Jonas Algirdas Antanaitis. Kelyje į amžinąsias vertybes

Jonas Algirdas Antanaitis, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, nemėgsta girtis savais nuopelnais ir vardy...

Jonas Algirdas Antanaitis, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, nemėgsta girtis savais nuopelnais ir vardyti žygius, kuriuose yra dalyvavęs kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, nors aukščiausią valstybės apdovanojimą gauna tikrai ne kiekvienas norintis. „Ką ten aš... Visa tai seni laikai, kurie, aišku, uždėjo antspaudą ir dabarčiai, - sako „Respublikos“ pašnekovas. - Todėl apie dabartį ir kalbėkime, tiksliau, kaip priėjome prie dabartinės būklės, kad jaunimas nekartotų senų klaidų...“

- Vis dėlto, minint 1941-ųjų birželio sukilimo 72 metų sukaktį, norėtųsi išgirsti iš jo tiesioginio dalyvio apie motyvus, paskatinusius imtis ginklo, rizikuoti gyvybe. Ir ne mažiau svarbu sukilimo pasekmės, juk visuomet, kai kalbama apie iškilius istorinius dalykus, koks nors skeptikas pragmatikas užduoda įkyrų klausimą: ką sukilimas konkrečiai davė Lietuvos žmonėms?

- Tai motyvai buvo aiškūs: kadangi valdžia nesugebėjo organizuoti pasipriešinimo reguliariomis kariuomenės pajėgomis, ginklo teko imtis paprastiems civiliams žmonėms, nors, aišku, tarp mūsų buvo ir kariškių... Daugelis tada supratome, kad atėjęs bolševizmas reiškia mūsų tautos pražūtį. O būsimo sukilimo vadai jau nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų pradėjo planuoti būsimus kovinius veiksmus. Žinoma, ne viskas vyko pagal planą, bet sukilimo reikšmė nuo to tikrai nesumažėjo. Pirmiausia tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. Tiems „skeptikams“ reikėtų pamatyti mūsų žmonių džiaugsmą, kai sukilėliai įžengia į kokį miestelį, iškabina trispalves ir paskelbia lietuvių valdžią. Komunistėliai ir visokios jiems padlaižiavusios padugnės tada bėgo, tik dulkės rūko... Galiu visa širdimi paliudyti: mums nerūpėjo nei asmeninis kerštas, nei koks sąskaitų suvedinėjimas, nei kokia asmeninė nauda. Todėl sukilimas pirmiausia buvo moralinė visos lietuvių tautos pergalė, kainavusi daugiau kaip tūkstančio jaunų žmonių gyvybes, kurių atminimą privalome saugoti.

- Tikslas buvo aiškus: Nepriklausomybės atkūrimas. Tačiau jo pasiekti nepavyko. Įkandin bėgančių bolševikų atėję vokiečiai juk nė nemanė skaitytis su sukilėlių sudaryta Laikinąja vyriausybe. Vadinasi, galime teigti, kad iškeltų tikslų pasiekti nepavyko?

- Nelygu kaip pažiūrėsi... Taip, sutinku, kad sukilėliams nepavyko įtvirtinti Nepriklausomybės, tačiau Birželio sukilimo poveikis Lietuvos ateičiai ir visai visuomenei buvo labai didelis: žmonės suprato, kad jie patys gali ir turi spręsti savo valstybės reikalus. O juk svarbiausia, kad buvo padėti tvirti valstybingumo ir pilietiškumo pagrindai. Tas iš kartos į kartą perduodamas valstybingumo siekis pagaliau mums padėjo ir 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Nepriklausomybę. O dėl vokiečių tai buvo aišku, kad jie neleis turėti mums savo valstybės, bent jau kol vyks karas. Tačiau buvo labai svarbu parodyti, kad vokiečiai įžengia į jau išvaduotą valstybę, paskelbusią Nepriklausomybės atkūrimą. Mes tikėjome, kad ateities taikos konferencijose šitas faktas būtinai iškils ir tai taps pamatu politikų derybose.

- Birželio sukilimo pasekmes projektuojate į dabartį, tarsi matydamas sukilėlių idėjų tęstinumą - per partizaninį karą, neginkluotąją rezistenciją iki pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Nejaugi nuoširdžiai tikite, kad vis dar būna politikų idealistų, kurie semtųsi stiprybės iš anų herojiškai tragiškų laikų ir kurtų valstybę, turinčią tvirtus moralinius bei ekonominius pamatus?

- Reikia pripažinti, kad politikai nesugebėjo pasinaudoti idėjomis, kurios buvo iškeltos tautos pranašų, tokių kaip filosofijos dr. Antanas Maceina ar teisininkas Vytautas Vaitiekūnas, todėl valdžia iš pat pradžių buvo atiduota nomenklatūrininkams ir politiniams demagogams. Sakyčiau, viena didžiausių blogybių - kad buvo sužlugdyta Vakarų Vokietijos politikų ir mokslininkų pagalba rengiant atkurtos Lietuvos ekonomikos reformą. Gal tiksliau, nebuvo atsižvelgta į teoriją ir praktiką socialinės rinkos ekonomikos, kurią kitados sukūrė Konrado Adenauerio krikščionys demokratai. O jie tai darė remdamiesi tiek mokslininkų darbais, tiek ir Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Juk, sutikite, šeštojo dešimtmečio pradžioje vokiečiai per tai pasiekė tiesiog ekonomikos stebuklą: karo nuniokota ir apiplėšta Vokietija tapo viena labiausiai klestinčių pasaulio šalių. Vokiečių patirtimi pasinaudojo Japonija, Taivanas, Singapūras, bet tik ne mes.

- Kodėl taip nutiko? Kur buvo padarytos klaidos ir, svarbiausia, man sunku patikėti, kad žlugdymas, apie kurį jūs kalbate, buvo vykdytas sąmoningai. Juk visi dar prisimename Nepriklausomybės atgavimo euforiją.

- Nežinau, ar sąmoningai, ar ne, tačiau vėlgi buvo patikėta netikrais pranašais. Juk kol tie patys vokiečiai vykdė veiksmingas ekonomikos reformas, visos Rytų Europos šalys komunistinės propagandos buvo įtikintos, kad vokiečių ekonomikos stebuklas yra ne pačių vokiečių pastangų, o Maršalo plano sėkmė, todėl ir po Nepriklausomybės atkūrimo šios šalys pradėjo ieškoti kitokių reformos būdų. Žlugus mitui apie šviesų komunizmo rytojų, pirmiausia Rusijos ir Čekoslovakijos „reformatoriai“ veržėsi į kapitalizmo rojų, jau pasitelkę vedlius iš vadinamosios Čikagos ekonomikos mokyklos. Šitie pasiūlė tariamai patrauklų būdą, kaip iš socialistinės ūkio sistemos grįžti į kapitalistinę, būtent daryti atvirkščiai, nei darė bolševikai, t.y. valstybės turtą dykai išdalyti privatiems savininkams. Ypač šiuo būdu susižavėjo Lietuvos „reformatoriai“. Jie vien apie 70 proc. valstybinio turto, kuris niekada neturėjo jokių savininkų, išdalijo už investicinius čekius. Iš esmės tai tapo „džiunglių ekonomika“. Prigijęs terminas „prichvatizacija“ bene tiksliausiai nusako šios „reformos“ esmę - juk turtą vėl susigrobė senoji nomenklatūra. Niekas to nekalba, bet ūkio griūtis tuo metu buvo katastrofiška: dar iki įvedant litą 1993 m. pabaigoje Lietuvos BVP sumažėjo 45 proc. Vokietijoje taip buvo tik po karo...

- Jūs tada įdėmiai sekėte įvykius, todėl gal galite įvardyti ir nuosmukio priežastis? Pagaliau kažkaip reikėjo pereiti nuo 100 proc. valstybinio kapitalo prie privačių santykių...

- Priežastis labai paprasta ir žemiška: Lietuvos politikų sąmonę ir sąžinę buvo užgožusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Gobšumo apakintų politikų sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovė šalies ūkį, bet ir klaikiai supriešino visą tautą. O padariniai labai ryškūs ir šiandien: socialiniame sektoriuje - didžiulė nelygybė, ekonominiame - gamybinio potencialo iššvaistymas, gyvenama tik iš „lėšų įsisavinimo“, dirbti niekas nenori, kultūros srityje - pseudokultūros antplūdis, kai atvirai dergiamasi, tyčiojamasi iš visų bendražmogiškų vertybių ir vadinama tai „menu“, politiniu lygmeniu matomas visiškas nepasitikėjimas valdžios institucijomis ir pačia valstybe. Valstybės pamatai buvo agresyviai dedami iš nuvalkiotų liberalizmo tauškalų ir bolševikinės praeities. Tos dvi ideologijos puikiausiai dera, ypač skirstant ES fondus, kurie seniai tapo daugelio pasipelnymo šaltiniu, nesukuriant jokios pridėtinės vertės.

- Jūsų piešiami vaizdai optimizmo taip pat neįkvepia...

- Na, nėra mūsų padėtis blogesnė nei vadinamosiose ES šalyse senbuvėse. Kai kuriais klausimais netgi geresnė. Antai Prancūzijoje nuolat vyksta riaušės, nes kad ir kas šią šalį valdytų (enciklopedininkai, jakobinai, liberalai, socialistai, globalistai), visus juos vienija esminis bruožas - nepakantumas krikščionybei. Iš čia ir seksualinių iškrypimų įteisinimas, nepaisant daugumos normalių žmonių nepasitenkinimo. Tas pats vyksta visoje Vakarų Europoje.

- Vis dėlto ką siūlytumėte daryti Lietuvai? Ko labiausiai šiandien trūksta, kad vėl atsigręžtume į idealus, už kuriuos jūs kovojote prieš 72 metus?

- Pirmiausia politinių partijų ir visos valstybės programos turi būti orientuotos į amžinąsias nekintančias vertybes. Jaunimas turi suvokti, kad Lietuvos valstybė yra vertybė, kurios niekas negali pakeisti, nes ji saugo ir puoselėja unikalią lietuvių kultūrą, kuri turi ne tik gilias šaknis praeityje, o savo veržlumu yra nukreipta ir į ateitį. Asmenybė gali suklestėti tik toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje ji brendo. Jaunimas, stodamas į kovą su tarpstančiu blogiu, turi remtis ankstesnių kovojusių kartų pavyzdžiu. Šią kovą yra pašventinęs didvyrių kraujas, pralietas siekiant amžinųjų idealų.

Kalbino Ričardas Čekutis



Susiję

Jonas Algirdas Antanaitis 6000209015664969046

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item