Naujas projektas "Europeizatorių" galerija

Sumanymas kurti ir svetainės propatria.lt skaitytojams pristatyti šių dienų Lietuvos „europeizatorių“ galeriją brendo pamažu. Jau du deši...

Sumanymas kurti ir svetainės propatria.lt skaitytojams pristatyti šių dienų Lietuvos „europeizatorių“ galeriją brendo pamažu. Jau du dešimtmečius Lietuva yra ne tik yra viena labiausiai atsilikusių ES šalių, bet tarp jų išsiskiria ir ypač dideliais ekonominio išnaudojimo ir socialinės nelygybės bei atskirties mastais. Atrodytų, tokia padėtis seniai turėjo baigtis didžiuliu socialiniu ir politiniu sprogimu. Tačiau nieko panašaus neįvyko, nors nepatenkintų šia padėtimi šalies piliečių labai daug. Išskyrus vos kelis atvejus, kai prieš juos buvo pasitelkta jėga (2009 m. sausio 16 d. ir Garliavos įvykiai) arba demonstratyviai grasinta ją panaudoti (š. m. kovo 11 d. eitynės bei homoseksualų paradas), visos nepasitenkinimo apraiškos užgniaužiamos pačioje užuomazgoje nepavartojant atviros prievartos. Taip išsaugoma regimybė, kad Lietuva yra laisva ir demokratiška valstybė.

Palaikyti tokį šalies įvaizdį įmanoma tik todėl, kad atvirą ir šiurkštų jėgos naudojimą pakeičia kur kas sunkiau pastebima ir atpažįstama ideologinė prievarta, laiduojanti veiksmingą piliečių sąmonės ir mąstymo kontrolę. Subtiliai vykdomas ideologinis indoktrinavimas stabdo piliečių tautinės ir politinės sąmonės augimą ir trukdo jiems aiškiai suvokti gelmines valstybėje įsikerojusių blogybių priežastis. Savo ruožtu menka tautinė, pilietinė ir valstybinė savimonė yra didžiausia kliūtis, neleidžianti protestuojantiems prieš šias blogybes ir norintiems esminių permainų piliečiams formuluoti ir išsakyti savo siekių aiškių politinių principų ir dalykiškų veiksmų programų kalba. Nepajėgiantys aiškiai ir tiksliai formuluoti savo tikslų protesto sąjūdžiai ir pilietiniai sambūriai tampa stichiškais ir padrikais, lengvai valdomais, manipuliuojamais ir skaldomais dariniais.

Galutine paskata kurti „sielų inžinierių“ galeriją tapo platus ir prieštaringas atgarsis viešojoje erdvėje į mūsų svetainėje paskelbtą straipsnį „Kosmopolitinis pilietiškumas – jaunimo ištautinimo įrankis?“ Kiek netikėtai šis straipsnis tapo lakmuso popierėliu, padėjusiu suvokti, kad ideologinis visuomenės indoktrinavimas ir smegenų plovimas yra pažengę gerokai toliau ir yra kur kas veiksmingesni negu buvo galima tikėtis. Kai kurie straipsnio skaitytojai jame įžvelgė tik autoriaus ir „Pro Patria“ sambūrio užmačias ieškoti tautos priešų arba kiršinti ir skaldyti su nomenklatūriniu režimu mėginančius kovoti pilietinius judėjimus ir sambūrius. Ypač aštriai buvo ir tebėra užsipuolami ir kritikuojami straipsnio teiginiai, kad tokios šalyje veikiančios institucijos kaip Atviros Lietuvos Fondas ir Pilietinės visuomenės institutas yra ideologinės įstaigos, savo įgyvendinamomis programomis jau du dešimtmečius nuosekliai griaunančios šalies piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę. Gilinantis į viešumoje pasirodžiusius straipsnio komentarus vis labiau aiškėjo, kad dauguma jų anaiptol nėra vien piktavališkos reakcijos į publikacijoje išdėstytus teiginius. Neigiami atsiliepimai veikiau rodo, kaip sunku pastebėti ir atskirti dabartinius, jau nepriklausomoje Lietuvoje pradėtus taikyti itin rafinuotus ideologinio smegenų plovimo būdus ir priemones bei atpažinti naujuosius „ideologinio fronto“ karius. 

Krenta į akis ir grynai ideologinis kai kurių straipsnio komentarų pobūdis. Tokiuose komentaruose autoriaus teiginiai iš karto atmetami ir pasmerkiami nepateikiant jokių argumentų, net nemėginant svarstyti, kiek jie pagrįsti ir dalykiški. Būtent ši patirtis galutinai įtikino, kad Lietuvoje yra ideali dirva klestėti ideologinei prievartai, kurios esmė ir tikslas yra nevaržomai manipuliuoti šalies piliečių sąmone. Tenka pripažinti, kad iki šiol tai darantys asmenys ir ideologinio indoktrinavimo įstaigos veikė šiltnamio sąlygomis, nes didelė visuomenės dalis nesuvokė tokių „švietėjų“ veiklos tikrojo pobūdžio, masto ir pavojingumo. Tapo akivaizdu, kad sumanymo steigti Lietuvos visuomenės ideologinių auklėtojų ir prievaizdų – jos „europeizatorių“ – galeriją atidėlioti nebegalima.

Tokia galerija bus kuriama vadovaujantis keliomis principinėmis nuostatomis dėl jos pobūdžio ir paskirties. 

Pirmutinė ir svarbiausia galerijos paskirtis yra pagal išgales brėžti gyvybiškai būtinas takoskyras tarp lietuviškų ir antilietuviškų, valstybinių ir antivalstybinių politinių ir ideologinių nuostatų bei orientacijų ir joms atstovaujančių asmenų bei organizacijų. Viešojoje erdvėje pasirodantys kaltinimai „Pro Patria“ sambūriui, neva ieškoma tariamų Lietuvos priešų, yra nepagrįsti ir vertintini kaip mėginimas paneigti ar sumenkinti patį tokios takoskyros egzistavimo faktą. Tokie kaltinimai yra ne kas kita, o po Nepriklausomybės atkūrimo uoliai skleidžiamo propagandinio mito, kad okupacijos laikotarpiu kone visi lietuviai „dirbo Lietuvai“, tęsinys ir atnaujinta jo versija. Brėžiant šioje galerijoje minėtas takoskyras bus vadovaujamasi ne subjektyviais ir savavališkais asmenų ir institucijų vertinimo kriterijais. Yra tvirtas ir patikimas tokios vertinimo atskaitos taškas – tai galimas tiksliai atpažinti ir įvertinti asmens ar institucijos  santykis su tauta ir valstybe. Takoskyra tarp asmenų, visomis aplinkybėmis liekančių ištikimais savo tautai ir valstybei, ir tų, kurie pasiruošę bet kada, o ypač sunkesniais laikais, jas išduoti ir kolaboruoti su priešais ar pavergėjais, yra visuotinai istorijoje žinomas reiškinys. Lietuvių tauta šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Ne vienkartinis lietuvių pasidalijimas į pasiaukojančius savos tautos gynėjus ir aršius jos naikintojus yra akivaizdus ir nepaneigiamas mūsų istorijos faktas. Tautos budeliai ir duobkasiai A. Sniečkus ir A. Gudaitis-Guzevičius, siekę ją ištirpdyti beveidėje okupanto kurtoje „tarybinėje liaudyje“, laikė save tikrais lietuviais ir ragino tautą kuo greičiau susinaikinti tardami lietuviškus žodžius. Jie dažniausiai dar šnekėjo ta pačia kalba, kuria kalbėjo A. Ramanauskas-Vanagas ir J. Žemaitis – kankinių mirtimi už Lietuvos laisvę kritę tautos didvyriai. Ar iš tiesų vienus ir kitus galima vadinti tokiais pat lietuviais – tos pačios tautos nariais? Šis klausimas, be abejo, retorinis, bet jis rodo, kad piliečių gebėjimas atpažinti ir atskirti savo šalies patriotus ir kūrėjus nuo jos išdavikų ir griovėjų yra svarbi bet kurios tautos ir valstybės saugumo ir išlikimo sąlyga. 

Ideologinis Lietuvos naikinimas – šalies piliečių tautinės ir valstybinės sąmonės griovimas – nenutrūko ir atkūrus nepriklausomybę. Naujomis ir labiau paslėptomis formomis jis tęsiamas ir vis stiprėja. Jau 1990 m. pabaigoje, dar nežlugus Sovietų Sąjungai, o Lietuvai tebesant tik juridiškai nepriklausoma, šalyje pasirodė ideologiniai būsimosios „europeizacijos“ emisarai ir idėjiniai vedliai – „atviros pilietinės visuomenės“ ir „laisvos rinkos“ pranašai. Jų tikslas buvo skubiai perimti iš Maskvos gniaužtų slystančios respublikos ideologinę kontrolę. Ji turėjo tapti atkuriamos Lietuvos Respublikos būsimosios ekonominės, kultūrinės ir politinės kontrolės pagrindu. Naujieji minčių valdovai atėjo į Lietuvą su jos „europeizavimo“ programa, turėjusia pakeisti okupantų vykdytą krašto sovietizavimo projektą.

Atkūrus valstybę jos ideologinę kontrolė buvo perimta nepastebimai ir lengvai. Nesulaukus jokio piliečių protesto ir pasipriešinimo šalį greitai apraizgė ideologinį indoktrinavimą, tai yra, piliečių „švietimą“, jų mąstymo priežiūrą ir kontrolę vykdančių įstaigų tinklas. Tenka pripažinti, kad šios kontrolės mastas ir poveikis Lietuvos gyvenimui dažnai tebėra neįvertinamas, o dalis piliečių apskritai jos nepastebi arba netiki jos buvimu ir nuoširdžiai mano gyveną visiškai „laisvoje“ šalyje.

Dabar vykdomas ideologinis indoktrinavimas kai kuriais atžvilgiais yra net efektyvesnis negu sovietmečiu, mat jis daug sunkiau atpažįstamas. Okupacijos tarpsniu tautinę ir valstybinę sąmonę nesislėpdamos naikino valstybinės ir tikrais vardais vadinamos ideologinės institucijos ir įstaigos – kompartijos ir komjaunimo komitetų propagandos ir agitacijos skyriai, aukštosiose mokyklose veikė kompartijos istorijos, mokslinio komunizmo ir ateizmo, marksistinės filosofijos ir politinės ekonomijos katedros, visose lavinimo ir ugdymo įstaigose buvo atvirai dėstomos atskiros ideologiškai indoktrinuojančios disciplinos. Tuo tarpu Lietuvą „europeizuojančios“ ideologinės įstaigos veikia ne atvirai, bet slepiasi po neutraliomis įvairių fondų, analizės ar studijų centrų, „think tankų“, institutų iškabomis.

Atkurtajai valstybei ypač pakenkė tai, kad naujomis, tik labiau paslėptomis formomis buvo vėl smarkiai ideologizuota aukštojo mokslo ir studijų sritis. Nors aukštosiose mokyklose buvo panaikintos komunistines idėjas atvirai skleidusios katedros ir akivaizdžiai ideologizuotos studijų disciplinos, akademinio jaunimo ideologinio indoktrinavimo praktika netruko atgimti naujais pavidalais. Tam idealias sąlygas sukūrė tik formaliai vykdyta sovietmečiu įgytų mokslinių laipsnių ir vardų nostrifikavimo procedūra. Todėl sovietmečiu turėtas akademines pozicijas išsaugojo beveik visi buvusieji ideologiniai tautos auklėtojai. Nors esama gražių išimčių, dauguma jų nė nemėgino kritiškai įvertinti savo ankstesnės veiklos ir toliau galėjo netrukdomai diegti jau nepriklausomos šalies akademiniam jaunimui dar sovietmečiu skiepytas antitautines ir antivalstybines pažiūras. Tai daroma patogiai įsikūrus „vakarietiškai“ pervardintose aukštųjų mokyklų katedrose ir įvairiuose studijų centruose, dažnai tokia veikla dangstoma „vertybinio neutralumo“ ir „mokslinio objektyvumo“ širma. Tęsti sovietines „internacionalinio auklėjimo“ tradicijas labai palengvina ir tai, kad viena svarbiausių Europos integracijos ir „europeizacijos“ varomųjų jėgų yra „internacionalinio“ eurokomunizmo idėjos. Todėl net aršiausi tautinės ir valstybinės sąmonės griovėjai gali toliau skleisti sovietmečiu išpažintas ir visuomenei diegtas pažiūras jas įvilkę į dar apgaulingesnės -  naujos ir patrauklesnės vadinamųjų „europinių vertybių“ frazeologijos rūbą. Pertvarkyta ir pritaikyta veikti naujomis sąlygomis, sovietinė ideologinės propagandos mašina išliko ir veikia iki šių dienų ir todėl, kad jai uoliai tarnavusieji „sielų inžinieriai“ turi palankias sąlygas ruošti savęs vertą pamainą. Nepriklausomos Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų katedrose ir tyrimų centruose srityse dominuoja jų kryptingai formuojami naujos „europeizatorių“ kartos atstovai, nepajėgiantys mąstyti tautos ir valstybės interesų kategorijomis. Net tokios šalies saugumui strategiškai svarbios akademinės institucijos kaip VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas bei VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas tapo antitautinės ir antivalstybinės ideologijos formavimo ir jos sklaidos židiniais.  

Atpažinti visuomenės indoktrinavimo apraiškas sunku ir todėl, kad šalia šiurkštaus Lietuvos kultūrinių, religinių, tautinių ir valstybinių tradicijų ir vertybių puolimo ir atviro tyčiojimosi iš jų egzistuoja ir kita – šių tradicijų „perdirbimo“ ideologiškai ir politiškai norima linkme praktika. Toks dvejopas tautinės ir valstybinės sąmonės griovimas vyko ir sovietmečiu, ypač nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio, kuomet brutalų „naujos Lietuvos“ kūrėjų – komunistų ir komsomolcų stribišką siautėjimą pakeitė gerokai švelnesni ir lankstesni tautos „perauklėjimo“ metodai. Okupantų ir jų parankinių barbariškumą liudijusios apleistos ir tuščios bažnyčios buvo verčiamos muziejais, atvirą ir primityvų partizanų šmeižimą pakeitė gerokai subtilesnis jų kovos juodinimas gana meniškuose filmuose ir literatūros kūriniuose. Ši tautos budrumą slopinanti taktika buvo kur kas veiksmingesnė negu tiesmukiška ir šiurkšti tautai taikoma ideologinė prievarta. Būtent dėl jos veiksmingumo baigiantis okupacijai didelė tautos dalis jau buvo paversta tik lietuviškai šnekančiais tarybiniais žmonėmis. Dideliu mastu pavykęs švelnus ir nepastebimas tautos sąmonės pertvarkymas buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl tik iš dalies buvo pasiekti Sąjūdžio tikslai. Ši dvilypė praktika išlieka ir mūsų dienomis. Viena vertus, viešojoje erdvėje aktyviai reiškiasi penktojo dešimtmečio stribus primenantys propagandininkai, nematantys reikalo slėpti savo neapykantos  ir paniekos tautai ir valstybei ir atvirai deklaruojantys savąsias „internacionalines“ pažiūras. Tai praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio tautos ir valstybės „intelektualiųjų“  duobkasių (cvirkų, venclovų, salomėjų) reikalo tęsėjai. Jiems Sąjūdis yra tik „fanatiškų, piktų ir apsiseilėjusių tetų ir dėdžių“ sambūris (N. Vasiliauskaitė), XIX a. tautinio atgimimo žadintojai ir valstybės kūrėjai - tik „nevykėliai ir psichiniai ligoniai“ (N. Putinaitė), jie atvirai ragina nupjauti kryžius (A. Bielskis). Tačiau tai yra tik triukšmingiausias ir todėl lengviausiai matomas naujosios propagandininkų armijos avangardas. Kur kas pavojingesni visuomeninę sąmonę subtiliau pertvarkantys ir keičiantys, bet  patriotiškos retorikos nesibaidantys ir nevengiantys „europeizatoriai“  – „globalios Lietuvos“ ar ištautintos ir išvalstybintos kosmopolitinės „pilietinės respublikos“  kūrėjai.

Kaip ir sovietmečiu, ypač stengiamasi ideologiškai kontroliuoti lituanistikos sritį. Dedamos didžiulės pastangos pakeisti tautos kultūrinę ir politinę savimonę, o su ja perkeisti ir tautinį tapatumą. Visuomenei, ypač jaunajai kartai, brukama nuostata, kad didžiųjų tautos žadintojų ir valstybės kūrėjų puoselėta ir sovietmečiu saugota bei ginta lietuviškumo ir tautos samprata tariamai esanti „siaura“, „nacionalistinė“ ir „nepateisinama atgyvena“, tad keistina nauja – „modernesne“, „atviresne“, „vakarietiškesne“ ar „europietiškesne“ lietuvybe. Būtent tokio – „atviresnio“, t. y. „internacionalistiškesnio“ ir todėl lengviau pasiduodančio asimiliacinėms įtakoms lietuviškumo troško ir sovietiniai okupantai bei jų talkininkai. 

Ypač daug dėmesio taip pat skiriama istorinės atminties ir sąmonės „europeizavimui“, t. y.  jos „pertvarkymui“  pagal užsakovų – kosmopolitinių ES „integratorių“ sluoksnių politinius ir ideologinius reikalavimus. Kaip ir sovietmečiu, griežtai atsiribota nuo sąmoningus ir patriotiškus piliečius padėjusios ugdyti tarpukario Lietuvos istoriografijos ir istorinės minties tradicijos. Šalies istorija rašoma pagal ne Lietuvoje esančių šeimininkų pageidavimus ir neretai iškraipoma ir klastojama ne mažiau, negu sovietmečiu. Tokios klastotės ne visada lengvai įžvelgiamos. Vienas naujausių ir ryškiausių rafinuoto laisvės kovų istorijos iškraipymo ir  klastojimo pavyzdžių – neseniai pasirodžiusi knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, atspindinti VU TSPMI atlikto Sąjūdžio istorijos „mokslinio tyrimo“  rezultatus. Pagrindinis autorių „atradimas“ yra tas, kad nepriklausomybę atkūrė ne tautiškai, valstybiškai ir religiškai susipratusi visuomenėmis dalis, kurios avangardas buvo pokario rezistentai, partizanai ir disidentai, bet vadinamoji pilietinė visuomenė, tiksliau – pačių tyrėjų ideologiniais tikslais išrastas darinys – kažkokia sovietmečiu neva egzistavusi „savaimė“  visuomenė. Pasitelkus šį ideologinį konstruktą siekiama ištrinti ribą tarp tikrų Lietuvos ir valstybės patriotų, kovojusių su totalitarine sistema ir visomis išgalėmis siekusių atkurti valstybę, ir lojalių okupantams ir jų primestai santvarkai susovietintų lietuvių, kurie kartais paburbėdavo prieš esamą tvarką vedini grynai asmeninių ir buitinių paskatų. Šitaip „moksliškai“ pagrindžiamas kolaborantų mitas, kad Lietuvos ateitis rūpėjo ir jos laisvės siekė kone visa „savaimė“ okupuotos šalies visuomenė. Tačiau – ir tai yra dar viena svarbi paskata kurti „europeizatorių“ galeriją – daugelis sąjūdininkų ne tik nesugebėjo įžvelgti, kad knygoje iškraipoma ir klastojama Lietuvos laisvės kovų ir paties Sąjūdžio istorija, bet ir nuoširdžiai džiaugėsi šios karikatūrišką judėjimo vaizdinį kuriančios ideologinės klastotės pasirodymu.

Pasikeitė ir kitaminčių „nukenksminimo“ metodai. Sovietmečiu pasipiktinusių „darbo žmonių“ susirinkimai ir atviri pasmerkimo laiškai dažniausiai tapdavo protestuojančių prieš esamą santvarką drąsuolių įkalinimo arba dar blogesnės lemties įžanga. Šių dienų Lietuvoje principingai tautines ir valstybines nuostatas ginantys piliečiai yra „nukenksminami“ juos marginalizuojant - jie „demokratiškai“ stumiami iš visų valstybinio ir viešojo gyvenimo sričių. Kartu jie patiria didžiulį moralinį ir psichologinį spaudimą, nes jų pažiūros tendencingai iškraipomos, sukarikatūrinamos ir paverčiamos nuolatinio puolimo ir patyčių taikiniais. 

Minėto straipsnio apie kosmopolitinį jaunimo auklėjimą komentarai atskleidė ir tai, kad dažnai nesuvokiama, jog Lietuvą apraizgęs ideologinių įstaigų tinklas yra vientisa ir darniai veikianti „smegenų plovimo“ sistema. Nepastebimos sąsajos tarp atskirų įstaigų veiklos, todėl vienos iš jų pagrįstai vertinamos kritiškai, bet jų pagalbininkės – palankiai. Iš komentarų aiškėja, kad jau gana aiškiai suvokiama, jog masinį viešojo turto išgrobstymą „prichvatizacijos“ metu ir brutaliai išnaudojamų  darbuotojų vergavimą darbdaviams ideologiškai grindžiantis ir teisinantis Laisvosios rinkos institutas yra viena svarbiausių tautą ir valstybę naikinančių iš Vakarų importuotų smegenų plovimo institucijų. Tačiau perprantantys jo tikslus ir veikimo metodus piliečiai čia pat stebisi ir piktinasi tuo, kad kritikuojamos tokios jam talkinančios įstaigos kaip Atviros Lietuvos Fondas ar Pilietinės visuomenės institutas.  Perprasti šių institucijų ideologinę prigimtį ir jų veiklos tikruosius tikslus sunkiau, nes jie pridengiami nekaltai  ir net patraukliai  skambančiomis „atvirumo“, „pilietiškumo“, „žmogaus teisių“, „tolerancijos“ ir pan. sąvokomis. Šios sąvokos padeda veiksmingai manipuliuoti šalies piliečių sąmone, nes ideologiniame diskurse jos įgyja savitas ir nevisada atpažįstamas prasmes, kurios smarkiai skiriasi nuo įprastų jų prasmių kasdienėje vartosenoje. Mat atvira visuomenė paprastai suvokiama kaip atvira pasauliui ir kitų kultūrų įtakoms visuomenė. Tačiau politiniame ir ideologiniame socialinės inžinerijos ekspertų žodyne ši sąvoka turi visiškai kitą prasmę. Ja įvardijama be paliovos pertvarkoma visuomenė, kuriai priklausantys individai yra suvokiama kaip neribotai lanksti ir plastiška „žmogiškoji medžiaga“, turinti nesupriešindama pasiduoti vis naujiems jos prigimtį perdirbinėjantiems ir keičiantiems socialinės inžinerijos eksperimentams. Panašiai ideologiškai piktnaudžiaujama ir pilietinės visuomenės sąvokos daugiaprasmiškumu. Ragindami kurti pilietinę visuomenę, jos  ideologai naudojasi tuo, kad tradiciškai pilietiškumas buvo siejamas su tautinio ir valstybinio patriotiškumo idealais. Tačiau jų Lietuvoje kuriama „pilietinė visuomenė“ su šiais idealais neturi nieko bendro. Toji visuomenė iškilo XVIII a. antroje pusėje, galutinai susiformavus ir įsitvirtinus „ekonominio žmogaus“ sampratai. Ji yra ne kas kita, kaip ekonominei rinkos tvarkai įgyvendinti būtinas žmonių organizacijos ir valdymo būdas. Tokia pilietinė visuomenė yra žmonių santykių pavertimo rinkos santykiais absoliučiai būtina sąlyga.

Atviros Lietuvos fondas ir Pilietinės visuomenės institutas yra Laisvos rinkos instituto vykdomo Lietuvos visuomenės – visų šalies gyvenimo sričių - surinkinimo projekto dalyvės ir talkininkės. Diegdamos sekuliaristines, kosmopolitines ir progresistines nuostatas, šios įstaigos kryptingai griauna krikščioniškas ir tautines dvasines, moralines ir kultūrines nuostatas bei jas palaikančias institucijas. Jų pastangomis Katalikybę keičia išskydusi ir todėl „supratinga“ bei atlaidi“, „tiesianti tiltus“ net atviroms blogio apraiškoms krikščionybė. Tautos žadintojų išpuoselėto lietuviškumo vietą turi užimti sukosmopolitinta „atvira ir europeizuota“ lietuvybė. Tradicinę šeimą privalo pakeisti „šeimyninio gyvenimo formų“ įvairovė. Panašiai kaip komunistinę visuomenę kūrę jų pirmtakai, atviros pilietinės visuomenės kūrėjai taip stengiasi sukurti „naują lietuvį“ - ištautinto ir bešaknio lietuvio tipą. Tai šiuolaikiškas, mobilia darbo jėga paverstas lietuvis. Nuo visų sentimentų ir įsipareigojimui savo tautai ir valstybei atsaistytas „pasaulio pilietis“ -  klajūnas. 

Kuriant galeriją vadovaujamasi nuostata, kad principinė takoskyra tarp šalies patriotų ir ją griaunančių kolaborantų darosi vis svarbesnė ir tolydžiai ryškėja įsivyraujant naujoms Europos integracijos ir Europos Sąjungos raidos tendencijoms. Lietuvai buvo svarbu įžengti į geopolitinę Vakarų pasaulio erdvę. Tačiau priklausomybė šiai erdvei tampa vis problemiškesnė todėl, kad siauras ir uždaras funkcionierių sluoksnis, kuriam „integracinė“ veikla tapo tikslu sau – svarbiausiu pragyvenimo ir gerovės šaltiniu. Įpratę keliaklupsčiauti prieš Maskvą, „eurointegratoriai“ dabar aklai vykdo visas ES viršūnių direktyvas ir nuolankiai tenkina jų užgaidas. Tautos ir valstybės interesai jiems nerūpi ir jų niekas negina. Stiprėjant užmojams federalizuoti ES tokia jų pozicija gali turėti fatališkų padarinių, nes jau anksčiau įžvelgiamos Europos tautų ir nacionalinių valstybių naikinimo tendencijos tampa oficialiu, aukščiausių Briuselio pareigūnų viešai įvardijamu politiniu tikslu.

Didžiausias šių dienų paradoksas yra tai, kad uoliausiais nepriklausomos Lietuvos „europeizatoriais“ tapo tautinę ir valstybinę sąmonę naikinusieji sovietmečio kolaborantai, kurių gretas papildė Sąjūdžio idealus ir programinius siekius išdavę „dešinieji“ nomenklatūrininkai. 

Nusimesti naujos ideologinės vergijos pančius yra būtina sąlyga atsikratyti oligarchinio nomenklatūrinio režimo ir jo atneštos tautą ir valstybę naikinančios ekonominės, kultūrinės ir politinės priespaudos. Tikimės, kad kuriama „europeizatorių“ galerija padės lengviau atpažinti naujuosius kolaborantus ir jų veikimo būdus ir taps žingsneliu ekonominio, kultūrinio ir politinio tautos išsilaisvinimo – šįkart jau tikrojo – link.

propatria.lt redakcinė kolegija

Susiję

Pažangos ideologija 1520438307580421940

Rašyti komentarą

  1. Puikus sumanymas, reiškiu palaikymą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Linas Stankevičius2013-09-24 21:14

    Jei neatpažįstam, tai gal galeriją pradėti pildyti reikėtų nuo paprastesnių (primityvių ar primityvinančių) euro-apologetų/ideologų/propagandistų/fereralistų/entuziastų/etc. Pvz., šalia "akademinės" veiklos neblogai uždirbančių ir savo "tos temos" UAB'uose ar pan. Po to palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių ir sudėtingų "atvejų".
    Beje, o skyrelio (Pažangos ideologija) pavadinime "pažangos" rašant be kabučių, ar visiems aišku, apie kokią "pažangą" kalbama?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Laukiu nesulaukiu ProPatrios redakcijos ir V. Radžvilo pozicijos dėl iš tiesų skaudžių ir Valstybei realią grėsmę keliančių klausimų. Jie iškelti:
    http://www.alfa.lt/straipsnis/15155634/Kaip.buvusiu.FNTT.vadovu.atleidimo.skandalas.virto.VSD.skandalu=2013-09-25_07-02/ arba http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-09-25-dalius-stancikas-ar-parlamentas-turi-nagrinet-gandus/107654 arba

    Visa kita - laiškai amžinybei arba tiesiog pasispjaudymas iš apkasų... O kur stuburas?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mane labiausiai užknisa Lietuvos kultūrinis – dvasinis – intelektualinis elitas, įvairus a‘lia moralistai, lik iš to paties molio nulipdyti. Tolerancija, ribos, įstatimai, moralė, pareiga, elgesio kodeksas...
    Tas kultūrinio – dvasinio – intelektualinio elito neveiklumas tiesiog pritrenkiančiai slegia, bent jau mane, nežinau, kaip kitus. Nemanau, kad jie nežino, nesupranta, bet žiuri ir tyli – lik kažko laukia, atrodo kaip beviltiški moliai sėdintys savo konformistiniame akvariume, toks vaizdas, kad jie visiškai prarado objektyvumo jausmą, nesuvokia svarbiausio, kad niekas, apart mūsų pačių, mūsų namų, mūsų žemės, mūsų šeimų, mūsų moralinių vertybių neapsaugos, kad mes esame paskutinis ešelonas. Valdžioje sėdintis klastūnai juos dūrina, kuria pigius, primityvius propagandinius melus, o šis konformistinis elitas sėdi, tyli ir to maloniai tenkinasi filosofuoja apie dvasines vertybes, laukia kol chevron jiems į minkštą vieta įsmeigs grąžtą. O gal naiviai tikisi, kad iš to gaus naudos. Aš jau seniai jų nesuprantu, sėdi sau iliuzoriškai įsitaisę savo stabilioje zonoje ir tyli kaip pelės po šluota, o smegenų praplovimo mašina dirba toliau – vemti verčia nuo tokio kultūrinio – dvasinio – intelektualinio elito, kuris tesugeba taukšti savo intelektualinius marazmus, tolerantiškai šypsotis, prie visko prisitaikyti ir su visko susitaikyti – kad tik nesukelti neigiamų emocijų.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šaunu. Tai pradedam. Numeris 1 bus aišku Marija-Aušrinė.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Pateikti žmonėms alternatyvią informaciją nei kad masinė propaganda nėra nieko veikimas. Tai nemažas darbas. Būtų daug geriau, aišku, kad tas "intelektualinis elitas" ir visuomenę vesti sugebėtų į kovą prieš valdžią. Bet lyg ir bando, rengia mitingus, tik ne daug kas paskui eina. Tai gal ir rodo, kad pirma reikia daug šviečiamojo-blaivinančiojo darbo, o tik tada "veiksmo".

    AtsakytiPanaikinti
  7. Kalbant apie "europeizaciją" nereikia apsiriboti vien tik ES, nereikia užmiršti ir JAV "pagalbos".

    AtsakytiPanaikinti
  8. Kažkaip mažai girdisi šis balsas. O reiktų plačiai skalambyti visais varpais. Džiugu, kad yra dar žmonių, kurie moksliniais argumentais pagrindžia tai, kas Lietuvoje daroma. Ir kad tai ne atsitiktinis sutapimas, o nuosekli sąmoninga ir naikinančių tikslų siekianti ideologija, prieš kurią lietuviai su kiekviena diena vis mažiau ką turi pastatyti.

    AtsakytiPanaikinti
  9. gal pagaliau pradėsim rimčiau dirbti prieš europietiškos moralės puoselėtojus.Nejaugi leisimės ir toliau kvailinami "laisvosios rinkos",tolerancijomis.Laikas įkurti televizijos kanalą,
    kuriame reiktų atvirai skelbti "smegenų plovėjų " tikslus ir užmačias.Per dvidešimt metų vienai tautos kartai jie jau padėjo europiezacijos pamatus.Palaikau šią idėją.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Šaunuoliai. Ir vėl į dešimtuką. Tikrai reikia išmokti ne viską atmesti ir ne viską priimti, kas ateina iš Vakarų Europos. Stiprybės Jums.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Krikščionis tautininkas2013-10-18 08:15

    Sveikinu Lietuvos „europeizatorių“ galeriją, palaikau, prisidėsiu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item