Aušra Maldeikienė. Pirkliai valstybių nevaldo (I)

Keli Lietuvos verslo atstovai praėjusią savaitę piktai paliepė tautai, kad toji nusiramintų ir tylai sutiktų su bet kokiais Rusijos veik...


Keli Lietuvos verslo atstovai praėjusią savaitę piktai paliepė tautai, kad toji nusiramintų ir tylai sutiktų su bet kokiais Rusijos veiksmais, nes tai gali sutrukdyti verslui, tad ir „paprastiems“ žmonėms. Nors sąvoka „paprasti žmonės“ labai jau neapibrėžta, manytina, kad tas staiga išpopuliarėjęs verslininkas, kurio mąstymas elementarus, kaip du centu, bent iš dalies tai grupei ir priklauso.  Taigi, kas tas Lietuvos „paprastas“ verslininkas? Kuo tiki? Iš kur semiasi „paprastos“ išminties ir ką ta jo pasaulėjauta reiškia visos valstybės ateičiai?

Per bemaž visą dabar jau ir ne tokią trumpą Lietuvos Nepriklausomybės istoriją jo mąstymas buvo maitinamas labai pigia mintuke, kad pirma visko yra jis, verslininkas, o valstybė tik tam ir reikalinga, kad jį, tą verslininką, aptarnautų. Beje, tokią idėją jam labai įpiršo ir nuolat jo galvoje puoselėjo ir tie politikai, kurie dabar, kai jau tas jų minčių vaisius subrendo, labai nustebo ir pasipiktino.

Lietuvoje nerasi žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs, kad pirma visko yra verslas, kuris darbo vietas (suprask būtį) kuria, ir visus duona aprūpina. Galutinai absurdiška tokio mąstymo išraiška yra taip dažnai kartojama tezė, kad be verslo nebus ir mokytojų. Tad neatsitiktinai koks kvepaliukų kromelio vadukas patogiai išsikėtojęs krėsle lyg nuosprendį teškia mokytojai: „Kiek darbo vietų sukūrei?“ Ir niekas iš jo nesijuokia. Greičiau jau su apgailestavimu nužvelgia privargusią mokytoją, kuri, žinia, jeigu ką sugebėtų, tai negi vaikus mokintų.

„Politikų pasisakymai yra riboti“, – dėsto toks verslininkas, šventai įsitikinęs, kad jei jau moki sviestą sumušti, tai valstybę valdyti būtų vieni niekai. Kuo ne ana žymioji virėja prie valstybės puodo.

Kita vertus, ir valstybės galvos vieną dieną isteriškai aiškindamos, kad tuoj šaudysim, o kitą taip pat nepamatuotai dėstančios, kad „sankcijos Rusijai atsisuks prieš mus ir nieko nebus pasiekta“, gerai parodo, kaip supranta valstybės kūrimą, kuris pasirodo tik kaip šios dienos interesų tenkinimas, negebant įžvelgti jokios rimtesnės ateities perspektyvos.

Didžiausia grėsmė Lietuvos laivei (ūkinė laisvė tik anos laisvės pasekmė, o ne priežastis) kyla ne išorėje, o viduje. Visuomenė, kuri praranda suvokimą, kur pradžia, o kur tik pasekmės pati save pasmerkia nelaisvei. Ir tada jau nereikia demagogiškai politikams rėkauti, kad anas verslininkas kvaištelėjęs. Ne. Jis tik garsiai pakartojo tai, ką politikai ir įvairūs institutų ekspertai (ir jau visai baisu, net viešai kalbantys Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai) jiems ilgai kalė į galvas.

Šalis, kuri negeba matyti realių socialinių problemų, jas susiaurindama iki paramos skurstantiesiems, yra labai dideliame pavojuje jau vien todėl, kad netenka piliečių. Kol nebus suvokta, kad emigruojantis žmogus — tai ne išvykstanti darbo jėga, o išvykstantis pilietis, taigi ir šalies laisvės granatas bei tos laisvės priežastis, grėsmė laisvei nenurims nė sekundei.

Šalis, kuri įsivaizduoja, kad visose bėdose išgelbės kiti — per ekonominę krizę duos pinigų, o karinio konflikto atveju už ją ir „pašaudys“ — yra nesubrendęs paauglys, laisvės nevertas. Pradžioje minėtas verslininkas yra puikus tokios nebrandžios visuomenės pavyzdys ir produktas, nes ES pinigėlius daugmaž sėkmingai „gerose“ rinkose dar geba įsisavinti, bet negeba suvokti, už ką turi būti dėkingas savo sėkmei. O išties ir pinigus iš ES paramos fondų gavo, ir apskritai teisę veikti turi tik todėl, kad visi Lietuvos žmonės ilgai ir daug aukojo, kad valstybė taptų laisva ir prisijungtų prie Europos Sąjungos. Jei tokie „verslininkai“ turėtų proto daugiau už aną virėją, tai gerai suprastų, kad dėkoti Lietuvos žmonėms (tarpe kita ko ir mokant didesnius pelno mokesčius valstybės galioms stiprinti) reikėjo jau labai seniai, o dabar, kai pelnai gali sumažėti, reikia ne sau reikalauti, o mąstyti apie valstybę.

Valstybė, kuri pataikauja bet kokiam verslui, galiausia virsta valstybe, kurią valdo pirkliai ir jų intelektualiniai tarnai. Ir tokia valstybė  pasmerkta  nelaisvei. Pradžioje pinigo nelaisvei. O po to jau dvasios ir kūno nelaisvei. Verslas orientuojasi į labai trumpą perspektyvą, kuri baigiasi einamųjų metų balanso suvedimu. Jei valstybė pataikauja tokiam verslui, čia jau valstybės ir visuomenės tragedija. Didelė dalis dabartinio šalies kultūrinio, verslo ar politinio elito yra prastai išsilavinusi ir tiesiog intelektualiai nepajėgi suvokti elementarios skirties tarp galimų alternatyvių ekonomikos pasirinkimų įvertinant jų poveikį valstybės raidai ir jos plėtrai, ir pigios ideologinės ekonominės propagandos.

Valstybė, kuri ekonomiką iškelia aukščiau politikos, mistinės didžiųjų sutarimų apie laisvę, atsakomybę, pareigą, solidarumą, meilę ar kovą erdvės, žlunga, nes čia nyksta ir degraduoja švietimas, mokslas, gynyba ir saugumas, galiausiai ir užsienio politika. Kalbos apie laisvę susitraukia iki pezėjimo apie sviestuko  tepimo subtilumus.

Lietuvoje pinigų ir galios troškimo apakinti politikai net nedrįsta pasakyti, kad politika pirma ekonomikos. Net krikščionys demokratai spjauna į savo tikėjimo duotą žinojimą ir tyli, kad pirma visko buvo žodis.  Bet jei galvoje ir galvose toks chaosas, kai tikima (komiška, marksistiniu) absurdu, kad ekonomika formuoja politiką, tai gyvename apverstame pasaulyje ir atveriame duris Lietuvos nelaisvei. Nes visada bus kokia nors pelninga rinka, kuriai taip norėsis atsiduoti.

Kiekvieno žmogaus ir kiekvienos valstybės gyvenime sąveikauja du pradai – techniškasis ir medituojantis, bandantis suvokti veikimo prasmę. Techniškasis pradas seikėja naudos matu ir bet kokį naudos stygių laiko netobulumo įrodymu. Kartu ši aktyvi techniškoji žmogaus pusė paslepia nuo jo vidinę daiktų ir tikrovės esmę (laisvę, meilę, gailestingumą, atsakomybę…), o ją praradus, paradoksaliai prarandama ir nauda, kuri gali kilti ir kyla tik iš daiktų esmės. Jei techniškojo prado nesuvaldo meditatyvusis, prarandama kryptis.  Prarandama laisvė.




Susiję

Ekonomika 674456244317454522

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-03-27 19:49

    žiauriai teisingai parašyta, gal net per minkštai... O dar svarbiau - nuoširdžiai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item