Vytautas Radžvilas. Pamąstymai

Apsisprendimą rašyti šiuos pamąstymus subrandino neseniai įvykęs atgimusios Jedinstvos mitingas. Jau senokai radosi ir stiprėjo noras atvirai iškelti kai kuriuos ne itin malonius klausimus, bet vis pritrūkdavo ryžto pasielgti kaip nenuoramai ir tapti aplinkui tvyrančios olimpinės ramybės drumstėju. Tokių dalykų kaip aštrūs klausimai, žinia, niekas nemėgsta. Todėl nors ir anksčiau ne kartą buvo kilusi mintis juos išsakyti, ją pavykdavo gana lengvai ir greitai nuslopinti. Tačiau šį kartą to padaryti nebepavyks: jedinstveninkų siautėjimas prie Seimo buvo tas paskutinis lašas, kuris perpildė kantrybės taurę ir skatina prabilti. Šį kartą jau nebesvarbu, patiks kam ar ne tolesnės mintys.

Taigi, šis mitingas, o tiksliau – abejinga ir pasyvi mūsų visuomenės reakcija į jį ir verčia iškelti pagrindinį ir – pridursiu – nemaloniausią klausimą: kas vis dėlto buvo ir yra Sąjūdis? Klausimo potekstė ir tikroji prasmė tokia. Turbūt nereikia įrodinėti, kad Sąjūdis buvo tam tikras sambūris ar organizacinis darinys, kuris, atsikovojus nepriklausomybę, galėjo ir turėjo būti paleistas kaip atlikęs savo misiją. Galima tik apgailestauti, kad šito nebuvo padaryta. Dabar Sąjūdžio atmintį ir įvaizdį užgožia ir iškraipo pamėkliška jo karikatūra. Tačiau jeigu toks reiškinys kaip Sąjūdis buvo iš tiesų, jis negalėjo ir neturėjo išnykti vienu atžvilgiu: kaip Sąjūdžio dvasia. Tos dvasios nederėtų laikyti kažkokia abstrakcija, nes ji turėtų būti nuolatos gyva ir lengvai apčiuopiama. Ji turėtų reikštis labai konkrečiai – kaip atsakingas santykis su tauta ir valstybe. Kalbant dar aiškiau – kaip nuolatinė sveiko budrumo būsena.

Tačiau jo nepažadino net jedinstveninkų mitingas. Atvirą antivalstybinio gaivalo provokaciją lydėjo kurti ne tik visuomenės, bet ir sąjūdininkų tyla. Kalbėdamas apie ją, be abejo, neturiu omenyje tų keleto ar, geriausiu atveju, keliolikos žmonių, buvusių sąjūdininkų, kurie vis dar atvirai ir drąsiai pasisako svarbiausiais tautos ir valstybės gyvenimo reikalais. Bet jų – tik saujelė, ir jie išsiskiria kaip maloniai keista išimtis didžiulio buvusių sąjūdininkų būrio abejingumo ir pasyvumo fone. Todėl ir tenka aštriai klausti: ar Sąjūdis kaip tautos laisvės dvasios išraiška apskritai kada nors buvo? Kiek buvo laisvės ir valstybingumo idėja persiėmusių tikrų sąjūdininkų, o kiek Sąjūdis buvo tautos ir valstybės paskirties ir gelminės prasmės net nesuvokusių atsitiktinių prašalaičių sambūris, į kurį buvo atsargiai susirinkta tik todėl, kad imperijos valdžios viršūnės pačios pradėjo „perestroikos“ politiką ir iš principo laimino tokių darinių kūrimąsi? Galbūt kai kam toks klausimas atrodys įžeidžiantis ar net kone šventvagiškas. Tačiau tokia abejonė nėra laužta iš piršto, ją galima pagrįsti: jeigu toji Sąjūdžio dvasia iš tiesų buvo, kaip ji, atkūrus valstybę, akimirksniu išgaravo tiek, kad ištisus dvidešimt metų viešojoje erdvėje mėgina veikti ir yra nors kiek pastebimas juokingai mažas buvusio tarsi masinio ir galingo darinio dalyvių būrelis? Kur dingo kiti, kurie, atrodytų, privalėtų pabusti ir tarti savo žodį bent jau kritiškiausiais tautos ir valstybės gyvenimo momentais? Kad neliktų nei mažiausios dviprasmybės, pabrėžiu, jog čia turima omenyje ne kokia nors nuolatinė politinė ar juo labiau partinė veikla, bet paprasčiausias pasiruošimas ir gebėjimas aiškiai ir tvirtai išsakyti pilietišką poziciją, kai šito verkiant reikia. Jeigu tokios pozicijos nėra, tai reiškia viena iš dviejų: arba nesuvokiama, kas šalyje vyksta (tai blogai), arba suvokiama, bet tai nerūpi (tai kur kas blogiau).

Rašydamas apie du dešimtmečius trunkančią sąjūdininkų tylą sąmoningai neapeliuosiu į liūdną valstybės padėtį. Vargu ar yra prasmė įrodinėti, jog toliau žengiant dabartiniu keliu tauta gali tiesiog išnykti. Tokia prognozė teisinga, ji savaime aiški kiekvienam, kas nori matyti esamą padėtį be rožinių iliuzijų. O kas nenori, visada pasakys, jog tai tik niekada neišsipildysianti „pesimistinė“ ar net „apokaliptinė“ pranašystė.  Todėl galbūt geriau atkreipti dėmesį ne į tai, kas galutinai taps akivaizdu greičiausiai netolimoje ateityje (tuo neabejoju, tik iš to akivaizdumo nebebus naudos, nes suvokta bus per vėlai), o į tai, kas vyksta dabar ir ko nematyti tiesiog neįmanoma.

O vyksta štai kas. Vis dažniau savęs klausiu: nejaugi gerbiamieji sąjūdininkai iš tiesų nemato, kad  tarsi ir nepriklausomoje Lietuvoje atvirai išsižadėta pamatinių idėjų, kuriomis remiantis buvo atkurta pati valstybė?  Ir kad šiomis idėjomis ne tik atvirai abejojama, bet jos ir plačiai puolamos, iš jų nuolatos viešai tyčiojamasi kaip apgailėtinų praeities atgyvenų? Šis puolimas pagaliau virto visiškai idėjiniu ir intelektualiniu atžvilgiais išbaigta ir nuoseklia antisąjūdine istorijos koncepcija, kurią pirmasis atvirai ir nedviprasmiškai, be jokių užuolankų ir nutylėjimų, viešojoje erdvėje išsakė H. Mickiewicz – Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius. Koncepcijos esmė visiškai aiški ir nepalieka vietos jokioms jos prasmę galinčioms sušvelninti interpretacijoms. Prieš dvidešimt metų Lietuvoje įvyko nacionalinio išsivadavimo revoliucija. Tačiau ji buvo ydinga, nes nebuvo demokratinė. Sąjūdis buvo iš esmės nedemokratiškas darinys, nes siekė tik kažkokios nepriklausomybės, o ne vakarietiškos demokratijos. Taigi buvo siekta ne to, ko reikia. Sąjūdis būtų buvęs demokratinis judėjimas, jeigu jo svarbiausi tikslai būtų paversti Lietuvą po visą pasaulį klajojančios samdomos darbo jėgos tranzito stotele ar net vienadiene užeiga ir šioje teritorijoje įtvirtinti visų galimų įsivaizduoti mažumų teises. Kadangi buvo siekta ne šito, Sąjūdis iš tikrųjų buvo retrogradiškas ir reakcingas judėjimas, nepateisinęs „pažangiosios“ demokratinės pasaulio dalies lūkesčių. Koncepcija išdėstyta šiame tekste.

Negana to, tarsi ir esančioje Lietuvos valstybėje laisvai liejami purvas ir neapykanta  visos tautos ir jos istorijos adresu. Kaip kitaip galima vadinti nesibaigiančias patyčias iš Lietuvos valstybės projekto kūrėjų, Vasario 16 ir tarpukario nepriklausomybės, birželio sukilimo, pokario partizanų kovos ir disidentų pasipriešinimo? Tai stebint kyla ir kitas klausimas: kas dar turi įvykti, kad sąjūdininkai pagaliau atsikvošėtų ir rastų jėgų bei drąsos pripažinti sau, kad valstybė atsisakė ją leidusių atkurti idealų ir idėjų, o jie patys tapo tik į viešojo gyvenimo pašalius nustumta ir nenoromis toleruojama kažkokių keistų ir nežinia, ko norėjusių marginalų grupe? Nejaugi iš tiesų savimi nusivilta ir  moraliai palūžta tiek, kad jau net apsimetinėjama nematant ir nesuprantant, jog tyčiojantis iš šių idealų ir vertybių savaime yra ir asmeniškai tyčiojamasi iš kiekvieno jais tikėjusio ir juos gynusio Sąjūdžio žmogaus?

Faktinis Sąjūdžio idealų ir vertybių atsisakymas ne tik pakirto idėjinius ir politinius paties valstybingumo pagrindus, bet ir sukūrė tą vis sunkiau pakeliamą dviveidystės ir veidmainystės atmosferą, kuri tampa ypač jaučiama per oficialius didžiųjų valstybinių švenčių arba Sąjūdžio istorijos įvykių minėjimus. Prisipažinsiu, darosi vis sunkiau moraliai ir psichologiškai dalyvauti renginiuose, kuriuose vadinamojo politinio elito atstovai tiesiog atvirai „kenčia“ klausydamiesi jiems  neįdomių ir varginančių kalbų apie „aukštas materijas“ ir dažnai net nebesivargina slėpti savo pasidygėjimo ir nuobodulio. Nuolatos matant tokį vaizdą, vis sunkiau atsikratyti ir įspūdžio, kad, jeigu formalios sąsajos su sąjūdine Lietuvos praeitimi nebūtų reikalingos legitimuoti jų užimamas valdiškas kėdes, greitai sulauktume ir to, kad jie mėgintų visiškai ištrinti atsiminimą apie Sąjūdį ir net uždraustų minėti jo vardą.

Tą pamatinį dvilypumą ir veidmainiavimą – kad Lietuva nė iš tolo nėra jokia sąjūdinė valstybė – aiškiai suvokia ar bent jau nujaučia absoliuti dauguma krašto žmonių. Ir apie tai daugelis kalba. Tačiau sąjūdininkai linkę patylėti. Be abejo, turiu omenyje ne pavienius Sąjūdžio žmones, kurie tikrai netyli, bet apskritai apie buvusiųjų sąjūdininkų reiškimąsi viešojoje erdvėje. Juk vyksta įvairūs proginiai renginiai, galiausiai yra ir tokie organizuoti dariniai kaip Iniciatyvinės grupės ar Signatarų klubai. Pagalvojus apie to reiškimosi formas ir turinį, savaime kyla klausimas: ar daugybės žmonių nepalankų požiūrį į Sąjūdį (būkime sąžiningi ir pripažinkime, jog tokių žmonių yra apstu) lemia tik tai, kad buvo kažkada nuvilti jiems sukelti gerovės lūkesčiai, ar vis dėlto tą nepalankumą žadina ir šiandieninė daugumos buvusiųjų sąjūdininkų laikysena, kuriai būdingas didelis ir lengvai pastebimas abejingumas tautos rūpesčiams ir valstybės bėdoms?

Čia jau tenka tiesiai įvardyti ne itin malonius dalykus, apie kuriuos mažiausiai norėtųsi kalbėti. Tačiau vieną kartą kažkas turi pagaliau tai padaryti. Iš šalies stebintis gerbiamų signatarų elgesį ir veiklą Lietuvos pilietis turi ne tokį jau menką pagrindą susimąstyti, ko iš tikrųjų siekė ir už ką kovojo dauguma šių žmonių: už nepriklausomybę ar tik už savo privilegijas ir rentas? Suprantu, jog toks klausimas kai ką gali ir įžeisti, bet derėtų įsivaizduoti šitaip kritiškai mąstančio piliečio motyvus ir argumentus: o kaip kitaip jis gali galvoti apie žmones, kurie, užuot pasinaudoję signataro statuso potencialiai teikiamu moraliniu autoritetu ir net tam tikromis teisinėmis galimybėmis daryti įtaką  bent jau bendriausioms valstybės politikos nuostatoms tyli visais esminiais klausimais? Aišku, jie negali diktuoti konkrečių politinių sprendimų – tai valdžios prerogatyva. Tačiau kas neleidžia viešai pasisakyti pamatiniais klausimais, dėl kurių sutarti neturėtų trukdyti jokie politinių pažiūrų skirtumai, jeigu, žinoma, nors kiek esama sąžinės, sveiko proto ir tikros sąjūdinės dvasios? Pavyzdžiui, kad trečiojo pasaulio šalimi Lietuvą pavertę nelygybės ir socialinės atskirties mastai neturi nieko bendro su Sąjūdžio iškelta solidarios tautos ir civilizuotos valstybės vizija? Arba kad visų valdžių abejingumas didžiausiam Europoje žmonių bėgimui iš savo šalies yra nusikalstama ir giliai antisąjūdinė nuostata ir kad būtina ją skubiai keisti?

Būtų nesąžininga priekaištauti tik signatarams. Visa buvusiųjų sąjūdininkų veikla ir renginiai persmelkti panašios „memorialinės“ dvasios. Negali būti nei mažiausių abejonių, jog būtina kuo tiksliau atkurti ir išsaugoti Sąjūdžio istoriją. Tai – reikalingas ir iš principo didžiai prasmingas darbas. Tačiau susitelkus tik prie jo ir neskiriant jokio dėmesio dabarčiai ir ateičiai randasi visos prielaidos formuotis ir įsitvirtinti savotiškam „veteranų“ mentalitui, kai pradedama gyventi tik praeitimi, o ją minint nejučia pradeda stiprėti, o kartais renginiuose ir visai ima vyrauti narciziško mėgavimosi savimi gaidelės. Be abejo, toks vertinimas gali nuskambėti labai žiauriai. Ką gi – tebūnie. Tačiau kaip kitaip perteikti ir nusakyti tą valstybinių ir Sąjūdžio švenčių minėjimus nuolatos lydinčią vis sunkiau pakeliamą dviprasmybę, kai lyg niekur nieko, tarsi nepastebint dar niekada nebūto tautos išsivaikščiojimo po pasaulį, drąsiai rėžiamos tuščios ir pompastiškos kalbos apie tautos susitelkimą, drąsą, pasiaukojimą, orumą ir kitus nieko bendro su šiandienos tikrove neturinčius idealus? O blogiausia, kad apie juos kalbama ir kviečiama dirbti Lietuvai puikiai suvokiant, jog nebus pajudinta nei pirštelio šiems idealams įgyvendinti. Kas iš šalies, žvelgdamas į bejėgiškos nostalgijos gaubiamus sąjūdininkų renginius ir matydamas neįtikėtiną atotrūkį tarp šiandienos žodžių ir darbų, galėtų patikėti, kog kažkada tai buvo drąsių ir valingų, pilietiškai ir valstybiškai mąstančių žmonių sambūris, sugebėjęs ryžtingai stoti į kovą dėl nepriklausomybės ir tą kovą laimėti?

Būtent ši nenatūrali praraja tarp praeities ir dabarties ir sėja abejones bei verčia kelti šių pamąstymų pradžioje išsakytus klausimus: kas buvo sąjūdis? Ir ar jis apskritai buvo?

Šie klausimai nėra tokie jau tušti ir beprasmiški kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ar iš tiesų mes jau taip smarkiai skyrėmės nuo tų sovietinių respublikų, kurių elitas ne tik niekada nemąstė apie nepriklausomybę ir jos nesiekė, bet toji nepriklausomybė jam tapo iš viršaus netikėtai primesta našta, kurios jis nenorėjo ir nebuvo pasiruošęs priimti, kadangi net neįsivaizdavo, ką su ja reikėtų daryti? Palyginimas gal kiek ir pritemptas, bet šventvagišku jo laikyti taip pat nederėtų. Pamėginkime paklausti savęs: ar būtume išdrįsę sukilti, jeigu, pavyzdžiui, būtų spėta pradėti įgyvendinti Maskvos brandintą planą įvesti mokyklose dėstymą rusų kalba? Vargu. Bent jau žvelgiant iš šiandienos perspektyvos rimtas maišas atrodo menkai tikėtinas. Todėl ir kyla klausimas: o su kokia tautine ir valstybine sąmone atėjome į Sąjūdį? Ir kiek tos sąmonės buvo apskritai likę po pusės amžiaus okupacijos? Ar ji nebuvo išplauta kur kas labiau, negu drįstame sau prisipažinti? Ar nenutiko taip, kad į Sąjūdį palyginti masiškai buvo susiburta pirmiausia todėl, kad tai padaryti leido, iš dalies ir skatino, KPSS „perestroikinė“ vadovybė? Be to, argi ne tiesa, kad didžiosios sąjūdininkų armijos dalies, išskyrus organizacinį branduolį ir aktyvą, veikla iš esmės tebuvo dalyvavimas neretai labiau šventę ar pramogą primenančiuose mitinguose, kuriuose tereikėjo paskanduoti šūkius ir pamosuoti vėliavomis? Tai rašydamas nesiekiu nė truputėlio sumenkinti Sąjūdžio pasišventėlių nuveiktų darbų ir kelių išties sunkių ir herojiškų jo istorijos momentų, kai buvo parodyta neįtikėtinai daug drąsos, ryžto ir sudėtos gyvybės aukos. Sausio 13 ir Medininkai – iš tiesų tragiški ir didingi Sąjūdžio istorijos puslapiai. Tačiau šie neeiliniai epizodai nepaneigia pamatinio fakto, kad Sąjūdis veikė kone šiltnamio sąlygomis palyginti jau su disidentais. O ką kalbėti apie pokario pasipriešinimo kovotojus, išdrįsusius stoti prieš galingiausią pasaulyje karo mašiną – lygintis su jais būtų tiesiog nedora ir niekinga.

Užuomina apie šiltnamį nenorima nieko sumenkinti ar įžeisti. Šia įžvalga norisi tik atkreipti dėmesį, jog prisimindami, kokie buvome šaunūs prieš dvidešimt metų, vis dėlto turėtume vertinti praeitį blaiviai ir pripažinti, jog Sąjūdžiui iš esmės pavyko išvengti tokių rūsčių išbandymų, kokius teko patirti jo pirmtakams. Sąžiningai tai pripažinus įmanoma suvokti, jog šiandieninis Sąjūdžio žmonių abejingumas ir pasyvumas, ko gero, turi kur kas gilesnes ir tvirtesnes šaknis, apie kurias mąstyti oi kaip nesinori. Bet reikia ir teks, jeigu dar iš tiesų norima išlikti kaip tautai ir išsaugoti valstybę. Taigi abejonės, ar iš tiesų buvo Sąjūdis, prasmę norisi išsakyti vienu fundamentaliu klausimu: Sąjūdžiui tikrai priklausė nemažai tautiškai ir valstybiškai susipratusių žmonių, tačiau kiek iš tiesų dar būta gyvos tautinės ir valstybinės sąmonės ne tik Sąjūdyje, bet ir visoje tautoje? Tai, kas Lietuvoje vyko ir tebevyksta per paskutiniuosius dvidešimt metų, duoda pagrindo teigti, jog tos sąmonės buvo likę ne tiek jau ir daug. Jeigu ji būtų buvusi tokia stipri kaip norėtume tikėti, ji niekur nebūtų galėjusi išnykti, o tautos ir valstybės būklė ir padėtis šiandien būtų visai kitokia. Todėl nederėtų pernelyg piktintis tarsi ir įžūlia išvada, kad pats Sąjūdis, nors jame būta daug laisvos dvasios žmonių, vis dėlto buvo ne tik tautos kovos dėl laisvės išraiška, bet turėjo ir nemažai šeimininko nuo grandinės paleistų ir nežinia, ko norėjusių ir siekusių vergų maišto bruožų.  Vergų, kurie, kaip jiems ir dera, ramiai išsiskirstė po namus vos tik buvo formaliai atkurta nepriklausomybė ir net neįtarė, jog iš tikrųjų tą valstybę dar ne tik reikės sukurti, bet ir kurti – nuolatos, kiekvieną mielą dieną. Jie tiesiog nutarė, jog savo darbą atliko, o kas bus toliau – ne jų reikalas. Valstybės statyba buvo paslaugiai palikta buvusiai okupacinei administracijai, prie kurios prisiplakė dalis deklaruotus idealus ir tikslus pamiršusių sąjūdininkų, ir kriminalinio pasaulio gaivalui. Be abejo, turiu omenyje ne tai, kad visi sąjūdinkai turėjo pulti į valdžią ir užsėsti jos kėdes. Reikėjo kitko – natūraliai grįžus prie asmeninių ir profesinių reikalų įsisąmoninti ir nepamiršti, jog atkūrus savo valstybę nebegalima gyventi kaip sovietmečiu – tai yra, būti tik privačiais žmonėmis. Jau nuo senovės graikų laikų pilietis nuo vergo tuo ir skyrėsi, kad jis nors šiek tiek dėmesio skirdavo ir savo valstybės reikalams. Tie dvidešimt tarsi nepriklausomo gyvenimo metų negailestingai atskleidė, kad mes, deja, ne graikai.

O kol šito nesuprasime ir nepripažinsime, tol nesuvoksime didžiulės grėsmės, kuri it Damoklo kardas pakibo virš Sąjūdžio įvaizdžio ir atminties. Nejaugi nėra akivaizdu, kad jeigu reikalai ir toliau klostysis taip, kaip jie klostosi dabar, pastangos įprasminti ir įamžinti Sąjūdžio atminimą gali baigtis stulbinamu paradoksu? Juk jeigu nebus atsikvošėta ir susigriebta, Sąjūdis gali įeiti į istoriją kaip nesąmoningų, nesugebėjusių atsakingai pasinaudoti trumpam įgyta laisve vergų maištas, paspartinęs ir priartinęs tautos išnykimą, kurį šiek tiek pristabdė ir nuo jo savaip saugojo -- čia ir glūdi to paradokso esmė – imperijos pastatytos kalėjimo sienos. Juk kam, jei ne Sąjūdžiui, kris kaltė už tai, kad jo pastangomis atsirado keista ir negyvybinga valstybėlė, iš kurios piliečiai išsilakstė patys? Žinoma, visai įmanoma neįeiti į istorija net su tokios gėdos žyme, nes galima būti ištrintiems iš jos taip, kad neliks ir pėdsako. Juk kodėl į vadinamą „Lietuva“, bet nuo pačių lietuvių apvalytą teritoriją suplaukusiams žmonėms turėtų rūpėti, kas čia gyveno ar kad buvo ir ką veikė kažkokie sąjūdžiai?

Šie pamąstymai nėra diplomatiški. Tačiau kalbėti mandagiai aptakiomis užuolankomis ar kreiptis su sentimentaliais pagraudenimais jau nebėra prasmės. Kita vertus, šie pamąstymai nėra ir moralizuojantis pamokslavimas. Nesijaučiu turįs teisę kam nors moralizuoti ar pamokslauti. Nors šio teksto tonas aštrokas, jo turinys yra dalykiškas. Jame norima atkreipti dėmesį į kai kuriuos gana svarbius dalykus ir paskatinti pagalvoti, kaip vis dėlto gyvensime ir ką darysime toliau. Pasyviai plauksime pasroviui iki ne/laimingos pabaigos ar vis dėlto pasiryšime mėginti nors kiek suvaldyti to plaukimo kryptį? Todėl natūralu, kad šiuos pamąstymus dera užbaigti nors šiokiu tokiu atsakymu į amžinąjį klausimą „Ką daryti?“ Taigi, norom nenorom reikia ką nors pasiūlyti. Atrodo, kai ką nuveikti turint geros valios vis dėlto būtų galima.

Galbūt kai kuriuos iš Jūsų jau bus pasiekęs vienas tekstas – savotiškas Kreipimasis-atmintinė apie tautos ir valstybės padėtį. Jis atsirado daugiausia vieno mūsų Sąjūdžio bendražygio iniciatyva ir pastangomis. Manau, kad šį tekstą galima panaudoti geram reikalui. Jame gana išsamiai apibūdinta šalyje susiklosčiusi moralinė ir psichologinė atmosfera bei politinė padėtis. Jis baigiamas kvietimu vienytis ir apginti bei išsaugoti Lietuvos valstybę.

Kad būtų teisingai suvokta šio teksto paskirtis ir prasmė, būtina iš karto išsklaidyti visus galinčius kilti nesusipratimus. Bet koks raginimas vienytis dabartinėmis sąlygomis kone automatiškai suvokiamas kaip geriau ar blogiau paslėptas mėginimas vėl suburti kokį nors sąjūdį ar net sukurti politinę partiją. Šiuo atveju taip tikrai nėra. Kartais išsakomas viltis ir net raginimus atkurti sąjūdį vertinu labai skeptiškai ne tik todėl, jog, kaip sakoma, neįmanoma įbristi į tą pačią upę du kartus. Tokį sumanymą daro utopišką ir kiti veiksniai: tie dvidešimt metų mus vis dėlto ne jaunino ir nepridėjo sveikatos ir jėgų... Galiausiai -- išgelbėti Lietuvą pirmiausia yra jos ateities – jaunosios kartos – priedermė ir uždavinys.

Tačiau tai nereiškia, jog moraliai pateisinama ir iki šiol vyravusi pozicija laikytis kuo toliau nuo valstybės reikalų. Turbūt teisingiausia būtų vadovautis principu, jog dera ir kartu pakanka padaryti tai, kas įmanoma esamomis sąlygomis ir ką leidžia nuveikti dar turimos jėgos. Tad būtų galima ir vertėtų išsakyti pritarimą minėto teksto nuostatoms jį pasirašant ir, paskelbus kartu su parašais, paraginti prisijungti visus su jame išdėstytomis mintimis sutinkančius žmones. Toks veiksmas savaime taptų viešu moraliniu Sąjūdžio idėjų palaikymu ir atviro protesto prieš mėginimus išbraukti jas iš tautos atminties bei pašalinti iš valstybės gyvenimo kaip normatyvines to gyvenimo gaires išraiška. Tai būtų didžiai naudinga ir prasminga, nes tai galbūt taptų pirmuoju  žingsniu sprendžiant turbūt didžiausią šiandieninės Lietuvos problemą. Svarstydamas, kokie veiksniai labiausiai ardo tautą ir valstybę, vis tvirčiau esu linkęs manyti, jog didžiausia bėda yra ne prastai sprendžiami ekonominiai ir socialiniai klausimai. Ne, pagrindinė Lietuvos liga, tikra ją pražudyti galinti rykštė yra dvasinė ir moralinė negalia – kone visiškai prarastas tautinės ir valstybinės savigarbos ir orumo jausmas. Rašant šias eilutes norėtųsi išsiversti be žodžio „vergai“, bet neišeina. Tas žodis – ne pykčio ar noro ką nors įžeisti išraiška. Kokį dar žodį būtų galima surasti norint apibūdinti laikyseną savo valstybę turinčios tautos, kuri nuolankiai ir nebent retkarčiais tyliai pamurmėdama klausosi, kaip nebesivaržantys ir kasdien įžūlėjantys jedinstveninkai ir jų dvasiniai palikuonys maišo ją su purvais vadindami „retrogradais“, „reakcionieriais“, „provincialais“ ir net nebeslepia, kad laiko ją tamsių ir atsilikusių „runkelių“ kaimene? Jeigu kam atrodytų, jog tirštinamos spalvos, galima tik patarti atidžiau paskaitinėti kai kuriuos neva lietuviškos internetinės žiniasklaidos portalus. Apie kitakalbę žiniasklaidą net neverta kalbėti – didžioji jos dalis yra atviri antivalstybinės propagandos ruporai ir ardomosios veiklos židiniai. Kartais atrodo, jog apskritai nebesuvokiama, iki ko nusirista su tuo vergišku prisitaikėliškumu ir nuolankumu. Be abejo, matyti garsiųjų kovo 11 eitynių priešakyje žygiuojančius skustagalvius nėra malonu, bet ši aplinkybė tik dar labiau išryškina esminį ir gėdingą faktą, kad vienintelė visuomenės grupė, dar drįstanti demonstruoti viešoje erdvėje tautines idėjas, yra iš tų skustagalvių šešėlio tiesiog nesugebantis pats išsiveržti ir todėl iš visų pusių ujamas patriotiškiau nusiteikęs jaunimas. Kitų visuomenės grupių tautinės ir patriotinės pažiūros jau kažkaip savaime ir nejučia tapo privačių pašnekesių siaurame šeimos ar draugų būrelyje tema – panašiai kaip sovietmečiu. Viešai jas reikšti jau akivaizdžiai drovimasi ir privengiama. Arba apie tautiškumą kalbama su visokiausiais apsidraudimais ir išlygomis, kad tik nebūtum įtartas ir apkaltintas propaguojąs „pavojingas“ nacionalistines idėjas. Tai požymiai, kad vis labiau įsisiūbuojanti „kovos su nacionalizmu“ kampanija, kuria siekiama įbauginti visuomenę, yra gana sėkminga: daugelio žmonių sąmonėje neabejotinai atgimė baimės ir vidinio cenzoriaus šmėklos.

Todėl pirmasis žingsnis mėginant atsitiesti moraliai ir psichologiškai gniuždomai ir jau gerokai sugniuždytai tautai galėtų būti tik ką pasiūlytas veiksmas. Ko gero, jis padėtų spręsti neatidėliotiną uždavinį bent iš dalies susigrąžinti kasdien trypiamą ir akivaizdžiai gerokai prarastą žmogiškosios ir tautinės savigarbos ir orumo jausmą. Viešojoje erdvėje stengiamasi žūtbūt sukurti įvaizdį, jog Sąjūdžio idėjos yra bevertės atgyvenos, svarbios ir įdomios tik menkutei ir juokingai grupelei nespėjančių žengti pirmyn su laiko dvasia judėjimo veteranų. Šį įvaizdį būtina paneigti ir sugriauti. Tai įmanoma padaryti čia siūlomu būdu: kad su sąjūdininkais ir visais tautiškai ir valstybiškai mąstančiais Lietuvos piliečiais nebebūtų elgiamasi kaip su  į visuomeninio gyvenimo pakraščius išvarytais pastumdėliais, tokie žmonės privalo pagaliau susiburti bendram veiksmui ir kolektyviai parodyti, jog yra  gausus, susitelkęs, gebantis ir pasiryžęs apginti save ir valstybę visuomenės segmentas. Viešai skelbiamas ir nuolat ilgėjantis paskelbtam tekstui pritariančių žmonių sąrašas leistų tiesiog fiziškai pamatyti, jog, nepaisant visų netekčių ir nusivylimų, tauta kaip sąmoningų ir atsakingų žmonių bendrija tebėra gyva ir kad Sąjūdžio idėjos yra ne saujelės praeitimi gyvenančių marginalų sapnas, o tebėra didžiulės visuomenės dalies savastis.

Tikėtina, kad tokia pakankamai masinė ir valinga akcija pakeistų moralinį ir psichologinį klimatą šalyje. Ji taptų nors šiokia tokia moraline ir psichologine parama tiems, ypač jaunosios kartos žmonėms, kuriems rūpi Lietuvos likimas ir kurie pasiruošę veikti jos labui. Tai būtų šioks toks mėginimas pamažu gaivinti seniai prarastą ir pamirštą vienybės ir solidarumo jausmą, kuris sustiprintų daugelio šiandien dažnai įbaugintų ir užguitų žmonių drąsą ir pasitikėjimą savimi. Šitaip rastųsi palankesnė dirva ir geresnės sąlygos kurtis ir veikti naujiems tautiškumą ir valstybingumą siekiantiems apginti ir išsaugoti patriotiškiems sambūriams. Kaip minėta, sąjūdininkai tokio sambūrio nesukurs. Kiekvienas jų pagal savo norus ir išgales galės apsispręsti, kaip elgtis jiems susikūrus. Tačiau kažkas privalo duoti pirmąjį postūmį tokiems pokyčiams. Šį vaidmenį galėtų atlikti siūlomas pasirašyti ir paskelbti kreipimasis - tokia būtų siūlomos iniciatyvos prasmė. Tiek sąjūdininkai dar galėtų ir turėtų padaryti.

Žinoma, yra tam tikros rizikos, kad šis sumanymas taip pat nepateisins lūkesčių. Tačiau esamoje padėtyje geriau rizikuoti negu toliau liūdnai dūsauti ir  bejėgiškai grąžyti rankas bei laukti nežinia ko aiškiai suvokiant, kad savaime neįvyks joks išganingas stebuklas ir neateis joks išgelbėtojas.

Tačiau abiem atvejais būųų pasiektas svarbiausias tikslas – visiškas aiškumas. Reikia pagaliau išsiaiškinti patiems sau, ar lietuviai dar egzistuoja kaip politinė tauta, o kalbant dar aiškiau – kaip istorijos subjektas. Juk istorijos subjektu gali būti tik tauta., sugebanti sukurti ir išsaugoti savo valstybę. Jeigu šito nepajėgiama padaryti, politinės tautos nėra, nes ji gyvuoja tik kaip ikipolitinė ar apolitinė bendrija – savotiška baudžiauninkų bendruomenė, kokia, pavyzdžiui, buvo pilietinių ir politinių teisių neturėję valstiečiai ATR laikais. Tokia bendruomenė skiriasi nuo politinės tautos tuo, kad jai priklausantiems žmonėms, griežtai kalbant, nėra svarbu, kas juo valdo. Jiems rūpi tik tai, kad valdantieji užkrautų kuo mažiau lažo dienų ir duoklių. Daugeliui dešimtmečių buvome praradę valstybę. Tad kaip galėjo nesunykti tautos valstybinė sąmonė? Iš kur ir kaip ji galėjo rastis, jeigu tokia sąmonė išlieka tik tada, kai stengiamasi ją  nuolatos palaikyti ir stiprinti pasitelkus visas įmanomas jos ugdymo ir puoselėjimo priemones? Šitaip suvokiant reikalo esmę nėra jau taip absurdiška ir šventvagiška suabejoti, ar iš tiesų buvo atkurta Lietuvos valstybė. Ar ši formaliai pripažįstama valstybe ir turinti išorinius valstybingumo požymius okupantų atsikračiusi teritorija iš tiesų yra valstybė, ar vis dėlto savo vidaus tvarka ir žmonių santykiais tebėra didelis sovietinis kolchozas, iš kurio senu įpročiu tempiama viskas, kas papuola po ranka, ir kurio visas turtas baigiamas išsinešioti į privačius baudžiauninkų namelius?

Kaip tik tai ir duoda rimtą pagrindą vadinti Lietuvą taip ir neįvykusia valstybe. Yra tik jos fasadas, o pati valstybė tik imituojama. Teritorijos administratoriai noriai žaidžia valstybę, kiek tai jiems naudinga, nėra susiję su jokia atsakomybe ir neužkrauna jokių rūpesčių ir pavojų – kol niekas jos nepuola ir nereikia niekuo dėl jos rizikuoti. Tas fasadas gali – nes yra paruoštas -- sugriūti dėl mažiausio išorinio sukrėtimo.

Užuominos ir juo labiau atvirai išsakomos mintys, kad sąjūdinis valstybės projektas bent jau kol kas nepavyko, o pati Lietuva yra neįvykusi valstybė, be abejo, nuoširdžiai piktina daugelį patriotiškai nusiteikusių žmonių. Reikia manyti, nežavi ir daugelio buvusių sąjūdininkų. Kaip ir galima laukti, jos laikomos negeranorišku ar piktavaliu atkurtosios valstybės menkinimu ir juodinimu ar net noru jai pakenkti. O įspėjimai, kad tos valstybės padėtis bloga ir kad pati tauta gali išnykti laikomi niekuo nepagrįsto „pesimizmo“ ir „katastrofizmo“ apraiška, nusikalstamu piliečių demoralizavimu ir bauginimu. Deja, kad ir koks nuoširdus šių dažniausiai geranoriškų žmonių piktiniamasis, jis, yra naivus ir kyla pirmiausia todėl, jog nesuvokiamas tikrasis valstybės  ir piliečio santykis ir gelminė jų ryšio prasmė. Sovietmetis įpratino manyti ir įtvirtino įsitikinimą, jog valstybė yra išoriškas ir svetimas žmogui darinys, be kurio kartais būtų geriau ir visai apsieiti. Todėl ne visada suvokiamas pamatinis ir lemtingas faktas, būtent, kad šių dienų pasaulyje valstybė atlieka ir gyvybiškai svarbią asmens formavimo ir ugdymo funciją. Šiuo atžvilgiu ji yra šeimos vaidmenį papildanti ir jį pratęsianti institucija. Tai reiškia, kad ji gali ir turi išugdyti tas žmogaus savybes, kurių iš principo nepajėgia išugdyti šeima. Kalbant dar paprasčiau – tokio ugdymo negavęs asmuo neįgyja savybių, be kurių jis negali tapti visaverčiu žmogumi ir geru piliečiu. Tokios savybės nuo seniausių laikų vadinamos pilietinėmis arba politinėmis dorybėmis. Imperija jų negalėjo išugdyti paprasčiausiai todėl, kad, nepaisant išorinio paklusnumo ir privalomų lojalumo ritualų, didžiosios dalies tautos, išskyrus, žinoma, kolaborantus, santykis su ja buvo ypatingas. Šio santykio pobūdis ne visai tiksliai nusakomas kai teigiama, jog SSSR buvo suvokiama kaip svetima valstybė. Toks apibūdinimas nuslepia labai svarbų niuansą, kad iš tikrųjų penkiasdešimt metų apskritai neturėta valstybinio gyvenimo patirties. Nors buvome laikomi imperijos piliečiais, patriotiškai nusiteikę žmonės nesijautė jai kaip nors moraliai ir politiškai įsipareigoję, tad jų ryšys su valstybe buvo formalus ir išorinis.  Tačiau, kaip sakoma, lazda turi du galus. Ši natūrali, moraliniu požiūriu graži ir kilni nuostata nesilenkti okupantui sukūrė ir įtvirtino ypatingą gyvenimo „ne valstybėje“ ir „be valstybės“  būdą, kurio atsisakyti, pasirodo, nepavyksta ir dabar, jau tapus tikrai savos valstybės piliečiais. Už ilgalaikį „nevalstybišką“ gyvenimą teko ir vis dar tenka brangiai mokėti. Atkūrus valstybę tapo akivaizdus didžiulis nepriklausomo gyvenimo paradoksas. Aiškėja, kad teisėtai ir pagrįstai vengdami bet kokio pilietiško ir įpareigojančio ryšio su svetima valstybe spėjome prarasti valstybinio gyvenimo įpročius ir įgūdžius, kurių dabar kaip niekad reikėtų. Realiai tai reiškia, kad į Sąjūdį atėjome jau kaip iš esmės nupolitinta tauta ir tokia esame iki šiol. Tokia nupolitinta savimonė neabejotinai yra svarbiausia akyse vykstančio tautos nykimo ir valstybės efemeriškumo priežastis.

Ir po šiai dienai lojalumu, įsipareigojimu ir pasitikėjimu grindžiami santykiai iš esmės egzistuoja tik šeimoje. Tuo tarpu viešojo gyvenimo erdvė labiau primena konclagerį ar kalėjimą. Vos įžengęs į ją visais atžvilgiais normalus šeimos žmogus iš karto ir beveik nesąmoningai pradeda elgtis pagal „zonos“ taisykles. Apie tai rašoma viename itin įžvalgiame A. Patacko straipsnyje.

Taigi apibūdinimas „neįvykusi valstybė“ nėra jokia lengvabūdiškai klijuojama menkinanti etiketė ar metafora, bet dalykiška, turinti aiškią ir tiksliai apibrėžiamą prasmę  politologinė šitokios valstybės būklės diagnozė. Valstybės neįvykimas liudija  itin sunkią, iš vidaus baigiančią ją sugriaužti ligą: per dvidešimt metų taip ir nepavyko atkurti nutrūkusio ryšio tarp privataus ir viešojo gyvenimo sričių. Be šito ryšio negali egzistuoti ir išlikti jokia valstybė – jo nesant žlugimas vienokiu ar kitokiu būdu ar forma tampa tik laiko ir aplinkybių klausimu. Negana to, atkurti šį ryšį net trukdoma, nes visą šį laikotarpį vykstantis vadinamosios „pilietinės visuomenės“ kūrimas yra ne kas kita, o nuosekliai ir metodiškai vykdoma tautinės ir valstybinės sąmonės, taigi ir politinių dorybių, griovimo programa. Blaiviai ir realistiškai vertinti Lietuvos padėtį ir perspektyvas įmanoma tik aiškiai suvokus, kad esame patekę į užburtą, iš kurio ištrūkti yra ir bus labai sunku. Stiprią valstybę gali sukurti tik sąmoningi ir aktyvūs piliečiai. Jų, kaip akivaizdžiai liudija mūsų viešojo gyvenimo realijos, yra labai nedaug. Mat net jeigu jų ir esama kur kas daugiau, tai neturi jokios reikšmės, kol jie neveikia ir nėra matomi viešojoje erdvėje, o savo patriotinius jausmus išlieja tik virtuviniuose pašnekesiuose ar internetiniuose komentaruose. Tad iš kur paimti tokių piliečių? Teoriškai juos turėtų stengtis ugdyti pati valstybė. Bet jai tai nerūpi. Paviršutiniškas ir lengvabūdiškas optimizmas dėl Lietuvos ateities didžiąja dalimi kyla iš nesupratimo, kad iš principo tame užburtame rate galima suktis be galo – kol paprasčiausiai tauta išnyks. Taip pat nepajėgiama arba nenorima suprasti ir to, kad savaime jis negali sustoti – jį įmanoma sustabdyti tik sąmoningomis ir valingomis pastangomis.

Ko gero, čia ir glūdi tikroji sąvokos „tautos nykimas“ prasmė. Išsivaikščiojimas po pasaulį, be abejo, kelia tiesioginę grėsmę tautos gyvybingumui ir pačiam jos egzistavimui. Tokie emigracijos mastai būtų pavojingi net kur kas gausesnei tautai. Deja, užuominos apie tautos išnykimo grėsmę dažnai vertinamos labai skeptiškai ir įtariai todėl, kad fizinis nykimas nėra akivaizdus, nes jį pirmiausiai liudija tik abstraktūs statistikos skaičiai. Labai lengva juos ignoruoti arba sumenkinti jų reikšmę aiškinant, kad ši tendencija tik laikina, nes dauguma išvykusiųjų kada nors sugrįš. Atskirti, kada tuo nuoširdžiai tikima, o kada tik demagogiškai gudraujama norint išvengti akistatos su nemalonia tiesa nėra lengva. Tautos naikinimas buvo akivaizdus kai ginkluotos sargybos lydimi žmonės buvo varomi į kalinių ir tremtinių vagonus, kurie dardėjo į Rytus  matant ir baisintis jų artimiesiems, draugams ir visiems padoriems tautiečiams. Šiandien Lietuva paliekama dažnai visam laikui su pakilia ir neretai net šventiška nuotaika: lydinčiųjų būrys stotyje ar aerouoste, šypsenos, gėlės ir atsisveikinimo šampano taurė. Tokiu nykimu patikėti kur kas sunkiau...

Tačiau fizinis nykimas yra tik kur kas gilesnio ir pavojingesnio proceso – dvasinėje plotmėje vykstančio nykimo – padarinys ir atspindys. Toks – tikrasis ir gelminis – nykimas vyksta kaip paslėptas ir dar sunkiau negu „savanoriškas“ išsivaikščiojimas pastebimas dvasinis ir moralinis nuosmukis. Jis prasideda ir pasireiškia tuo, kad nupolitinta tauta praranda istorinę atmintį, sveiką savigarbos jausmą, ateities perspektyvos suvokimą, o vieninteliu ir svarbiausiu savo tikslu paverčia asmeninę gerovę „čia ir dabar“ – net savos valstybės griovimo kaina. Tas nuosmukis – sovietmečiu prasidėjęs politinės lietuvių tautos virsmas lietuviškai kol kas dar šnekančių apolitiškų baudžiauninkų visuomene – ne tik nesustabdytas, bet tęsiasi ir net vis labiau įsibėgėja. Praradusi atmintį ir nebenorinti žvelgti į ateitį tauta nebegali valdyti ir savo likimo ir, tarsi suvokdama, jog pasmerkta išnykti, beviltiškai mėgina palikti savo buvimo pėdsakus paminkluose net nesuprasdama, kad šiems paminklams gresia liūdna lemtis ne įkvėpti ateities žygiams ir darbams, bet tapti pomirtiniais tos skubančios ištirpti ir išnykti tautos antkapiais.

Todėl ir tenka klausti, kas yra ir buvo Sąjūdis. Nesinorėtų, kad šie pasvarstymai būtų suprasti kaip prieš dvidešimt metų buvusio Sąjūdžio ar atskirų jo žmonių kritika. Iš tikrųjų čia keliamas praeities, dabarties ir ateities ryšio klausimas. Tikroji jo prasmė: kiek prieš dvidešimt metų būta tikros sąjūdinės dvasios, kiek jos esama dabar ir ar galima ir verta ją gaivinti bei mėginti perduoti ateičiai?

Klausimas egzistencinis, nes jeigu tos dvasios trūko, arba ji išblėso, arba ji vėl nepabus, tai reikš, kad prieš dvidešimt metų dėtos pastangos buvo tuščios ir beprasmiškos, nes tautos ir valstybės greičiausiai neliks. O kalbėti apie Sąjūdį ir pirmiausia kreiptis į jo žmones tenka todėl, kad, jeigu ši laiko ir dvasios tęstinumo grandinė nutrūks, prieš dvidešimt metų pakilęs tautos Sąjūdis bus vertinamas kaip pavėluotas ir paskutinis Lietuvos mėginimas išlikti pasaulio žemėapyje ir gyvojoje pasaulio istorijoje.

Minėtas kreipimasis ilgokas. Kaip, beje, ir šie pamąstymai. Tačiau tai nieko baisaus. Juk šie tekstai – ne rinkiminių šūkių primargintas lapelis. Jie skirti tiems, kas dar randa noro ir laiko stabtelėti ir neskubant bei įsigilinus paskaityti ir pagalvoti, kur einame ir kas mūsų laukia.

Kai šie pamąstymai bus išsiųsti, jie pradės savarankišką gyvenimą. Nežinau, kas juos skaitys, nes juos pasiųsiu tik mažam būreliui buvusių bendražygių ir dabartinių bendraminčių. Todėl jie gali pasklisti tik tiek, kiek bus įsiskaityta į čia išsakytą mintį, kad jeigu norime išsaugoti valstybę, būtina įprasti nors truputėlį laiko skirti ir jos reikalams. Taigi kiek plačiai pasklis šie tekstai priklauso tik nuo to, ar kam nors iš juos gavusiųjų kils noras skirti valandėlę brangaus laiko ir pagalvoti, ar nesama bičiulių, draugų ir pažįstamų, kuriuos taip pat vertėtų supažindinti su juose dėstomomis mintimis. Galvojant, kam šie tekstai galėtų pasirodyti verti dėmesio įmanoma pasakyti nebent tiek, kad galbūt nėra prasmės juos siųsti tiems žmonėms, taip pat ir Sąjūdžio bendražygiams, kurie, turėdami realią galimybę kurti valstybę ir dirbti jos žmonėms, elgėsi visai ne sąjūdiškai ir, užuot kūrę, ją griovė ir pasirūpino ne ja, o tik asmenine gerove. Taip pat leisiu sau tik atkreipti dėmesį, kad šie pamąstymai nėra skirti žiniasklaidai, o minėtas kreipimasis būtų paskelbtas tuo atveju, jeigu rastųsi pakankamas skaičius jam pritariančių ir sutinkančių savo asmeninį pritarimą patvirtinti parašu ir šitaip jį išviešinti žmonių.

Jeigu būtų kitokių – geresnių – pasiūlymų, ką daryti, būtų labai džiugu. Jeigu nebus atsako į šiuos pamąstymus – truputėlį nusivilsiu, nes esu linkęs tikėti, kad, laiku susigriebę, gal dar pajėgtume atsistoti ant kojų. Bet nusivylimas nebūtų labai didelis. Pradėdamas rašyti šiuos pamąstymus žinojau, kad atsakas gali būti ir mandagi tyla arba bevertis pritarimas kokiu nors asmeniniu laišku, kuriame būtų pasakyta, jog tai, kas išklota, gal ir teisinga, bet nieko esą negalima pakeisti. Suprantu, kiek paplitusi ir įsišaknijusi net mūsų šviesuomenėje gana keista išmintis, jog „prieš vėją nepapūsi“, nors, įdėmiau pagalvojus, ji yra tik nežinia kuo pagrįstas ir mūsų pačių įsikaltas į galvas įsitikinimas, paralyžiuojantis protą ir valią net nepamėginus ką nors daryti ir tampantis universaliu abejingumo ir neveiklumo pateisinimu. Negalima prikelti ar pažadinti to, ko nėra. Jeigu sąjūdinė dvasia iš tiesų išblėsusi, jos neprikels jokie žodžiai. Todėl net nemėginu pretenduoti į kokį nors jos žadintojo vaidmenį. Gyva ji ar ne – parodys tik laikas. Palankus atsakas į šiuos pamąstymus, aišku, būtų gana akivaizdus ir tvirtas tos dvasios gyvastingumo paliudijimas, tačiau tik ką minėta mandagi tyla irgi dar nebūtų visiškai neabejotinas požymis, kad ši dvasia galutinai ir negrįžtamai išsikvėpė. Tiesiog tokiu atveju toliau tvyrautų dviprasmybė ir neapibrėžtumas – nebetikėjimo bei nusivylimo ir stebuklo laukimo bei tyliai rusenančios vilties samplaika. Juk kas žino – gal ši dvasia prabustų tada, kai niekas šito jau nebesitikėtų?

Taigi šiais pamąstymais tik norima atkreipti dėmesį, ką galėtų reikšti ir kur veda dvi mūsų visuomenėje ir net šviesuomenėje kol kas aboliučiai vyraujančios nuostatos. Pirmoji – jau ištisus du dešimtmečius trunkantis naivus arba sąmoningas savęs apgaudinėjimas, kad milžiniškos Lietuvos valstybės ir tautos išlikimo problemos kažkokiu stebuklingu būdu išsispręs savaime. Antroji – toks pat pragaištingas ir ne mažiau naivus arba ciniškas savęs įtikinėjimas, kad nieko negalima pakeisti, nors patikrinti, ar iš tiesų yra taip, įmanoma tik pabandžius nors šį tą daryti. Be abejo, vienas žmogus ar net mažytė grupelė nieko rimto nuveikti ar pakeisti negali, tačiau anaiptol nėra akivaizdu, kad būtų bejėgė ta sąmoningesnė ir patriotiškai bei valstybiškai dar sugebanti mąstyti visuomenės dalis, kuri ryžtųsi susitelkti nors tokiam pirmajam kukliam, jokios ypatingos drąsos ir antžmogiškų pastangų nereikalaujančiam veiksmui, kokį čia siūloma daryti.

Valstybes pirmiausia sunaikina ne išorės priešai ir likimo siunčiamos įvairios negandos. O tautos išnyksta tada, kai praranda norą ir valią gyventi. Fizinis nykimas ir tirpimas yra tik šio valios palūžimo padarinys ir atspindys. Lietuva -- jokia išimtis. Tikrasis galimą valstybės žlugimą ir tautos sunykimą pranašaujantis ženklas yra ne užgriūnantys vis nauji sunkumai ir iššūkiai, bet dvasios susmulkėjimas ir  nuosmukis, trukdantys drąsiai pasitikti šiuos sunkumus bei iššūkius ir valingai su jais grumtis. Tad šių pamąstymų pagrindinė mintis yra klausimas, kuriuo jie buvo pradėti ir kuriuo juos tenka baigti: ar Lietuvoje dar gyva sąjūdinė – tautinė ir valstybinė – savivoka ir dvasia?

Drįsčiau teigti, kad akivaizdaus ir tvirto pagrindo vienareikšmiškai ir teigiamai atsakyti į šį klausimą kol kas nėra.  Todėl tikroji ir giliausia paskata pasidalinti šiais samprotavimais vis dėlto pirmiausiai buvo grynai asmeniška. Žvelgiant į dabartinę Lietuvos padėtį savaime stiprėja nuojauta, kad, jeigu niekas ir toliau nesikeis, gali tekti savo akimis išvysti ir galutinę tautos agoniją – jos istorijos pabaigą. Todėl ir kilo mintis savotiškai šiek tiek apsidrausti: jeigu vis dėlto tai įvyktų, nesinorėtų dar ir su apmaudu bei kartėliu pavėluotai klausti savęs, ar, aiškiai suvokdamas gresiantį pavojų, iš tiesų padarei, ką galėjai ir privalėjai padaryti, kad ši nuojauta netaptų tikrove ir kad nepamatytum šitokio reginio.