Vytautas Raškauskas. Kodėl nusikaltėlius vis dar painiojame su partizanais?

Rodos, atėjo laikas, kai norint pasakyti ar parašyti šį tą gero apie to nusipelniusius partizanus, būtinai reikia pridėti, jog „partizanai irgi nebuvo šventieji...“ Galiausiai net nebesvarbu, apie ką kalbama – asmeninį dviejų lietuvių pokalbį, visuomenei atvirą diskusiją pokario tema, straipsnius spaudoje ar komentarus po jais. Nebesvarbu ir tai, kokiai konkrečiai temai pašnekesys ar straipsnis yra skirtas – partizanų buičiai, spaudai ar antžmogiškam jų kūnų niekinimui miestelių aikštėse. Svarbiausia – nepamiršti paminėti keturių išganingų žodžių („partizanai irgi nebuvo šventieji...“), sukurtų karo nusikaltėlius su partizanais painiojančio lietuvio sąmonėje.

Partizaninio karo klausimu Lietuvos visuomenė vis dar pasidalijusi į keletą grupių. Vienai jų priklauso asmenys, kuriems partizaniškoji istorijos dalis jokio įspūdžio nedaro. Ši grupė pokario kovų tema taiki tiek, kiek ir pasyvi. Dvi likusios diskusijose dažnai rodosi pasiryžusios padėti galvas – liejant tulžį arba apsakant susižavėjimą. Pirmieji – be didesnių išimčių – taip elgiasi todėl, kad vykstant partizaniniam karui nukentėjo patys arba dar mena skaudžią savo šeimos istoriją. Pripažinkim – nemažai lietuvių pokario metais vienaip ar kitaip nukentėjo nuo įvairiausio plauko nusikaltėlių, kuriuos dėl neaiškių priežasčių yra linkę vadinti partizanais. Sakysite – o kas, jeigu jie patys save vadino partizanais? Na, save vadindamas karaliumi, ko gero, karaliumi netapčiau.

Likusią visuomenės grupę sudaro visi tie, kurie buvo partizanai, jų ryšininkai, giminės arba tokių pažinojo. Nesunku suprasti, jog populiarėjančios frazės „partizanai irgi nebuvo šventieji...“ autoriai yra tie, kurie dėl juos ar artimuosius ištikusių negandų (vagysčių, prievartavimų, mušimų ar netgi žudynių) kaltina partizanus.

Vis dėlto kyla klausimas – kodėl taip elgęsi žmonės yra lig šiolei vadinami partizanų vardu, ir taip teršiama tikrųjų partizanų garbė? Pasiaiškinkime. Jeigu teigiate, jog jūs ar kas nors, ką pažįstate, nukentėjo nuo partizanų – tai gali reikšti tik viena – kad nukentėjusieji buvo teisėti karo veiksmų dalyviai bent jau ta prasme, jog bendradarbiavo su okupacine valdžia ir nesutiko to nebedaryti net keletą kartų perspėti apie už tai gresiančias bausmes. Kaip žinia, karo metu galioja karo teisė, tad prievartą taikyti žmogui, kuris net ir perspėtas toliau bendradarbiauja su okupacine valdžia, yra daugiau nei logiška. Nors šiandien mąstome taikos kategorijomis, bent sykį užduokime sau klausimą – ką turėjo daryti partizanai su išdavikais, jei joks įtikinėjimas nebepadėdavo? Gal ir toliau iki begalybės įtikinėti, tuo tarpu rizikuojant savomis gyvybėmis? Prisiminkime, kalėjimų nebuvo, o patys partizanai gyveno po žeme itin skurdžiomis sąlygomis. Galų gale – ar būtų įmanomas karas be karinių veiksmų? Tik ne prieš sovietinę imperiją, kuriai priešintasi teisėtai.

Savaime aišku, visa, kas parašyta ankstesnėje pastraipoje, niekaip nesumažina artimųjų skausmo, nesumenkina žmogaus gyvybės vertės. Tačiau asmenims, kurių artimieji nukentėjo būtent dėl anksčiau aprašytos priežasties, nederėtų piktnaudžiauti fraze „partizanai irgi nebuvo šventieji...“

Tuo tarpu visi kiti, kurie šiais žodžiais švaistosi į kairę ir dešinę, tėra pasiklydę sąvokose. Partizanais jie vadina arba tarybinius agentus, persirengusius Lietuvos laisvės kovotojais ir veikusius jų vardu, arba paprasčiausius karo nusikaltėlius, savo elgesiu pamynusius tiek teisę, tiek ir žmogiškumą. Abiem atvejais su laisvės kovotojais – partizanais tai turi mažai ką bendro.

Šiuo tekstu drįstu prašyti pokario kovomis besidominčių ir visų tų, kuriems vis dar skauda, pokario nusikaltėlių jokiu būdu nepainioti su partizanais, o tikrų partizanų garbės neteršti be atvangos besipilančiais „partizanai irgi nebuvo šventieji...“ Nei nepelnyta pagarba, nei perdėm pesimistinis požiūris visuomenėje įsisenėjusių žaizdų neužgydys. Kas kita – drąsa pripažinti, nors ir painią, tačiau tikrovę su visais jos skauduliais bei tuo, kas sektina.

Šaltinis: ateitieszurnalas.lt