžto žmogus. Jis pasitraukė į tyrus, kad pasninku ir nusimarinimu sutvarkytų savo žmogiškąsias aistras, tuo parodydamas ryžtą savo asmeniniame gyvenime. Savo visuomeniniame gyvenime jis ryžtingai skelbė atgailą, perspėjo nuodėmės vergus, svetimų dievų garbintojus. Jis buvo pilnas ryžto pulti blogį, kelti gėrį ir iškęsti viską dėl Dievo. Ryžtingumas duoda žmogui jėgos kovoti su blogiu, kur jis bebūtų, ir pakelti negandą, mus pačius užklumpantį.

Panašaus ryžtingumo reikia ne tik didžiuose pavojuose, bet ir paprastoje kasdienybėj. Gražiai dvasinio gyvenimo mokytojas tėv. A. Tonne kalba:

—    Mums reikia ryžto kovoje su pagundomis. Reikia ryžto vengiant vietų ir asmenų, kurie paprastai veda mus į nuodėmę. Reikia didelio ryžto atsiskirti nuo nuodėmingos draugystės ir nuo blogo įpročio. Reikia ryžto pasakyti savo nuodėmes kunigui. Reikia ryžto rytą atsikelti iš šiltos, patogios lovos ir eiti į bažnyčią. Reikia ryžto atsisakyti stiklelio svaigalų, kada jaučiame, jog jau gali būti perdaug. Reikia ryžto net ir auginti šeimą, leisti vaikus į katalikiškas mokyklas. Reikia ryžto pakelti kepurę einant pro bažnyčią ar persižegnoti sėdus prie valgio. Jaunuoliui reikia ryžto atsidėti pamokų ruošimui, kada namuose vilioja televizija, o už namų — žaidimų draugai.

Yra keturi laipsniai ryžto: 1) Tvirtumas kontroliuojant savo aistras, ypač pykčio, geidulių ir smaguriavimo. 2) Pakelti alkį, rūpestį ir kasdieninius sunkumus, 3) Ryžtingumas netikėtose nelaimėse, kaip artimųjų mirtis, liga, 4) Augščiausia ryžto rūšis — karių, kankinių.

Nelengva šiose visose srityse ryžtingumą išlaikyti, tačiau teisingai pastebi šv. Teresėlė Vaikelio Jėzaus:

—    Reikia tik iš pradžių parodyti ryžtingumą, tada sustiprėja mūsų širdis, ir siela eina iš pergalės į pergalę. —

Iš kitos pusės — būtų didelis suglebimas nesistengti išugdyti ryžtingumo. Anot kinų priežodžio:

—    Maža teturi ryžtingumo tasai, kuris supranta, kas gera, bet to nedaro. —

Nelaimė, kai ryžtingumo trūksta šiaipjau geros valios žmonėms. Sakoma, kad kartą vienas britas per savo pasikalbėjimą su prancūzų valstybininku jam pasakęs:

—    Ar žinote, kas pas mus, britus, sudaro tikrą tautos stiprybę? Gi pas mus ir padorieji žmonės yra tokie pat drąsūs ir ryžtingi, kaip ir niekšai. —

Istorija yra didelė ryžtingųjų laimėjimo liudininkė. Kartą šv. Kotryna Sienietė nuvyko į Florenciją sutaikyti dviejų besigrumiančių partijų. Ten vienu metu prie jos atskubėjo fanatiškai įsikarščiavusių vienos partijos asmenų grupė. Pasiruošę ją užpulti, jie tik šaukė:

—    Kur yra ta Kotryna!

Nepraradusi ryžto, šventoji prisiartino prie jų, kalbėdama:

—    Aš esu Kotryna. Su manim galite daryti, ką Dievas leis, tačiau Augščiausiojo vardu aš įsakau — niekas tenedrįsta piktai elgtis su maniškėmis seselėmis ir kitais. —

Užpuolėjai, tokio drąsumo paveikti, pasitraukė, ir nei vienas nedrįso nei šv. Kotrynos, nei jos palydovių pažeisti.

Prancūzų pilietinio karo metu, 1871 m., kovos siautėjo Paryžiaus gatvėse. Sesuo Rozalija, vienos ligoninės viršininkė, visoje šalyje pagarsėjusi dėl savo kilnaus būdo, buvo užsiėmusi sužeistųjų slaugymu. Staiga ją seselės pašaukė laukan, kur būrys maištininkų buvo prie vartų susirinkę ir reikalavo, kad jiems išduotų ligoninėn patekusius karininkus ir karius.

Sesuo Rozalija išėjo viena priešais įsiutusią minią.

—    Ko jūs norite, gerieji žmonės? — paklausė ji.

—    Mūsų priešų, — atsiliepė jie choru.

Vyresnioji prabilo:

—    Čia nėra nei priešų, nei draugų, o yra tik ligoniai ir sužeistieji. Ir prie jų tegalėtumėte jūs prieiti tik per mano lavoną. —

Iš pradžių minia sujudėjo veržtis, tačiau greit pradėjo trauktis ir skirstytis. Ryžtas ir meilė nugalėjo neapykantą.

Ryžtas turi mus lydėti gyvenime ir mirtyje. Kai didžiosios prancūzų revoliucijos metu generolas Mouchy buvo vedamas prie giljotinos, kažkas iš minios jam suriko:

—    Ryžtingai, Mouchy, ryžtingai.

Kankinys generolas gražiai atsakė:

—    Kai aš turėjau 60 metų, aš be baimės ėjau į kovos lauką, gindamas savo kraštą ir karalių; argi dabar, kada aš turiu 84 metus amžiaus, man pritrūktų drąsos įkopti į ešafotą...

Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)

Šaltinis Pro Deo et Patria

Susiję straipsniai

Religija 3719688769655431428

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item