Marius Parčiauskas. „Tautos dvasia“ – monumentas baimei ir panieka laisvės kovotojams

„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę“ (iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“, 1952 m.).

Kultūros ministerija, būdama ypač jautri praeities žygdarbiams, pasirinko ne tik su tylia pagarba nulenkti galvas, bet ir Lukiškių aikštėje pastatyti didvyrių auką įamžinantį monumentą! Nors paminklo statymo klausimas vilkintas nepaprastai ilgai, taip paliekant krauju aplaistytai Lukiškių aikštei beveik sovietinę išvaizdą (nuo 1995 metų skelbti jau keturi konkursai Lukiškių aikštės tvarkymui), 2013 metais pagaliau žengtas ryžtingas žingsnis – paskelbtas Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo meninės idėjos projektų konkursas ir išrinktas jo nugalėtojas. Juo tapo Vidmanto Gylikio, Vytenio Hansellio ir Ramunės Švedaitės kūrinys „Tautos dvasia“, pasak autorių, simbolizuojantis dvasios išraišką, sielos nerimą – iš narvo išlekiantį paukštį. Ar tai reiškia, kad jau galime atleisti valdžiai už tokį neatsakingą šios Tautai ypač brangios aikštės „marinavimą“ beprasmybėje, nes pagaliau imtąsi ją įprasminti? Jokiu būdu. Dar daugiau – mūsų pareiga laisvės kovotojams tampa neleisti toliau vykti tokiam aikštės „įprasminimui“ visiškoje beprasmybėje. Norint suprasti, apie kokią beprasmybę kalbu, užtenka pamatyti „Tautos dvasios“ projektą, kuris abstrakčiai simbolizuoja viską, o tai reiškia, kad visiškai nieko.

„Nuo vilko ant meškos“

Projektas „Tautos dvasia“

Vilkas – tai užmarštis. Užsimiršimas, kad negalime nei sekundei nustoti dėkoję už tai, jog esame laisvi. Todėl Lukiškių aikštės tuštuma maitino vilką, godžiai ėdantį mūsų istorinės atminties likučius - vilkai apvalo mišką nuo paliegėlių. Deja, bet bėgdama nuo užmaršties vilko ir pasirinkusi Lukiškių aikštę „išgelbėti“, Kultūros ministerija užšoko ant meškos. Meška – tai nebe užmarštis, o ypatingu būdu demonstruojama atvira nepagarba aukų atminimui. Ir neatsitiktinai meška kelia asociacijas su Rusija, nes Kultūros ministerija taip akivaizdžiai žemindama kritusius už Lietuvą, netiesiogiai be kovos mus atiduoda į Rusijos propagandos bei melagingų istorijos aiškinimų glėbį.

O pasirinkti tikrai buvo galima ne vien tik mešką. Konkurse dalyvavo 28 projektai, iš kurių 18 atitiko nustatytus reikalavimus. Šiuos projektus vertino 7 ekspertų grupė, kurią sudarė architektai, menotyrininkai ir skulptoriai. Patys ekspertai teigė, jog „šio konkurso tikslas - iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Čia ir kyla pirmieji neaiškumai, kodėl nusistačius tokį konkurso tikslą, nugalėtoju buvo išrinkta „Tautos dvasia“. Šį sprendimą ekspertai komentavo taip: „Konkurso kontekste – tai labiausiai subalansuotas pasiūlymas. Paminklo simbolika universali ir abstrakti, todėl atitiktų daugelio skirtingų vertintojų poreikius. Simbolis lakoniškas, tuo pačiu talpus tinkamomis temai prasmėmis. Memorialinei daliai skiriamas reikiamas dėmesys“. Pasirodo, kad konkurso tiksle įvardinti lengvai identifikuojami ir visuotinai priimti simboliai bei prasmės reiškia „universalią ir abstrakčią“ simboliką, į kurią kiekvienas gali sutalpinti savas prasmes. „Savos prasmės“ į paminklą pradėtos talpinti jau vieno iš ekspertų, Rolando Paleko: „Aš matau ir kitus dalykus: tarsi augalą perlaužtą, bandomą nulaužti ir vėl išsitiesusį. Yra ir daugiau tokių gilių ir poetiškų įvaizdžių“.

Leiskit paklausti, kaip dera sąvokos „visuotinis“ ir „asmeninis“? Neteigiu, kad santykis tarp jų neįmanomas, tačiau pagrindiniu tikslu reikia pasirinkti naudoti vieną iš dviejų: visuotinai suprantamus arba abstrakčius simbolius, kuriuose kiekvienas įžvelgia kažką asmeniško, bet kurie neatspindi visuotinai suprantamos prasmės. O tokių visiškai abstrakčių ir universalių, talpinančių savyje daug prasmių, bet nei vienos iš jų aiškiai neartikuliuojančių simbolių naudojimas šiuo atveju reiškia tai, kad šis paminklas, turėjęs pirminę paskirtį aiškiai ir artikuliuotai išreikšti pagarbą kritusiems mūsų Tautos didvyriams, išreiškė tik nebylų nesugebėjimą ar baimę tai padaryti, taip pamindamas tų didvyrių vienintelius ginklus – jų drąsą ir orumą. Ar laisvės kovotojų drąsą ir auką turintis simbolizuoti abstraktus laisvės paukštis statomas, nes mūsų Tautos dvasioje teliko baimė? Tiek tesugebame padaryti su mums iškovota laisve? Pasakykit tai į akis mirusių partizanų artimiesiems arba tiems dar gyviems, kurie buvo nežmoniškai kankinami, matė savo kovos draugų mirtis ir bent po kelioliką metų atbuvo tolimajame Sibire. Pasakykit jiems, kad po jų liko vieni bailiai.

Šis paminklas neišvengiamai kelia klausimus, ar mūsų Tautos dvasia neišsisėmė ir ar jos nebaigia nugalėti baimė. Juk partizanai ėjo į miškus žinodami, kad beveik visi mirs ar bus kankinami, bet vis tiek ėjo, kad aiškiai visam pasauliui perduotų Tautos valią: nors išoriškai nesame laisvi, tačiau vidinis laisvės pojūtis mūmyse nenugalimas. O dabar net būdami visiškai laisvi išoriškai ir žinodami, kad KGB kalėjime mums niekas nelaužys kaulų, nesugebame aiškiai ištarti: Jūs nežuvote veltui, mes branginame tai, ką mums davėte. Taip savanoriškai prarandame savo vidinį laisvės pojūtį, turėtą netolimų protėvių. Bijome kalbėti tiesiai ir oriai, nors niekas mums nebegrasina. Būtent tiesiais (ne abstrakčiais) ir oriais veiksmais geriausiai pagerbtume laisvės kovotojus.

Išklausykime pačių laisvės kovotojų žodžio

Galiausiai būtina atsižvelgti į dar vis gyvų laisvės kovotojų nuomonę. Atrodo, kad Kultūros ministerija bus pamiršusi, jog kai kurie asmenys, kuriems oficialiai yra skiriamas būsimas paminklas, vis dar vaikšto šia žeme. Juk paminklas skirtas ne abstrakčiai idėjai, o realiai gyvenusioms ir mirusioms kovų už Lietuvos laisvę aukoms, kurių bendražygiai tebėra tarp mūsų.

2013 metų lapkričio 11 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija kultūros ministrui Šarūnui Biručiui įteikė kreipimąsi, kuriame aiškiai išsakė savo nuomonę apie „Tautos dvasią“:

„Daug diskutuojama apie Lietuvos Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkurso rezultatus, komisijos sudėtį, jos darbą, projektų eksponavimo ir kitus keistus dalykus. Paskelbus konkurso nugalėtoją – projektą “Tautos dvasia”, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių, GUL-ago kalinių ir tremtinių visuomenė sunerimo, kilo nepasitenkinimas, raginimai rengti protesto akcijas ir kt. Tvirtinama, kad konkurso nugalėtojo pateiktas projektinis pasiūlymas iš esmės neatitinka tikslo, suformuluoto sąlygų 2-jame skyriuje, yra nekokybiškas, todėl paminklas Laisvės kovotojams pagal šį projektą neturi būti realizuojamas.“

Šiame kreipimesi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija įvardina ir porą nesėkmingo konkurso rezultato priežasčių:

1) Abejotina vertinimo komisijos sudėtis (rezistencijos temos neišmanymas, meno sampratos iškreipimas, ko pasekoje monumentalios skulptūros žanras sutapatinamas su dekoratyvinėmis abstrakčiomis kompozicijomis). Tik du iš septynių komisijos narių yra skulptoriai, galintys profesionaliai vertinti monumentalios skulptūros kokybę, o likę yra prieš klasikinių fundamentinių, visuotinai patikrintų meninių principų  ir prieš visuotinai priimtų ženklų ir simbolių naudojimą kūryboje (kryžius, angelas, Vytis ir panašūs simboliai, kurie yra konkurso tiksle įvardinta lengvai identifikuojama bei visuotinai priimta Tautos dvasią demonstruojanti simbolika). Tai ir lėmė tendencingą konkursinių projektų vertinimą. Beje, dalis menininkų laisvės kovotojų atminimo įamžinimo svarbiausiu akcentu pasirinko būtent Vyčio ženklą ar Gedimino stulpų motyvus, bet pirmenybę komisija akivaizdžiai teikė konceptualaus meno kūrėjams.

2) Kitą punktą verta pacituoti visą: „Verbalinė argumentacija neatitinka projekto vizualinės išraiškos. Tai reiškia, kad neįvykdytas konkurso sąlygų II dalies reikalavimas „sukurti paminklą, kuris raiškia meno kalba įprasmintų Lietuvos Laisvės kovotojų atminimą“. Vienintelis projekto ryšys su konkurso objektu yra pompastiškas pavadinimas „Tautos dvasia“. Abstrakti kompozicija, anemiška kreivė. Tai tikrai nėra geriausias, įtaigus, lengvai identifikuojamas, visuotinai priimtinas, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantis skulptūrinės kompozicijos projektas“.

Bet turbūt labiausiai citatos verta kreipimosi pabaiga: „Žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kad jie buvo ir yra neabejotinai tautos dvasia ir atrama, turi kitokią nuomonę nei dabartinė projektų vertinimo komisija, ir tikisi, kad ši nuomonė bus išklausyta ir įvertinta“. Praėjus kiek daugiau nei porai savaičių iš Kultūros ministerijos buvo sulaukta atsakymo. Jame teigiama, kad ministerijai yra svarbi kiekvieno piliečio pozicija ir nuomonė, Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bendrijos nuomonė – tik viena iš daugelio, kurių visų suderinti neįmanoma, be to ministerija nesutinka su kritika, nes ši esą visiškai neargumentuota. Kultūros ministerijos argumentams atremti užtenka vien sveiko proto. Jei paminklas statomas pagerbti laisvės kovotojams, tai akivaizdu, kad į jų nuomonę privalu atsižvelgti, nes jei statomas paminklas, kuris radikaliai prieštarauja jų nuostatoms, taip jie nepagerbiami, bet greičiau pažeminami. Be to, jei tremtinių ir politinių kalinių nuomonė svarbi tik tiek, kiek bet kurio kito Lietuvos piliečio, tuomet visos Lietuvos mastu surinktų poros šimtų komunistų kreipimasis su siūlymu į Lukiškių aikštę grąžinti Leniną turi lygiai tokį patį svorį, kaip Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių kreipimasis.

Beje, „Tautos dvasia“ piktinasi ne tik jie, bet ir daug visuomenininkų: istorikų, architektų, skulptorių, viešojoje erdvėje galime matyti ir daug įvairių pažiūrų politikų pašaipų šiam projektui. Savo sausio 15 dienos pasisakymu šiek tiek nuramina Vilniaus meras Artūras Zuokas, teigiantis, jog galutinio sprendimo dėl aikštės dar nėra: „Artimiausiu metu niekas nieko čia nestatys (...)  Sprendimų tarpinių yra daug, bet kaip juos įgyvendinti ir kurį įgyvendinti – tikrai nėra.  Kita vertus, tie sprendimai, kurie yra priimti, kelia abejonių, ar jie yra patys geriausi“.

Belieka tikėtis, jog pačioje Senamiesčio širdyje nepastatysim Tautos gėdos, simbolizuojančios baimę tiesai ir išdidžiam valstybiškam istorijos vertinimui. Bijome nebe KGB kalėjimo, o paminklu aiškiai pareikšti, jog KGB, kankinimai ir teroras buvo, bet buvo ir Tautos dvasia, įkvėpusi drąsos kovoti su šimtus kartų didesniu ir stipresniu priešu. Šią kovą ir bebaimiškumą puikiai atspindi 1945 metų Kalniškės mūšis, kurio metu 80 partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos-Lakūno, sunaikino per 400 enkavėdistų. Lakūno žmona net su peršautom abiem kojom iš rankų nepaleido kulkosvaidžio, taip pavaduodama žuvusius kulkosvaidininkus. Prisiminkime Kalniškės mūšį ir, svarbiausia, nebijokime parodyti, jog prisimename. Ne abstrakčiu išlenktu nerūdijančio plieno strypu, kuriame vienas įžvelgs paukštį, kitas – perlaužtą augalo stiebą, trečias – žaibą ir taip be galo, bet naudojant visuotinai priimtą Lietuvos valstybingumo simboliką ir laiko patikrintus, įspūdingus bei menininko profesionalumo reikalaujančius skulptūros metodus. Visų tautų dvasioje plazda laisvė, bet kiekviena jų įgyja savo unikalią formą, kurios neturime gėdytis parodyti.