Marius Kundrotas. Tauta, piliečiai ar liaudis?

Tauta dažniausiai reiškia bendruomenę, jungiamą bendros kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės. Daugelis dar priduria žemę. Šios jungtys skir...

Tauta dažniausiai reiškia bendruomenę, jungiamą bendros kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės. Daugelis dar priduria žemę. Šios jungtys skirtingose tautose gali būti pasiskirsčiusios įvairiai. Prancūzų, rusų, ispanų tautas sudaro skirtingos kilmės žmonės. Žydai, airiai ir škotai daugeliu atvejų kalba svetimomis kalbomis. Pagaliau, tie patys žydai, airiai, armėnai ilgus amžius gyveno pasklidę po skirtingas šalis, tačiau išlaikė savo tapatybes.

Kalbą, kultūrą ir savimonę galima jungti į vieną visumą: jos visos išreiškia sąmonę. Kalbą galima prarasti ir vėl atrasti, kultūra savaime – kintantis reiškinys, galiausiai net savimonė gali užmigti ir vėl atsibusti. Visgi tauta – gyva, kol gyva jos sąmonė, vienais atvejais besireiškianti per kalbą, kitais – per kultūrą, trečiais – per savimonę, o brandžiausiose tautose – dar ir per politinę savivaldą bei valstybingumą.

Kas kita – liaudis. Tai – tiesiog žmonių masė. Ji gali būti vienos kilmės, bet jai neteikti jokios reikšmės. Ji gali kalbėti viena kalba, tačiau tai gali būti vien bendravimo priemonė. Pagaliau, ji gali turėti kultūrinių bendrybių, tačiau vien iš įpročio ar patogumo, be gilesnių prasmių. Liaudžiai nėra būtina savimonė, bendros prasmės, jungiantys siekiai.

Lotynų kalboje yra du žodžiai, nusakantys liaudį: „populus“ ir „plebs“. „Populus“ kai kas net verčia tauta – pilietinė tauta, kuri skiriasi nuo prigimtinės, kalbinės ir kultūrinės tautos – „natio“, graikiškai – „ethnos“. „Plebs“ pirmine prasme reiškia socialinį sluoksnį – visuomenės apačias, bet perkeltine prasme tai gali būti žmonių sankaupa, dvasine prasme besikepurnėjanti apačiose.

Pilietis – tai pilies gyventojas, kuris su ja tapatinasi, ją gina ir joje veikia. Perkeltine prasme pilis – tai valstybė arba savivalda. Romoje tai buvo „populus“ – liaudis, bet aukštesnio lygio negu „plebs“. Piliečiai taip pat gali būti skirtingos kilmės, kalbėti skirtingomis kalbomis ir net puoselėti skirtingas kultūras, bet kai pašaukia bendri pilies reikalai, jie pilį gina mūru.

Sovietų santvarkoje tautos sąvoka ypač nureikšminta. Į pirmą vietą iškelta liaudis. Piliečio sąvoka susieta su despotine, o Lietuvos atveju – dar ir okupacine valstybe. Šios sumaišties vaisius raškome iki šiol. Didelė dalis formalių piliečių ir prigimtinių tautiečių taip ir liko tarybine liaudimi. Kai tauta, įkvėpta patriotizmo, kūrė tautinę valstybę, liaudis galvojo apie savo gerovę. Didžiuma jos iš pradžių laikėsi atstu, o vėliau prisijungė prie tautos, vedina visai kitų lūkesčių: gyvensime turtingai, darysime, ką norėsime. Liaudis apsieina be jokių idealų – tiek tautinių, tiek pilietinių. Jai reikia duonos ir žaidimų.

Šiandieninis globalizmas, taip pat trindamas tautas, ypač akcentuoja pilietinę visuomenę. Visgi – deklaratyviai. Jam pilietis – tik tas, kuris ištikimas globalistinei programai, įskaitant moralinį, kultūrinį, o dažnai ir ekonominį libertarizmą, vartotojiškumą, savanaudiškumą ir palaidumą. Globalistai ugdo ne piliečius, o liaudį, pačia žemiausia – plebso – prasme. Žmones, valdomus primityviausių instinktų, lengva traukyti už virvučių, raikyti ir kilnoti iš vietos į vietą, verčiant juos savo prekių vartotojais ir pigia darbo jėga. Dirbk–pirk–mirk.

„Laisvė – tai vergija“, sarkastiškai rašė Džordžas Orvelas knygoje „1984-ieji“. Libertarizmo ir globalizmo kontekste galima pasakyti tą patį, tik kitaip: „Vergija – tai laisvė“. Šiandien vergija zoologiniams instinktams, privestiems iki iškrypimų, taip pat – medžiaginėms gėrybėms, įvardijama aukščiausia laisvės forma. Nuvarytas nuo žemės, atskirtas nuo bendruomenės, praradęs dvasinius ir dorovinius orientyrus vergas šlovina savo vergovę ir jau nuoširdžiai laiko ją laisve.

Čia glūdi evangelinė paslaptis: Kas sieks išsaugoti savo gyvenimą – jį praras, o kas praras – tas atras. Kuo daugiau savęs atiduosi vardan idealo ar savo artimo – tuo labiau subrandinsi savyje asmenybę, o jei teigsi tik save ir gyvensi tik sau – liksi tik statistiniu masės vienetu.

2013-ųjų ruduo aiškiai atskleidė, kas Lietuvoje yra tauta, kas – piliečiai, o kas – tik liaudis, statistinių individų sankaupa. Adomėnų, sadauskų ir bužinskų pozicijos – tobulai plebėjiškos: jiems idealus atstoja savanaudiškai suprasta laisvė ir medžiaginės gėrybės. Bet daugiau kaip 10% gyventojų įrodė esą tautiečiai ir piliečiai. Ne visi jie etniniai lietuviai – už Lietuvos žemę ir savivaldą pasirašė lenkai, rusai, žydai ir kitų tautybių atstovai, bet visi jie kartu – Lietuvos pilies gyventojai ir gynėjai.

Kaip jau buvo aptarta, kiekviena tauta pasirenka būdą būti tauta: kas – per kalbą, kas – per kilmę, kas – per kultūrą. Drąsiai galima teigti, jog lietuviai pirmiausiai yra žemės ir kalbos tauta. Liūdni išeivijos pavyzdžiai liudija, kad jau antra karta be savos žemės ir kalbos liaujasi būti lietuviais. Mes – ne airiai ir ne žydai, išgyvenę be savo kalbos ir žemės. Todėl dėsninga, jog sąmoningiausia lietuvių tautos dalis – tautininkai siaurąja ir plačiąja prasme – ypač gina kalbą ir žemę.

Referendumo iniciatyva už žemės išsaugojimą piliečiams dėsningai prijungta prie daug bendresnės iniciatyvos – už tai, kad piliečiai patys taptų savo valstybės šeimininkais, ateityje referendumais spręsiančiais svarbiausius valstybės klausimus. Liaudžiai tai sunku suvokti. Jai reikia pono, kuris užtikrintų lėkštą medžiaginę buitį, numestų duonos kąsnį, surengtų žaidimų. Žemė jai – tiktai prekė, iš kurios galima pasipelnyti, gauti išsvajotųjų pinigų, o kam ji priklausys – koks sumautas skirtumas? Nenuostabu, kad už žemės pardavimą užsieniečiams pasisakantys žiniasklaidos kanalai jau rengia apklausas: gal jau pardavinėkime ir pilietybę?

Ateinančiais metais paaiškės ne tik kokybinis, bet ir kiekybinis santykis: kiek Lietuvoje tautos, kiek piliečių, o kiek – liaudies? Jei liaudies atstovai sugalvos klastoti referendumo iniciatyvos duomenis, masiškai braukyti parašų lapus ir užginčys patį referendumą, tauta ir piliečiai reaguos jau artimiausiu metu. Jei referendumas įvyks – viskas atsiskleis balsavimo metu.

Šiandien, panašiai kaip ir pokario kovose, kiekvienas gaus progą apsispręsti, su kuo būti: su tauta, su piliečiais ar su liaudimi.

Šaltinis: www.ekspertai.eu

Susiję

Marius Kundrotas 8721490173732458316

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item